Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolitos Rasiukevičienės ir Vitos Valeckaitės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškėja, atstovaujama įstatyminio atstovo, su 2023 m. balandžio 11 d. prašymu kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydama išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (Lietuvos Respublikoje gyvena nepilnamečio asmens šeimos narys).

2023 m. gegužės 24 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi pareiškėjai ir išduoti naują leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 5 dalies, 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (Lietuvos Respublikoje gyvena nepilnamečio asmens šeimos narys, kuris pragyveno Lietuvos Respublikoje pastaruosius 2 metus, turi ne mažiau kaip vienus metus galiojantį leidimą laikinai gyventi ir pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi). 2023 m. birželio 5 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760255621, galiojantis iki 2027 m. gegužės 30 d., įteiktas 2023 m. birželio 6 d.

Pareiškėja, nesutikdama su Sprendimu 1 ir Sprendimu 2, su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Sprendimą 1 ir Sprendimą 2.

Byloje ginčas kilo dėl Sprendimo 1 ir Sprendimo 2, kuriais pareiškėjai panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir pareiškėja įpareigota savanoriškai išvykti į užsienio valstybę iki 2025 m. rugsėjo 21 d. Valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti, – RUSIJA, teisėtumo bei pagrįstumo.

Nuo 2023 m. gegužės 3 d. įsigaliojo Ribojamųjų priemonių įstatymas, kuriuo nustatytos tam tikros ribojamosios priemonės Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos piliečiams. Šiuo įstatymu siekiama užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo ir užsienio politikos interesus, taip pat pasiekti Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodytus tikslus, nustatant Lietuvos Respublikoje taikomas ribojamąsias priemones dėl užsienio valstybių vykdomos karinės agresijos prieš Ukrainą (Ribojamųjų priemonių įstatymo 1 straipsnis). Kaip matyti iš šio teisinio reguliavimo (Aiškinamasis raštas dėl Ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo projekto Nr. XIVP-2496), toks teisinis reguliavimas nustatytas, atsižvelgiant į užsienio valstybių vykdomą karinę agresiją prieš Ukrainą ir poreikį Lietuvai papildomai, greta Europos Sąjungos nustatytų tarptautinių sankcijų, nacionaliniu lygiu taikyti sankcijas (ribojamąsias priemones) valstybėms agresorėms kaip užsienio politikos priemonę. Kaip pažymėta, Lietuvos Respublikos Seimas 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos ir Baltarusijos agresijos prieš Ukrainą“ konstatavo, kad Rusijos Federacijos veiksmai daro reikšmingą neigiamą poveikį ne tik Europos Sąjungos ir Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO), labiausiai – Rytų, narių, bet ir visos Europos saugumui; Lietuvos Respublikos Seimas 2022 m. gegužės 10 d. pripažino Rusijos Federacijos vykdomą karą prieš Ukrainą ukrainiečių tautos genocidu, o Rusijos Federaciją, kurios karinės pajėgos sąmoningai ir sistemingai renkasi bombarduoti civilinius objektus, – terorizmą remiančia ir vykdančia valstybe; atsakomybė už Rusijos karą prieš Ukrainą tenka ir Baltarusijai; Rusija nuo karo pradžios naudojasi Baltarusijos teritorija, dislokuoja joje savo karius; didžioji dauguma Rusijos piliečių palaiko savo šalies agresorės karinius veiksmus, nesiima veiksmų stabdyti savo šalies režimo agresiją, todėl atsakomybė tenka ir tų šalių piliečiams; siekiant pakeisti jų nusistatymą, tikslinga nustatyti ribojamąsias priemones, susijusias su galimybe Rusijos ir Baltarusijos piliečiams lankytis Lietuvoje ir atvykti į Europos Sąjungos teritoriją. Pažymėtina, kad Ribojamųjų priemonių įstatymu nustatytos priemonės yra laikino pobūdžio ir galioja įstatyme apibrėžtą laikotarpį.

Lietuvos Respublikos Seimas 2025 m. balandžio 17 d. Nr. XV-170 priėmė Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo Nr. XIV-1888 3, 4 ir 5 straipsnių pakeitimo įstatymą, kuriuo, be kita ko, papildytos Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnyje nustatytos ribojamosios priemonės, numatant atvejį, kada panaikinamas Rusijos Federacijos piliečiui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Kaip matyti iš tokio teisinio reguliavimo (Aiškinamojo rašto dėl Ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo Nr. XIV-1888 4 ir 5 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XVP-112), konstatavus, kad kol kas išlieka grėsmė visuomenės rimčiai (dėl prieš Ukrainą vykdomos karinės agresijos daromų nusikaltimų žmoniškumui, nemažėjančių karo nusikaltimų prieš Ukrainos civilius gyventojus, vykdomo valstybinio terorizmo, nuolat daromų tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimų, lėmusių humanitarinę ir pabėgėlių iš Ukrainos krizę; dėl Rusijos Federacijos atakų prieš Ukrainos civilinę ir kritinę infrastruktūrą; dėl Rusijos Federacijos toliau atvirai ir intensyviai išsakomų grasinimų Ukrainą remiančioms valstybėms, kartu niekinant jų nepriklausomybę, teritorinį vientisumą, puoselėjamas vertybes, istoriją ar netgi neigiant jų egzistavimą; dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos valdžios institucijų nurodymu ar su jų žinia sudaromų palankių sąlygų vykdyti hibridines atakas ir įvairiausio pobūdžio provokacijas prieš Lietuvos Respubliką), nuspręsta, kad yra tikslinga pratęsti Ribojamųjų priemonių įstatymo galiojimą dar vieniems metams, t. y. iki 2026 m. gegužės 2 d. Taigi, remiantis Ribojamųjų priemonių įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi (2025 m. balandžio 17 d. redakcija), šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytos ribojamosios priemonės taikomos iki 2026 m. gegužės 2 d.

Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad panaikinamas Rusijos Federacijos piliečiui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu nustatoma, kad jis per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką, išskyrus atvejus, kai: 1) Rusijos Federacijos piliečiai yra ekipažų ir įgulų nariai, dirbantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus vykdančiose įmonėse ar vykdantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvos Respubliką; 2) į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką buvo vykstama dėl nuo Rusijos Federacijos piliečio nepriklausančių objektyvių priežasčių.

Taigi, šiuo teisiniu reguliavimu įtvirtinta nauja ribojamoji priemonė – leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas. Remiantis aktualiomis teisinio reguliavimo nuostatomis, ši ribojamoji priemonė taikoma Rusijos Federacijos piliečiams. Pagal minėtu teisiniu reguliavimu įtvirtintą bendrąją taisyklę, minėtiems asmenims išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinamas, jeigu nustatoma, kad jie per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką. Vadinasi, šiuo teisiniu reguliavimu leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas Rusijos Federacijos piliečiams susietas su jų vykimu į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Federaciją ir nustatyta bendroji taisyklė, kad minėti asmenys į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką gali vykti ne daugiau nei vieną kartą per tris mėnesius. Kartu minėtu teisiniu reguliavimu nustatyta šios bendrosios taisyklės išimtis – leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nėra panaikinamas tiems Rusijos Federacijos piliečiams, kurie, pažeisdami minėtą bendrąją taisyklę, per paskutinius 3 kalendorinius mėnesius į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką vyko dėl įstatyme nurodytų su jų darbine veikla susijusiu aplinkybių (nes jie yra ekipažų ir įgulų nariai, dirbantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus vykdančiose įmonėse ar vykdantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvos Respubliką) arba dėl nuo jų nepriklausančių objektyvių priežasčių. Šiame kontekste pažymėtina, kad nei įstatyme, nei kituose teisės aktuose nėra detalizuota, kokios priežastys Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies požiūriu laikytinos objektyviomis, t. y. pateisinančiomis nukrypimą nuo bendrosios taisyklės, pagal kurią Rusijos Federacijos pilietis į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką gali vykti ne daugiau nei kartą per tris kalendorinius mėnesius.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atskleisdamas Įstatyme kitame kontekste įtvirtinto įpareigojimo Migracijos departamentui vertinti, ar priežastys, dėl kurių buvo nesilaikoma Įstatyme nustatytos bendrosios taisyklės, yra objektyvios, turinį, yra iš esmės konstatavęs, kad tai, ar aplinkybės yra objektyvios, yra vertinamojo pobūdžio klausimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju užsieniečiui nurodžius šias aplinkybes (kartu pateikus įrodymus), jos turi būti įvertintos ir nuspręsta, ar tai yra objektyvios priežastys. Tokiu atveju viešojo administravimo institucija turi individualiuose administraciniuose teisės aktuose išsamiai įvertinti užsieniečio nurodomas aplinkybes bei nurodyti argumentus, kodėl užsieniečio nurodytos aplinkybės nėra pripažįstamos objektyviomis priežastimis, o šių aktų teisėtumą ir pagrįstumą patikrina teismai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2159-1047/2025).

Taigi, Migracijos departamentui yra suteikta plati diskrecija vertinti asmens nurodomas aplinkybes, dėl kurių nesilaikyta Ribojamųjų priemonių įstatyme įtvirtintos minėtos bendrosios taisyklės. Tokiu atveju turi būti vertinama ne tai, ar apskritai toks asmuo galėjo spręsti dėl savo vykimo į Rusijos Federaciją, ar ne, bet tai, ar priežastys, dėl kurių toks asmuo į ją vyko, iš tikrųjų galėtų objektyviai pateisinti būtinybę vykti į Rusijos Federaciją dažniau nei kartą per paskutinius 3 kalendorinius metus. Toks Migracijos departamento vertinimas visais atvejais turi būti išsamus, jame turi būti nurodyti aiškūs argumentai, kodėl užsieniečio nurodytos aplinkybės nėra pripažįstamos objektyviomis priežastimis.

Departamentas, įvertinęs šiuos pareiškėjos paaiškinimus, Sprendime 1 pažymėjo, kad pareiškėjos nurodytos priežastys – ortodontinis gydymas, neleidžia daryti išvados kad į Rusiją pareiškėja vyko ne dėl nuo jos nepriklausančių objektyvių priežasčių – pareiškėja galėjo pasirinkti, vykti ar nevykti į Rusiją. Sprendime 1 taip pat nurodoma, kad nustatyti asmens ryšiai su Lietuva: nuo 2019 m. buvo išduodami leidimai laikinai gyventi, mokymosi laikotarpis Lietuvoje nuo 2019 m., gyvena pareiškėjos motina Rusijos Federacijos pilietė O. R., turinti leidimą laikinai gyventi, taip pat nepatvirtina, kad į Rusijos Federaciją buvo vykstama dėl nuo pareiškėjos nepriklausančių objektyvių priežasčių.

Teismas tokiam atsakovo vertinimui pritaria.

Pažymėtina, jog pareiškėja tiek atsakovui, tiek teismui nurodo, kad į Rusiją vyko dėl ortodontinio gydymo ir laiko, kad šios priežastys laikytinos objektyviomis priežastimis, nepriklausančios nuo pareiškėjos. Šiems argumentams pagrįsti pareiškėja nurodo aplinkybes, kad Lietuvoje naujo gydytojo paieška ir gydymo perėmimas galėtų užtrukti 5–6 mėnesius ar ilgiau, o tai neleistų užtikrinti sklandaus gydymo tęstinumo. Tačiau pažymėtina, jog šiems argumentams pagrįsti nėra pateikiami jokie rašytiniai įrodymai, kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje negalėjo gauti ortodontinių paslaugų ar, kad naujo gydytojo Lietuvoje paieška ir gydymo perėmimas galėtų užtrukti 5–6 mėnesius ar ilgiau. Teismo vertinimu, pasirinkimas dėl ortodontinio gydymo Rusijos Federacijoje yra išimtinai susijęs tik su pačios pareiškėjos pasirinkimu ir negali būti laikoma objektyvia priežastimi, nepriklausančia nuo pareiškėjos. Dar daugiau, iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad pareiškėjai buvo žinomos Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje įtvirtintas reguliavimas, nes būtent ji, su 2025 m. birželio 12 d. prašymu dėl vykimo ortodontiniam gydymui į Rusijos Federaciją, kreipėsi į atsakovą. Pažymėtina ir tai, kad atsakovas pateikė pareiškėjai savo nuomonę ir 2025 m. birželio 26 d. rašte Nr. 25SD12606 nurodė, kad preliminariai įvertinus, pareiškėjos nurodyta išvykimo į Rusiją priežastis nėra vertinama kaip Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 2 punkte nurodyta vykimo į Rusiją priežastis, dėl kurios netaikoma šio straipsnio 9 dalyje nustatyta ribojamoji priemonė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos argumentai, kad atsakovas Sprendime 1 padarė formalią išvadą, atmestini kaip nepagrįsti. Teismas konstatuoja, kad atsakovo Sprendimas 1 yra teisėtas ir pagrįstas.

Pareiškėjos teigimu, Sprendimas 2 turėtų būti panaikintas, nes jis priimtas neteisėto Sprendimo 1 pagrindu.

Pažymėtina, kad Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, jog sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jam yra panaikintas leidimas laikinai gyventi.

Įstatymo 128 straipsnio 1 dalis nustato, kad priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad atsakovas vertino Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas aplinkybes ir nustatė, kad pareiškėja į Šengeno erdvę atvyko 2019 m. rugpjūčio 17 d., turėdama Rusijos Federacijos piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį nuo 2016 m. birželio 30 d. iki 2021 m. birželio 30 d. ir 2019 m. birželio 2 d. išduotą Šengeno vizą Nr. 003585641, galiojusią iki 2021 m. kovo 1 d. 2020 m. liepos 6 d. išduotas naujas Rusijos Federacijos piliečio pasas Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2030 m. liepos 6 d. 2019 m. gruodžio 20 d. jai išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. LT499983, galiojęs iki 2020 m. rugsėjo 3 d.; 2020 m. spalio 2 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760002759, galiojęs iki 2021 m. vasario 18 d.; 2021 m. vasario 4 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760019605, galiojęs iki 2021 m. rugsėjo 3 d.; 2021 m. rugsėjo 3 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr.760041712, galiojęs iki 2022 m. rugpjūčio 11 d.; 2022 m. rugpjūčio 2 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760165571, galiojęs iki 2023 m. birželio 6 d.; 2023 m. birželio 5 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760255621, galiojęs iki 2027 m. gegužės 30 d. Remiantis asmens raštišku paaiškinimu bei 2025 m. rugpjūčio 22 d. apklausos metu surinkta informacija, kurią asmuo patvirtino savo parašu, pareiškėja 2019 m. rugpjūčio 17 d. atvyko į Lietuvos Respubliką mokytis ir dėl šeiminių ryšių. Vadovaujantis Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalimi, 2025 m. liepos 31 d. buvo priimtas sprendimas Nr. 25S172607, panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. 760255621. Vertindamas pareiškėjos ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatė, kad Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjos motina Rusijos Federacijos pilietė, kuriai 2023 m. gegužės 30 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760253770, galiojantis iki 2027 m. gegužės 30 d. VSDFV IS duomenimis, pareiškėjos motina dirba MB „Grožis ir braškė“ nuo 2024 m. vasario 7 d., tačiau duomenų apie pajamas nėra. Pareiškėjos leidimas laikinai gyventi panaikintas, nes 2025 m. gegužės 22 d., 2025 m. birželio 23 d. ir 2025 m. liepos 28 d. išvyko į Rusijos Federaciją. VSATIS duomenimis, pareiškėjos motina per šį laikotarpį į Rusijos Federaciją vyko tik 2025 m. liepos 28 d., todėl darė išvadą, kad pareiškėja geba savarankiškai tenkinti savo poreikius. VSDFV IS duomenimis pareiškėja nedirba, studentų ir mokinių registrų duomenimis niekur nestudijuoja, nuo 2025 m. liepos 17 d. nesimoko Klaipėdos „(duomenys neskelbtini)“ gimnazijoje. Pareiškėjos teigimu, ji yra priimta į universitetą Milane, Italijoje ir studijos turėtų prasidėti nuo 2025 m. rugsėjo 15 d. Šiuo metu laukia sprendimo dėl Italijos nacionalinės vizos. Sutinka savanoriškai išvykti į Rusijos Federaciją, tačiau prašo nustatyti maksimalų išvykimo terminą, nes nori sulaukti sprendimo dėl vizos.

Įstatymo 130 straipsnio 1 dalis nustato, kad draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Pareiškėja skunde teismui nenurodo, kad atitinka nurodytus pagrindus, jų nenustatė nei atsakovas, nei teismas.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjos bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, Sprendimas1 ir Sprendimas 2 atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimus, yra pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, juose aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamus sprendimus, tinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas bei išanalizavo ginčo faktines aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimus, todėl jų naikinti nėra pagrindo. Taigi, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Netenkinus skundo reikalavimų, pareiškėja neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjos A. P. skundą atmesti.

Pareiškėjos A. P. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinti.

Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.