Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimas

Šalies argumentai

Pareiškėjas teigia, kad laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 10 d. iki 2020 m. balandžio 18 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) buvo laikomas kalėjimo režimo kameroje Nr. 8, laikotarpiais nuo 2019-05-21 iki 2019-06-19 (29 dienos) kameroje buvo kalinami 4 asmenys; nuo 2019-06-19 iki 2019-07-10 (21 diena) – 5 asmenys; nuo 2019-07-10 iki 2020-04-18 (283 dienos) – 4 asmenys. Marijampolės PN 2020 m. sausio 16 d. raštu į jo 2020 m. sausio 7 d. raštą atsisakė tiksliai, aiškiai ir konkrečiai nurodyti kameros, kurioje jis buvo laikomas, plotą. Mano, kad tuo buvo pažeista jo teisė gauti informaciją ir apribota teisė į teisminę gynybą. Vadovaudamasis Marijampolės PN administracijos nurodymu jis savarankiškai apsiskaičiavo kameros Nr. 8 plotą, kuris buvo mažesnis negu 14 kv. m. Atsižvelgiant į tai, kad Marijampolės PN administracija atsisakė pateikti prašomą informaciją apie kameros plotą ir pasiūlė jam savarankiškai tai padarytų, prašo remtis pirmine atsakovės atstovo pozicija – remtis jo pateiktais kameros Nr. 8 ploto skaičiavimais. Su bet kokiais kitais, vėliau atsakovės atstovo į bylą pateikiamais duomenimis, kurie nesutaptų su jo pateikiamais kameros Nr. 8 ploto duomenimis, nesutinka ir prašo teismo vadovautis jo pateiktais skaičiavimais, nes, mano, kad atsakovės atstovas minėtu raštu kameros ploto apskaičiavimo teisę perleido jam. Iš bendro kameros ploto turėtų būti atimamas sanitarinio mazgo plotas, kuris jo skaičiavimais sudaro 2 kv. m. Visą ginčo laikotarpį jam teko mažiau negu 3,6 kv. m kameros gyvenamojo ploto. Teismui nustačius asmeniui turėjusio tekti ploto pažeidimus, priteisiant jam neturtinės žalos atlyginimą, atsižvelgiama ir į kameroje buvusius baldus, inventorių, buitinius reikmenis ir kt. įrenginius bei daiktus ir jų užimamą plotą. Kameroje Nr. 8 nebuvo vietos judėti, todėl didžiąją laiko dalį jis buvo priverstas gulėti savo gulte. Mano, kad toks fizinis neveiksnumas žalojo tiek jo fizinę sveikatą, tiek psichiką, vertė jaustis nepatogiai ir sukėlė didelį diskomfortą bei psichologines problemas, todėl jam sutriko miegas ir apetitas, kamavo bloga būsena, jis tapo irzlus, nervingas ir užsidaręs savyje, labiau jautrus. Tvirtina, kad neigiami išgyvenimai paveikė jo bendravimą bei santykius su artimaisiais esančiais laisvėje, pastovus laikymas uždaroje ir per ankštoje kameroje buvo sukėlęs ne vieną tarpusavio konfliktą tarp kitų kameroje laikomų asmenų.

Pareiškėjas teigia, jog kameroje Nr. 8 vienam asmeniui tenkantis gyvenamas plotas buvo mažesnis negu 3 kv. m, todėl mano, kad buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Prašo atsižvelgti į tai, kad visą ginčo laikotarpį jam nebuvo pasiūlyta jokia užimtumo veikla kameroje ar už jos ribų, neskaitant 1,5 val. pasivaikščiojimo ankštame ir nušiurusiame pasivaikščiojimo kiemelyje, kuriame nebuvo suoliuko atsisėsti, įrenginių ir vietos pasimankštinti. Kameros Nr. 8 būklė buvo baisi: trūko tiek natūralios, tiek dirbtinės šviesos, jautėsi drėgmė, neužtikrintas šildymas, buvo pelėsis, kameroje buvo laikomi rūkantys ir nerūkantys asmenys, buvo prastas maitinimas.