Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Prano Šimkaus, teisėjų Jolantos Raščiuvienės ir Valdo Meidaus, sekretoriaujant Daivai Benevičiūtei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės L. S. atstovo advokato Vitalijaus Vasilionoko, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-09-30 nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 229 str. (2003-05-01 redakcija) ir nubausta 36 MGL (4680 litų) bauda; E. K. pripažintas kaltu pagal BK 229 str. (2003-05-01 redakcija) ir nubaustas 36 MGL (4680 litų) bauda. Priteista iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato L. S. 40 000 Lt (11 584,80 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. nuteista už tai, kad dirbdama (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėja, t. y. būdama valstybės tarnautoja, dėl nusikalstamo nerūpestingumo netinkamai atliko savo pareigas, kai dėl to fizinis asmuo patyrė didelės žalos, o būtent:

pažeisdama Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymo (1999 m. birželio 17 d. Nr. VIII-1234) 3 straipsnyje įtvirtintą objektyvumo principą, numatantį, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs,

- pažeisdama Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo [įstatymo]14 straipsnyje 2 d. numatytą reikalavimą, numatantį, kad „Nagrinėjant asmenų prašymus, Vyriausybės patvirtintų taisyklių nuostatos taikomos tiek, kiek tų klausimų nereglamentuoja įstatymai arba vadovaujantis šiais teisės aktais priimti kiti teisės aktai“,

- pažeisdama Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 177 straipsnio 1 dalyje numatytą tvarką apie ikiteisminio tyrimo duomenų neskelbtinumą - „Ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini. Šie duomenys iki bylos nagrinėjimo teisme gali būti paskelbti tik prokuroro leidimu ir tik tiek, kiek pripažįstama leistina. Draudžiama skelbti duomenis apie nepilnamečius įtariamuosius ir nukentėjusiuosius“,

ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini), pradėtoje 2008-11-30 pagal D. K. pareiškimą dėl mažamečio asmens tvirkinimo, t. y. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 153 str., 2008 m. gruodžio 19 d. (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), elgdamasi aplaidžiai, neatlikdama ikiteisminio tyrimo veiksmų ir nesiimdama priemonių nusikalstamai veikai ir jos padarymo vietai atskleisti, D. K. parodymų teisingumui patikrinti, neturėdama nešališkų ir objektyvių duomenų apie nusikaltimo įvykį ir jo padarymo vietą, neturėdama ikiteisminiam tyrimui vadovaujančios prokurorės leidimo teikti informaciją, surašė, pateikė (duomenys neskelbtini) miesto (duomenys neskelbtini) policijos komisariato viršininkui E. K. pasirašyti ir išdavė pareiškėjui D. K. pažymą Nr. 20-23-S-1925 apie juridinį faktą bei ikiteisminio tyrimo duomenis, joje nepagrįstai konstatuodama, jog „Tyrimo metu nustatyta, kad tvirkinimo veiksmai su mažamečiu asmeniu buvo atliekami adresu (duomenys neskelbtini)“. Dėl to nukentėjusioji L. S. patyrė didelės moralinės žalos, nes (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), remdamasis šia D. K. pateikta pažyma kaip įrodymu, konstatuodamas, kad ieškovo D. K. nurodytos aplinkybės ir įrodymai, kad tvirkinimo veiksmai su mažamečiu asmeniu buvo atliekami adresu (duomenys neskelbtini), t. y. L. S. gyvenamojoje vietoje, sudaro pakankamą pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, 2008-12-23 priėmė nutartį uždrausti L. S. matytis su dukra D. K., gim. (duomenys neskelbtini), iki civilinės bylos išnagrinėjimo. Dėl to L. S. nuo 2008-12-23 iki 2009-07-16 negalėjo matytis su savo mažamete dukra D. K..

E. K. nuteistas už tai, kad dirbdamas (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato viršininku, t. y. būdamas valstybės tarnautoju, dėl nusikalstamo nerūpestingumo netinkamai atliko savo pareigas, kai dėl to fizinis asmuo patyrė didelės žalos, o būtent:

- pažeisdamas Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymo (1999 m. birželio 17 d. Nr. VIII-1234) 3 straipsnyje įtvirtintą objektyvumo principą, numatantį, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs,

- pažeisdamas Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo [įstatymo] 14 straipsnyje 2 d. numatytą reikalavimą, numatantį, kad „Nagrinėjant asmenų prašymus, Vyriausybės patvirtintų taisyklių nuostatos taikomos tiek, kiek tų klausimų nereglamentuoja įstatymai arba vadovaujantis šiais teisės aktais priimti kiti teisės aktai“,

- pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 177 straipsnio 1 dalyje numatytą tvarką apie ikiteisminio tyrimo duomenų neskelbtinumą - „Ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini. Šie duomenys iki bylos nagrinėjimo teisme gali būti paskelbti tik prokuroro leidimu ir tik tiek, kiek pripažįstama leistina. Draudžiama skelbti duomenis apie nepilnamečius įtariamuosius ir nukentėjusiuosius“,

ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini), pradėtoje 2008-11-30 pagal D. K. pareiškimą dėl mažamečio asmens tvirkinimo, t. y. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 153 str., 2008 m. gruodžio 19 d. (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), elgdamasis aplaidžiai, nesiremdamas ikiteisminio tyrimo medžiaga, nekontroliuodamas ikiteisminį tyrimą atliekančios tyrėjos R. K. atliktos veiklos ir neįsitikindamas, ar byloje ji ėmėsi priemonių nusikalstamai veikai ir jos padarymo vietai atskleisti, D. K. parodymų teisingumui patikrinti, neturėdamas nešališkų ir objektyvių duomenų apie nusikaltimo įvykį ir jo padarymo vietą, neturėdamas ikiteisminiam tyrimui vadovaujančios prokurorės leidimo teikti informaciją, to paties komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėja R. K. surašė, o jis pasirašė ir išdavė pareiškėjui D. K. pažymą Nr. 20-23-S-1925 apie juridinį faktą bei ikiteisminio tyrimo duomenis, joje nepagrįstai konstatuodamas, jog „Tyrimo metu nustatyta, kad tvirkinimo veiksmai su mažamečiu asmeniu buvo atliekami adresu (duomenys neskelbtini)“. Dėl to nukentėjusioji L. S. patyrė didelės moralinės žalos, nes (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), remdamasis šia D. K. pateikta pažyma kaip įrodymu, konstatuodamas, kad ieškovo D. K. nurodytos aplinkybės ir įrodymai, kad tvirkinimo veiksmai su mažamečiu asmeniu buvo atliekami adresu (duomenys neskelbtini), t. y. L. S. gyvenamojoje vietoje, sudaro pakankamą pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, 2008-12-23 priėmė nutartį uždrausti L. S. matytis su dukra D. K., gim. (duomenys neskelbtini), iki civilinės bylos išnagrinėjimo. Dėl to L. S. nuo 2008-12-23 iki 2009-07-16 negalėjo matytis su savo mažamete dukra D. K..

Tenkinamos apeliacinių skundų dalys.

Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, reglamentuoja CK 6.271 str., kurio 1 d. numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl teisėsaugos pareigūnų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi šiuo atveju įstatymas imperatyviai nurodo subjektą, kuris privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų, t. y. Lietuvos valstybę, todėl toks žalos atlyginimas negali būti priteisiamas iš institucijos, kurios tarnautojo ar darbuotojo veiksmais ši žala padaryta, kaip nagrinėjamu atveju skundžiamu nuosprendžiu padarė apylinkės teismas – žalos atlyginimą tiesiogiai priteisė iš (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl kurio pareigūnų neteisėtų veiksmų ši žala buvo padaryta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-330-08). To paties straipsnio 3 d. pasakyta, kad terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Taigi šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas, nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.

Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 str. prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime be kita ko konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi valstybės civilinei atsakomybei už teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtus procesinius teisinius aktus (dokumentus) baudžiamojo proceso srityje atsirasti pakanka nustatyti tris sąlygas: neteisėtus pareigūnų veiksmus, šiais veiksmais padarytos žalos faktą ir priežastinį nurodytų neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos ryšį. Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 22 str. 4 d. taip pat numatyta, kad neteisėta policijos pareigūno veika padarytą žalą atlygina valstybė teisės aktų numatyta tvarka.

Nagrinėjamoje byloje nukentėjusioji-civilinė ieškovė L. S. neturtinę žalą kildina iš (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato ((duomenys neskelbtini) policijos komisariato) policijos pareigūnų R. K. ir E. K. veiksmų, atliktų jiems vykdant tarnybines funkcijas, kuomet pareigūnams išdavus D. K. pažymą, kurioje nurodyta, jog tvirkinimo veiksmai su mažamečiu asmeniu buvo atliekami adresu – (duomenys neskelbtini), t. y. jos (L. S.) gyvenamoje vietoje, (duomenys neskelbtini) miesto apylinkės teismas, remdamasis šia pažyma kaip įrodymu, patvirtinančiu juridinį faktą, 2008-12-23 priėmė nutartį taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir uždraudė jai (L. S.) matytis su savo mažamete dukra D. K. iki civilinės bylos išnagrinėjimo, dėl ko ji labai išgyveno, patyrė didelį praradimą, nes aštuonis mėnesius buvo atskirta nuo dukros, negalėjo su ja matytis ir bendrauti, ir tai jai sukėlė sunkias pasekmes ribojant svarbią asmens teisę – teisę bendrauti su mažamečiu vaiku, ji jautė nuolatinį nuovargį. Taigi sprendžiant, ar atsakovei – Lietuvos valstybei, atsiranda įstatymų numatyta pareiga atlyginti žalą, atsiradusią dėl teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų, kaip minėta, būtina nustatyti tris pirmiau nurodytas civilinės atsakomybės sąlygas: pareigūnų neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas apskritai negalimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad visos šios civilinės atsakomybės sąlygos nagrinėjamoje byloje jau yra nustatytos ir nekvestionuojamos.

Kaip matyti iš teismui pateiktos bylos medžiagos, skundžiamu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-09-30 nuosprendžiu R. K. ir E. K. pripažinti kaltais dėl tarnybos pareigų neatlikimo pagal BK 229 str., t. y. dėl to, kad netinkamai atliko savo tarnybines pareigas, išdavė pažymą, parengtą pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, kurią laikant kaip juridinį faktą patvirtinantį dokumentą, kad tvirkinamieji veiksmai su mažamete D. K. buvo atliekami L. S. gyvenamojoje vietoje adresu – (duomenys neskelbtini), L. S. buvo uždrausta matytis su savo mažamete dukra, dėl ko ji patyrė didelę neturtinę žalą. Apylinkės teismas konstatavo, kad tokie pareigūnų veiksmai yra priežastiniu ryšiu susiję su pasekmėmis, nes pareigūnams, neišdavus pažymos, paviešinančios ikiteisminio tyrimo duomenis, nebūtų priimtas sprendimas apriboti jai (L. S.) galimybę matytis ir bendrauti su savo mažamete dukra ir dėl to ji nebūtų patyrusi didelės neturtinės žalos. Šį apylinkės teismo nuosprendį apskundus apeliacine tvarka, Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. vasario 14 d. nuosprendžiu apylinkės teismo nuosprendį panaikino ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo R. K. ir E. K. pagal BK 229 str. išteisino, jiems nepadarius šios veikos. Tačiau Panevėžio apygardos teismo 2014-02-14 nuosprendį apskundus kasacine tvarka, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014-11-04 nutartimi panaikino Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014-02-14 nuosprendį dėl R. K. ir E. K. išteisinimo pagal BK 229 str. ir paliko galioti jų atžvilgiu priimto apkaltinamojo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-09-30 nuosprendžio dalį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014-11-04 nutartyje konstatavo, kad policijos pareigūnų R. K. ir E. K. neteisėti veiksmai, o būtent pažymos D. K. surašymas ir išdavimas, sudaro BK 229 str. numatytos nusikalstamos veikos sudėtį, nes tokie pareigūnų veiksmai, jiems išduodant pažymą, patvirtinančią juridinį faktą ir ikiteisminio tyrimo duomenis, kad tvirkinimo veiksmai su mažamečiu asmeniu buvo atliekami adresu (duomenys neskelbtini), t. y. L. S. gyvenamojoje vietoje, yra priežastiniu ryšiu susiję su atsiradusiais padariniais, kadangi šia pažyma, pasiremdamas kaip įrodymu, (duomenys neskelbtini) miesto apylinkės teismas 2008-12-23 nutartimi civilinėje byloje taikė laikinąsias apsaugos priemones ir uždraudė L. S. matytis su savo mažamete dukra D. K. iki civilinės bylos išnagrinėjimo. Kartu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyje pažymėjo, jog tai, kad (duomenys neskelbtini) miesto apylinkės teismo 2008-12-23 nutarties motyvuose yra perkeltas pažymos turinys ir šia pažyma pasiremta kaip įrodymu, patvirtina, jog minėta pažyma turėjo lemiamą reikšmę taikant laikinąsias apsaugos priemones bei uždraudžiant L. S. pasimatyti su savo dukra, todėl R. K. ir E. K. veiksmai teisiškai reikšmingu priežastiniu ryšiu siejasi su atsiradusiais padariniais, nes L. S. nuo 2008-12-23 iki 2009-07-16 negalėjo matytis su savo mažamete dukra, taip ilgam laikui buvo pažeista pamatinė motinos teisė bendrauti su savo vaiku, vaiko teisės į šeimos ryšius, įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 str. ir CK 3.161 str. 3 d. Taigi nagrinėjamoje byloje teismo sprendimais, kurie nekvestionuojami, yra nustatytos visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos pagal CK 6.271 str., todėl valstybei atsiranda įstatymų numatyta pareiga atlyginti pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytą žalą.

Pažymėtina, jog valstybės, kaip ypatingo juridinio asmens, specifika lemia tai, kad ji pati negali vesti bylos teisme, o privalo būti atstovaujama atitinkamų institucijų. Nagrinėjamu atveju civiliniuose ieškiniuose atsakovo (valstybės) atstovais buvo nurodyti (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiasis policijos komisariatas ir Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, abu atstovai dalyvavo procese, todėl būtina aptarti, kurie ieškovės nurodyti subjektai laikytini tinkamais atsakovo atstovais šioje byloje. Pagal CK 6.273 str. pirmojoje dalyje įtvirtintą bendrąją taisyklę, bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja Vyriausybė. Taip pat ši norma leidžia Vyriausybei savo nutarimu paskirti kitą instituciją, kuri atstovaus valstybės interesus minėtose bylose. Lietuvos Respublikos Vyriausybė yra pasinaudojusi šia galimybe ir savo 2001 m. liepos 26 d. nutarime Nr. 932 ,,Dėl atstovavimo valstybei bylose dėl žalos atlyginimo“ nustatė, kad valstybei žalos atlyginimo bylose atstovauja valstybės institucija (valstybinio administravimo subjektas), dėl kurios arba dėl kurios pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų veiksmų atsirado žala. Nagrinėjamu atveju žala, kurios buvo prašoma priteisti ir kuri skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu yra priteista, buvo padaryta policijos pareigūnų, tarnavusių (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariate, veiksmais jiems netinkamai vykdant savo tarnybines funkcijas (išdavė pažymą, parengtą pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, kurios pagrindu ir buvo priimta teismo nutartis, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir tam tikram laikui apribotas nukentėjusiosios kaip motinos bendravimas su mažamete dukra), todėl daroma išvada, kad (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiasis policijos komisariatas šioje byloje yra tinkamas atsakovo (valstybės) atstovas. Be to, ir teismų praktikoje yra laikomasi nuomonės, kad įstaiga kaip apskrities policijos komisariatas, dėl kurios pareigūnų galimai padarytos žalos reikalaujama jos atlyginimo, yra tinkamas valstybės atstovas (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008-04-17 nutartyje Nr. A-442-330-08 taip pat nurodė, kad policijos įstaiga, t. y. Šiaulių miesto vyriausiasis policijos komisariatas, atsižvelgiant į Vyriausybės 2001 m. liepos 26 d. nutarimą Nr. 932, yra tinkamas Lietuvos valstybės atstovas. Sprendžiant tai, ar Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos šioje byloje galėtų būti laikomas tinkamu atsakovo (valstybės) atstovu, pažymėtina, kad toks sprendimas priteisti žalos atlyginimą iš Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos skundžiamu nuosprendžiu priimtas nebuvo, o apeliaciniais skundais reikalavimas, kad Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos būtų laikomas kaip atsakovo atstovas, nėra formuluojamas, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgusi į apeliacinio skundo ribas ir jų neperžengdama, šiuo atveju Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nelaiko atsakovo atstovu. Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos apeliaciniame skunde nurodė, kad nagrinėjamoje byloje neturtinės žalos atlyginimas turėjo būti pavestas vykdyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai. Tačiau pažymėtina, kad Teisingumo ministerija įgaliota atstovauti valstybei bylose dėl žalos atlyginimo, kai žala atsirado dėl teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų (Vyriausybė 2001 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. 932 2 p.). Nagrinėjamoje byloje teismo sprendimais, kurie nekvestionuojami, nustatyta, kad žala atsirado būtent dėl policijos pareigūnų netinkamų pareigų vykdymo - išdavė pažymą, parengtą pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, kuria pasiremiant kaip įrodymu, buvo uždrausta L. S. aštuonis mėnesius matytis ir bendrauti su savo mažamete dukra. O be to, policija nėra pavaldi Teisingumo ministerijai, todėl ji (Teisingumo ministerija) šioje byloje negalėtų būti atsakovo – valstybės atstovu, juolab kad ir ieškovė civiliniuose ieškiniuose atsakomybės iš Teisingumo ministerijos, kaip atsakovo atstovės, nereikalavo, Teisingumo ministerija kaip valstybės atstovė nagrinėjamos bylos procese nedalyvavo. (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apeliaciniame skunde nurodė, kad apylinkės teismas nenagrinėjo, dėl kieno kaltės – pareigūnų, išdavusių pažymą, ar sprendimą uždrausti L. S. matytis su savo mažamete dukra priėmusio teismo šioje byloje atsirado aptariamos pasekmės. Tačiau kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos ginčo esmė buvo nuteistųjų atliktų veiksmų teisinis įvertinimas ir priežastinio ryšio tarp tokių neteisėtų veiksmų ir nukentėjusiajai kilusios žalos nustatymas, todėl jokių pašalinių, nesusijusių su ginčo esme aplinkybių ((duomenys neskelbtini) miesto apylinkės teismo 2008-12-23 priimtos nutarties teisėtumo) šiuo atveju apylinkės teismas ir neprivalėjo vertinti.

Pagal CK 6.250 str. 1 d., neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą, kaip ir atlyginimo teisinius pagrindus, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų. Teismas pagal teisinius kriterijus nustato priteistiną neturtinės žalos dydį. Ieškovės prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti įstatyme (CK 6.250 str. 2 d.). CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, jog nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis CK nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-420/2007, 2K-209/2007, 2K-118/2013). Taigi kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tai teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus.

Nagrinėjamu atveju skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas tenkino dalį L. S. pareikšto civilinio ieškinio ir jai priteisė 40 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs apylinkės teismas, nustatydamas neturtinės žalos, atsiradusios dėl policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų, atlyginimo dydį, tinkamai aiškino ir taikė CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus.

Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad neturtinė žala nukentėjusiajai L. S. padaryta policijos pareigūnų R. K. ir E. K. nusikalstamais veiksmais (netinkamai vykdė savo tarnybines funkcijas, išdavė pažymą, parengtą pažeidžiant teisės aktų reikalavimus), kurie sąlygojo jos (L. S.) kaip motinos teisių apribojimą. Kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad dėl policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų, jiems išdavus teisės aktų neatitinkančią pažymą, kurią panaudojus kaip įrodymą, buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir nuo 2008-12-23 iki 2009-07-16 L. S. uždrausta matytis su savo mažamete dukra D. K., L. S. patyrė didelius emocinius ir dvasinius išgyvenimus, nes nukentėjusioji visą šį laiką buvo praradusi galimybę matytis ir bendrauti su savo vaiku, dalyvauti jo kasdieniniame gyvenime, dalintis su juo savo gyvenimiška patirtimi, jį auklėti ir juo rūpintis. Tokia situacija neabejotinai sukėlė sunkias pasekmes motinos ir dukros santykiams, juolab kad tokio amžiaus vaikui (nusikaltimo padarymo metu D. K. buvo ketveri metai) ryšys su motina yra ypač svarbus. Akivaizdu, kad vaiko atskyrimas nuo motinos, atimant galimybę bendrauti su brangiausiu žmogumi, L. S. vertė pergyventi dėl tokios susiklosčiusios situacijos, dėl ko ji jautė nuolatinį nuovargį. Tačiau nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, pagrįstai atsižvelgė ne tik į nukentėjusiajai L. S. sukeltas pasekmes, bet ir į tai, kad šios pasekmės kilo dėl nuteistųjų neatsargių veiksmų, t. y. nuteistieji nenorėjo kilusių padarinių ir jų sąmoningai nesiekė. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kai neturtinė žala padaroma neatsargiais kaltininko veiksmais, padaroma mažesnė neturtinė žala nei tyčinės veikos (pavyzdžiui, piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi) atveju. Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi L. S. sukeltus dvasinius išgyvenimus, atsižvelgusi į tai, kad dvasinio pobūdžio pasekmės kilo dėl nuteistųjų neatsargių veiksmų (neatsargios kaltės), taip pat į atsakovo finansinę padėtį, t. y. į valstybės ekonomiką, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas ir pan., į formuojamą teismų praktiką ne tik analogiškose bylose, bet ir į tai, kad žiaurių nusikaltimų sveikatos, gyvybės atėmimų atvejais ar sunkių nusikaltimų atvejais neturtinė žala įvertinama dešimtimis tūkstančių litų, kad neturtinės žalos atlyginimo funkcija yra kompensacinė – ja yra siekiama tik maksimaliai sušvelninti dėl neteisėtų veiksmų atsiradusias dvasinio pobūdžio pasekmes, tačiau ji negali nukentėjusiojo asmens grąžinti į pradinę padėtį, buvusią iki tokių pasekmių kilimo, taip pat vertindama bylos aplinkybes pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus (į šiuos kriterijus atsižvelgė ir apylinkės teismas), konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu L. S. priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis (40 000 Lt) yra pakankamas, protingas ir teisingas, juolab kad ir pati nukentėjusioji dėl patirtų dvasinių išgyvenimų tokios neturtinės žalos atlyginimo sumos norėjo ir siekė jos gauti iš valstybės, išreikšdama savo valią pirminiu patikslintu civiliniu ieškiniu, t. y. pirminiu patikslintu civiliniu ieškiniu nukentėjusioji patirtą neturtinio pobūdžio žalą įvertino 40 000 Lt ir manė, kad tokio dydžio kompensacija jai būtų pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtus dvasinius išgyvenimus ir praradimus. Kaip pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, vėliau padidindama neturtinės žalos atlyginimo reikalavimą iki 100 000 Lt, L. S. patirtos žalos padidėjimo nemotyvavo. Paskutiniame patikslintame civiliniame ieškinyje jos (L. S.) nurodyta aplinkybė, kad ji nuolatinį ir ilgalaikį stresą patyrė dėl užsitęsusio teisminio bylos nagrinėjimo, jokiu priežastiniu ryšiu nėra susijusi su minimų pareigūnų veiksmais, todėl tai nesudaro pagrindo keisti neturtinės žalos dydį. Taigi atsižvelgusi į pirmiau aptartų aplinkybių visumą ir apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išanalizavęs ir įvertinęs reikšmingus neturtinės žalos dydžio apskaičiavimo kriterijus, jų visumos reikšmę bei įtaką sprendžiant apie teisingą piniginės kompensacijos už neturtinių vertybių pažeidimą dydį, taip pat atsižvelgęs į be pagrindo padidintą nukentėjusiosios reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, priteisdamas L. S. už jos patirtus dvasinius išgyvenimus ir praradimus 40 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, todėl keisti nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio dydžio nėra pagrindo.

Apeliaciniu skundu L. S. atstovas prašo priteisti L. S. jos turėtas išlaidas advokatui, kuris jai atstovavo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Šis prašymas pagrįstas, todėl tenkinamas.

Nagrinėjamoje byloje L. S. ikiteisminio tyrimo metu buvo pripažinta nukentėjusiąja, pirmosios instancijos teisme ir civiline ieškove. Jos procesinis statusas iki skundžiamo teismo nuosprendžio priėmimo nekito. Todėl L. S. šiame procese galėjo naudotis ir nukentėjusiojo, ir civilinio ieškovo procesinėmis teisėmis, tarp jų ir teise proceso metu naudotis atstovo, t. y. advokato, pagal susitarimą teikiančio jai teisinę pagalbą ir ginančio jos teises bei interesus, paslaugomis (BPK 55 str.). Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės L. S. teisėms ir interesams pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose atstovavo, teisinę pagalbą jai teikė advokatas Vitalijus Vasilionokas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, dėl savo procesinio statuso L. S. baudžiamajame procese patyrė išlaidų, jos yra pagrįstos dokumentais, t. y. byloje esantys pinigų priėmimo kvitai patvirtina, kad L. S. advokatui V. Vasilionokui už atstovavimą jai pirmosios instancijos teisme sumokėjo 2000 Lt (t. 5, b. l. 20), o jos vardu S. S. už dokumentų surašymą ir atstovavimą jai (L. S.) apeliacinės instancijos teisme sumokėjo 4000 Lt (t. 5, b. l. 191), t. y. iš viso bylinėjimo išlaidas sudaro 6000 Lt. BPK 106 str. 2 d. reglamentuoja, kad teismas, pripažinęs asmenį kaltu, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų nukentėjusiajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Taip pat turi būti įvertintas suteiktos teisinės pagalbos kompleksiškumas, teisinei pagalbai teikti skirtas darbo laikas. Priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas.

Šiuo atveju byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama beveik tris metus, todėl atsižvelgiant į apylinkės teisme vykusių posėdžių skaičių ir jų trukmę, į bylos apimtį, jos sudėtingumą, darytina išvada, kad nukentėjusiosios už teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme sumokėtas honoraras advokatui atitinka jo darbo ir laiko sąnaudas, yra protingas ir teisingas. Apeliacinis procesas vyko pagal nuteistųjų, nukentėjusiosios atstovo, Policijos departamento prie vidaus reikalų ministerijos ir (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinius skundus. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiosios atstovas ruošė ne tik apeliacinį skundą, bet ir tris atsiliepimus į apeliacinius skundus, taip pat dalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgusi į paruoštų dokumentų skaičių, jų apimtį, vykusių posėdžių apeliacinės instancijos teisme skaičių ir jų trukmę (dalyvavo viename teismo posėdyje, kuris trūko 1 val. 25 min.), taip pat į apeliacinio skundo nagrinėjimo rezultatą, t. y. kad tenkinama nukentėjusiosios atstovo apeliacinio skundo dalis (dėl bylinėjimosi išlaidų), daro išvadą, kad nukentėjusiosios už dokumentų paruošimą ir atstovavimą jai apeliacinės instancijos teisme sumokėtas honoraras advokatui taip pat atitinka jo darbo ir laiko sąnaudas, neprieštarauja protingumo ir teisingumo kriterijams. Taigi darytina išvada, kad L. S. turėtos išlaidos už advokato paslaugas pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, iš viso 6000 Lt, yra realios, todėl priteisiamos iš nuteistųjų.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-09-30 nuosprendžio dalį, kuria L. S. neturtinės žalos atlyginimas priteistas iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, pakeisti.

Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 40 000 Lt (11 584,80 Eur) neturtinės žalos atlyginimo L. S. naudai.

Išieškoti iš nuteistųjų R. K. ir E. K. po 3000 Lt (po 868,86 Eur) nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės L. S. naudai jos turėtų proceso išlaidų už paslaugas advokatui, kuris dalyvavo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose kaip nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės atstovas.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.