- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-05
- Bylos Nr.
- 2S-1091-661/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-01928-2010-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Barkauskas
- Pareiškėjas
- A. K.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratūrai
- Kategorijos
- 121.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėjas Alvydas Barkauskas apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. sausio 26 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratūrai dėl Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro atsisakymo ginti viešąjį interesą, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros Civilinių bylų skyriaus prokurorės S. Vasiliauskienės 2010-01-18 priimtą nutarimą atmesti A. K. skundą dėl Kauno apygardos prokuratūros nutarimo atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones. Nurodė, kad AB „Swedbank“ neteisėtai ir nepagrįstai reikalauja ir ima komisinį mokestį už teikiamas operacijų grynaisiais pinigais paslaugas, nes tokių mokesčių nenumato bankui išduota licencija. Komisinis mokestis, atlygis, įmokų priėmimas, bankinis aptarnavimas ir pan. neįtraukti į Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 2 str. 6 d. nurodytas licencines finansines paslaugas, tokios teisės bankui nesutiekia ir Lietuvos Respublikos Finansinių įstaigų įstatymo 3 str. 1 d. AB „Swedbank“ (ir kitos kredito įstaigos) teikia minėtas finansines paslaugas visoje Lietuvoje, todėl pareiškėjo nuomone vykdoma Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 200 str. numatyta nusikalstama veika, nes kredito įstaigos neteisėtai verčiasi ūkine, komercine, finansine veikla. Lietuvoje Respublikos Generalinės prokuratūros pareigūnai atsisakė tenkinti jo skundą, nors pripažino, jog Kauno apygardos prokuratūros nutarimas grindžiamas netekusiu galios įstatymu, o Kauno apygardos prokuratūra visiškai netyrė pareiškėjo argumentų, apsiribojant netekusio galios įstatymo normų citavimu. Pareiškėjas prašo įpareigoti Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą apginti viešąjį interesą ir atlikti išsamų jo išdėstytų faktų tyrimą.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra atsiliepimu į ieškinį prašė skundą atmesti. Nurodė, kad pareiškėjas nesutinka su 2009-12-08 Kauno apygardos prokuratūros nutarimu, kuriuo konstatuota, kad ginti viešą interesą taikant Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 str. nėra pagrindo. 2009-12-08 nutarime nurodoma, kad pareiškėjo keliami klausimai susiję su didelės visuomenės dalies interesais, tačiau jie nesusiję su teisės aktų pažeidimais. Mokesčių mokėjimo tvarkos nustatymas ir kitų su mokesčių mokėjimo tvarka susijusių klausimų sprendimas nepriskirtas prokuratūros kompetencijai, todėl tenkinti prašymą dėl viešo intereso gynimo atsisakyta. 2010-01-18 generalinės prokuratūros nutarimu atsisakyta naikinti 2009-12-08 nutarimą. Pareiškėjas laisvai interpretuoja įstatymus, nepagrįstai remiasi Mokesčių administravimo įstatymu, nes pastarasis bankų veiklos nereglamentuoja, neteisingai aiškina Mokėjimų įstatymą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. sausio 26 d. nutartimi pareiškėjo skundą atmetė. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad prokuratūros atliktas A. K. pareiškimų, prašymų ir skundų tyrimas laikytinas pakankama asmens teisių ir viešojo intereso apsaugos teisingos pusiausvyros užtikrinimo priemone, todėl 2010-01-18 generalinės prokuratūros nutarimas paliktinas galioti, kaip neprieštaraujantis protingumo ir teisingumo principams (CPK 3 str. 1 d.). Prokuroras, atsisakydamas kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą ir reikalaujant pakeisti bankų veiklą reglamentuojančius įstatymus, CPK 49 str. nepažeidė. Be to, pareiškėjas skunde nepaneigė Generalinės prokuratūros 2010-01-18 nutarime padarytos išvados, jog AB „Swedbank“ veikla priimant mokesčius ir įmokas įstatymų reikalavimų nepažeidžia.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Pareiškėjas A. K. atskiruoju skundu prašo apeliacinės instancijos teismo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. sausio 26 d. nutartį ir priimti kitą nutartį, panaikinti Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros Civilinių bylų skyriaus prokurorės S. Vasiliauskienės 2010-01-18 priimtą nutarimą, kuriuo atsisakyta ginti viešąjį interesą. Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nutartyje neaptarė, t.y. neatsakė į pareiškėjo reikalavimą, kokia vadovaudamasi teisės norma kredito įstaiga turi teisę mokesčių mokėtoją versti sudaryti su ja sutartį mokant valstybės nustatytas prievoles (žyminį mokestį baudas ir kt.). Taip pat teismas nepasisakė, dėl pareiškėjo reikalavimo, kokie teisės aktai atleidžia nuo pareigos AB „Swedbank“ nesilaikyti mokėjimų įstatymo 9str. 5d. nuostatos.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, su kuriuo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Generalinė prokuratūra nurodė, kad pareiškėjo atskirojo skundo argumentus paneigia sisteminė Finansų įstaigų įstatymo, Bankų įstatymo, Mokėjimo įstatymo analizė. Atsakovas taip pat pažymi, jog komisinis mokestis imamas ne už grynųjų pinigų įmokėjimą, o už įmokėtų grynųjų pinigų pervedimą. Įmokėjus grynuosius pinigus, kredito įstaigoje, įmokėtos lėšos pervedamos gavėjui, t.y. vykdomas mokėjimo nurodymas, ir už šį mokėjimo nurodymo vykdymą, o ne už įmokas grynaisiais pinigais, imamas komisinis atlyginimas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Konstitucija įtvirtina valstybę kaip bendrą visos visuomenės gėrį (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimai). Valstybės, kaip visos visuomenės politinės organizacijos, paskirtis - užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Kiekvienas viešasis interesas gali būti grindžiamas tik pamatinėmis visuomenės vertybėmis, kurias įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija; jo įtvirtinimas ir užtikrinimas, gynimas ir apsauga yra konstituciškai motyvuoti. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai). Kita vertus, viešasis interesas, kaip bendras valstybės, visos visuomenės ar visuomenės dalies interesas, turi būti derinamas su individo autonominiais interesais, nes ne tik viešasis interesas, bet ir asmens teisės yra konstitucinės vertybės (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šios Konstitucijoje įtvirtintos vertybės - asmens teisių ir teisėtų interesų apsauga bei gynimas ir viešasis interesas - negali būti priešpriešinamos. Šioje srityje būtina užtikrinti teisingą pusiausvyrą. Kartu pažymėtina, kad viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija; tai inter alia visuomenės atvirumas ir darna, teisingumas, asmens teisės ir laisvės, teisės viešpatavimas ir kt. Tai toks visuomenės ar jos dalies interesas, kurį valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau-CPK) 49 str. 1 d. numato, kad įstatymų numatytais atvejais prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys gali pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti. Pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 str. 1 d. prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, institucijų pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva. Prokurorui yra suteikta teisė spręsti, ar yra pagrindas kreiptis į teismą su prašymu siekiant apginti viešąjį interesą ir kreiptis su tokiu prašymu prokuroras turi teisę, kai nustato pakankamai reikšmingą teisės aktų pažeidimą, kurio pašalinimas turėtų esminės reikšmės ginant visuomenės, valstybės teisėtus interesus.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašymas dėl viešo intereso gynimo atmestas 2009-12-08 Kauno apygardos prokuratūros nutarimu, kuriame nurodoma, kad nėra pagrindų taikyti viešo intereso gynimo institutą (Lietuvos Respublikos Prokuratūros įstatymo 19 str.). 2010-01-18 generalinės prokuratūros nutarimu pareiškėjo skundas dėl 2009-12-08 nutarimo atmestas (pareiškimo, skundo nagrinėjimo byla Nr. P-1661). Šis sprendimas motyvuotas ir pagrįstas, jame nurodyta, kad pareiškėjas neteisingai aiškina įstatymą arba prašo taikyti tas teisės normas, kurios bankų veiklos nereglamentuoja.
Taip pat apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog Mokėjimų įstatymo 9 str. 5 d. nustatyta, kad mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas negali imti komisinio atlyginimo už tai, kad kredito pervedimui įvykdyti mokėtojas pateikia mokėjimo paslaugų teikėjui grynuosius pinigus. Šioje normoje įtvirtinta, jog negalima imti komisinio atlyginimo už grynųjų pinigų pateikimą. Pateikus grynuosius pinigus, atliekamas kredito pervedimas. Kredito pervedimas yra mokėjimo operacija (Mokėjimų įstatymo 2 str. 10 p.). Mokėjimų įstatymo 2 str. 8 p. nustatyta, kad komisinis atlyginimas - mokėjimo paslaugų tiekėjo imamas atlyginimas už mokėjimo operaciją ir (ar) su ja susijusias paslaugas. Iš šios normų analizės darytina išvada, kad komisinis mokestis imamas ne už pinigų įmokėjimą, o už įmokėtų grynųjų pinigų pervedimą. Įmokėjus grynuosius pinigus kredito įstaigoje, įmokėtos lėšos pervedamos gavėjui, t.y. vykdomas mokėjimo nurodymas, ir už šį mokėjimo nurodymo vykdymą, o ne už įmokas grynaisiais pinigais, imamas komisinis atlyginimas.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai neįtraukė trečiuoju asmeniu Kauno jungtinio demokratinio judėjimo, nes skundžiama nutartis šio judėjimo teisėms ir pareigoms nesukelia. Į prokuratūrą kreipėsi pats pareiškėjas, kaip fizinis asmuo, nenurodydamas jokios kitos organizacijos. Tokiu atveju administracinis aktas ir su juo susijusios teisės ir pareigos kyla tik pareiškėjui.
Teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesinės teisės normas, atsižvelgė į tai, kad prokuratūra atlikusi pareiškimo tyrimą, motyvuotai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl viešo intereso gynimo, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo, todėl nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas (CPK 337 str. 1 d.1 p.).
Rezoliucinė dalis
n utaria:
Atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto 1 –ojo apylinkės teismo 2010 m. sausio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.