Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėjas Donatas Jatužis Baudž. byla Nr. 1NTA-00209-349-2007-59

2007 m. gegužės 24 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arnoldo Šukaičio (pranešėjas), teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Vytauto Norkūno,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. Z. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 16 d. nuosprendžio, kuriuo O. Z. nuteistas pagal BK 178 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 2 d., ši bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005-04-07 nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi ir nuteistajam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 11 mėnesių 28 dienoms.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

O. Z. nuteistas už tai, kad 2007 m. kovo 7 d., apie 9 val., Panevėžyje, būdamas I. M. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pagrobė nukentėjusiajai priklausantį kompiuterinį sisteminį įrenginį, kurio bendra vertė 1000 Lt.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėja ir nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš skundo turinio spręstina, kad apeliantas mano, jog I. M. priklausančio kompiuterio nepagrobė, nes jis ir nukentėjusioji yra sugyventiniai, todėl šis kompiuteris jiems abiems priklauso bendrosios nuosavybės teise. Bylos įrodymai – nukentėjusiosios I. M. ir nuteistojo parodymai patvirtina, kad jie keletą metų gyveno kartu neįregistravę santuokos. Civilinio kodekso normos numato, kad tuo atveju, kai asmenys nėra susituokę ar įregistravę partnerystės ir bendrai įgyja turtą, turtinių santykių reguliavimui taikytinos Civilinio kodekso IV knygos V skyriaus IV skirsnio normos (4.72 – 4.105 str.). Kadangi tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo nebuvo sukurti šeimos teisiniai santykiai, todėl jų įgyto turto bendrumas nėra preziumuojamas. Tokiu atveju faktas, kad daiktas buvo įgytas bendromis lėšomis ir tapo bendrosios nuosavybės objektu, turi būti patvirtintas bylos įrodymais. Tokių įrodymų šioje byloje nėra. Nuteistojo versiją, kad kompiuteris jam ir nukentėjusiajai priklausė bendrosios nuosavybės teise, pirmiausia paneigia nukentėjusiosios parodymai. I. M. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad kompiuteris, kurį ji pirkusi už 2500 Lt prieš 1,5 m. iki vagystės, priklausė jai. Šiuos nukentėjusiosios parodymus patvirtina bylos duomenys. 2005-04-07 O. Z. buvo nuteistas Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu laisvės atėmimo bausme, šioje byloje jis buvo suimtas nuo 2005-01-10 iki nuosprendžio įsiteisėjimo, į pataisos namus atvyko 2005-06-14 ( 72, 80-89 b. l. ). Pagal nukentėjusiosios parodymus, kompiuterį ji įsigijo 2005 m. rugsėjo mėnesį, t. y. tuo metu, kai nuteistasis jau keletą mėnesių atlikinėjo bausmę pataisos namuose. Nuteistasis teigia, kad nuo 2001 m. iki 2005-04-07 jis materialiai išlaikė nukentėjusiąją, kuri tuo metu studijavo, tačiau iš byloje esančių nuosprendžių matyti, kad O. Z. šiuo laikotarpiu buvo teistas tris kartus : 2003-05-23, 2004-02-26 ir 2005-04-07 ir bylų nagrinėjimo metu nedirbo ( 80-89, 102-103, 105 b. l. ). Įvertinus šiuos duomenis, matyti, kad nuteistasis nei kompiuterio pirkimo metu, nei gyvendamas su nukentėjusiąja neturėjo nuolatinio teisėto pragyvenimo šaltinio, todėl jo skundo teiginiai apie materialinę paramą nukentėjusiajai nelaikytini teisingais. Nukentėjusioji kompiuterį įsigijo savo lėšomis, todėl šis daiktas jai priklausė asmeninės nuosavybės teise, o nuteistasis neturėjo jokių teisių į šį turtą. Nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme teigė, kad kompiuteris priklauso I. M. ir jis neprašė jos leidimo įkeisti šį kompiuterį lombarde. Nukentėjusioji parodė, kad nedavė nuteistajam tokio leidimo ( 14-16 b. l. ). Teismas nuosprendyje teisingai pažymėjo, kad šios aplinkybės rodo, jog nuteistasis suprato neturintis teisės disponuoti nukentėjusiosios kompiuteriu ir jį įkeitęs prieš savininkės valią. O. Z. pagrobė svetimą turtą, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 178 str. 1 d.

Nuteistojo teiginys, kad jo veikoje yra BK 183 str. 3 d. numatytos veikos požymių, yra neteisingas. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 183 str. iškyla už kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo turto ar turtinės teisės pasisavinimą. Patikėto ar esančio žinioje turto atžvilgiu kaltininkas turi turto savininko įgaliojimus naudoti šį turtą. Nukentėjusioji I. M., nakčiai išeidama iš savo buto ir palikdama nuteistajam savo buto raktą, suteikė jam teisę tuo metu pasinaudoti jos butu, tačiau tokios trumpalaikės galimybės suteikimas nuteistajam nereiškia kokių nors įgaliojimų suteikimo jos kilnojamo ar nekilnojamo turto atžvilgiu BK 183 str. prasme, todėl nuteistojo veika atitinka ne turto pasisavinimo, vagystės požymius.

Nuteistasis skunde nepagrįstai teigia, kad teismas tinkamai neįvertino aplinkybės, jog nukentėjusioji I. M. nurodė neturinti jam jokių pretenzijų. Teismo posėdžio metu I. M. parodė atleidžianti O. Z., prašė neskirti jam bausmės, nes kompiuteris jai grąžintas ( 122 b. l. ). Teismas nuosprendyje atsižvelgė į tokią nukentėjusiosios poziciją, pripažindamas nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi ir įvertino šią aplinkybę, skirdamas bausmę. Nukentėjusiosios atleidimas nuteistajam kitais aspektais jo teisinės padėties nelengvina. Vagystė yra viešo, o ne privataus kaltinimo dalykas, todėl netgi nukentėjusiajai susitaikius su kaltininku, procesas nėra nutraukiamas ( BPK 413 str. 2 d., 416 str. 3 d. ). Viešo kaltinimo bylose susitaikymas turi reikšmės, sprendžiant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą pagal BK 38 str. nuostatas, tačiau O. Z. padarė nusikaltimą būdamas recidyvistu, todėl šiame straipsnyje nurodytu pagrindu negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ( BK 38 str. 2 d. ).

Teismas, skirdamas bausmę nuteistajam už nusikaltimą, už kurį jis nuteistas šiuo nuosprendžiu, bei subendrintą bausmę pagal kelis nuosprendžius, tinkamai vadovavosi BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgė į bausmės skyrimo taisykles, numatytas BK 61 str. 1-3 d., tinkamai taikė BK 27 str. 1 d. ir 56 str. 1 d. nuostatas. Įvertinus nuteistojo padaryto nusikaltimo pavojingumo pobūdį ir laipsnį, jo asmenybę neigiamai apibūdinančius duomenis, atsižvelgus į tai, kad buvo nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jam pagal BK 178 str. 1 d. paskirta laisvės atėmimo bausmė, mažesnė už sankcijoje nustatytą šios bausmės vidurkį bei motyvuotai paskirta galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežtos.

Kadangi apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nuosprendį nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

N UTARĖ:

N. (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.