Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. M. ieškinį atsakovams A. L. (buvusi pavardė M.), A. M., VĮ Turto bankui dėl nuosavybės pripažinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė L. M. pareiškė ieškinį atsakovams A. M., A. M., VĮ Turto bankui, kuriuo, jį patikslinusi, prašė pripažinti, kad L. M. 1992 m. gruodžio 7 d. pirkimo – pardavimo sutartimi įsigytas butas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras ploto 40,98 kv.m., priklauso asmenine L. M. nuosavybe.

Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) ieškovė L. M. sudarė santuoką su T. M., kuri minimą dieną buvo užregistruota Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje. Pora bendrai gyveno kelis metus kartu T. M. asmeninės nuosavybės teise priklausančiame name (duomenys neskelbtini), vesdami bendra ūkį. Bendrų vaikų neturėjo. Po kelių santuokos metų prasidėjo nesutarimai ir skirtingas požiūris į šeimą po ko 1987 m. ieškovė su savo vaikais iš pirmos santuokos išsikraustė iš vyro namų ir persikėlė į jai asmeninės nuosavybės teise priklausanti butą (duomenys neskelbtini). T. M. grįžo pas savo pirmą žmoną su dviem jų bendrais vaikais A. ir A. M..

1992 m. gegužės 13 d. Vilniaus rajono teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 23-406-92, L. M. ir T. M. santuoką nutraukė. Sutuoktiniai po santuokos nutraukimo teisme neatliko formalios pareigos minimą teismo sprendimą įregistruoti civilinės metrikacijos skyriuje. Abu sutuoktinai buvo tikri, kad santuoka liko nutraukta teismui priėmus sprendimą. Svarbu paminėti, kad sutuoktiniai iki nutraukiant santuoką teisme kartu nebegyveno ir nebevedė bendro ūkio jau penkis metus. Juos niekas nesiejo, nes, kaip buvo minėta, T. M. grižo pas jo buvusią šeimą.

2005 m. gegužės 31 d. mirė T. M.. Notaras, kuris tvarkė paveldėjimo bylą, pranešė ieškovei, kad ji gyventojų registre įregistruota kaip „našlė“, o T. M. „mirė santuokoje“. Kadangi ieškovė tuo metu sirgo ir praleido terminą palikimui priimti, todėl kreipėsi į teismą dėl termino atnaujinimo. Ieškovė, neturėdama teisinio išsilavinimo, manė, kad jai priklauso kažkokia dalis turto, kurios galimai santuoka nutraukęs teismas nepadalino, tačiau 2005 m. lapkričio 29 d. Vilniaus miesto trečio apylinkės teismas nutartimi c. b. Nr. 2-5613-631/05 atsisakė terminą atnaujinti palikimui priimti, atsižvelgdamas į tai, kad sutuoktiniai teismo sprendimu buvo išsituokę, santuokoje bendrai gyveno tik keturis metus ir bendro turto neįgijo, o iki santuokos nutraukimo penkis metus gyveno skyrium. T. M. priklausantis turtas buvo padalintas ir paveldėtas tarp jo vaikų, neišskiriant ieškovės dalies.

Kadangi 1992 m. gegužės 13 d. Vilniaus rajono teismas sprendimu civilinėje byloje Nr. 23-406-92 L. M. ir T. M. santuoką nutraukė, o po T. M. mirties notarė atsisakė išduoti paveldėjimo teisės liudijimą, aiškindama, kad teismo sprendimu pora yra išsituokus, o teismas dėl minėtų priežasčių taip pat neatnaujino termino palikimui priimti, todėl ieškovė manė, kad 1992 m. gruodžio 7 d. jos asmenine nuosavybės teise pirktas turtas priklauso tik jai. Pasijutus blogai iškilo būtinybė parduoti butą, nes reikalingi pinigai gydymui, tačiau paaiškėjo, kad to ieškovė padaryti negali, nes 1992 m. gruodžio 7 d. pirkimo – pardavimo sutartimi įsigytas butas buvo pirktas 1992 m. gegužės 13 d. Vilniaus rajono teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 23-406-92 neįregistravus civilinės metrikacijos skyriuje. Kadangi tarp ieškovės ir T. M. santuoka buvo nutraukta (duomenys neskelbtini) teismo sprendimu c. b. Nr. 23-406-92, todėl laikytina, kad 1992 m. gruodžio 7 d. pirkimo – pardavimo sutartimi įsigytas butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilnius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras ploto 40,98 kv. m., asmeninės nuosavybės teise priklauso ieškovei.

Atsakovas A. M. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu sutinka. Pritarė, kad visa jame surašyta informacija yra teisinga, prašė bylą vesti jam nedalyvaujant.

Atsakovė A. L. (buvusi pavardė M.) pateikė atsiliepimą į ieškinį. Nurodė, kad su ieškiniu sutinka. Pritarė, kad jame surašyta informacija yra teisinga, prašė bylą vesti jai nedalyvaujant. Teismo posėdžio metu paaiškino, kad jai žinoma, jog teismas išskyrė ieškovę ir jos tėvą, bet jie į metrikaciją nenuėjo. Dabar tokia situacija, kad ieškovė be jų negali parduoti buto. Jie (ji su broliu) įsitikinę, kad ieškovė su jos tėvu yra išsiskyrę ir jie nepretenduoja į butą. Ji su broliu nieko nežinojo apie nekilnojamąjį turtą.

Atsakovas VĮ Turto bankas pateikė atsiliepimą į ieškinį. Nurodė, kad VĮ Turto bankas, nuo 2015 m. kovo 20 d. paveldėjimo santykiuose atstovaujanti valstybę, kai paveldimas nekilnojamasis turtas, įskaitant jam priskirtus žemės sklypus, bei akcijos, nėra gavusi pranešimo dėl pareiškime nurodyto turto perėmimo, taip pat neturi jokių duomenų, patvirtinančių ar paneigiančių faktinį ieškovės turto valdymą asmeninės nuosavybės teise. Tuo atveju, jei visapusiškai ir pilnai išnagrinėjus byloje esančius įrodymus, teismas įsitikintų, kad yra pagrindas pripažinti turtą asmenine L. M. nuosavybe, valstybės įmonė Turto bankas neprieštaraus ieškinio patenkinimui.

Ieškinys tenkintinas.

Iš byloje pateikto santuokos sudarymo įrašo Nr. 95 kopijos nustatyta, kad santuoka tarp T. M., gim. (duomenys neskelbtini), ir L. M., gim. (duomenys neskelbtini), įregistruota (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje.

1990 m. spalio 25 d. ieškovei L. M. išduotas Vilniaus rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto orderis apsigyventi tarnybinėje gyvenamojoje patalpoje, adresu (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad šeimą sudaro vienas asmuo, t. y. L. M. M..

Vilniaus rajono apylinkės teismas 1992 m. gegužės 13 d. nutarimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 23-406-92, nutraukė santuoką, sudarytą tarp T. M. ir L. M.. Teismo sprendime nurodyta, kad sutuoktiniai gyvena atskirai jau 5 metus, bendro ūkio neturi, todėl pripažinta, kad šeima yra galutinai iširusi.

Įrašo apie L. M. ir T. M. santuokos nutraukimą Vilniaus miesto CM skyriuje nebuvo padaryta.

Iš Taupomo banko 1992 m. lapkričio 30 d. pranešimo apie nurašymą iš nebalansinės sąskaitos Nr.U.92-82 nustatyta, kad iš L. M. sąskaitos nurašyta 4718 talonų už „valst.ūk. sodą Avižieniuose už buto išpirką“. 1992 m. gruodžio 7 d. pasirašyta sutartis tarp sodininkystės ūkio „Avižieniai“ (pardavėjas) ir L. M. (pirkėjos), kurioje nurodyta, kad L. M. įsigijo butą, kurio bendras plotas 40,99 kv. m., ir 12,28 kv. m. ūkinį pastatą, esančius Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) gyvenvietės žemės sklype. Garažo, buto, namo techninės apskaitos byloje (inventorizuota 1992 m. balandžio 15 d.) įrašyta, kad privataus buto, esančio (duomenys neskelbtini) (buvęs adresas (duomenys neskelbtini)), savininkas yra M. L.M. Namų knygoje (namo (buto) adresas (duomenys neskelbtini)) nurodyta, kad L. M. yra savininkė dviejų kambarių buto pagal 1992 m. gruodžio 7 d. Nr. 544 pirkimo – pardavimo sutartį, buto bendras plotas 40,98 m².

2023 m. rugpjūčio 7 d. Nekilnojamojo turto registrų centro duomenimis butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso L. M.. Turtas įgytas 1992 m. gruodžio 7 d. prikimo pardavimo sutarties pagrindu.

Dėl turto (buto) pripažinimo asmenine nuosavybe.

Byloje pareikštu ieškiniu ieškovė prašo pripažinti butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), jos asmenine nuosavybe. Ieškinys grindžiamas tuo, jog butas buvo įgytas jau po to, kai santuoka tarp L. M. ir T. M. buvo nutraukta. Abu sutuoktinai buvo tikri, kad santuoka liko nutraukta teismui priėmus sprendimą.

Ieškinyje nurodytas ginčo turtas (butas) buvo įgytas galiojant Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodeksui (toliau – Santuokos ir šeimos kodeksas), kuris galiojo iki 2001 m. liepos 1 d., t. y. iki Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) įsigaliojimo. Pagal Santuokos ir šeimos kodekso 40 straipsnį, santuoka laikoma pasibaigusia nuo to laiko, kai bent vienas iš sutuoktinių įregistruoja santuokos nutraukimą civilinės metrikacijos organuose. Nagrinėjamu atveju to nebuvo padaryta, todėl susiklostė tokia situacija, kad, formaliai galiojant L. M. ir T. M. santuokai, ji (L. M.) įsigijo butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (buvęs adresas (duomenys neskelbtini)), kuris pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą laikomas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe (Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalį, CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio („Įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas“) normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki CK įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Todėl šioje byloje sprendžiant ieškovės santuokoje įgyto turto nuosavybės (asmeninė ar bendroji jungtinė) klausimą, turi būti vadovaujamasi atitinkamomis šiuo metu galiojančio CK nuostatomis.

Sutuoktinių turto teisinis režimas yra nustatomas įstatymų arba pagal sutartį (CK 3.87, 3.101 straipsnis). Tais atvejais, kai bendro turto režimas yra įstatyminis, preziumuojama, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo (santuokos metu), yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis). Ši prezumpcija įtvirtinta siekiant teisinio apibrėžtumo dėl turto teisinio režimo ir gali būti paneigta, įrodžius, kad tam tikras turtas yra asmeninė vieno iš sutuoktinių nuosavybė. Pareiga tai įrodyti tenka sutuoktiniui, tvirtinančiam, kad santuokos metu įgytas turtas yra ne bendroji jungtinė, o asmeninė jo nuosavybė (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas).

Nagrinėjamos bylos atveju aktualus CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas, pagal kurį asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn.

Byloje pateikti duomenys vienareikšmiškai įrodo faktą, kad L. M. vardu įgytas butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), įgytas jai vienasmeniškai, nuskaitant iš jos nebalansinės sąskaitos Nr.U.92-82 4718 talonų, bei aiškiai išreiškiant valią jį įgyti asmeninėn nuosavybėn. Ginčo buto pirkimo -pardavimo sutartis taip pat sudaryta vienasmeniškai tik L. M.. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad byloje pateiktuose oficialiuose bei kituose dokumentuose, susijusiuose su buto(duomenys neskelbtini) (buvęs adresas (duomenys neskelbtini)), įsigijimu, turėjimu, valdymu, priežiūra yra nurodyti tik ieškovės L. M. duomenys. Vilniaus rajono apylinkės teismas 1992 m. gegužės 13 d. nutarimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 23-406-92, nustatė, kad T. M. ir L. M. atskirai gyveno jau 5 metus, todėl šios aplinkybės (apie sutuoktinių gyvenimą skyrių ginčo buto įgijimo laikotarpiu) papildomai patvirtina aukščiau nustatyta aplinkybes, kad L. M. ginčo butą siekė ir įgijo asmeninės nuosavybės teise. Byloje nėra jokių duomenų bei juos patvirtinančių įrodymų, jog sutuoktinis T. M. prisidėjo prie ginčo buto įsigijimo, nėra ir tokių duomenų, jog jis šiame bute gyveno, rūpinosi jo išlaikymu. Ir priešingai, L. M. iniciatyva, siekiant tenkinti išimtinai asmeninius poreikius, butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), įgytas esant aiškiai išreikštai L. M. valiai įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Turto įgijimo metu ji ir gyveno viena bei asmeniškai viena rūpinosi šio buto įgijimu bei išlaikymu (CPK 185 straipsnis).

Remiantis išdėstytu, teismas konstatuoja, kad byloje surinkti rašytiniai įrodymai paneigia sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją, todėl ieškovės reikalavimas dėl buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), pripažinimo L. M. asmenine nuosavybe tenkinamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Teismas gali nukrypti nuo nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

Ieškovė už ieškinį sumokėjo 705 Eur žyminio mokesčio, tačiau bylinėjimosi išlaidų atlyginimo neprašė.

Teismas patyrė 12,4 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys patenkintas, o kiekvienam atsakovui tenkanti procesinių dokumentų įteikimo išlaidų suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr.1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ nustatytos 8 Eur minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos, todėl šios išlaidos iš atsakovų nepriteistinos.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268– 270 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Pripažinti, kad butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), bendras plotas 40,98 kv.m., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), L. M., a. k. (duomenys neskelbtini) 1992 m. gruodžio 7 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu įgijo asmeninės nuosavybės teise.

Įsiteisėjusio teismo sprendimo kopiją išsiųsti valstybės įmonei Registrų centrui.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.