- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-06-27
- Bylos Nr.
- I-4087-505/2019
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Daina Kukalienė
- Pareiškėjas
- V. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
nedalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, atstovui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. K. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės atstovo Kauno tardymo izoliatoriaus 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde (b. l. 1–2) bei teismo posėdžio metu nurodė, jog jis nuo 2019 m. sausio 8 d. iki 2019 m. sausio 11 d. buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriaus 205-oje kameroje su trimis asmenimis, todėl nebuvo užtikrinta 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma neįskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto. Pažymėjo, kad kameroje buvo nesandarūs langai, pro kuriuos pūtė šaltas vėjas, todėl temperatūra neatitiko higienos normų reikalavimų. Akcentavo, kad kameroje taip pat nebuvo įrengtų dieninio ir naktinio apšvietimo jungiklių, todėl nebuvo galimybės įjungti ar išjungti apšvietimo. Be to, atsakovės atstovas neaprūpino jo elektriniu virduliu vandeniui užsikaisti, taip pat neišdavė peilio ir šakutės. Teigė, kad 2019 m. sausio 9 d. jis negalėjo apsipirkti parduotuvėje, kadangi prašymai turi būti pateikiami iš anksto, taip pat naudotis riboto interneto prieiga. Pareiškėjo teigimu, Kauno tardymo izoliatoriuje nebuvo užtikrintas jam paskirtas gydymas, nebuvo vedamas į lauką pasivaikščioti du kartus per dieną po 45 min. Prašė skundą patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundo netenkinti (b. l. 9–16).
Atsiliepime į skundą nurodė, jog pareiškėjui nuo 2019 m. sausio 8 d. iki 2019 m. sausio 11 d. kalint Kauno tardymo izoliatoriuje, 205-oje kameroje, kurios plotas yra 14,29 kv. m, nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, kadangi pareiškėjui trūko 0,03 kv. m, tačiau net ir vertinant sanitarinio mazgo užimamą plotą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis pažeistas nebuvo, kadangi pareiškėjui teko apie 3,2 kv. m kameros ploto. Atkreipė teismo dėmesį, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Visuomenės sveikatos centras neatliko 205-os kameros temperatūros matavimų. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras minėtos kameros patikrinimą atliko tik 2019 m. vasario 1 d. ir patikrinimo aktu Nr. (2-124.80)PA-279 nustatė, jog 205-oje kameroje temperatūra yra 17,3°C, 17,4°C, t. y. buvo nustatytas Higienos normos 16 punkto pažeidimas, tačiau Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui 2019 m. kovo 4 d. atlikus grįžtamosios kontrolės patikrinimą buvo nustatyta, kad Higienos normos 16 punkto pažeidimas yra pašalintas. Pažymėjo, jog Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.3 papunktyje nurodyta, kad kamerose privalo būti dieninis ir naktinis apšvietimas, o jungikliai įmontuojami koridoriuje prie kameros, todėl Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose esantis dieninis ir naktinis apšvietimas įrengtas taip, kaip reikalauja teisės aktai, jų nepažeidžiant.
Nurodė, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 15 priedo „Suimtiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas“ 4.6 punkte numatyta, kad suimtiesiems leidžiama įsigyti ir turėti plastikinius arba medinius stalo indus (lėkštę, šaukštą, puoduką, šakutę, peilį), todėl, siekiant užtikrinti saugumą, suimtiesiems (nuteistiesiems) Kauno tardymo izoliatoriuje išduodamas tik šaukštas ir šaukštelis, o savo asmeninį medinį ar plastikinį peilį su šakute pareiškėjas turėti gali, taip pat gali turėti ir elektrinį virdulį. Paaiškino, jog Kauno tardymo izoliatoriuje nėra fiziškai įrengtos parduotuvės, o suimtųjų (nuteistųjų) apsipirkimas vyksta nuotoliniu būdu. Kadangi pareiškėjas į Kauno tardymo izoliatorių atvyko 2019 m. sausio 8 d. (antradienį), t. y. po prašymų pateikimo dėl kas savaitinio apsipirkimo pateikimo dienos, jis neturėjo galimybės apsirūpinti pagrindinio apipirkimo metu, todėl jam galėjo būti suteikta papildomo apsipirkimo teisė penktadienį, tačiau pareiškėjas išvyko tos pačios savaitės penktadienį, todėl pateikti prašymo apsipirkti negalėjo. Atsakovės atstovo nuomone, kadangi Kauno tardymo izoliatorius laikomiems suimtiesiems (nuteistiesiems) teikia nemokamą maitinimą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-144 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“, pagal patvirtintus valgiaraščius bei nustatytas maisto kiekių normas, todėl pareiškėjo teisės buvimo Kauno tardymo izoliatoriuje metu pažeistos nebuvo. Mano, kadangi pareiškėjas neteikė prašymo dėl prisijungimo prie interneto svetainių, kurios nėra įtrauktos į leidžiamų prisijungti svetainių sąrašą, todėl Kauno tardymo izoliatorius neturėjo ir neprivalėjo suteikti pareiškėjui prieigos prie Lietuvos elektroninių paslaugų portalo. Teigė, kad pareiškėjui buvo užtikrinta teisė kasdien po 1 valandą praleisti gryname ore. Atsakovės atstovo įsitikinimu, Kauno tardymo izoliatoriaus pareigūnai su pareiškėju elgėsi tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, tam tikras nepatogumų sukėlimas ir pasirinkimo laisvės apribojimas nuteistiesiems bei su tuo susiję išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Kauno TI) netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 8 d. iki 2019 m. sausio 11 d., atlyginimo priteisimo.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartį byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartį byloje Nr. A575-662/2011). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 str. 2 d. 6 p., 25 str., 56 str. 4 d., 68 str.).
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, jog ginčo laikotarpiu buvo laikomas perpildytoje 205-oje kameroje, todėl jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas į Kauno TI atvyko 2019 m. sausio 8 d. ir buvo laikomas iki 2019 m. sausio 11 d. 205-oje kameroje, kurios plotas 14,29 kv. m, joje buvo laikomi 4 asmenys, taigi vienam asmeniui teko 3,57 kv. m ploto (trūko 0,03 kv. m) (b. l. 17, 19, 42, 55). Todėl konstatuotina, kad ginčo laikotarpiu (4 paras) Įsakymo 1.3.1 punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma pareiškėjui buvo pažeista.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybėmis, kad dalį kameros ploto užėmė sanitarinis mazgas. Teismas pažymi, kad pagal Įsakymo 1.3.1 punktą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą – 3,6 kv. m – neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų užimamas plotas. Tačiau pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Teismo vertinimu, minėtos skundo aplinkybės yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu, todėl vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr. LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013). Pripažinus, kad nagrinėjamu atveju kameros ploto reikalavimai buvo pažeisti, minėtos aplinkybės dėl baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto vertintinos Įsakymo 1.3.1 punkto reikalavimų pažeidimo kontekste. Taigi, konstatavus gyvenamojo ploto normos pažeidimą, spręstina, kad kameroje buvusių baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas santykinai mažino vienam asmeniui tekusį gyvenamąjį plotą.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis dėl netinkamai įrengtų langų. Pažymėjo, kad 205-oje kameroje langai buvo nesandarūs, pūtė šaltas vėjas, todėl temperatūra neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 134:2015, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Lietuvos higienos norma), 16 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C.
Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2019 m. sausio 14 d. kreipėsi į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamentą dėl Kauno tardymo izoliatoriaus 205-oje kameroje 2019 m. sausio mėnesį buvusios per žemos temperatūros bei netinkamos langų būklės (b. l. 43). Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamentas, atlikęs valstybinę operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę, 2019 m. vasario 1 d. patikrinimo aktu Nr. (2-12 4.80)PA-279 nustatė Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punkto pažeidimą (temperatūra buvo 17,3°C, 17,4°C su 0,1°C paklaida), taip pat, kad minėtoje kameroje langai yra nesandarūs (b. l. 50–51). Apie minėtu patikrinimo aktu nustatytus pažeidimus pareiškėjas buvo informuotas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento 2019 m. vasario 12 d. raštu Nr. (2-12 4.80)2-6551 (b. l. 3–5). Į bylą pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2019 m. kovo 4 d. patikrinimo aktas Nr. (2-12 4.80)PA-1001 patvirtina, kad Kauno TI 205-oje kameroje nustatyti pažeidimai buvo pašalinti, t. y. 2019 m. vasario 1 d. patikrinimo akte Nr. (2-12 4.80)PA-279 nurodyta, jog nustatytas pažeidimas pašalintas ir patikrinimo metu išmatuota gyvenamojoje patalpoje temperatūra buvo jau 19,1°C, 19,2°C su 0,1°C paklaida (b. l. 52–53).
Žemesnės instancijos teismas
Teismo nuomone, nors byloje pateikti duomenys patvirtina, kad Kauno TI yra įrengta šildymo įranga (radiatoriai) (b. l. 41), tačiau Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento atliktas patikrinimas, kurio metu 205-oje kameroje temperatūra neatitiko Lietuvos higienos normos 16 punkto normų, įrodo, jog tinkama temperatūra Kauno TI ne visada yra užtikrinama. Šiuo atveju temperatūros neatitiktis Lietuvos higienos normos 16 punkto reikalavimams 205-oje gyvenamojoje patalpoje pripažintina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinų su atsakovės atstovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į teisės aktų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas nepakankamu vykdymu, turėjusiu įtakos minėtų sąlygų bloginimui.
Nors pareiškėjas skunde kėlė pretenzijas dėl nuolat girdimo triukšmo, kadangi duryse buvo neizoliuota ertmė, tačiau jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų nepateikė, t. y. byloje nėra jokių duomenų, jog dėl girdimo triukšmo pareiškėjas kreipėsi su skundais į Kauno TI pareigūnus, administraciją, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamentą ir kitas kompetentingas institucijas. Pareiškėjas, be kita ko, nei skunde, nei teismo posėdžio metu nenurodė su juo kalėjusių asmenų duomenų, kurie galėtų patvirtinti šią aplinkybę teisme, nepateikė jų rašytinių paaiškinimų, neprašė kviesti juos apklausti kaip liudytojus byloje, o nesant tokių duomenų, šiuo metu nustatyti, ar kameroje, kurioje pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas, buvo girdėti triukšmas, galimybės nėra, todėl nėra pagrindo tikėti deklaratyviais pareiškėjo argumentais dėl kilusių nepatogumų girdint triukšmą.
Pareiškėjas taip pat reiškė pretenzijas dėl to, kad kameroje nebuvo įrengtų dieninio ir naktinio apšvietimo jungiklių, todėl jis negalėjo įjungti ar išjungti apšvietimo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, jog kamerų įrengimą ir eksploatavimą reglamentuoja Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 14.3 papunktyje nurodyta, kad kamerose privalo būti dieninis ir naktinis apšvietimas, o jungikliai įmontuojami koridoriuje prie kameros. Atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad Kauno TI koridoriuje prie kameros įrengti dieninio ir naktinio apšvietimo jungikliai taip, kaip reikalauja teisės aktai, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl netinkamo apšvietimo jungiklių įrengimo atmestini kaip neįrodyti.
Pareiškėjas teigė, kad ginčo laikotarpiu Kauno TI jam neišdavė peilio, šakutės bei elektrinio virdulio.
Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, nurodyta, kad tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kamerose turi būti sanitarinis mazgas, metalinė lova, spintelė, stalas, suolas arba kėdė, arba taburetė, maisto produktų spintelė arba lentyna, viršutinių drabužių pakaba, šiukšlių dėžė, valymo inventorius, veidrodis ir elektrinis virdulys, tačiau elektriniais virduliais aprūpinamos tik kalėjimų ir areštinių kameros.
Atsižvelgiant į tai, kad Kauno TI neturėjo pareigos pareiškėjo aprūpinti elektriniu virduliu, šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 15 priedo „Suimtiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas“ 4.6 punkte numatyta, kad suimtiesiems leidžiama įsigyti ir turėti plastikinius arba medinius stalo indus (lėkštę, šaukštą, puoduką, šakutę, peilį).
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, jog, siekiant užtikrinti saugumą, suimtiesiems (nuteistiesiems) Kauno TI išduodamas tik šaukštas ir šaukštelis. Taip pat pažymėjo, kad savo asmeninį medinį ar plastikinį peilį su šakute pareiškėjas turėti galėjo (b. l. 11).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes, bet visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl šių nepatogumų. Be to, kaip minėta, pareiškėjas turėjo galimybę įsigyti ir turėti savo asmeninį medinį ar plastikinį peilį su šakute. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.
Pareiškėjas nurodė, kad 2019 m. sausio 9 d. negalėjo apsipirkti parduotuvėje, kadangi prašymai dėl apsipirkimo turi būti pateikiami iš anksto.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 92 straipsnis numato nuteistųjų teisę apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad suimtieji turi teisę už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus ne grynaisiais pinigais apsipirkti tardymo izoliatoriaus parduotuvėje – įsigyti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintose Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka. Minėtų taisyklių 86 punktas numato, kad tardymo izoliatoriaus direktorius privalo užtikrinti, kad kiekvienas suimtasis galėtų įsigyti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų parduotuvėse ne rečiau kaip kartą per savaitę.
Bylos duomenys patvirtina, kad Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2016 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 1-110 yra patvirtintas Suimtiesiems ir nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų aprūpinimo tvarkos aprašas (toliau – ir Tvarkos aprašas, b. l. 28–30), kuris reglamentuoja suimtųjų ir nuteistųjų aprūpinimą maisto produktais, būtiniausiais reikmenimis ir kitais daiktais Kauno TI. Suimtieji ir nuteistieji prekes gali užsisakyti pagal šio aprašo 12 punkte aprašytą tvarką. Tvarkos aprašo 16 punktas numato, kad suimtieji ir nuteistieji, neturėję galimybės apsirūpinti pagrindinio apipirkimo metu (Tvarkos aprašo 12 p.), penktadienį gali įsigyti tik šių prekių: cigarečių, arbatos, kavos, taksofono kortelių, žiebtuvėlių, vokų, pašto ženklų, rašymo reikmenų, mineralinio vandens, geriamojo vandens, tualetinio popieriaus. Tvarkos aprašo 3 skyriuje aprašyta prašymų pildymo tvarka. Prašymo apsipirkti forma yra įtvirtinta Tvarkos aprašo 1 priede (b. l. 31). Prašymo formą, skirtą surašyti papildomo apsipirkimo metu pageidaujamas prekes, suimtieji ir nuteistieji gali gauti rytinio patikrinimo metu išreikšdami prašymą Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkui.
Atsakovės atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą pažymėjo, jog Kauno TI nėra fiziškai įrengtos parduotuvės, o suimtųjų (nuteistųjų) apsipirkimas vyksta nuotoliniu būdu (b. l. 12).
Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas į Kauno TI atvyko 2019 m. sausio 8 d. (antradienį) (b. l. 17), t. y. po prašymų pateikimo dėl kas savaitinio apsipirkimo pateikimo dienos (Aprašo 13 punktas), todėl jis neturėjo galimybės apsirūpinti pagrindinio apipirkimo metu. Nors pareiškėjui galėjo būti suteikta papildomo apsipirkimo teisė penktadienį (pagal Aprašo 16 punktą), tačiau iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjas iš Kauno TI išvyko 2019 m. sausio 11 d. (t. y. tos pačios savaitės penktadienį), todėl pateikti prašymo apsipirkti jis negalėjo.
Teismas pažymi, kad nors pareiškėjas dėl per trumpo buvimo Kauno TI negalėjo apsipirkti parduotuvėje, tačiau pareiškėjas konkrečiai neįvardijo, kokių prekių įsigijimas būnant Kauno TI jam buvo būtinybė, taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui būtinybė įsigyti tam tikras prekes būtų susijusi su jo sveikatos ir (ar) gyvybės klausimu, todėl, teismo vertinimu, vien tik abstraktūs pareiškėjo teiginiai, kad jam kilo žala dėl negalėjimo apsipirkti keturių dienų laikotarpiu, negali būti laikomi pakankamu pagrindu neturtinei žalai atlyginti. Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjui būnant Kauno TI maitinimas buvo teikiamas nemokamas, t. y. kaip nurodė atsakovės atstovas, maitinimas kalinimo įstaigoje tiekiamas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1 R-144 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“, pagal patvirtintus valgiaraščius bei nustatytas maisto kiekių normas (b. l. 12), taigi akivaizdu, kad pareiškėjui neteko kęsti alkio ar badauti.
Pareiškėjas akcentavo, jog jam būnant Kauno TI ginčo laikotarpiu jis negalėjo prisijungti prie riboto interneto prieigos, taip pat prie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo tinklalapio.
Atsakovės atstovas atsiliepime patvirtino aplinkybę, kad Kauno TI veikia riboto interneto prieiga (b. l. 13). Pareiškėjas į bylą nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo laikotarpiu neveikė riboto interneto prieiga, taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas dėl šių nepatogumų būtų kreipęsis į įstaigos administraciją. Pažymėtina, jog šios aplinkybės pareiškėjas neįrodinėjo jokiomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, t. y. nepateikė į bylą negalėjusių prisijungti prie riboto interneto prieigos asmenų rašytinių liudijimų, taip pat neprašė šių asmenų kviesti į bylą apklausti kaip liudytojus, todėl, nesant tokių duomenų, abstraktūs ir niekuo nepagrįsti pareiškėjo argumentai dėl negalėjimo prisijungti prie riboto interneto prieigos atmestini kaip nepagrįsti.
Iš į bylą pateiktų duomenų nustatyta, kad Interneto svetainių sąrašas, prie kurių galima prisijungti kalint Kauno TI, yra patvirtintas Kauno TI direktoriaus 2017 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. 1-174, Kauno TI riboto interneto prieigos naudojimo tvarkos aprašo 1 priede (b. l. 25–26, 27), kuris parengtas vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2017 m. balandžio 14 d. raštu Nr. 1S-1590 (b. l. 22–24) ir kuriame nurodytas rekomenduotinas riboto interneto prieigos vartotojams prieinamų interneto svetainių sąrašas. Minėtame Prieinamų (leidžiamų) interneto svetainių sąraše yra nurodyta Lietuvos teismų (www.teismai.lt) interneto svetainė (b. l. 27), todėl darytina išvada, kad pareiškėjas turėjo galimybę prisijungti prie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo tinklalapio, todėl nėra pagrindo konstatuoti Kauno TI veiksmų neteisėtumo.
Pareiškėjas skunde bei teismo posėdžio metu pažymėjo, jog Kauno TI ginčo laikotarpiu jam neišdavė skirtų tolesniam gydymui vaistų bei nevedė 2 kartus dienoje po 45 min. pasivaikščioti lauke vykdant Laisvės atėmimo vietų ligoninės gydytojo rekomendaciją.
BVK 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad nuteistieji turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka gauti medicinos pagalbą. Ginčo laikotarpiu galiojusio Vaistinių preparatų įsigijimo, laikymo ir įtraukimo į apskaitą laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašo, patvirtinto Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. V-538 (toliau – ir Aprašas), 4 punkte numatyta, jog įstaigos, planuodamos joms skirtas lėšas ir rengdamos asignavimų sąmatą, šioje sąmatoje numato lėšas vaistiniams preparatams įsigyti. Lėšos turi būti planuojamos taip, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems būtų užtikrintos tos pačios apimties asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kaip ir asmenims, esantiems laisvėje. Aprašo 19–20 punktuose numatyta, jog vaistinių preparatų atsargos įstaigos vaistinėje turi būti ne mažesnės už vieno mėnesio poreikį ir ne didesnės negu trijų mėnesių poreikis, o sveikatos priežiūros padalinyje ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės gydomuosiuose skyriuose neturi viršyti penkiolikos dienų poreikio. Vaistiniai preparatai, kurie laikomi įstaigos vaistinėje, išduodami vartoti vadovaujantis rašytiniais reikalavimais, surašytais vadovaujantis suimtąjį arba nuteistąjį gydančio gydytojo įrašais Asmens sveikatos istorijoje (forma Nr. 025-l/ap) ar Gydymo stacionare istorijoje (forma Nr. 003-l/ap), ar Stacionarinėje tuberkuliozės ligos istorijoje (forma Nr. 003-9/a) ir Gydytojo paskyrimų lape (forma Nr. 003-4/a).
Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad Kauno TI yra numatyta pareiga aprūpinti padalinį – Sveikatos priežiūros tarnybą – darbo priemonėmis ir ištekliais pagal nustatytus sveikatos priežiūros normatyvus ir sveikatos sistemos reikalavimus bei sudaryti pastarojo uždaviniams įgyvendinti būtinas sąlygas.
Byloje esantys medicininiai dokumentai patvirtina, kad 2019 m. sausio 2 d. (prieš pareiškėjui atvykstant į Kauno TI) pareiškėjas buvo konsultuotas gydytojo psichiatro ir pareiškėjui buvo paskirti vaistai. Taip pat pareiškėjo sveikatos istorijoje esantys įrašai patvirtina, kad 2019 m. vasario 12 d. Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos medicinos specialistų buvo toliau tęsiami 2019 m. sausio 2 d. pareiškėjui skirti gydymui medikamentai (b. l. 99–102). Taigi, akivaizdu, jog pareiškėjui atliekant bausmę Kauno TI nuo 2019 m. sausio 8 d. iki 2019 m. sausio 11 d. turėjo būti išduodami jam paskirti vaistai, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovės atstovas būtų vykdęs gydytojų rekomendacijas ir išdavęs pareiškėjui vaistus, todėl yra pagrindas atsakovės atstovo Kauno TI atsakomybei šiame kontekste kilti.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pagal Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktą, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 1-114 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore ir kiemų, kuriuose įrengta sportinė įranga tvarkos aprašo (b. l. 33–35) 13 punkte nustatyta, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems suteikiama teisė kasdien vieną valandą pasivaikščioti gryname ore.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. spalio 29 d. buvo konsultuotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės gydytojo kardiologo, kuris iki 2019 m. kovo 31 d. rekomendavo pareiškėjui pasivaikščiojimą lauke 2 kartus per dieną po 45 min. (b. l. 103).
Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sprendžiant dėl asmens laikymo sąlygų privaloma atsižvelgti į asmens sveikatos būklę bei gydytojų rekomendacijas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3301-858/2017, 2019 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3671-520/2019).
Nagrinėjamu atveju teismas daro išvadą, jog Kauno TI, vykdydamas pasivaikščiojimų tvarką reglamentuojančių teisės normų reikalavimus ir užtikrindamas pareiškėjui teisę kasdien po 1 valandą praleisti gryname ore, neatsižvelgė į pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje esantį gydytojo kardiologo įrašą dėl iki 2019 m. kovo 31 d. pareiškėjui rekomenduoto pasivaikščiojimo lauke 2 kartus per dieną po 45 min. Nors atsakovės atstovas teigė, kad tai tik gydytojo rekomendacija ir nėra privaloma jos vykdyti, tačiau, teismo įsitikinimu, gydytojo kardiologo, gydančio širdies ir kraujagyslių sistemos ligas, rekomendacijoms turi būti skiriamas ypatingas dėmesys, kadangi tai gali būti susiję su rimtomis asmens sveikatos pasekmėmis, todėl į tokias rekomendacijas negali būti žiūrima atsainiai ir jas privaloma vykdyti. Atsižvelgiant į tai, konstatuotinas Kauno TI veiksmų neteisėtumas, neužtikrinant pareiškėjui nuo 2019 m. sausio 8 d. iki 2019 m. sausio 11 d. pasivaikščiojimo lauke 2 kartus per dieną po 45 min.
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Kauno tardymo izoliatorius iš viso 4 paras neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, tinkamos temperatūros, neišdavė gydymui skirtų vaistų bei nevedė pasivaikščioti pagal gydytojų rekomendacijas, todėl konstatuotina, kad atsakovės atstovas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo laikyti kameroje, atitinkančioje teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A438-121/2009).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas nurodė, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, emocine depresija, negalėjimu užmigti. Byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, taip pat byloje nėra duomenų, jog atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju galėtų būti vertinamas kaip kankinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme. Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto, tinkamos temperatūros neužtikrinimo, gydymui skirtų vaistų neišdavimo bei dėl neišvedimo pasivaikščioti pagal gydytojų rekomendacijas) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. patyrė neturtinę (moralinę) žalą.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į pažeidimo trukmę ir mastą (tik 4 paras pareiškėjui Kauno TI kameroje teko 3,57 kv. m (trūko 0,03 kv. m ploto), įvertinus tai, kad šį plotą dar labiau mažino baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas, taip pat nebuvo užtikrinta reikiama temperatūra, 4 dienas pareiškėjas negavo gydymui jam paskirtų vaistui bei nebuvo vedamas pabūti gryname ore pagal gydytojų rekomendacijas, darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.
Teismas, administracinės bylos kontekste įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgęs į tai, kad pažeidimas (dėl minimalios gyvenamojo ploto normos, temperatūros neužtikrinimo, paskirtų gydymui vaistų negavimo bei neišvedimo pasivaikščioti lauke pagal gydytojų rekomendacijas) nebuvo tęstinis, nenustatęs, kad dėl ploto trūkumo, vaistų neišdavimo bei netinkamo pasivaikščiojimo pareiškėjas būtų kreipęsis į Kauno tardymo izoliatoriaus administraciją ar kad dėl to būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pavyzdžiui, sveikatos pablogėjimas ar sukrėtimai, kurie būtų lėmę tolesnį pareiškėjo gyvenimą), atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, sprendžia, jog pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis turi būti mažinamas. Vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 200 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovės atstovo, o kita skundo dalis netenkintina kaip nepagrįsta (ABTĮ 56 str.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui V. K. (V. K.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitos skundo dalies netenkinti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.