Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno apylinkės teismo, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Kauno apygardos teismui, Kauno apylinkės teismui, Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, Kauno apygardos prokuratūrai, Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pagal pareiškėjo skunde dėstomas aplinkybes, jo galimai patirta neturtinė žala yra susijusi su fizinio skausmo sukėlimu – galvos susimušimu pareiškėjui Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų rūsyje atsitrenkus į pažemintą aštrų lubų prie rūbinės kampą ir teismo atsisakymu pateikti vaizdo stebėjimo kamerų įrašų kopijas, Kauno apylinkės teismo pirmininkui 2018 m. lapkričio 20 d. raštu Nr. 4.11-1/18 S1-511 atsisakius tenkinti pareiškėjo skundą.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. spalio 22 d., 2018 m. spalio 23 d. ir 2018 m. lapkričio 9 d. Kauno apylinkės teismo pirmininkui D. K. pateikė skundus, kuriuose nurodė, jog pareiškėjas sutrenkė galvą į Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų rūsyje prie rūbinės esančias žemų lubų statybines konstrukcijas, dėl ko patyrė fizinį skausmą ir prašo aštrų lubų kampą apdirbti bei atlyginti 350 Eur dydžio patirtą neturtinę žalą dėl fizinio skausmo sukėlimo (II t. b. l. 46-47). Be kita ko, prašė pateikti vaizdo stebėjimo kamerų, kuriomis užfiksuotas šis įvykis, vaizdo įrašų kopijas, taip pat pateikti atvaizdo, daryto 2018 m. spalio 22 d. vaizdo kameromis, įrengtomis Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (duomenys neskelbtini) esančiame pastate ir prie įėjimo į pastatą, įrašų kopijas (nuo 13.50 val. iki V. J. išėjimo iš pastato). Pareiškėjo nurodytas tokio prašymo tikslas - jo teisių ir įstatymų ginamų interesų, pareigų apsauga, duomenų gavimas išsiaiškinti aplinkybėms, ar teismas teisėtai tvarko pareiškėjo vaizdo duomenis, ar teismas užtikrina ir gali užtikrinti pareiškėjo teisių apsaugą teismo patalpose bei prie jų. Prašoma pateikti visų įrašų kopijas, išskyrus įrašus, kuriuose yra ir kiti asmenys, juos prašoma ištrinti ar kitaip pašalinti iš įrašų. Pareiškėjo atvaizdus (tapatybės nustatymui) prašoma išreikalauti iš Kauno apygardos teismo pirmininko, kitų tarnybų.

Į šiuos pareiškėjo skundus Kauno apylinkės teismo pirmininkas D. K. atsakė 2018 m. lapkričio 20 d. raštu Nr. 4.11-1-/18 S1-511 (I t. b. l. 18-19), kuriame nurodė, jog Kauno apylinkės teismo pirmininko 2018 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. V-133 patvirtinto Vaizdo duomenų tvarkymo Kauno apylinkės teisme tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 6 punkte nurodytas vaizdo stebėjimo tikslas - tikrinti teismo darbuotojų ir lankytojų saugumą, taip pat nuosavybės teise ar kitu teisiniu pagrindu teismo valdomų materialinių išteklių apsaugą. Aprašo 16 punkte nurodyta, kad vaizdo duomenys tretiesiems asmenis teikiami tik pagal raštu pateiktą pagrįstą prašymą, kuriame turi būti nurodytas asmens duomenų naudojimo tikslas, teikimo ir gavimo teisinis pagrindas, prašomų duomenų apimtis. Vaizdo duomenis duomenų valdytojas gali pateikti ikiteisminio tyrimo įstaigai, prokurorui ar teismui dėl jų žinioje esančių administracinių, civilinių, baudžiamųjų bylų kaip įrodymus ar kitais įstatymų nustatytais atvejais. Aprašo 29.5. punkte numatyta, kad įgyvendinant duomenų subjekto teisę susipažinti su savo vaizdo duomenimis, turi būti užtikrinama trečiųjų asmenų teisė į privatų gyvenimą. Be to, 29.4. punkte nurodoma, kad kai duomenų subjekto prašymai yra akivaizdžiai nepagrįsti arba neproporcingi, duomenų valdytojas gali atsisakyti vykdyti prašymą.

Minėtame rašte konstatuojama, kad pareiškėjo prašymuose nenurodyti jokie jo atžvilgiu padaryti teisės pažeidimai, kurie galimai būtų užfiksuoti nurodytu laiku. Be to, vaizdo įrašų pateikimas galimai pažeistų kitų vaizdo įrašuose užfiksuotų asmenų privatumą, kadangi Kauno apylinkės teismas neturi techninių galimybių, kaip panaikinti kitų asmenų atvaizdus iš vaizdo įrašų, kad nebūtų įmanoma jų identifikuoti. Rašte pažymima, kad teismo pirmininkas neprocesine tvarka nesprendžia klausimų dėl žalos atlyginimo.

Teismas pažymi, kad santykius, kurie atsiranda tvarkant asmens duomenis automatiniu būdu, taip pat neautomatiniu būdu, reglamentuoja Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas ir Europos Sąjungoje nuo 2018 m. gegužės 25 d. taikomas 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (toliau – Reglamentas).

Reglamento 4 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad duomenų tvarkymas – bet kokia automatizuotomis arba neautomatizuotomis priemonėmis su asmens duomenimis ar asmens duomenų rinkiniais atliekama operacija ar operacijų seka, kaip antai rinkimas, įrašymas, rūšiavimas, sisteminimas, saugojimas, adaptavimas ar keitimas, išgava, susipažinimas, naudojimas, atskleidimas persiunčiant, platinant ar kitu būdu sudarant galimybę jais naudotis, taip pat sugretinimas ar sujungimas su kitais duomenimis, apribojimas, ištrynimas arba sunaikinimas.1Asmens duomenų tvarkymas laikomas teisėtu tik tuo atveju, jeigu atitinka Reglamento 5 ir 6 straipsnių nuostatas. Reglamento 5 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, kad asmens duomenys duomenų subjekto atžvilgiu tvarkomi teisėtu, sąžiningu ir skaidriu būdu (teisėtumo, sąžiningumo ir skaidrumo principas); asmens duomenys turi būti adekvatūs, tinkami ir tik tokie, kurių reikia siekiant tikslų, dėl kurių jie tvarkomi (duomenų kiekio mažinimo principas) (Reglamento (ES) 2016/679 5 straipsnio 1 dalies c punktas). Pagal Reglamento 6 straipsnio 1 dalies f punktą, duomenų tvarkymas yra teisėtas, jei tvarkyti duomenis būtina siekiant teisėtų duomenų valdytojo arba trečiosios šalies interesų, išskyrus atvejus, kai tokie duomenų subjekto interesai arba pagrindinės teisės ir laisvės, dėl kurių būtina užtikrinti asmens duomenų apsaugą, yra už juos viršesni.

Kauno apylinkės teisme vykdomas vaizdo stebėjimas, siekiant užtikrinti Reglamento ir Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo, kitų įstatymų bei teisės aktų, reglamentuojančių asmens duomenų tvarkymą ir apsaugą, laikymąsi ir įgyvendinimą, ginčo laikotarpiu buvo reglamentuojamas Teisėjų tarybos 2018 m. rugpjūčio 31 d. nutarimu Nr. 13P-80-(7.1.2) „Dėl Asmens duomenų tvarkymo teismuose taisyklių patvirtinimo“ patvirtintose taisyklėse (toliau – Taisyklės) ir Kauno apylinkės teismo pirmininko 2018 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. V-133 patvirtintame Vaizdo duomenų tvarkymo Kauno apylinkės teisme tvarkos apraše.

Aprašo 16 punkte nustatyta, kad vaizdo duomenys tretiesiems asmenis teikiami tik pagal raštu pateiktą pagrįstą prašymą, kuriame turi būti nurodytas asmens duomenų naudojimo tikslas, teikimo ir gavimo teisinis pagrindas, prašomų duomenų apimtis. Vaizdo duomenis duomenų valdytojas gali pateikti ikiteisminio tyrimo įstaigai, prokurorui ar teismui dėl jų žinioje esančių administracinių, civilinių, baudžiamųjų bylų kaip įrodymus ar kitais įstatymų nustatytais atvejais. Aprašo 29.5. punkte numatyta, kad įgyvendinant duomenų subjekto teisę susipažinti su savo vaizdo duomenimis, turi būti užtikrinama trečiųjų asmenų teisė į privatų gyvenimą. Be to, 29.4. punkte nurodoma, kad kai duomenų subjekto prašymai yra akivaizdžiai nepagrįsti arba neproporcingi, visų pirma dėl jų pasikartojančio turinio, duomenų valdytojas gali atsisakyti vykdyti prašymą. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Taisyklių 44 punkte, kuriame reglamentuota teismo teisė atsisakyti pateikti duomenų subjektui jo prašomą informaciją, jeigu nustatoma, kad duomenų subjekto prašymas yra akivaizdžiai nepagrįstas arba neproporcingas. Teismas, atsisakydamas pateikti prašomą informaciją, privalo raštu nurodyti atsisakymo pateikti prašomą informaciją motyvus.

Iš pareiškėjo teiktų prašymų Kauno apylinkės teismui bei nagrinėjamoje byloje teikiamo skundo matyti, kad vaizdo įrašų kopijų jis prašė iš esmės kaip priemonės padėti išsiaiškinti užfiksuoto, jo nuomone, teisės pažeidimo – galvos susimušimo – aplinkybes, tačiau iš pareiškėjo dėstomų aplinkybių akivaizdu, jog jis pripažįstą galvą į pastato konstrukcijas susitrenkęs pats, o ne buvęs sumuštas kitų asmenų. Teismo vertinimu, pareiškėjo prašymas yra akivaizdžiai nepagrįstas. Teismas sutinka su Kauno apylinkės teismo pirmininko 2018 m. lapkričio 20 d. rašte išdėstyta pozicija, jog pareiškėjas savo prašymo nepagrindė jokiomis objektyviomis aplinkybėmis, nenurodė realaus ir pagrįsto duomenų naudojimo tikslo. Vadovaujantis bendruoju protingumo principu, pareiškėjo nurodomas incidentas – galvos susitrenkimas į pastato konstrukciją – negali būti laikomas nei kitų asmenų įvykdyta nusikalstama veika, nei kitokiu teisės pažeidimu, o tik paties pareiškėjo neatsargumu. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į ikiteisminį tyrimą vykdančias institucijas dėl galvos sumušimo, šios būtų pripažinę vaizdo įrašų svarbą ikiteisminiame tyrime ir jų pareikalavę, o Kauno apylinkės teismas tokį pareikalavimą būtų atsisakęs vykdyti.

Teismas sutinka su Kauno apylinkės teismo argumentais, jog pareiškėjo prašomų duomenų pateikimas būtų pažeidęs Reglamento saugomus kitų trečiųjų asmenų, galimai užfiksuotų įraše, interesus. Teisė į privatų gyvenimą yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių. Konstitucijos 22 straipsnyje nurodyta teisė įtvirtinta ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje 8 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą yra nurodyta, kad valstybė turi pozityvią pareigą saugoti asmenis nuo nepagrįsto kišimosi į jų privatų gyvenimą (žr., pvz., EŽTT 2003 m. sausio 28 d. sprendimas byloje P. prieš Jungtinę Karalystę). Teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą įtvirtinimas Konstitucijoje reikalauja, kad valstybė užtikrintų šios teisės realumą. Taigi, Konstitucijos 22 straipsnis įpareigoja valstybę teisės aktais užtikrinti veiksmingą teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą apsaugą ir gynybą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-7-2/2008).

Kaip minėta, atsakovės atstovas nurodė, jog retušuoti vaizdo įrašus taip, kad juose nebūtų matyti kitų asmenų, neturi techninių galimybių. Šioje dalyje pagal analogiją taikytinos Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 15 straipsnio nuostatos, kuriose reglamentuota viešojo administravimo institucijos teisė atsisakyti pateikti pareiškėjui dokumentus, jeigu pagal pareiškėjo prašymą reikėtų specialiai adaptuoti, apdoroti ar kitaip perdirbti dokumentus ir tai būtų susiję su neproporcingai didelėmis darbo ir laiko sąnaudomis.

Teismo vertinimu, vaizdo įrašų retušavimas ištrinant iš jo kitų asmenų atvaizdus būtų susijęs su neproporcingai didelėmis darbo, materialinių išteklių ir laiko sąnaudomis, juolab, kad pareiškėjas savo prašymo nepagrindė jokiomis objektyviomis, svarbiomis priežastimis. Nagrinėjamu atveju, duomenų subjektų – asmenų, kurie užfiksuoti pareiškėjo prašomuose įrašuose, interesas, kad būtų užtikrinta jų teisė į privatumą, nagrinėjamu atveju vertinamas kaip svarbesnis, nei pareiškėjo teisė gauti informaciją (vaizdo įrašus, kuriuose yra užfiksuotas) iš valstybės institucijos.

Teismo vertinimu, Kauno apylinkės teismas, atsisakydamas tenkinti pareiškėjo akivaizdžiai nepagrįstą ir neproporcingą prašymą dėl vaizdo stebėjimo kamerų įrašų kopijų išdavimo bei siekdamas apsaugoti trečiųjų asmenų teisę į privatų gyvenimą, tinkamai laikėsi Reglamento, Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo, Taisyklių ir Aprašo nuostatų.

Teismas papildomai pažymi, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalavo ir reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje detalizuota, kad individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-422/2009).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556 336/2011 yra pažymėjęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai.

Teismas daro išvadą, kad pareiškėjas iš Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 20 d. rašto Nr. 4.11-1-/18 S1-511 galėjo ir turėjo suprasti dalyko esmę: rašte nurodyti išsamūs atsisakymo tenkinti pareiškėjo prašymą motyvai, nurodytas tiek teisinis, tiek faktinis akto pagrindas, motyvuojamoji dalis dėstoma aiškiai, adekvačiai, pareiškėjui papildomai išaiškintos jo teisės dėl įrodymų gavimo (išreikalavimo) ikiteisminio tyrimo metu. Įvertinus paminėtus duomenis konstatuotina, kad Kauno apylinkės teismas, vykdydamas viešojo administravimo subjekto funkcijas, nagrinėjamu atveju raštu atsisakydamas tenkinti pareiškėjo prašymą, laikėsi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, gero administravimo principo, aktas yra motyvuotas, pagrįstas konkrečiomis aplinkybėmis ir teisės aktų normomis.

Dėl kitos pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos atsiradimo priežasties – galvos susitrenkimo į Kauno apylinkės teismo rūbinės lubas – pažymėtina, jog tokie pareiškėjo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtus Kauno apylinkės teismo veiksmus. Šis galimai įvykęs incidentas, vadovaujantis bendruoju protingumo principu, negali būti vertinamas kitaip, negu kaip paties pareiškėjo neatsargus elgesys, kuris yra niekaip nesusijęs su Kauno apylinkės teismo darbuotojų veiksmais. Pareiškėjas neteigia buvęs pastumtas ar sumuštas, o pripažįsta, kad galvą susimušė pats.

Šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovas atliko neteisėtus veiksmus bei kad siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, nesant būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Teismo posėdžio metu pareiškėjas prašė atlyginti bylinėjimosi išlaidas – kelionės išlaidas.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi tik ta proceso šalis, kurios naudai priimtas teismo sprendimas. Kadangi pareiškėjo skundas šioje byloje atmestinas, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, prašymas netenkintinas

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 40 straipsnio 1 dalimi, 41 straipsnio 1 dalimi, teismas

nutaria:

Pareiškėjo V. J. skundą atmesti.

Netenkinti pareiškėjo V. J. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.