- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-08-25
- Bylos Nr.
- I-3539-643/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06344-2013-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Margarita Stambrauskaitė
- Pareiškėjas
- S. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. patikslintą skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas S. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1), vėliau su patikslintais skundais (b. l. 84–85, 94–96) prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės 350000 Lt neturtinės žalos. Nurodo, jog laikotarpiu nuo 2006-11-15 iki 2007-11-20 buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau ir – Kauno TI), o nuo 2007-11-20 iki 2011-11-17 – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) perpildytose kamerose. Paaiškino, kad Kauno TI kameros buvo mažos, skirtos vienam ar dviem žmonėms, o jis buvo laikomas su 6-8 žmonėmis, neužtekdavo lovų, žmonės gulėdavo ant žemės, kildavo tarpusavio ginčų, konfliktų tarp kalinčiųjų, nuolatinė trintis, eilės iki tualeto, nusiprausti, pavalgyti. Jis yra senyvo amžiaus, nerūkantis, o kameroje nuolatos būdavo rūkoma, todėl trūkdavo oro kameroje, būdavo sunku kvėpuoti, skaudėdavo galvą, sirgdavo plaučių uždegimais šokinėdavo kraujo spaudimas. Pasak pareiškėjo, kalinamas Kauno TI, jis patyrė kankinimus, nežmoniškas sąlygas, sadizmą. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad Lukiškių TI-K jis buvo laikomas rūsio patalpose, kuriose nuolatos būdavo drėgmė, smarvė, sklindanti iš tualeto, lakstydavo žiurkės, vorai. Oro temperatūra žiemą neviršydavo + 12 laipsnių šilumos, nuo didžiulės drėgmės patalynė nuolatos būdavo šlapia, nuo sienų byrėdavo tinkas, lašėdavo vanduo, tualetas dažnai užsikimšdavo ir viskas išsiliedavo ant grindų, kameroje tamsa, maistas būdavo patiekiamas šaltas. Pareiškėjo teigimu, tokiomis sąlygomis laikomas jis susirgo daugeliu neišgydomų ligų, iškrypo nugaros stuburo slanksteliai, gelia visi sąnariai, sutriko širdies darbas, suprastėjo regėjimas, reikalingi akiniai, šokinėja kraujo spaudimas, nuolatiniai skrandžio skausmai, dažni plaučių uždegimai. Atsižvelgiant į tai, prašo atlyginti patirtą moralinę žalą.
Teismo posėdyje pareiškėjas patikslintą skundą palaikė iš esmės jame nurodytais motyvais ir prašė jį tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į patikslintą skundą (b. l. 115–118) prašė pareiškėjo S. V. patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą ir reikalavimų daliai dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, už laikotarpį nuo 2006-11-15 iki 2007-10-19 taikyti trejų metų senaties terminą, kadangi nuo 2007-10-19 iki skundo padavimo teismui dienos (2013-12-17) praėjo šeši metai du mėnesiai. Papildomai nurodė, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2006-11-15 iki 2007-10-20 Kauno TI buvo laikomas 337 pilnas paras. Paaiškino, jog Kauno TI yra viena iš moderniausių kardomojo kalinimo vietų, pilnai atitinkanti Lietuvos higienos normos HN 42:2009 „Gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų patalpų mikroklimatas“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-1081 (Žin., 2009, Nr. 159-7219), reikalavimus. Įstaigos gyvenamosios kameros aprūpintos būtinu inventoriumi, yra geros techninės ir higieninės būklės, juose pastoviai palaikoma 20° C temperatūra, veikia natūrali ir priverstinė ventiliacija, sanitariniai mazgai pilnai atitverti. Pareiškėjui buvo suteikta lova, išduota patalynė, kiekvieną dieną buvo teikiamas karštas maisto davinys, suteikta teisė kiekvieną dieną pasivaikščioti gryname ore, suteikta galimybė lankytis skaitykloje ir įstaigos koplytėlėje, t. y. pareiškėjas naudojosi visomis jam suteiktomis teisėmis, išskyrus tenkančią gyvenamojo ploto normą. Kauno tardymo izoliatorius pripažįsta, kad atskirais periodais pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kur vienam asmeniui tekdavo mažiau nei 5 kv. m. ploto, todėl jis galėjo patirti tam tikrus nepatogumus.
Dėl neturtinės žalos padarymo pareiškėjui, Kauno TI nurodo, jog neigiamas poveikis asmeniui turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad pablogintas jo buvimas įstaigoje, nebuvo. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, paprastai yra neišvengiama suėmimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, tačiau tai nesudaro prielaidų teigti, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas. Be to, atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas, laikomas Kauno TI, nesikreipė į administraciją dėl per mažo tenkančio kameros ploto, perkėlimo į kamerą su nerūkančiais asmenimis, „sadizmo veiksmų“ ir kankinimo. Pasak Kauno TI, jo teiginiai nėra pagrįsti faktiniais duomenimis, pareiškėjo reikalavimo tikslas yra ne patirtos neturtinės žalos atlyginimas, o noras užsidirbti 350000 litų.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į patikslintą skundą (b. l. 66–69) prašė pareiškėjo S. V. patikslintą atmesti kaip nepagrįstą ir reikalavimų daliai dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, už laikotarpį nuo 2007-11-20 iki 2010-10-30 taikyti trejų metų senaties terminą. Papildomai nurodė, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2010-10-30 iki 2011-11-16 Lukiškių TI-K buvo kalinamas vienas kameroje Nr. 237, kurios plotas – 6,73 m². 2011-11-17 pareiškėjas išvyko į Kybartų pataisos namus. Pažymėjo, jog visą Lukiškių TI-K buvimo laikotarpį pareiškėjui buvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis plotas. Atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas per visą laikotarpį į įstaigos administraciją su skundais, prašymais dėl prastų laikymo sąlygų, kamerų ploto ir kt. nesikreipė. Nurodė, jog civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Nurodo, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Todėl mano, kad pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsiliepime į patikslintą skundą (b. l. 109–113) prašė pareiškėjo patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pagal CK VI knygos XXII skyriaus pirmo skirsnio nuostatas, pagrindas civilinei atsakomybei atsirasti yra neteisėti atsakovo ar jo pareigūnų, tarnautojų, darbuotojų veiksmai ar neveikimas, žala, priežastinis ryšys tarp veiksmų (neveikimo) ir žalos bei kaltė. Pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl jis privalo visas šias aplinkybes įrodyti, tačiau pareiškėjas jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą neturtinę žalą. Pažymi, jog sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nėra pakankama nustatyti, kad pareigūnai, deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas minėtos įstaigose buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, mano, jog jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje nebuvo ir tai tiesiogiai nesusiję su Kalėjimų departamento veiksmais. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, o skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią, teismas kiekvienu konkrečiu atveju prieš nustatydamas civilinę atsakomybę, privalo ištirti, ar yra priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.
Atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą ir neprašo šio termino atnaujinti, todėl Kalėjimų departamentas taip pat prašo taikyti ieškinio senatį.
Teismo posėdžio metu atsakovių, trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, nors apie teismo posėdžio laiką ir vietą jie buvo informuoti tinkamai (b. l. 148). Administracinė byla išnagrinėta jiems nedalyvaujant (ABTĮ 78 str. 3 d.).
Motyvuojamoji dalis
Patikslintas skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas S. V. Kauno TI buvo laikomas laikotarpiu nuo 2006-11-15 iki 2007-10-19 (b. l. 116, 122, 124–130).
Pareiškėjas S. V. į Lukiškių TI-K buvo atvežtas 2007-10-19 ir buvo laikomas iki 2011-11-17 (b. l. 70–72, 98).
Iš byloje esančios pareiškėjo S. V. asmens sveikatos istorijos Nr. 04-A/2012/6108 įrašų (b. l. 8–64) matyti, kad atvežus į Kauno TI, pareiškėjui buvo atliktas sveikatos patikrinimas, paimti visi tyrimai, kurio metu jokių sveikatos sutrikimų nebuvo diagnozuota. Pareiškėjui būnant Kauno TI, jam buvo diagnozuotas konjunktyvitas, sirgo niežais. Visais atvejais buvo paskirtas gydymas, išrašyti vaistai. Pareiškėjui atvykus į Lukiškių TI-K, jam taip pat buvo atliktas sveikatos patikrinimas, nusiskundimų pareiškėjas neturėjo, sveikatos būklė gera (b. l. 22–25). S. V. asmens sveikatos istorijoje nurodyta, jog pareiškėjas yra nerūkantis (b. l. 22). Pareiškėjui būnant Lukiškių TI-K, jis buvo profilaktiškai paskiepytas nuo hepatito B (b. l. 21), taip pat pareiškėjas ne kartą badavo (b. l. 36–37). Dėl akių perštėjimo, niežų pareiškėjas buvo gydomas būnant ir Lukiškių TI-K (b. l. 38, 42–43). Pareiškėjo laikymo laikotarpiu Kauno TI ir Lukiškių TI-K pareiškėjas dažnai skundėsi ir dantų skausmais, todėl didžioji dalis jo apsilankymų buvo pas stomatologą (b. l. 12–19). Kiti įrašai pareiškėjo sveikatos istorijoje yra datuojami vėlesnėmis datomis (2012 m. ir kt.) ir nesusiję su nagrinėjamu laikotarpiu byloje, todėl nevertinami (b. l. 48–64, 99, 102–104).
Lukiškių TI-K nuo 2009 m. gruodžio mėn. UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (buvusi UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“) teikia vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus (b. l. 73–83).
Byloje spręstinas ginčas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam 350000 Lt neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Kauno TI ir Lukiškių TI-K, teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčui aktualūs pareiškėjo laikymo laikotarpiai yra: Kauno TI nuo 2006-11-15 iki 2007-11-19 ir Lukiškių TI-K nuo 2007-11-19 iki 2011-11-17.
Primintina, jog atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, bei trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prašo teismo taikyti ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimų daliai.
Ieškinio senaties sąvoka, terminai, taikymo sąlygos yra nustatytos Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK). Ieškinio senatis tai laikas, per kurį asmuo gali priverstinai, t.y. valstybės padedamas, apginti savo pažeistas teises (CK 1.124 str.). Ieškinio senatis nėra laikas, per kurį asmuo gali kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Net ir pasibaigus įstatymo nustatytam terminui asmuo gali kreiptis į teismą dėl teisminės gynybos, kadangi teisė į gynybą ir teisė kreiptis į teismą yra savarankiškos, viena nuo kitos nepriklausomos teisės. Ieškinio senaties instituto tikslas – sudaryti realią galimybę asmeniui apginti savo pažeistą teisę, užtikrinti civilinių santykių stabilumą ir užkirsti kelią begaliniam bylinėjimuisi, skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę, palengvinti įrodinėjimo procesą. CK 1.126 str. 1 dalyje nurodyta, jog reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas jau pasibaigęs. O to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad teismas ieškinio senatį taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Ginčo šalys pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 48 str. 1 dalį yra pareiškėjas ir atsakovas. Trečiasis suinteresuotas asmuo, šiuo atveju Kalėjimų departamentas, nėra laikytina ginčo šalimi. Pagal ABTĮ 48 str. 2 d., Kalėjimų departamentas yra administracinės bylos proceso šalis.
Taigi, kaip matyti iš minėto teisinio reglamentavimo, tik atsakovės, šiuo atveju Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, turi teisę pareikšti byloje prašymą taikyti ieškinio senatį. Todėl, trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prašymas taikyti ieškinio senatį nenagrinėtinas.
Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Žalos atlyginimui pagal CK 6.271 straipsnio taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalies nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. spalio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008 yra išaiškinęs, jog „ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo. Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes“.
Pareiškėjas skundžiasi, kad ginčo laikotarpiu, kai jis buvo laikomas Kauno TI ir Lukiškių TI-K kamerose, jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors pats yra nerūkantis, kamerose nuolat buvo drėgmė, smarvė, pelėsis ir kt. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog dėl to patyrė psichologinį, fizinį diskomfortą, emocinę depresiją, dvasinius išgyvenimus, skaudėjo galvą, sunku būdavo kvėpuoti.
Teismo vertinimu, pareiškėjo teismo posėdžio metu nurodyti argumentai, kad jis nežinojo, jog galėjo ginti savo teises ir anksčiau yra atmestini kaip nepagrįsti, nes ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, o ne nuo sužinojimo, kokiu būdu pažeista teisė galėjo būti ginama. Pareiškėjas nenurodė teismui jokių kitų objektyvių priežasčių, neleidusių jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų savo teisių gynimo. Teismo vertinimu, pareiškėjas apie savo teisės pažeidimus akivaizdžiai turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, t.y. jau nuo 2006-11-15 kai buvo uždarytas į Kauno TI ir nuo 2007-11-19 kai buvo atvežtas į Lukiškių TI-K. Kadangi į teismą su skundu pareiškėjas S. V. kreipėsi tik 2013-11-04 (paštu skundą išsiuntė 2013-10-30) (b. l. 1–3), darytina išvada, kad jis praleido CK 1.125 straipsnio 8 punkte įtvirtintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimų daliai, t.y. už laikotarpį nuo 2006-11-15 iki 2010-10-30.
Todėl atsakovių prašymas tenkintinas ir daliai pareiškėjo skundo reikalavimų, t. y. tiems kurie sietini su pareiškėjo nurodyta neturtine žala, patirta laikotarpiu nuo 2006-11-15 iki 2007-11-19 jam kalint Kauno TI ir laikotarpiu nuo 2007-11-19 iki 2010-10-30 jam kalint Lukiškių TI-K, taikytinas ieškinio senaties terminas, o pareiškėjo patikslinto skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo minėtu laikotarpiu tuo pagrindu atmestinas.
Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad, sprendžiant pareiškėjo patikslinto skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingi ir analizuotini pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiai tik nuo 2010-10-30 iki 2011-11-17.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla pareiga atlyginti žalą.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, ką ne kartą yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009) ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 str. 2 d. nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 d. nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje nuolat pabrėžia, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu. Kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo ,,žeminančios“ Konvencijos 3 str. požiūriu (žr., pvz., 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 d. (pavyzdžiui, administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą). Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neužtikrinant jo teisės į tinkamo dydžio gyvenamąjį plotą, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.
Kadangi byloje spręstinas pareiškėjo skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2010-10-30 iki 2011-11-17, tai ginčui aktualus būtent tuo metu galiojęs teisinis reglamentavimas.
Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (Žin., 2010, Nr. 41-1999), kurios bendrosiose nuostatose be kita ko nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, užtikrinta sveikatos priežiūra. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1. punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip – 3,6 kv. m.
Remiantis byloje pateiktais duomenimis (b. l. 70–72), nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2010-10-30 iki 2011-11-17 Lukiškių TI-K kalėjo 1 metus ir 17 dienų. Lukiškių TI-K teigimu pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas vienas kameroje Nr. 237, kurios plotas 6,73 kv. m. (b. l. 67). Tai patvirtina ir pareiškėjo S. V. asmens įskaitos kortelės įrašai (b. l. 70–72). Taigi, konstatuotina, jog pareiškėjui nagrinėjamu laikotarpiu tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytą reikalavimą – ne mažiau kaip 3,6 kv. m. Todėl, atsakovės veiksmų neteisėtumo šiuo atveju nenustatyta.
Pareiškėjas patikslintame skunde (b. l. 94–96) reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo grindžia ir tuo, jog jis buvo laikomas kameroje rūsyje, ten nuolatos buvo drėgmė, smarvė, šliaužiojo tarakonai, žiurkės, vorai, patalynė nuolatos buvo šlapia, nuo sienų byrėjo tinkas, lašėjo vanduo, tualetas dažnai užsikimšdavo ir jo turinys išsiliedavo į kamerą, dėl to jis dažnai sirgdavo, skaudėdavo galvą, sąnariai, sutriko širdies ritmas. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į šiuos pareiškėjo skundo argumentus neatsikirto. Tačiau, teismo vertinimu, tai, kad Lukiškių TI-K neatsikerta į šiuos pareiškėjo skundo argumentus, vertintina pareiškėjo naudai ir tikėtina, jog pareiškėjas buvo laikomas tokio tipo kameroje-rūsyje nepriimtinomis sąlygomis. Atsižvelgiant į tai, konstatuotinas atsakovės veiksmų neteisėtumas, t.y. pareiškėjas laikotarpiu nuo 2010-10-30 iki 2011-11-17 kalintas Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:1999 6 punkto reikalavimus. Pareiškėjo teiginys, kad kalinimas antisanitarinėmis sąlygomis pablogino jo sveikatą yra pagrįstas byloje esančia medžiaga. Iš pareiškėjo S. V. asmens sveikatos istorijos Nr. 04-A/2012/6108 įrašų (b. l. 8–64) matyti, kad jam kalint Lukiškių TI-K, jis dažnai skųsdavosi galvos, sąnarių skausmais (b. l. 44–45), buvo paskirtas gydymas nuo niežų, akių perštėjimo (konjunktyvito), stebimas ir matuojamas kraujo spaudimas. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo sveikatos sutrikimus, sirgtas ligas, sprendžia esant priežastiniam ryšiam tarp atsakovės neteisėtų veiksmų (netinkamų kalinimo sąlygų) ir kilusių pareiškėjui pasekmių. Todėl, vertinant ankščiau aptartus įrodymus, teisės aktų analizę, teismų praktiką, atsižvelgus į pareiškėjo kalinimo trukmę (ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kalėjo vienerius metus ir 17 dienų), pareiškėjui sukeltas sveikatos pasekmes, darytina išvada, jog pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė ir mastas neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių ar trumpalaikių, t. y. tokio pobūdžio, iš kurių negali būti kildinama neturtinė žala.
Teismui, nustačius visas viešosios atsakomybės sąlygas, spręstinas neturtinės žalos dydžio priteisimo klausimas. Primintina, jog pareiškėjas patikslintu skundu prašo teismo priteisti iš Lietuvos valstybės 350000 Lt neturtinės žalos.
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, jog nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi būti taikomi kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai (LAVT nutartys administracinėse bylose Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009). Asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, neabejotinai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LAVT nutartys administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009, EŽTT 2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą).
Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika analogiškose bylose, atsižvelgia į pareiškėjo subjektinės teisės – kalinimą nepriimtinomis sąlygomis pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, sukeltas sveikatos pasekmes bei Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga – 1000 Lt; vidutinis darbo užmokestis apie 2 171 Lt), teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 300 Lt suma neturtinei žalai atlyginti. Pažymėtina, kad byloje duomenų, jog pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, nėra nustatyta, todėl, teismo nuomone, priteistina suma yra adekvati dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti.
Teismo išdėstytų motyvų pagrindu pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, priteisiant jam 300 Lt iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 5 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjo S. V. patikslintą skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti S. V. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 300 Lt (tris šimtus litų) neturtinės žalos už kalinimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu nuo 2010-10-30 iki 2011-11-17 nepriimtinomis sąlygomis.
Kitoje dalyje pareiškėjo patikslintą skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.