Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2011-03-18 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-201/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-03-18
Bylos Nr.
1A-201/2011
Teisminio proceso Nr.
1-56-1-00120-2010-9
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Linas Šiukšta, Valdimaras Bavėjanas (pran.), Linas Žukauskas
Nuteistasis
D. D.
Nukentėjusysis
L. K.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-201/2011Proceso Nr. 1-56-1-00120-2010-9Procesinio sprendimo kategorija 1.2.4.1. (S)
LIETUVOS Apeliacinis teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. kovo 18 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo),teisėjų: Lino Šiukštos, Lino Žukausko,sekretoriaujant Agatai Minkel,dalyvaujant prokurorui Dariui Stankevičiui,gynėjui Eugenijui Senovaičiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio, kuriuo D. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 str. 1 d. laisvės atėmimu septyneriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 str., į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2010 m. kovo 21 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo, laikas.

Iš D. D. priteista nukentėjusiajam L. K. 10000 Lt neturtinei žalai ir Valstybinei ligonių kasai 1832,79 Lt nukentėjusiojo L. K. gydymo išlaidoms atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

D. D. nuteistas už tai, kad 2010 m. kovo 20 d., apie 19 val. 30 min., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, rankoje turėtu nenustatytu smailiu duriančiai pjaunančio tipo daiktu tyčia sudavė vieną smūgį L. K. į krūtinę, tuo padarydamas nukentėjusiajam durtinę-pjautinę krūtinės dešinės pusės žaizdą su dešinio plaučio sužalojimu ir oro bei kraujo susikaupimu dešinėje krūtinplėvės ertmėje, t. y. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, pavojingą nukentėjusiojo L. K. gyvybei.

Šalies argumentai

Nuteistasis D. D. apeliaciniu skundu prašo sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Apeliantas neigia, kad su savimi nešiojosi kokį nors daiktą, turintį pjaunančių ar duriančių savybių. Ikiteisminis tyrimas atliktas neišsamiai, nes neišsiaiškinta ar pats nukentėjusysis neturėjo tokio daikto.

Apeliantas skunde, aptardamas liudytojos R. S. gyvenimo būdą, teigia, kad jos parodymai yra melagingi, nes ji iš keršto apklabėjo apeliantą.

Taip pat, nurodo, kad nukentėjusysis anksčiau buvo sumušęs apeliantą, bet jis prieš nukentėjusįjį nesmurtavo ir jokio ginklo ar peilio nenaudojo. Jo nuomone, ši aplinkybė taip pat paneigia liudytojos R. S. parodymus apie tai, kad apeliantas su savimi visada nešiodavosi ne vieną peilį. Be to, nors jis anksčiau teistas, tačiau nei karto neteistas už smurtinių nusikaltimų padarymą. Apeliantas teigia, kad buvo išprovokuotas padaryti nusikaltimą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvaujantis nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikaltimo padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai D. D. nuteisė už tyčinį sunkų L. K. sveikatos sutrikdymą. Apeliacinio skundo argumentai apygardos teismo išvadų dėl nuteistojo kaltės, įrodymų vertinimo, nusikalstamos veikos kvalifikavimo bei bausmės dydžio nepaneigia.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 135 str. 1 d. kyla tam, kas sunkiai sutrikdė kito žmogaus sveikatą.

Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G 333/10 (09) nurodyta, kad konstatuota durtinė pjautinė krūtinės dešinės pusės žaizda su dešinio plaučio sužalojimu ir oro susikaupimu dešinėje krūtinplėvės ertmėje L. K. buvo padaryta kietu smailiu aštriu duriančiai pjaunančio tipo daiktu. Šis sužalojimas yra pavojingas nukentėjusiojo gyvybei bei galėjo būti padarytas nukentėjusiajam esant bet kokioje padėtyje, paveikiant jo kūną iš priekio (t. 1, b. l. 63).

Ši išvada yra išsami, motyvuota ir nekelianti jokių abejonių.

Jos neginčijo ir D. D. (ir (ar) jo gynėjas) nei baigus ikiteisminį tyrimą (t. 1, b. l. 170, 174,) nei teisme (t. 2, b. l. 47-56).

Iš nuoseklių nukentėjusiojo L. K. parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, matyti, kad įvykio metu konfliktą pradėjo D. D. nukentėjusiajam pasakydamas necenzūrinius žodžius. Šiam nekreipiant į tai dėmesio ir nueinant tolyn nuo nuteistojo, D. D. pribėgo prie nukentėjusiojo ir, sakydamas „<...ožy, dabar atsiimsi...>“, sudavė smūgį rankoje laikytu daiktu į krūtinės sritį. Nukentėjusysis nematė būtent kuo jam buvo suduotas šis smūgis, tačiau tuoj pat po šio smūgio sudavimo išgirdo kaip ant asfalto nukrito kažkoks daiktas (t. 1, b. l. 9-10, 11, 19-22; t. 2, b. l. 49-50).

Analogiškas įvykio aplinkybes nurodė ir liudytoja R. S. (t. 1, b. l. 23-24, 25-27,28-29, 30-33; t. 2, b. l. 51-52).

Apie tai, kad būtent D. D. sužalojo nukentėjusįjį, pastarasis nurodė ir liudytojui V.Žukauskui (t. 1, b. l. 34-35; t. 2, b. l. 52). Todėl kolegija neturi jokio pagrindo netikėti tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojos R. S. parodymais.

Priešingai nei teigia apeliantas, ši liudytoja niekada nedavė parodymų apie tai, kad matė, jog L. K. D. D. sudavė smūgį į krūtinę būtent peiliu. Apelianto subjektyvi nuomonė apie nukentėjusįjį ir liudytoją R. S., pastarųjų asmeninį gyvenimą bei apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai apie ankstesnius konfliktus, nėra šioje byloje įrodinėtinos aplinkybės, turinčios reikšmės nuteistojo veikos juridiniam vertinimui.

Be to, pačio konflikto (apsižodžiavimo ir susistumdymo) tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo, bylos tyrimo metu neneigė ir pats apeliantas (t. 1, b. l. 103-104, 110, 120).

Pirmosios instancijos teisme apeliantas tvirtino, kad dėl girtumo nepamena įvykio visų aplinkybių, t. y. nepamena kaip konflikto metu nukentėjusiajam sudavė smūgį, tačiau neneigė, jog galėjo padaryti jam inkriminuotą nusikalstamą veiką (t. 2, b. l. 48-49, 53, 56).

Taigi, kolegija daro išvadą, kad šioje nutartyje aptarti įrodymai leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis D. D. tyčia padarė sunkų nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažinti D. D. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 135 str. 1 d., yra teisėtas ir pagrįstas.

Kartu kolegija atkreipia apelianto dėmesį ir į tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), jo gynėjas, gali teismui tik pateikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir liudytojos R. S. parodymus, vertino visų bylos duomenų visete ir ne taip kaip norėtų nuteistasis ir (ar) jo gynėjas, neduoda jokio pagrindo teigti, jog skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir (ar) nepagrįstas.

Apeliantas skunde nenurodo kokios jo veikos juridiniam vertinimui reikšmingos aplinkybės ikiteisminio tyrimo metu liko neištirtos, todėl kolegija neturi galimybės atsakyti į šį apeliacinio skundo teiginį, juo labiau, kad baigus ikiteisminį tyrimą, jis ir jo gynėjas nepareiškė jokių prašymų papildyti ikiteisminį tyrimą (t. 2, b. l. 170, 174).

Nuteistasis skunde teigia, kad įvykio metu buvo išprovokuotas padaryti nusikaltimą.

BK 59 str. 1 d. 6 p. numatyti du nukentėjusiojo elgesio variantai, kurie lengvina kaltininko teisinę padėtį. Provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai paprastai pasireiškia įžeidimu, smurtu ar kitokiais tyčiniais veiksmais, nukreiptais į kaltininką ar į jam artimus asmenis ir pan. Rizikingu laikomas toks nukentėjusiojo elgesys, kai jis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą veiką prieš jį.

Teismų praktikoje teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininką prieš jį nusikalsti (nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, įžeidė kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo susijęs su smurtu arba kitokiais pavojingais veiksmais ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis „Teismų praktika“ Nr. 27, psl. 315). Teismai paprastai nustato šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kai moralės požiūriu nepriimtinas, neteisėtas, provokuojantis ir kitoks nukentėjusiojo elgesys iš dalies paskatina kaltininką nusikalsti prieš jį.

Iš šioje nutartyje aptartų nuteistojo, L. K. ir liudytojos R. S. parodymų matyti, kad nukentėjusysis jokių įžeidžiančių žodžių nuteistajam nepasakė, fizinio smurto prieš D. D. nevartojo. Priešingai, jis stengėsi išvengti konflikto. Taigi, nukentėjusysis nebuvo konflikto ir (ar) smurtinių veiksmų iniciatorius, jis neatliko jokių pavojingų veiksmų, prieštaraujančių moralei ir elementarioms elgesio taisyklėms. Todėl, šiuo atveju, nukentėjusiojo L. K. elgesį įvykio metu nėra jokio pagrindo pripažinti provokuojančiu ir (ar) rizikingu bei turėjusiu įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Tuo pačiu nėra pagrindo šį nukentėjusiojo elgesį pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Taip pat, apeliaciniame skunde prašoma sušvelninti nuteistajam paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

BK 54 str. 1 d. nustatyta, kad teismas skiria bausmę vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Šios straipsnio 2 d. nustatyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Įstatymo leidėjas nustatė, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 str. 2 d.).

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas D. D. septynerių metų laisvės atėmimo bausmę, BK 41 str., 54 str. 2 d. ir 61 str. reikalavimų nepažeidė, t. y. atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas sunkus nusikaltimas), kaltės formą ir rūšį (nusikaltimas padarytas veikiant tiesiogine tyčia), kaltininko asmenybę - teistas 9 kartus, teistumas neišnykęs, naują nusikaltimą padarė praėjus vos mėnesiui laiko, kai buvo paleistas iš laisvės atėmimo vietos, charakterizuojamas patenkinamai (t. 1, b. l. 157), nedirba, registruotas (duomenys neskelbtini) psichiatrinio-narkologinio kabineto įskaitoje dėl priklausomybės sindromo opioidams (t. 1, b. l. 154), nustatytą atsakomybę sunkinančią (BK 60 str. 1 d. 9 p.) aplinkybę ir atsakomybę lengvinančios aplinkybės nebuvimą bei kitas, turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Kolegijos nuomone, paminėtų duomenų visuma neabejotinai rodo jau susiformavusiais nuteistojo neigiamas nuostatas, nenorą elgtis pagal nustatytas visuomenės moralės ir elgesio normas.

Todėl, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad bausmės tikslai, numatyti BK 41 str. 2 d., bus pasiekti paskyrus nuteistajam bausmę, didesnę už baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Žemesnės instancijos teismas, priimdamas tokį sprendimą, BK 54 str. 2 d. ir 61 str. reikalavimų nepažeidė. Kolegijos nuomone, ši bausmė nėra per griežta ir neprieštarauja bausmės paskirčiai bei teisingumo principui. Todėl dar labiau ją švelninti, kaip to prašo apeliantas, nėra teisinio pagrindo.

Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti skundą pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

n utaria:

Nuteistojo D. D. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Valdimaras BavėjanasTeisėjai Linas ŠiukštaLinas Žukauskas