Panevėžio apygardos teismo nutartis

2011-02-10 · Civilinė byla Nr. 2S-228-227/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-02-10
Bylos Nr.
2S-228-227/2011
Teisminio proceso Nr.
2-50-3-02066-2010-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Margarita Dzelzienė (pran.), Birutė Jonaitienė, Laimantas Misiūnas
Pareiškėjas
K. V.
Suinteresuotas asmuo
VĮ Registrų centro

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr.2S-228-280/2011

teisėjas Eduardas Meidus Proceso Nr. 2-50-3-02066-2010-7
Procesinio sprendimo kategorija: (S) 106.3;128.15.1;122.3;122.4
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. vasario 10 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Margaritos Dzelzienės,

kolegijos teisėjų: Birutės Jonaitienės, Laimanto Misiūno,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos K. V. atskirąjį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 19 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos K. V. pareiškimą suinteresuotam asmeniui VĮ Registrų centro Utenos filialui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Utenos rajono apylinkės teisme 2010-11-29 gautas pareiškėjos K. V. pareiškimas dėl pamatų valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo, kuriuo ji prašė nustatyti, kad pamatai, esantys (duomenys neskelbtini) , Utenos rajone, žemės sklype Utenos apskrities Tauragnų Valsčiaus, Brinkliškių kaimo žemės vienkiemiais išskirstymo plane, pažymėtame Nr. (duomenys neskelbtini) , priklauso P. Š. ir D. Š., kadangi nori atkurti sodybą.

Žemesnės instancijos teismas

Utenos rajono apylinkės teismas 2010-12-09 nutartimi nustatė terminą iki 2010-12-28 pareiškimo trūkumams pašalinti. Nurodė, kad pareiškėja, sodybos atkūrimo tikslu, siekia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, tačiau reikalavimą teismui formuluoja ne dėl buvusios sodybos fakto nustatymo, bet dėl pamatų valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo. Todėl įpareigojo sutikslinti pareiškimo reikalavimą ir tikslą, kuriam reikalingas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas. Taip pat nurodė, kad teismas negali nustatyti pastatų valdymo nuosavybės teise juridinio fakto, jeigu pastatai apskritai nebuvo registruoti, nes tai reiškia, kad statybos metu galiojusių teisės aktų nustatyta tvarka jie nebuvo priimti eksploatuoti; tokiu atveju statiniai ir daiktinės teisės į juos gali būti įregistruojami tik suinteresuotam asmeniui iniciavus viešojo administravimo procedūras Nekilnojamojo turto registro įstatymo nustatyta tvarka. Nurodė, kad juridinę reikšmę turintis faktas, jog žemės sklype, į kurį atkurta nuosavybės teisė, buvo sodyba, kurios pamatai išlikę iki šių dienų, nustatomas tam tikslui, kad pareiškėjas galėtų gauti leidimą statyti naują gyvenamąjį namą seno vietoje, kuomet tokius reikalavimus numato teisės aktai, reglamentuojantys statybos vykdymo tvarką valstybės saugomose teritorijose. Teismas konstatvo, kad pareiškėja nenurodė ir nepateikė įrodymų, pagrindžiančių aplinkybes, jog ji yra įgijusi nuosavybės teises į žemės sklypą, kuriame stovėjo gyvenamasis namas, dėl kurio išlikusių pamatų ji prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Taip pat nenurodė duomenų, jog žemės sklypas yra valstybės saugomoje teritorijoje, kokių dokumentų pareiškėjai trūksta jos siekiamam tikslui pasiekti. Taip pat įpareigojo pareiškėją primokėti 33 Lt žyminio mokesčio bei pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus. Nurodė, kad VĮ Registrų centro filialas suinteresuotu asmeniu negali būti.

Utenos rajono apylinkės teismas 2010-12-23 nutartimi pratęsė terminą iki 2011 m. sausio 10 d. pareiškimo trūkumams pašalinti.

Šalies argumentai

Utenos rajono apylinkės teismas 2011-01-19 nutartimi atsisakė priimti pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo. Nurodė, kad pirminiu pareiškimu pareiškėja prašė nustatyti pamatų valdymo nuosavybės teise faktą, patikslinusi pareiškimo reikalavimus – prašo nustatyti buvusios sodybos, kuri priklausė pareiškėjos tėvui ir seneliui, buvimo faktą pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Nustatant pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktą sodybos buvimo faktą, turi būti vertinamos ne tik aplinkybės, susijusios su šios sodybos buvimu tam tikroje vietoje, bet ir aiškinamasi, ar asmuo, prašantis nustatyti tokį faktą, turi reikalavimo teisę tokiam prašymui pareikšti. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad ji yra įgijusi nuosavybės teises į žemės sklypą, kuriame stovėjo gyvenamasis namas, dėl kurio išlikusių pamatų ji prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Nors pareiškime nenurodyti žemės sklypo duomenys, tačiau iš pateikto VĮ „Registrų centro“ atsisakymo atlikti kadastrinius matavimus matyti, kad pareiškėja prašė atlikti kadastrinius matavimus statiniams, esantiems žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) . Iš VĮ „Registrų centro“ nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad minėtas žemės sklypas šiuo metu priklauso A. B. įmonei „Namudė“, o pareiškėjai niekada ir nepriklausė. Pareiškėja nepateikė jokių duomenų, jog dabartinis žemės sklypo savininkas (A. B. įmonė „Namudė“) sutiktų, jog pareiškėja šiame žemės sklype atliktų statybos darbus, todėl padarė išvadą, kad ji neturi teisės vykdyti statybos darbų, būti statytoju. Be to, nėra duomenų, kad pareiškėja kreipėsi dėl projektavimo sąlygų sąvado gavimo ir jai buvo pasiūlyta nustatyti atitinkamus juridinę reikšmę turinčius faktus. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos prašomas nustatyti faktas nesukels pareiškėjai juridinių pasekmių(CPK 137 str.2 d. 1 p).

Atskiruoju skundu pareiškėja K. V. prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2011-01-19 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės. Nurodo, jog nustačius juridinį faktą, kad tėvo ir senelio žemėje stovėjo sodyba, pareiškėja pradės rengti projektinę dokumentaciją sodybos atstatymui. Pridėti planai patvirtina, jog pareiškėjos tėvas ir senelis turėjo žemės ir, kad pareiškėja yra jos paveldėtoja, patvirtina pridėtos gimimo liudijimo bei santuokos liudijimų kopijos, šią aplinkybę būtų patvirtinę į teismą pakviesti liudytojai. Išlikusių pamatų dydžiai nurodyti antstolio surašytame dokumente – faktinių aplinkybių konstatavimo protokole, kuris pridėtas prie pareiškimo. Pareiškėja vldžios institucijose negali gauti daugiau informacijos apie buvusią sodybą, bei išlikusius dabartinius pamatus, todėl kreipėsi į teismą. Teismas formaliai, be teisėto pagrindo atmetė pareiškėjos pareiškimą. Kluaismas dėl nuosavybės teisių į žemę sprendžiamas nacionalinės žemės tarnyboje, remiantis Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimu, kuriuo atnaujintas terminas prašymui pateikti dėl nuosavybės atkūrimo. Todėl laiko, jog ji yra įgijusi nuosavybės teises į žemės sklypą. Pirmosios instancijos teismas palaikydamas A. B. įmonės „Namudė“ interesus, ir, būdamas suinteresuotas, nepriėmė pareiškimo dėl juridinio fakto nustatymo.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas (CPK 337 str. 1 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Pareiškimai dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatytmo turi atitikti bendruosius CPK 111 ir 113 straipsniuose nurodytus reikalavimus bei specialius reikalavimus, nurodytus CPK 447 straipsnyje. Teismas nustato ne bet kokius juridinę reikšmę turinčius faktus, o tik tuos, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga(CPK 444 str. 1 d.). Esant pareiškimo trūkumams ir jų nustatyta tvarka neištaisius, pareiškimas laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui(CPK 138 str., 115 str. 2 ir 3 d). Jei prašomas nustatyti faktas nesukels teisinių pasekmių- CPK 444 str.1d, tokį pareiškima atsisakomą priimti kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 str. 2 d . 1 p). Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė primti pareiškimą , būtent, tuo pagrindu, kad jis nesukels teisinių pasekmių. Teisėjų kolegija su šia teismo išvada pilnai sutinka.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog pareiškėjos K. V. pareikštas pareiškimas neatitinka reikalavimų, keliamų procesinių dokumentų turiniui ir formai bei nepridėti įrodymai, pagrindžiantys jos teisę kreiptis teismą CPK 444 straipsnio 9 punkto pagrindu, 2010 m. gruodžio 9 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą iki 2010 m. gruodžio 28 d. pašalinti pareiškimo trūkumus, o 2010 m. gruodžio 23 d. nutartimi šį terminą pratęsė. Ši nutartis atitinka procesinių dokumentų trūkumų ištaisymo instituto normų reglamentavimą: pareiškimo trūkumai šalinami procesinių dokumentų trūkumams pašalinti nustatyta tvarka (CPK 115 str. 2 d.), teismas pareiškėjui suteikė pakankamą terminą pareiškimo trūkumams pašalinti, nutartyje buvo išsamiai aptarti nustatyti pareiškimo neatitikimai įstatymų reikalavimams ir nurodyta, kokius konkrečius trūkumus privaloma pašalinti.

Įvertinus pateiktą patikslintą pareiškimą, nustatyta, kad buvo pašalinta tik dalis 2010 m. gruodžio 9 d. teismo nutartyje nurodytų trūkumų. Pažymėtina, kad teisminio nagrinėjimo ribas nustato pareikšto pareiškimo dalykas. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjos K. V. pateiktame patikslintame pareiškime nebuvo pateikti duomenys, kuriais remiantis ji grindžia savo reikalavimą ir nepateikti duomenys, įrodantys pareiškėjos teisę kreiptis į teismą dėl šio juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, būtent, įrodymai, patvirtinantys nuosavybės teisę į žemę, kurioje randasi pareiškėjos nurodyti pamatai, darytina išvada, kad nebuvo pašalinti vieni iš esminių pareiškimo trūkumų ir tai yra kliūtis pareiškimo priėmimui.

Pareiškėja patikslintu pareiškimu CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pamatai, esantys (duomenys neskelbtini) , Utenos rajone, žemės sklype Utenos apskrities Tauragnų Valsčiaus, Brinkliškių kaimo žemės vienkiemiais išskirstymo plane, pažymėtame Nr. (duomenys neskelbtini) , priklauso P. Š. ir D. Š.. Faktas nustatytinas tikslu rengti projektinę dokumentaciją sodybos atstatymui. Iš pareiškimo bei patikslinto pareiškimo ir atskirojo skundo matyti, kad pareiškėja save laiko žemės sklypo savininke, tačiau teismui pateikė tik Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 7 d. sprendimą, kuriuo jai atnaujinti terminai prašymo dėl nuosavybės teisių atkurimo į P. Š. ir D. Š. iki nacionalizacijos nuosavybės teise turėtą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) , Utenos r. ir dokumentų, patvirtinančių giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku, pateikimui (b.l. 45-46). Atskirajame skunde K. V. nurodė, kad klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo sprendžiamas nacionalinės žemės tarnyboje, remiantis minėtu Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimu. Tai reiškia, kad šiuo metu šis klausimas nėra išspręstas ir pareiškėjai neatkurta nuosavybės teisė į žemę, kurioje randasi pamatai. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad žemės sklypas, kuriame randasi pareiškėjos nurodyti pamatai, nuosavybės teise priklauso įmonei „Namudė“. Apeliantė šio įrodymo nepaneigė. Teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 1994 m. gegužės 27 d. nutarime konstatavo, jog kol buvusiems savininkams bei kitiems asmenims, siekiantiems atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, specialiajame įstatyme nustatytomis sąlygomis ir tvarka nebus atkurtos nuosavybės teisės, jie dar nelaikomi to turto savininkais. Tai reiškia, kad pretendentė į nuosavybės teisių atkūrimą dar neturi savininko subjektinių teisių į šį turtą.

Šių aplinkybių pagrindu pripažintina, kad pirmosios instancijos teismo nurodyti ir tinkamai nepašalinti pareiškimo trūkumai yra reikšmingi procesinės ir materialinės teisės normų atžvilgiu ir apriboja tokio pareiškimo primėmimo galimybę. Pareiškėjos pareikšto pareiškimo bei patikslinto pareiškimo turinio analizės pagrindu pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo pateikto pareiškimo ydingumą ir pareiškėjai jų nepašalinus, pareiškėjos prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas dėl aukščiau nurodytų aplinkybių nesukels teisinių pasekmių. Todėl skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškimą atsisakė primti CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu(ieškinys nenagrinėtinas teisme).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo. Atmetus atskirąjį skundą iš pareiškėjos priteistinos 8,53 Lt išlaidos už procesinių dokumentų įteikimą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (CPK 88 str. 1 d. 3p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu, kolegija

nutaria:

Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš K. V., a.k. (duomenys neskelbtini) 8,53 Lt (aštuonis litus 53 ct) pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą, priteistą sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr.(duomenys neskelbtini), esančią „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos kodu 5660 ir pateikiant įrodymą Utenos rajono apylinkės teismui.

Teisėjų kolegija Margarita DzelzienėBirutė JonaitienėLaimantas Misiūnas