Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2014-11-17 · Byla Nr. ATP-765-557/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutarimas · 2014-09-16Klaipėdos apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2014-11-17Klaipėdos apygardos teismas
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-11-17
Bylos Nr.
ATP-765-557/2014
Teisminio proceso Nr.
4-06-3-02883-2014-1
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Linas Pauliukėnas
Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. ATP-765-557/2014Teisminio proceso Nr. 4-06-3-02883-2014-1Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 39.1.; 39.2.; 45.4.5.;
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. lapkričio 17 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Pauliukėnas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Z. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarimo, kuriuo Z. M. nubaustas pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį, 130 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta galutinė subendrinta administracinė nuobauda – 3000 Lt dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams.

Išnagrinėjęs bylą, teisėjas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarimu Z. M. nubaustas pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį, 130 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2014 m. liepos 28 d. 11.45 val. Taikos pr. 61 Klaipėdoje, vairavo automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), atbuline eiga, nepasirinko saugaus šoninio tarpo ir kliudė stovėjusį automobilį, apie įvykį policijos neinformavo ir iš įvykio vietos nuvažiavo. Eismo įvykio metu apgadinti du automobiliai. Pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį paskirta 100 Lt (vieno šimto litų) (29 Eur) bauda, pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskirta 3000 Lt (trijų tūkstančių litų) (869 Eur) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis ATPK 33 straipsniu, Z. M. paskirta galutinė subendrinta nuobauda - 3000 Lt (trijų tūkstančių litų) (869 Eur) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams. Paskirtos 3000 Lt (869 Eur) baudos sumokėjimas išdėstytas dvejų metų laikotarpiui, kiekvieną mėnesį sumokant po 125 Lt (36 Eur) nuo šio nutarimo įsiteisėjimo dienos.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu Z. M. prašo pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarimą ir neskirti administracinės nuobaudos - teisės vairuoti transporto priemones atėmimo ir neskirti baudos arba paskirtos baudos dydį ženkliai sumažinti.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl materialiosios teisės pažeidimų apeliantas nurodo, kad ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė kyla už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas vairuotojo pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos, t. y. asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas pagal bylos medžiagą vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan., atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai. Ir priešingai, jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio ir pan., tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos tyčia nepasišalino (arba pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo bylose Nr. 2AT-11-2012, Nr. 2AT-8-2013). Vertinant Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarimą, manytina, kad teismas netinkamai įvertino ATPK 130 straipsnio 1 dalies taikymui reikšmingas aplinkybes. Byloje nebuvo išsiaiškintas pareiškėjo pasišalinimo iš eismo įvykio vietos motyvas ir tikslas. Apeliantas pažymi, kad jo automobilis apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, jis vairavo blaivus ir turėdamas teisę vairuoti transporto priemones, todėl jokio motyvo ir tikslo pasišalinti iš eismo įvykio vietos neturėjo. Apeliantas taip pat nurodo, kad eismo įvykio metu jis skubėjo, jo emocinė būklė buvo nestabili, kadangi pareiškėjas tuo metu buvo susijaudinęs, galvojo apie kitas jam svarbias problemas. Visa tai rodo, kad eismo įvykio metu pareiškėjas buvo emocionaliai susijaudinęs, todėl tokioje būsenoje jis natūraliai nepastebėjo kliudęs kitą automobilį. Be to, ir nukentėjusiojo automobilio signalizacija nesuveikė, tai rodo, kad automobilių kontakto būta nestipraus. Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėtoje byloje visiškai nesiaiškino padarytos žalos kito vairuotojo automobiliui dydžio ir pobūdžio. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarime nurodyta tik tai, kad yra apgadintas kito vairuotojo automobilio dešinės pusės sparnas, tačiau pati padaryta žala išsamiau nedetalizuojama, t. y. nenurodomas nei žalos mastas, nei kontakto pobūdis ir pan., tuo pačiu nesiaiškinta, ar padarytoji kitam automobilio savininkui žala nėra mažareikšmė. Atsižvelgiant į tai, Klaipėdos miesto apylinkės teismas, neįvertinęs padarytos žalos masto, kontakto pobūdžio, taip pat asmens emocinės būsenos eismo įvykio metu, negalėjo objektyviai nustatyti asmens kaltės formos, t. y. negalėjo objektyviai nustatyti, kad asmuo iš eismo įvykio vietos pasišalino tyčia. Teismui objektyviai neįvertinus padarytos žalos masto, o remiantis tik pačiu faktu, kad buvo apgadintas kito vairuotojo automobilis, buvo padaryti materialiosios teisės pažeidimai, netinkamai atskleidžiant ATPK 130 straipsnio 1 dalies turinį. Atsižvelgiant į tai, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarimas skirti 3000 Lt baudą ir atimti teisę vairuoti transporto priemones 3 metams yra priimtas neištyrus visų bylai reikšmingų faktų ir neišsiaiškinus aplinkybių, todėl yra neteisėtas.

Dėl mažesnės nei įstatymo numatyta administracinės nuobaudos skyrimo apeliantas nurodo, kad vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, manytina, kad teismas priėmė nutarimą nevertinęs ATPK 30¹ straipsnio taikymui teisiškai reikšmingų aplinkybių. Nagrinėjamos bylos kontekste, atsižvelgiant į individualias šios bylos aplinkybes, yra teisinis pagrindas neskirti ATPK 130 straipsnio 1 dalyje nustatytos baudos ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimo arba šias nuobaudas sumažinti. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja ATPK 30¹ straipsnio taikymui teisiškai reikšmingos aplinkybės.

Visų pirma, Z. M. yra II grupės invalidas. ATPK 31 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodyta, kad tai, jog teisės pažeidimą padaro neįgalus asmuo (I, II grupės invalidas), yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarime nurodęs, kad lengvinančių aplinkybių nenustatyta, visiškai neatsižvelgė į šią aplinkybę ir tokiu būdu netinkamai vertino ATPK 30¹ straipsnio nuostatas. Būdamas II grupės invalidas, Z. M. negali visiškai laisvai judėti, todėl transporto priemonės vairuotojo pažymėjimas jam yra ypatingai svarbus, kadangi pareiškėjo visas judėjimas yra paremtas lengvojo automobilio vairavimu. Atėmus teisę vairuoti transporto priemonę, būtų suvaržyta Z. M. judėjimo laisvė, būtų apribota galimybė greitai susisiekti su gydymo įstaigomis, maisto prekių parduotuvėmis ir kitomis įstaigomis, teikiančiomis kiekvienam žmogui būtinas prekes ir paslaugas. Kadangi Z. M. yra sunku judėti, jis taptų priklausomas nuo kitų asmenų, būtų apribotas jo savarankiškumas, nebūtų visapusiškai užtikrinta pareiškėjo, kaip II grupės invalido, gerovė. Antra, Z. M. turi kolektyvinį sodą, kuris yra tolokai nuo Z. M. namų, todėl būdamas invalidu, pareiškėjas į sodą visada vyksta automobiliu. Kolektyviniame sode pareiškėjas augina įvairias daržoves, bulves ir kitas lauko gėrybes, kurias vartoja savo būtiniems poreikiams patenkinti, t. y. vartoja jas kaip maistą. Todėl visos sode auginamos daržovės ir kitos gėrybės yra Z. M. pragyvenimo šaltinis. Atėmus teisę vairuoti transporto priemonę, būtų apribotos pareiškėjo galimybės nuvykti į savo kolektyvinį sodą (II grupės invalidas, didelis atstumas ir pan.), todėl būtų atimtas ir pareiškėjo pragyvenimo šaltinis - daržovės ir kitos lauke auginamos gėrybės. Netekus galimybės pačiam pareiškėjui vykti į sodą, rūpintis daržovių auginimu, jų prižiūra, pareiškėjas nebegalės patenkinti savo maisto poreikių, todėl bus priverstas sode augintas daržoves pakeisti į pirktas parduotuvėje, o tai reiškia, kad padidės ir taip nedidelę pensiją gaunančio (1100 Lt) pareiškėjo išlaidos. Pažymi, kad pats kolektyvinis sodas, jame esančių daržovių ir kitų augalų auginimas, rūpinimasis jais pareiškėjui yra ne tik pragyvenimo šaltinis, bet kartu ir jo hobis. Kolektyvinis sodas Z. M. teikia pasitenkinimą, kadangi būdamas jame pareiškėjas atsipalaiduoja, atitrūksta nuo kasdieninių rūpesčių ir sveikatos problemų. Taigi atėmus teisę vairuoti transporto priemonę pareiškėjas nebegalės laisvu laiku vykti į sodą, džiaugtis tuo, kas jam teikia malonumą, o tai neįgaliam žmogui yra ypač svarbu siekiant sustiprinti pilnavertiškumo jausmą. Trečia, apelianto vienintelis pajamų šaltinis yra gaunama 1100 Lt dydžio invalidumo pensija. Šios pinigų sumos pakanka tik būtiniausiems poreikiams patenkinti (maistui, komunaliniams mokesčiams, aprangai, higienos priemonėms, vaistams įsigyti ir pan.), todėl pareiškėjui būtų finansiškai sunku kas mėnesį papildomai mokėti 125 Lt dydžio įmokas. Pažymi, kad atėmus teisę vairuoti transporto priemones, pareiškėjas papildomai patirtų ir kitų išlaidų - išlaidos taksi, autobusui ir kitoms keleivius vežančioms transporto priemonėms, daržovių ir kitų lauko gėrybių pirkimas iš parduotuvių, didesnės sąskaitos už mobiliojo ryšio paslaugas ir kt., dėl to galimybė sumokėti teismo paskirtą baudą dar labiau sumažėtų. Apeliantas taip pat nurodo, kad išnagrinėtoje administracinio teisės pažeidimo byloje nenustatyta, kad kitam automobiliui būtų padaryta didelė žala. Teismo nutarime nurodyta, kad apgadintas kito vairuotojo automobilio dešinės pusės sparnas, tačiau apgadinimas nedetalizuotas. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nenustatyta didelio žalos masto, o nurodytas tik vienos automobilio dalies apgadinimas, galima teigti, kad padaryta žala yra mažareikšmė, o jos pavojingumas yra nedidelis. Visa tai rodo, kad pareiškėjo padarytas eismo įvykis yra tik atsitiktinumas, todėl atsižvelgiant į nedidelį jos pavojingumą ir mažareikšmę žalą, tokia aplinkybė taip pat turėtų būti vertinama kaip mažareikšmė.

Anksčiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja viena įstatyme numatyta pažeidėjo Z. M. atsakomybę lengvinanti aplinkybė (ATPK 31 straipsnio 1 dalies 10 punktas) bei trys papildomos aplinkybės (nedidelės gaunamos pajamos, mažareikšmė padaryta žala, vairuotojo pažymėjimo būtinumas pragyvenimo šaltiniui užtikrinti), kurios teismų praktikoje vertinamos kaip reikšmingos sprendžiant ATPK 30¹ straipsnio taikymo klausimą. Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į šias teisiškai reikšmingas aplinkybes, turėjo teisinį pagrindą skirti mažesnę nei įstatymo numatytą administracinę nuobaudą.

Papildomai Z. M. apeliacinės instancijos teismui pateikė dokumentus, įrodančius, kad yra atlyginęs pagal draudimo bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos filialio pateiktą pretenziją automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), savininkei L. K. padarytą žalą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Z. M. skundžiamu nutarimu buvo nubaustas už ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų padarymą. Iš apeliacinio skundo motyvų matyti, kad Z. M. ginčija kaltę tik dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo, argumentų dėl jo nubaudimo pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį nepateikia, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl to nepasisako.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas patikrino byloje esančius įrodymus, apelianto skundo argumentus ir sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad Z. M. padarė 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą.

ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė kyla už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Kelių eismo taisyklių 3 punktas apibrėžia, jog eismo įvykis – tai įvykis kelyje, viešose arba privačiose teritorijose, kurio metu, judant transporto priemonei, žuvo ar buvo sužeista žmonių, sugadinta ar apgadinta bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje buvęs turtas. Šiuo atveju Z. M. veika atitinka Kelių eismo taisyklių 3 punkte numatytą eismo įvykio sąvoką, todėl darytina išvada, kad jis privalėjo pranešti policijai apie įvykusį eismo įvykį.

Apeliantas tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde neneigia aplinkybės, kad pasišalino iš eismo įvykio vietos, tačiau nurodo, kad tai padarė ne tyčia, o todėl, kad nepajuto, kad kliudė kitą automobilį ir nesuprato, kad įvyko eismo įvykis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas vairuotojo pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos, t. y. asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas pagal bylos medžiagą vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan., atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys administracinėse bylose Nr. 2AT-11-2012; 2AT-8-2013, 2AT-10-2014). Administracinę atsakomybę pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį užtraukia vairuotojo pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos, pažeidžiant KET. Pagal minimo pažeidimo esmę kaltė dėl jo padarymo gali pasireikšti tik sąmoningu veiksmu – tyčia. Baudžiant asmenį pagal šią normą būtina nustatyti, kad iš autoįvykio vietos pasitraukta tyčia, t. y. asmuo sukėlęs autoįvykį tai suprato ir tikslingai, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės, pasišalino iš įvykio vietos. Taigi, pagrindžiant atsakomybę pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, turi būti atskleidžiamas kaltės (tiesioginės tyčios) turinys, be to, išsiaiškinamas ir pasišalinimo iš įvykio vietos motyvo, tikslo turinys.

Nagrinėjamoje byloje neabejotinai nustatyta, kad Z. M. iš eismo įvykio vietos pasišalino tyčia. Nors apeliantas teigia, kad jis nejuto ir nematė, kad kliudė kitą šalia stovėjusį automobilį, tačiau tokius jo argumentus paneigia pirmosios instancijos teisme apklausto liudytojo K. B. parodymai. Šis liudytojas parodė, kad jis sėdėjo savo automobilyje, šalia buvo merginos automobilis, o šalia to asmens, dėl kurio įvyko įvykis, automobilis. Asmuo pavažiavo iš vietos ir jis pastebėjo, kad sulingavo šalia stovintis automobilis. Liudytojas paaiškino, jog automobilis sulingavo pakankami, nes jis pastebėjo. Be to, paaiškino, jog mano, kad asmuo juto, jog kliudė kitą automobilį, nes netrukus po susidūrimo grįžo atgal ir dargi pasižiūrėjo pro savo automobilio langą, o paskui iš įvykio vietos nuvažiavo. Liudytojo teigimu, po to, kai kliudė kitą automobilį, asmuo tikrai stabtelėjo ir grįžo atgal pažiūrėti (b. l. 29). Taigi, iš šio liudytojo parodymų galima spręsti, kad Z. M. suvokė, kad įvykio metu kliudė kitą automobilį ir suprasdamas, kad tokiu būdu neišvengiamai padarė turtinę žalą, jis turėjo vadovautis KET 234 punkto reikalavimais bei privalėjo pasilikti eismo įvykio vietoje ir, nesant eismo įvykio vietoje nukentėjusiojo asmens, turėjo nedelsiant pranešti apie eismo įvykį policijos pareigūnams. Tuo tarpu Z. M. skubus pasišalinimas iš įvykio vietos, nebandant įsitikinti, kokio dydžio žala padaryta, bei susisiekti su nukentėjusiuoju (bent jau užrašant savo kontaktinius duomenis ir lapelį su duomenimis užkišant už automobilio valytuvo), kaip tik patvirtina pažeidėjo tikslą nepastebėtam pasišalinti iš įvykio vietos ir tokiu būdu išvengti gresiančių nemalonumų.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo teiginiais, kad teismas nenustatė, kokia žala padaryta eismo įvykio metu. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad automobiliams padarytų apgadinimų pobūdis, t. y. apgadintas kito vairuotojo automobilio dešinės pusės sparnas, leidžia daryti išvadą, kad fizinio kontakto stiprumas buvo pakankamas, jog Z. M. suvoktų, kad įvyko eismo įvykis, iš kurio jis pasišalino. Nors apeliantas teigia, kad kitam automobiliui padaryta žala yra mažareikšmė, tačiau iš papildomai pateiktų Z. M. dokumentų matyti, kad eismo įvykio metu automobiliui „(duomenys neskelbtini)“ buvo padaryta žala, kuri buvo įvertinta 734,96 Lt, todėl negalima sutikti su apelianto argumentais, kad tokia žala yra mažareikšmė. Apelianto nurodytos aplinkybės apie tai, kad eismo įvykio metu jis buvo susijaudinęs, neatleidžia jo nuo pareigos įvykus eismo įvykiui pasilikti eismo įvykio vietoje ir sulaukti nukentėjusiojo arba pranešti apie įvykusį eismo įvykį policijai. Įvertinus visas šias aplinkybes, Z. M. veiksmai atitinka pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, sudėtį, nes po 2014 m. liepos 28 d. apie 11 val. 45 min. įvykusio eismo įvykio Z. M. suprato, kad padarė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadinta kitam asmeniui priklausanti transporto priemonė, suprato, kad pasišalindamas iš įvykio vietos ir apie tai nepranešdamas policijos pareigūnams, jis tai daro neteisėtai, ir taip norėjo elgtis siekdamas išvengti gresiančios administracinės atsakomybės už padarytą administracinį teisės pažeidimą. Z. M., suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoravo ir pasišalino iš įvykio vietos. Įvertinus šiuos byloje esančius įrodymus, nelieka jokių abejonių, kad Z. M. suprato apgadinęs kitą automobilį ir iš įvykio vietos pasišalino tyčia. Akivaizdu, kad bet kuris rūpestingas ir atsakingas vairuotojas, patyręs tokio pobūdžio įvykį negalėtų nenumanyti, kad gali būti padaryta žala ne tik jo paties automobiliui, bet ir kitiems automobiliams, kuriuos automobilis kliudė. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog iš išrašo apie Z. M. registruotus administracinius teisės pažeidimus ir priimtus sprendimus matyti, kad anksčiau Z. M. du kartus yra baustas administracine tvarka už padarytus eismo įvykius, todėl teismui nekyla abejonių, kad Z. M. yra žinoma tvarka, kaip reikia elgtis įvykus eismo įvykiui, ir Z. M., kaip atsakingas ir rūpestingas vairuotojas turėjo suprasti, kad įvyko eismo įvykis, apie kurį jis turėjo pareigą pranešti policijai, o ne pasišalinti iš įvykio vietos.

Nustačius, kad Z. M. padarė ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, apeliantas prašo jam taikyti ATPK 30¹ straipsnį ir neskirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo ir baudos, arba sumažinti paskirtos baudos dydį.

ATPK 130 straipsnio 1 dalyje inter alia nustatyta, jog pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles – užtraukia baudą vairuotojams nuo 3000 Lt iki 4000 Lt su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 3 iki 5 metų arba administracinį areštą nuo 15 iki 30 parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 3 iki 5 metų.

Apylinkės teismas, atsižvelgęs į pažeidimo pobūdį, atsakomybėn traukiamo asmens asmenybę – yra keletą kartų baustas administracine tvarka už KET pažeidimus, taip pat į Z. M. atsakomybę lengvinančių ir į sunkinančių aplinkybių nebuvimą padarė išvadą, jog administracinės nuobaudos tikslai, numatyti ATPK 20 straipsnyje, bus pasiekti Z. M. skiriant minimalias administracines nuobaudas, numatytas ATPK 127 straipsnio 2 dalies ir 130 straipsnio 1 dalies sankcijose. Tačiau su tokia apylinkės teismo išvada ir sprendimu apeliacinės instancijos teismas sutikti negali.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė Z. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad administracinį teisės pažeidimą padarė asmuo, kuriam nustaytas 0–40 procentų darbingumo lygis. Iš administracinio teisės pažeidimo byloje esančios Z. M. neįgaliojo pažymėjimo Nr. NP0104825 kopijos (b. l. 20) matyti, kad Z. M. nuo 2007 m. birželio 28 d. nustatytas tik 35 procentų darbingumo lygis, todėl apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad Z. M. atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, kad asministracinį teisės pažeidimą padarė asmuo, kuriam nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis (ATPK 31 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Be to, kaip matyti iš Z. M. papildomai pateiktų dokumentų, egzistuoja ir ATPK 31 straipsnio 1 dalies 2 pnkte numatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė - kaltininkas savo noru atlygino nuostolį ar pašalino padarytą žalą. Iš 2014 m. spalio 10 d. mokėjimo kvito matyti, kad Z. M. savo noru atlygino eismo įvykio metu automobiliui „(duomenys neskelbtini)“ padarytą žalą, kuri buvo įvertinta 734,96 Lt, todėl ši aplinkybė taip pat pripažintina Z. M. atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

Pagal formuojamą teismų praktiką, administracinė nuobauda vadovaujantis ATPK 30¹ straipsnyje nustatytomis taisyklėmis gali būti švelninama tik esant išskirtinėms aplinkybėms, kurios gali būti vertinamos pažeidėjo naudai, pavyzdžiui, nedidelis veikos pavojingumas, išskirtinai teigiamas pažeidėjo asmenybės charakterizavimas, kelių lengvinančių atsakomybę aplinkybių buvimas ir pan., t. y. nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant. Individualizuodami pažeidėjams skiriamas nuobaudas teismai turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia administracinis teisės pažeidimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atnaujintose administracinių teisės pažeidimų bylose konstatuota, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (LAT nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-4-2011, 2AT-7-4-2013, 2AT-8-2014).

Apygardos teismas mano, kad šiuo atveju faktinių duomenų visuma leidžia nagrinėjamą atvejį vertinti kaip išskirtinį, ir įžvelgia pagrindą, pritaikius ATPK 30¹ straipsnio nuostatas, pažeidėjui skirti švelnesnę nei ATPK 130 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą nuobaudą. Sprendimas dėl nuobaudos švelninimo ar jos neskyrimo priimamas atsižvelgus į ATPK 30 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, taip pat į ATPK 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais.

Nagrinėjamoje byloje nustatytos dvi Z. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad teisė vairuoti transporto priemones Z. M. reikalinga susisiekti su gydymo įstaigomis, apelianto vienintelis pajamų šaltinis yra gaunama 1100 Lt dydžio invalidumo pensija. Skiriant nuobaudą svarbu įvertinti ir tai, kad Z. M. neturi galiojančių administracinių nuobaudų.

Kartu apeliacinės instancijos teismas akcentuoja ir tai, kad asmeniui turi būti parenkama tokia nuobauda, kuri būtų efektyviausia siekiant ATPK 20 straipsnyje numatytų administracinės nuobaudos tikslų. Individualizuojant asmeniui skirtinos administracinės nuobaudos rūšį bei dydį, be ATPK 20 straipsnyje numatytų administracinės nuobaudos tikslų, būtina įvertinti ir padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę. Pažymėtina, kad Z. M. padarė šiurkštų Kelių eismo taisyklių pažeidimą, todėl skiriama nuobauda turi nubausti teisės pažeidėją, sukelti teisės pažeidėjui atitinkamas neigiamas pasekmes. Apelianto nurodytos aplinkybės, kad teisė vairuoti transporto priemones reikalinga tam, kad jis galėtų pasirūpinti turimu kolektyviniu sodu, kuris jam teikia pasitenkinimą, ir atėmus teisę vairuoti transporto priemonę pareiškėjas nebegalės laisvu laiku vykti į sodą ir džiaugtis tuo, kas jam teikia malonumą, šiuo atveju neturi esminės reikšmės skiriant Z. M. nuobaudą, nes apelianto nurodytų pasekmių atsiradimas pats savaime neturi būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą. Neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Vien tik simbolinės, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pageidavimus tenkinančios nuobaudos paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų.

Apeliacinės instancijos nuomone, ATPK 20 straipsnyje numatyti administracinės nuobaudos tikslai – auklėti, kad laikytųsi įstatymų ir nedarytų naujų pažeidimų – Z. M. gali būti pasiekti taikant ATPK 30¹ straipsnio nuostatas ir paskiriant jam mažesnę baudą, negu numatyta ATPK 130 straipsnio 1 dalies sankcijoje, ir teisės vairuoti transporto priemonės atėmimą trumpesniam terminui, negu ATPK 130 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas minimalus. Apygardos teismo vertinimu, 1000 Lt (289 Eur) bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas 6 mėnesiams būtų teisinga ir proporcinga nuobauda padarytam pažeidimui, todėl Z. M. už pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, padarymą apylinkės teismo paskirta nuobauda – 3000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams – keičiama į 1000 Lt (289 Eur) baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 6 mėnesiams. Tokiu būdu gali būti pasiekti nuobaudos tikslai, tokia nuobauda, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² straipsnio 1 dalies 6 punktu,

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarimą pakeisti.

Pripažinti Z. M. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad administracinius teisės pažeidimus padarė asmuo, kuriam nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis (ATPK 31 straipsnio 1 dalies 10 punktas) ir kaltininkas savo noru atlygino nuostolį (ATPK 31 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Z. M. už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, taikant ATPK 30¹ straipsnio 1 dalį, paskirti 1000 Lt (289 eurų) baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis ATPK 33 straipsniu, šiuo nutarimu pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskirtą nuobaudą subendrinti su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarimu pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį paskirta nuobauda, ir Z. M. paskirti galutinę subendrintą nuobaudą - 1000 Lt (289 eurų) baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams.

Paskirtos 1000 Lt (289 eurų) baudos mokėjimą išdėstyti 8 mėnesių laikotarpiui, nustatant kiekvieną mėnesį sumokėti po 125 litus (36 eurus) nuo šios nutarties priėmimo dienos.

Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjas Linas Pauliukėnas