Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Rūtos Mickevičienės ir Algimanto Valantino,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. G. ir jo gynėjo apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. vasario 17 d. nuosprendžio, kuriuo K. G. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 4 dalyje ir 150 straipsnio 4 dalyje, ir nuteistas:

- pagal BK 149 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu septyneriems metams;

- pagal BK 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir K. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dešimčiai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš K. G. Panevėžio teritorinei ligonių kasai priteista 2 934,95 Eur gydymo išlaidų, nukentėjusiajai B. K. priteista 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, valstybės naudai priteista 254,76 Eur išlaidos nukentėjusiosios B. K. advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. G. nuteistas už tai, kad laikotarpyje nuo 2011 metų iki 2014 m. lapkričio mėnesio pradžios, tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, siekdamas tenkinti savo lytinę aistrą su sugyventinės I. M. mažamete dukra B. K., gim. (duomenys neskelbtini), būdamas (duomenys neskelbtini), Panevėžio r., bei nusiveždamas ją į nuošalią vietą už Panevėžio miesto ribų, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, pasinaudodamas bejėgiška būkle dėl jos mažametystės, bei tuo, kad pradžioje ji negalėjo visiškai suprasti su ja atliekamų veiksmų esmės ir tokiems veiksmams konstruktyviai ir aktyviai pasipriešinti, o vėliau, kaip motinos sugyventiniui, įgijus jos pasitikėjimą ir savo elgesiu sukėlus nukentėjusiajai psichologinį – emocinį prisirišimą ir taip atimdamas galimybę jai priešintis, bute ir skirtingų automobilių salonuose, dirgindamas liežuviu jai makštį, bei įvesdamas savo varpą nukentėjusiajai į burną, nenustatytą skaičių kartų, tačiau ne mažiau kaip šešis kartus per mėnesį, prieš nukentėjusiosios valią tenkino savo lytinę aistrą oraliniu ir kitokio fizinio sąlyčio būdu, taip seksualiai prievartavo mažametę nukentėjusiąją B. K..

Taip pat K. G. nuteistas už tai, kad laikotarpyje nuo 2011 metų iki 2014 m. lapkričio mėnesio pradžios, tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, siekdamas lytiškai santykiauti su sugyventinės I. M. mažamete dukra B. K., gim. (duomenys neskelbtini), nusiveždamas ją į nuošalią vietą už Panevėžio miesto ribų, tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, pasinaudodamas nukentėjusios B. K. bejėgiška būkle dėl jos mažametystės, bei tuo, kad pradžioje ji negalėjo visiškai suprasti su ja atliekamų veiksmų esmės ir tokiems veiksmams konstruktyviai ir aktyviai pasipriešinti, o vėliau, kaip motinos sugyventiniui įgijus jos pasitikėjimą ir savo elgesiu sukėlus nukentėjusiajai psichologinį – emocinį prisirišimą ir taip atimdamas galimybę jai priešintis, skirtingų automobilių salonuose, nenustatytą skaičių kartų, tačiau ne mažiau kaip du kartus, pradėjo lytinį santykiavimą įvesdamas savo varpą nukentėjusiajai į makštį, tačiau nukentėjusiajai prieštaraujant, kad jai skauda, lytinio akto nebaigė ir dėl tokių ilgai trunkančių traumuojančių seksualinės prievartos veiksmų visumos nukentėjusiajai B. K. sukėlė reakciją į stiprų stresą, padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo K. G. ir jo gynėjo apeliaciniai skundai atmetami.

Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais, jų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti tik savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, tačiau jiems nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar patvirtinančios bylą nagrinėjusio teismo šališkumą.

Įrodymais baudžiamajame procese yra pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, kas nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad Panevėžio apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, K. G. pagrįstai pripažintas kaltu dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, kurios teisingai kvalifikuotos pagal BK 150 straipsnio 4 dalį ir BK 149 straipsnio 4 dalį. Skundžiamas nuosprendis savo forma bei turiniu iš esmės atitinka BPK jam keliamus reikalavimus, pirmosios instancijos teismo išvados yra motyvuotos, pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų įvertinimu. Priešingai nei teigiama nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, skundžiamame nuosprendyje ne tik išdėstytas byloje surinktų įrodymų turinys, bet įrodymai palyginti vienas su kitu ir išsamiai motyvuota, kodėl darant išvadas dėl nusikalstamos veikos aplinkybių vienais įrodymais vadovaujamasi, o kiti atmetami. Taip pat nagrinėjamoje byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų.

Nuteistasis K. G. savo kaltės nepripažįsta, teigia jam inkriminuotų nusikalstamų veikų nepadaręs, anot nuteistojo, kaltinimai jam yra išgalvoti, melagingi, nukentėjusioji B. K. jį apkalbėjo. Liudytoja apklausta nuteistojo sugyventinė ir mažametės nukentėjusiosios motina I. M. taip pat parodė, kad netiki B. K., neva ši apkalbėjusi K. G. iš pavydo.

Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde teisingai nurodyta, kad mažamečio nukentėjusiojo parodymai bylose dėl patirtos seksualinės prievartos paprastai būna vienas reikšmingiausių įrodymų, ypač kai kitų tiesioginių nusikalstamos veikos įrodymų byloje nėra. Atsižvelgdamas į bylos specifiką pirmosios instancijos teismas mažametės nukentėjusiosios B. K. parodymų kaip vienintelio tiesioginio nusikalstamos veikos įrodymo patikimumą kruopščiai patikrino, įvertino parodymų realumą, logiškumą, atitikimą kitoms bylos aplinkybėms, palygino su kitais bylos duomenimis, pasisakė dėl nuteistojo K. G., jo gynėjo ir liudytojos I. M. keliamų abejonių nukentėjusiosios parodymų patikimumu. Pažymėtina, kad skirtingai nei pirmosios instancijos teismo išvados, kurios pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų visumos įvertinimu, nuteistojo, jo gynėjo ir I. M. keliamos abejonės mažametės nukentėjusiosios B. K. parodymų patikimumu tėra niekuo nepagrįstos prielaidos.

Mažametė nukentėjusioji B. K. pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo apklausta vadovaujantis BPK 186 straipsnio nuostatomis. Kaip matyti iš apklausos protokolo, apklausoje dalyvavo tuometinė B. K. atstovė pagal įstatymą, vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovė, psichologas, K. G. ir jo gynėjas. Pažymėtina ir tai, kad apklausos metu K. G. gynėjas uždavė B. K. klausimus, tame tarpe ir apie dienoraščio įrašus. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte konstatuota, jog B. K. daugiau apklausti, jai dalyvauti kituose ikiteisminio tyrimo veiksmuose bei teismo posėdžiuose nerekomenduojama dėl jos būsenos (t. 3, b. l. 101-113). Pirmosios instancijos teisme apklausta ekspertizę atlikusi ekspertė A. Š. šią ekspertizės išvadą patvirtino. BPK 186 straipsnio 2 dalyje taip pat numatyta, jog jaunesni kaip aštuoniolikos metų nukentėjusieji ikiteisminio tyrimo metu paprastai apklausiami vieną kartą, o į teisiamąjį posėdį šaukiami tik išimtiniais atvejais. Taigi, nukentėjusiosios parodymai buvo gauti teisėtu būdu, nepažeidžiant nuteistojo teisės į gynybą.

Nukentėjusiosios parodymai dėl K. G. su ja atliktų veiksmų yra nuoseklūs, jais netikėti nėra jokio pagrindo. Pažymėtina, kad iš esmės analogiškas aplinkybes B. K. nurodė ir pirmosios apklausos metu pas tyrėją (t. 1, b. l. 9-11). Apeliaciniuose skunduose keliamos versijos neva nukentėjusioji B. K. iš pavydo apkalbėjo K. G., melagingus parodymus yra išmokusi atmintinai buvo paneigtos atlikus B. K. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę. Ekspertizės metu nustatyta, jog B. K. tiek iki nusikalstamos veikos, tiek jos metu nesirgo ūminiu ar lėtiniu psichikos sutrikimu, nors jai buvo konstatuoti emocijų ir elgesio sutrikimai, bet atsižvelgiant į jai būdingus amžiaus bei individualius psichologinius ypatumus, intelektinius gebėjimus bei būseną įvykių metu B. K. galėjo teisingai suprasti konkrečias faktines reikšmingas byloje aplinkybes bei duoti apie tai parodymus, padidintas polinkis į įtaigumą ar padidintas polinkis fantazuoti B. K. nenustatytas. Ekspertizę atlikusi A. Š. pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškino, jog B. K. kaip liudytojos patikimumą rodo tai, kad jos paaiškinimai apie bylos aplinkybes yra gausūs detalėmis bei tapatūs nepaisant to kiek kartų ir kam ji šias aplinkybes pasakotų. Anot ekspertės, vaikui pasakojant ne savo paties išgyventą situaciją, o tik atmintinai išmoktą tekstą, pasakojimas būtų frigidiškas, nebūtų natūralių neigiamų emocinių išgyvenimų pasakojant nemalonius įvykius. Nėra pagrindo sutikti su nuteistojo gynėjo subjektyvia nuomone, jog B. K. gėdijimasis, nenoras kalbėti apie bylos aplinkybes neva yra apsimestinis.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti aiškiomis ir išsamiomis Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadomis dėl B. K. kaip liudytojos patikimumo, taip pat pirmosios instancijos teisme apklaustos ekspertės A. Š. paaiškinimais. Kaip matyti iš ekspertizės akto tiriamosios dalies, atliekant B. K. psichinės sveikatos tyrimą buvo įvertinta visa B. K. sveikatos istorija nuo gimimo, todėl nuteistojo gynėjo teiginiai dėl neišsamiai atliktos ekspertizės yra nepagrįsti.

Mažametės nukentėjusiosios parodymais abejoti nesudaro pagrindo ir tokios K. G. nurodytos aplinkybės apie B. K. kaip alkoholio vartojimas, rūkymas, galimai bandymas vartoti narkotikus ar santykiai su kitais vyriškos lyties atstovais (dienoraštyje plačiai aprašyti santykiai su L. B., pavieniai įrašai apie draugystę su kitais vaikinais). Nuteistojo gynėjo samprotavimus apie nukentėjusiosios realiai turėtų lytinių santykių su kitais asmenimis perkėlimą K. G. teisėjų kolegija vertina kaip niekuo nepagrįstą subjektyvią prielaidą, kuri prieštarauja B. K. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės metu gautiems duomenims. Nepagrįstai bandydami sumenkinti B. K. parodymų patikimumą nuteistasis K. G. ir liudytoja I. M. akcentavo nukentėjusiosios sunkų charakterį, blogą elgesį tiek namuose, tiek mokykloje. Pirmosios instancijos teisme apklausta ekspertė A. Š. paaiškino, jog byloje nagrinėjami įvykiai skatina vidinį emocinį disbalansą, menką savivertę, dėl ko nukentėjusiajai pastebimas atsiskleidęs savidestrukcinis elgesys žalojant save, rūkant, piktnaudžiaujant alkoholiu ar narkotikais. Ekspertė taip pat paaiškino, jog B. K. emociškai labai išgyveno dėl to, kad neturi artimo ryšio su motina, nelaikė jos patikimu žmogumi, ką rodo dienoraščių rašymas, o bėgimas iš namų ar savęs žalojimas vertinami kaip bandymai gauti trūkstamo dėmesio. Atsakydama į užduodamus klausimus ekspertė paneigė galimybę, jog siekdama gauti dėmesio B. K. galėjo išsigalvoti byloje nagrinėjamus įvykius. Vertinant B. K. kaip liudytojos patikimumą buvo įvertinti ir byloje esantys duomenys apie retus pamelavimus I. M. apie savo buvimo vietą ar kitus smulkius dalykus, tačiau tokios situacijos savaime nereiškia, kad B. K. taip pat melagingai apkaltino K. G. seksualine prievarta.

Taip pat B. K. buvo nuosekli pasakodama apie bylos aplinkybes kitiems asmenims – draugėms A. G. ir F. M., kurių ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai buvo pagarsinti, klasės auklėtojai T. T., Lietuvos Caritas darbuotojai Ž. L.. Vaikų globos namų vadovė I. T. kaip įstatyminė B. K. atstovė dalyvavusi su nukentėjusiąja atliekamuose procesiniuose veiksmuose taip pat nurodė, kad atliekant skirtingus procesinius veiksmus (apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją, atliekant ekspertizę) nukentėjusioji nuosekliai pasakodavo įvykių aplinkybes.

Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad B. K. buvo nenuosekli pasakodama apie vietas, kur ji buvo seksualiai prievartaujama. Kaip jau buvo minėta, duodama parodymus tyrėjai ir ikiteisminio tyrimo teisėjai, o taip pat pasakodama bylos aplinkybes ir kitiems asmenims nukentėjusioji buvo nuosekli dėl esminių bylos aplinkybių. B. K. nurodė, kad pirmą kartą oraliniu būdu su K. G. santykiavo namuose, o kitus kartus K. G. ją nusiveždavo į mišką už Panevėžio, dažniausiai prie (duomenys neskelbtini), kur santykiaudavo automobilyje. Jau po apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją per susitikimus su Lietuvos Caritas darbuotoja Ž. L. nukentėjusioji šiai papildomai nurodė, jog buvo seksualiai išnaudojama ir motinos darbovietėje, kaip paaiškino B. K., apie tai duodama parodymus nesakė, nes bijojo pakenkti motinai. Suprantama, kad B. K., būdama stresinėje situacijoje, apklausos metu kalbėdama apie jai nemalonius įvykius, tam tikrų aplinkybių galėjo neprisiminti ir nenurodė, o tik po kurio laiko atskleidė jos pasitikėjimą pelniusiai Ž. L.. Teisėjų kolegijos nuomone, toks pasakojimo papildymas naujomis aplinkybėmis vėlesnio bendravimo su specialistais metu nelaikytinas parodymų nenuoseklumu, tuo labiau kad kaltinimas K. G. pagrįstas tik B. K. ikiteisminio tyrimo teisėjui nurodytomis aplinkybėmis.

Netikėti B. K. parodymais nėra pagrindo ir dėl to, kad ji pati davė perskaityti savo dienoraštį draugei A. G.. Tiek B. K., tiek A. G. parodė, jog pati A. G. vartė dienoraštį ir skaitė atskirus dienoraščio įrašus, kol rado atskirai užkištą popieriaus lapą, kuriame buvo parašyta apie lytinius santykius su patėviu ir kurio B. K. iš pradžių nenorėjo leisti perskaityti, bet buvo perkalbėta A. G.. Akivaizdu, jog B. K. buvo gėda pačiai pasakyti apie patiriamą seksualinę prievartą, lengviau tai padaryti duodant perskaityti dienoraščio įrašą. Tai patvirtina ir klasės auklėtojos T. T. parodymai apie B. K. prašymus perskaityti jos dienoraštį ir išklausyti jos paslaptį, kuri kaip vėliau paaiškėjo yra susijusi su K. G. neteisėtais veiksmais jos atžvilgiu.

Nuteistasis K. G. nepagrįstai kaip vieną iš aplinkybių, patvirtinančių, jog B. K. jį apkalba, nurodo vėlesnius įvykius, kai būdama vaikų globos namuose supykusi B. K. sudaužė telefoną neva po pokalbio su juo. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu tikrinant šią vaikų globos namų vadovės I. T. nurodytą aplinkybę buvo gautas B. K. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokolas, kai nukentėjusioji buvo apklausta dėl aplinkybių apie motinos I. M. jai galimai neteisėtai daromą poveikį. Apklausos metu B. K. parodė, jog telefoną sudaužė po pokalbio ne su K. G., bet su I. M. (t. 5, b. l. 74-76). Tai patvirtina ir tyrimo metu nustatyta aplinkybė, jog skambinta iš telefono, kuris buvo prisijungęs prie mobiliojo operatoriaus bazinių stočių Panevėžio mieste ir rajone (t. 5, b. l. 66).

Nukentėjusiosios B. K. parodymų apie K. G. bandymus su ja lytiškai santykiauti nepaneigia ir specialisto išvada Nr. G 174/14(P-05) (t. 3, b. l. 81-82), kad B. K. mergystės plėvėje mechaninių sužalojimų nenustatyta. Pagal B. K. parodymus, ji su K. G. 2-3 kartus bandė lytiškai santykiauti – K. G. bandė įvesti savo lytinį organą B. K. į makštį, bet bandymą lytiškai santykiauti B. K. nutraukdavo, nes jai skaudėdavo. Minėtoje specialisto išvadoje taip pat konstatuota, jog dėl anatominių mergystės plėvės ypatumų negalima atmesti galimybės, kad mergystės plėvės vientisumas kišant varpą galėjo būti nepažeistas. Šiame kontekste svarbu tai, kad pagal B. K. parodymus K. G. visiškai nebuvo įvedęs savo varpos jai makštį. Esant tokioms aplinkybėms ir atsižvelgiant į tai, jog BK 149 straipsnyje numatyto išžaginimo nusikaltimo sudėtis yra formali ir nusikaltimas laikomas baigtu nuo lytinio santykiavimo pradžios, todėl K. G. veika šiuo atveju buvo teisingai kvalifikuota pagal BK 149 straipsnio 4 dalį kaip baigtas nusikaltimas.

Priešingai nei teigia nuteistojo gynėjas, byloje užfiksuoti mobiliojo ryšio telefonų apžiūros duomenys, taip pat duomenys apie B. K. mobilaus ryšio telefono prisijungimus prie bazinės stoties, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, Panevėžio rajone, yra svarbūs netiesioginiai įrodymai, patvirtinantys B. K. ir A. G. parodymus dėl bandymo gauti įrodymų apie K. G. neteisėtus veiksmus bei B. K. parodymus dėl seksualinio prievartavimo vietos. Taip pat B. K. parodymus patvirtina ir dienoraščiuose padaryti įrašai, kuriuose nurodytos aplinkybės atitinka nukentėjusiosios parodymus ne tik apie patirtą seksualinę prievartą, bet ir apie tai kaip ji bendravo su draugėmis A. G., F. M., S. N., apie patirtą seksualinę prievartą papasakojo D. T., klasės auklėtojai T. T..

Skirtingai nuo nukentėjusiosios B. K. parodymų, kuriuos patvirtina kiti bylos duomenys, nuteistojo K. G. ir liudytojos I. M. parodymai prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams. K. G. parodymus neva B. K. mokykloje buvo vadinama „stotine“ paneigė nukentėjusiosios klasės auklėtoja T. T., nurodžiusi, kad nėra girdėjusi taip kalbant apie B. K.. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad duodama parodymus I. M. siekė padėti išvengti K. G. baudžiamosios atsakomybės. I. M. parodė, kad dukra netiki, neva ši viską išsigalvojo, apie tai prisipažino parašytuose laiškuose, kuriuos I. M. pateikė pirmosios instancijos teismui. Tokius I. M. parodymus paneigė vaikų namų vadovė I. T., nurodžiusi, kad po kiekvieno susitikimo su motina B. K. psichologinė būsena pablogėdavo, nukentėjusioji vėl pradėdavo save žaloti. I. T. papasakojo girdėjusi kaip I. M. bandė psichologiškai paveikti B. K. atsisakyti duotų parodymų, pati B. K. prisipažino I. T. buvusi priversta parašyti laiškus, kuriuose ji prisipažįsta davusi melagingus parodymus. Be to, byloje yra duomenų apie pradėtą ikiteisminį tyrimą I. M. dėl neteisėto poveikio nukentėjusiajai B. K.. I. M. parodymų apie B. K. drabužiuose rastus prezervatyvus nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys, kita vertus, ši aplinkybė nei patvirtina, nei paneigia byloje nagrinėjamų įvykių. I. M. taip pat parodė, kad įrašai B. K. dienoraščiuose neatitinka tikrovės, neva ji mačiusi kaip 2014 m. rugsėjo – lapkričio mėnesiais B. K. vakarais kažką įnirtingai rašė. Taip I. M. siekė įtikinti teismą, jog norėdama melagingai apkaltinti K. G. B. K. galėjo sąmoningai parašyti dienoraščius, kuriuose užsimenama apie lytinius santykius su K. G.. Tokią I. M. iškeltą versiją paneigia T. T. parodymai, kad B. K. jos dar 2014 m. pavasarį prašė išklausyti paslaptį ir perskaityti dienoraštį. Abejoti B. K. parodymų teisingumu nesudaro pagrindo ir tai, kad byloje nustatyta, jog kompiuteriu, kuriuo naudojosi B. K., internete buvo ieškoma informacijos apie seksualiai išnaudojamų vaikų elgesį. Pagal kompiuterio apžiūros metu gautus duomenis, tokios informacijos buvo ieškoma 2014 m. lapkričio 6, 9 dienomis (t. 3, b. l. 74-77), kai apie K. G. nusikalstamus veiksmus B. K. jau buvo pasakiusi savo draugėms ir klasės auklėtojai, todėl nėra pagrindo manyti, jog B. K. informacijos internete ieškojo siekdama melagingai apkaltinti K. G.. Pati B. K. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę atlikusioms specialistėms nurodė, kad internete informacijos apie seksualinę prievartą pradėjo ieškoti siekdama įgyti daugiau žinių ir suprasti prieš ją atliktų K. G. veiksmų reikšmę.

Atlikus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę konstatuota, jog B. K. tiek iki nusikalstamos veikos, tiek jos metu nesirgo ūminiu ar lėtiniu psichikos sutrikimu, jai buvo konstatuoti emocijų ir elgesio sutrikimai, tačiau po byloje nagrinėjamų įvykių B. K. konstatuojamas laikinas psichikos sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresą. Iš ekspertizės akto turinio, byloje apklaustų asmenų (nukentėjusiosios B. K., liudytojų I. T., Ž. L., G. K., ekspertės A. Š.) parodymų, kitos bylos medžiagos matyti, jog B. K. tiek klasės auklėtojai, tiek su ja bendravusioms specialistėms ne kartą sakė, kad dėl susidariusios situacijos jaučia kaltę, išgyvena dėl to, kad motina ja netiki. Taigi, nekyla abejonių, jog nukentėjusiajai diagnozuotas psichikos sveikatos sutrikimas yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs būtent su K. G. nusikalstamais veiksmais, o ne kitų galimai buvusių B. K. santykių pasekmė kaip tai bandė įrodyti nuteistojo gynėjas.

Atsižvelgdamas į teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvadą, jog B. K. byloje nagrinėjamo laikotarpio pradžioje negalėjo suprasti su ja atliekamų veiksmų esmės, todėl negalėjo tiems veiksmams adekvačiai priešintis, o vėliau įgijus daugiau žinių apie su ja atliekamus veiksmus B. K. aktyviau priešintis neteisėtiems veiksmams negalėjo dėl savo būsenos (romantiniai jausmai K. G., nepasitikėjimas motina, atstumtosios jausmas šeimoje, kaltės išgyvenimas ir kt.), K. G. nusikalstami veiksmai pagrįstai kvalifikuoti kaip padaryti pasinaudojant bejėgiška B. K. būkle dėl jos mažametystės, o vėliau atimant galimybę priešintis kaip motinos sugyventiniui įgijus jos pasitikėjimą ir savo elgesiu sukėlus psichologinį – emocinį prisirišimą. Akivaizdu, jog K. G. suvokė, kad jis lytiškai santykiavo ir savo lytinę aistrą oraliniu būdu tenkino su mažamete, kuri jam kaip patėviui pasipriešinti negalėjo, ir tokių santykių norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, daroma išvada, jog K. G. veiksmai atitinka BK 150 straipsnio 4 dalyje ir BK 149 straipsnio 4 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, todėl K. G. pagrįstai nuteistas už jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

K. G. gynėjo apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl K. G. lytinio organo patologijos jokių bylai reikšmingų aplinkybių nei patvirtina, nei paneigia. Tuo labiau kad K. G. pats neneigė galintis atlikti lytinį aktą, be to, specialisto išvadoje Nr. G 1716/14(P-05) konstatuota, jog jokių anatominių pakitimų, kurie trukdytų atlikti lytinį aktą, K. G. apžiūros metu nenustatyta, netgi priešingai, apžiūros metu nustatyta, kad K. G. išoriniai lytiniai organai išsivystę taisyklingai (t. 3, b. l. 84).

Atmetami ir gynėjo apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad neva nebuvo bandoma nustatyti tęstinės veikos atskirų epizodų laiko ir vietos bei kad neva B. K. negalėjo parodyti bent kelių vietų, kur buvo seksualiai prievartaujama. Pažymėtina, kad apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją B. K. nurodė galinti parodyti vietas, kur buvo seksualiai prievartaujama, tačiau parodymų patikrinimas vietoje su B. K. nebuvo atliktas vadovaujantis ekspertizės akto išvada, jog daugiau ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikti su nukentėjusiąja nerekomenduojama. Tuo tarpu K. G. nusikalstamų veikų aplinkybių ištyrimą ribojo pakankamai ilgas nusikalstamos veikos laikotarpis, mažametės nukentėjusiosios psichikos būsenos ir atminties ypatumai, dėl ko nebuvo objektyviai įmanoma nustatyti tikslaus nusikalstamos veikos laikotarpio, tiksliai nurodyti atliktų nusikalstamų veiksmų skaičių ar nusikalstamų veikų padarymo vietas. Kita vertus, surinktų duomenų pagrindu galima daryti pakankamai tikslias išvadas dėl K. G. nusikalstamų veikų aplinkybių, baudžiamojo įstatymo taikymo kvalifikuojant nusikalstamus veiksmus, todėl nuteistojo K. G. teisė į gynybą nebuvo pažeista.

Nuteistasis K. G. apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Pažymėtina, kad kaltininkui turi būti paskirta teisinga bausmė, kuria būtų pasiekti jos tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, kitas jos aplinkybes ir kaltininko asmenybę, nebūtų per griežta ar per švelni. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai paskirta neteisinga – aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

Skundžiamu nuosprendžiu K. G. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį nuteistas laisvės atėmimu aštuoneriems metams, pagal BK 149 straipsnio 4 dalį – septyneriems metams. Teisėjų kolegijos nuomone, skirdamas K. G. bausmę pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes bei nepažeidė baudžiamajame įstatyme numatytų bausmės skyrimo reikalavimų.

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, motyvuotai parenkama švelnesnė ar griežtesnė bausmės rūšis, taip pat skiriamos bausmės dydis, skaičiuojant nuo jos vidurkio.

BK 150 straipsnio 4 dalyje numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo trejų iki trylikos metų, BK 149 straipsnio 4 dalyje – laisvės atėmimo bausmė nuo penkerių iki penkiolikos metų.

Skiriant bausmę K. G. buvo atsižvelgta į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, padaryti labai sunkūs tyčiniai nusikaltimai nukreipti prieš mažametę, sukėlę pasekmes mažametės nukentėjusiosios psichikai, kurios jaučiamos iki šiol, nuteistasis savo kaltės nepripažino, dėl nusikaltimo nesigailėjo, savo veiksmų kritiškai nevertino, K. G. anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka, buvo registruotas darbo biržoje. Be to, apygardos teismas įvertino nusikalstamų veiksmų pobūdį ir intensyvumą taip individualizuodamas bausmę už atskirus nusikaltimus. Taigi, pirmosios instancijos teismas įvertino visas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo skundžiamame nuosprendyje išdėstytų aplinkybių vertinti kitaip ir tokiu būdu sušvelninti K. G. bausmę. Teisėjų kolegijos nuomone, K. G. už BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikaltimą paskirta sankcijos vidurkį atitinkanti laisvės atėmimo bausmė ir už BK 149 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikaltimą paskirta už sankcijos vidurkį mažesnė laisvės atėmimo bausmė neprieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams, padės įgyvendinti bausmės tikslus bei negali būti vertinamos kaip aiškiai per griežtos. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl jo prastos sveikatos būklės (kenčia nuo trumparegystės, gydomas dėl prostatos), dėl šeimyninės padėties (augina mažametę dukrą, kuriai būtina palaikyti socialinius ryšius su tėvu) įvertinus jas kartu su kitomis aukščiau nurodytomis aplinkybėmis nesudaro pagrindo K. G. paskirtų bausmių vertinti kaip aiškiai per griežtų.

Pažymėtina, kad priešingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, skundžiamu nuosprendžiu K. G. suėmime išbūtas laikas į bausmės laiką yra įskaičiuotas.

Nepagrįsti ir nuteistojo K. G. apeliacinio skundo argumentai dėl civilinio ieškinio išsprendimo.

Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Kadangi nagrinėjamoje byloje nukentėjusioji yra nepilnametė, todėl jos vardu civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškė nukentėjusiosios atstovas pagal įstatymą G. K.. Tačiau tokiu atveju neturtinės žalos atlyginimas vis tiek yra priteisiamas nukentėjusiajai, kas ir buvo padaryta skundžiamu nuosprendžiu.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti įgyvendinamas, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Teisiniu reglamentavimu yra siekiama nustatyti tokią piniginę kompensaciją, kad kiek įmanoma teisingiau būtų kompensuotas nukentėjusiojo patirtas dvasinis ir fizinis skausmas. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti tokie kriterijai, kuriais remiantis teismas nustato neturtinės žalos dydį: nusikalstamos veikos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis, kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

Kaip jau buvo minėta, dėl K. G. nusikalstamų veiksmų nukentėjusiajai B. K. buvo konstatuotas laikinas psichikos sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresą, nukentėjusiosios psichika paveikta neigiamai, jai būdingas savęs žalojimas, miego ir valgymo sutrikimai, nukentėjusioji ne kartą gydyta specializuotose gydymo įstaigose, susipažinusi su medicininiais dokumentais pirmosios instancijos teismo posėdyje ekspertė A. Š. paaiškino, kad B. K. būklė negerėja, t. y. kilę padariniai yra ilgalaikiai. Taigi, B. K. neabejotinai buvo padaryta neturtinė žala, kuri turi būti atlyginta. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį taip pat atsižvelgta į tai, kad prieš mažametę nukentėjusiąją tiesiogine tyčia padarytas labai sunkus, prievartinis nusikaltimas prieš žmogaus seksualinį neliečiamumą, nukentėjusioji buvo seksualiai išnaudojama ilgą laiką. Esant tokioms aplinkybėms, nukentėjusiajai B. K. priteista 10 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra adekvati byloje nustatytoms aplinkybėms, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Apelianto teiginiai apie teiktą išlaikymą B. K. gyvenant kartu su jos motina I. M. nėra reikšmingi sprendžiant dėl nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, kad Panevėžio apygardos teismo 2016 m. vasario 17 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo K. G. ir jo gynėjo advokato Arvydo Martinkevičiaus apeliacinius skundus atmesti.