- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-07-02
- Bylos Nr.
- AS-525-396-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virgilijus Valančius (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- H. J.
- Kategorijos
- 63.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 63.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Romano Klišausko ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo H. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 19 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. J. skundą dėl įsakymo dalių panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas H. J. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 (toliau – ir Įsakymas) 4, 9, 14, 15, 16, 17, 18 punktus.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gegužės 19 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą kaip nenagrinėtiną teismų.
Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 20 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A2-736/2002), pažymėjo, jog Įsakymas yra norminis administracinis aktas, nes atitinka ABTĮ 2 straipsnio 13 dalyje nurodytus požymius: nustato elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Konstatavo, kad pareiškėjas kelia ginčą dėl norminio administracinio akto teisėtumo. Atsižvelgdamas į ABTĮ 110 straipsnio 1 dalį, 111 straipsnio 1 dalį, pabrėžė, jog pareiškėjas nereiškia kitokio pobūdžio reikalavimo, susijusio su galimai jo pažeistomis teisėmis, todėl pareiškėjo paduotas skundas laikytinas abstrakčiu prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą. Pareiškėjas nepatenka į ABTĮ 110 straipsnio 1 dalyje nurodytą apibrėžtą asmenų, turinčių teisę su abstrakčiu prašymu kreiptis į administracinį teismą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, ratą. Padarė išvadą, jog pareiškėjo skundą atsisakytina priimti, vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, kaip nenagrinėtiną teismų.
II.
Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 19 d. nutartį ir įpareigoti pirmosios instancijos teismą nedelsiant, išsprendus pareiškėjos 2010 m. gegužės 11 d. prašymą dėl laikino Įsakymo sustabdymo, pradėti teisminį bylos nagrinėjimą.
Nurodo, kad skundas paduotas dėl individualaus administracinio akto, nes Įsakymas skirtas tik aiškiai individualiais požymiais apibūdintai asmenų grupei (kalinamiesiems). Toks individualus aktas pažeidžia pareiškėjo teises.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Atskirasis skundas netenkintinas.
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, ginčydamas atitinkamus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 ,,Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“, kuriuo pakeistos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“, punktus. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog ginčijamas norminis administracinis aktas, o pareiškėjas neturi teisės kreiptis su abstrakčiu prašymu dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo, skundą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų.
ABTĮ 2 straipsnio 13 dalis norminį teisės aktą apibrėžia kaip įstatymą, administracinį ar kitą teisės aktą, nustatantį elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei.
Kaip yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (bylos Nr. A5-63/2003, AS438-763/2009), norminiuose teisės aktuose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Teisės aktų priskyrimas prie norminių teisės aktų grupės apibūdina jų taikymo apimtį ir privalomumą (norminiai teisės aktai turi visuotinio privalomumo pobūdį), o administracinių bylų teisenoje – jų teisėtumo tyrimo specialią procesinę tvarką, pasireiškiančią tuo, jog yra ribojamas subjektų, galinčių tiesiogiai kreiptis į teismą dėl norminių aktų teisėtumo, ratas, skirtinga kreipimosi į teismą dėl akto neteisėtumo tvarka, skiriasi akto panaikinimo teisinės pasekmės ir kita.
Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą aktą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog jis vertintinas kaip norminis teisės aktas. Kaip jau minėta, Įsakymu pakeistos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Įsakymu nustatytos taisyklės yra bendro pobūdžio, orientuojamos į ateitį, tokios taisyklės nėra vienkartinio pobūdžio ir yra adresuotos rūšiniais požymiais apibrėžtiems subjektams. Tokie nustatyti skundžiamo akto požymiai sudaro pagrindą konstatuoti, jog skundžiamas Įsakymas yra norminio pobūdžio.
Pareiškėjas, nesutikdamas su tokia išvada, nurodė, jog Įsakymas yra individualus aktas, skirtas individualiais požymiais apibūdintai subjektų grupei – kalinamiesiems. Teisėjų kolegija sprendžia, jog toks pareiškėjo argumentas yra nepagrįstas. Įsakymu reglamentuojama visų pataisos įstaigų vidaus tvarka, taikytina ne tik kalinamiesiems, bet ir iš dalies tokių įstaigų darbuotojams. Todėl, kaip jau buvo konstatuota, vertintina, jog toks aktas yra skirtas rūšiniais požymiais apibūdintų subjektų grupei ir negali būti vertinamas kaip individualus administracinis aktas.
ABTĮ 110 straipsnis reglamentuoja atvejus, kai pateikiamas abstraktus prašymas dėl norminio administracinio akto teisėtumo. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas nepatenka į tokiame straipsnyje apibrėžtą subjektų, turinčių teisę paduoti abstraktų prašymą dėl norminio administracinio akto teisėtumo, ratą. Tuo tarpu ABTĮ 111 straipsnis reglamentuoja atvejus, kai prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą paduodamas ryšium su individualia byla. Vadovaujantis minėtu straipsniu, prašyti ištirti norminio administracinio akto teisėtumą turi ir asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo. Kitaip tariant, ABTĮ 110 straipsnyje nenumatytiems subjektams teisė kreiptis dėl norminio administracinio akto teisėtumo sietina išimtinai su tais atvejais, kai teisme jau nagrinėjama individuali byla, susijusi su tokių subjektų teisėmis ir teisėtais interesais.
Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą pateikė ne tada, kai teisme jau nagrinėjama byla dėl jo teisių pažeidimo, o priešingai – išimtinai siekdamas norminio administracinio akto dalies panaikinimo, t. y. kreipdamasis į teismą su abstrakčiu prašymu dėl norminio administracinio akto teisėtumo, nors teisė kreiptis su tokiu prašymu į teismą pareiškėjui nėra suteikta.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikydamas teisės aktus ir įvertinęs skundžiamą aktą bei kitas bylos aplinkybes, pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria
pareiškėjo H. J. atskirojo skundo netenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 19 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.