- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-09
- Bylos Nr.
- ATP-407-316/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 4-23-3-00623-2011-7
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Boleslovas Kalainis
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Boleslovas Kalainis
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal M. P. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 14 d. nutarimo M. P. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. P. nubaustas už tai, kad jis 2011 m. kovo 30 d. apie 14.30 val., (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) apyl. sen., Kelmės rajone, medžiotojų ir žvejų klubo „(duomenys neskelbtini)“ medžioklės plotų vienete šaunamuoju ginklu sumedžiojo šernakiaulės mišrūno patelę su septyniais negimusiais jaunikliais. Šernakiaulę sumedžiojo M. P. kartu su medžiotojais V. Č., G. B., P. T.. Šernakiaulė yra žvėris, nepriskirtas medžiojamiems, sumedžiotas be atskiro Aplinkos apsaugos agentūros leidimo, todėl šiais veiksmais M. P. padarė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 85 straipsnio 3 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą.
2011 m. liepos 12 dienos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Kelmės rajono agentūros (toliau–Šiaulių regiono AAD Kelmės r. agentūros) vyresniojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus nutarimu Nr. 38AM047407 (byla Nr. 38, l.49) M. P. buvo nubaustas už ATPK 85 straipsnio 3 dalies pažeidimą ir buvo paskirta administracinė nuobauda – teisės medžioti atėmimas dvejiems metams su pažeidimo padarymo įrankio – medžioklinio šautuvo „Blaser“ (duomenys neskelbtini), su optiniu taikikliu, – konfiskavimu.
Žemesnės instancijos teismas
Kelmės rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą pagal M. P. skundą, 2011 m. spalio 14 d. nutarimu paliko galioti nepakeistą 2011 m. liepos 12 dienos Šiaulių regiono AAD Kelmės r. agentūros vyresniojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus nutarimą Nr.38AM047407.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde M. P. nurodo, kad su apylinkės teismo priimta nutartimi nesutinka, nes, jo manymu, ji buvo priimta neištyrus visų reikšmingų bylai aplinkybių (ATPK 284 straipsnis), netinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus (ATPK 286 straipsnio 2 dalis), netinkamai pritaikius įstatymus (ATPK 85 straipsnio 3 dalis), skiriant nuobaudą nebuvo atsižvelgta į jos tikslus (ATPK 20 straipsnis), be to, teismas buvo šališkas (ATPK 7 straipsnis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Teismų įstatymas), todėl skundžiama nutartis negali būti palikta galioti, o administracinė byla jo atžvilgiu turi būti nutraukta nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties ( ATPK 250 straipsnio 1 punktas).
Apeliantas mano, kad jo veiksmuose nėra pažeidimo objekto, nes ATPK 85 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad laukinių gyvūnų, nepriskiriamų medžiojamiesiems gyvūnams, medžiojimas arba gyvūnų, kuriuos galiojantys teisės aktai medžioti draudžia, medžiojimas užtraukia administracinę atsakomybę. Taigi, pagal ATPK 85 straipsnio 3 dalį atsakomybę užtraukia šie veiksmai: 1) laukinių gyvūnų, nepriskiriamų medžiojamiesiems gyvūnams, medžiojimas; 2) gyvūnų, kuriuos galiojantys teisės aktai medžioti draudžia, medžiojimas. Ši teisės norma yra blanketinė, nagrinėjamu atveju nukreipianti į Medžioklės įstatymą (2004 m. sausio 1 d. redakcija), Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatus (2002 m. liepos 15 d. redakcija) ir Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisykles (2009 m. sausio 1 d. redakcija). Medžioklės įstatymo 1 straipsnyje nurodyta, kad šio įstatymo paskirtis - nustatyti visuomeninius santykius, susijusius su Lietuvos Respublikos teritorijoje esančios medžiojamosios gyvūnijos apsauga ir jos racionaliu naudojimu, o įstatymo 2 straipsnio 7 dalis numato, kad medžiojamieji gyvūnai – laukiniai gyvūnai, kurie Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse yra priskirti medžiojamiems dėl visuomeniniais ir asmeniniais tikslais grindžiamos vertės ir atsižvelgiant į šalies medžioklės kultūros tradicijas. Teisinė atsakomybė atsiranda tik pažeidus šio įstatymo reikalavimus (įstatymo 17 straipsnis). Šernakiaulė, dėl kurios nušovimo buvo iškelta byla, yra hibridas, t. y. nėra priskiriamas prie medžiojamų gyvūnų ar prie gyvūnų, kurių medžioklė būtų uždrausta. Nuo 2009 metų lapkričio mėnesio Europos Sąjungos valstybėse uždrausta laikyti tokius mišrūnus. Galiojantys teisės aktai, reglamentuojantys medžioklę Lietuvos Respublikoje, nenumato tvarkos ir būdų, kaip turi būti sunaikinami tokie gyvūnai. Prie laukinių gyvūnų jie nepriskiriami, todėl apeliantas mano, kad šių teisės aktų reikalavimų jis nepažeidė.
Apelianto teigimu, byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad buvo sumedžiotas nepriskirtinas medžiojamiesiems gyvūnas. Kadangi liudytoju apklaustas A. V. parodė, kad apžiūrint lupamą gyvūną jis surašė tai, ko jo buvo prašoma, be to, jis nurodė, kad gyvūno mirties priežastis – šūvis į galvą, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad sužalojimas galėjo būti padarytas jam priklausančiu ginklu „Blaser“ (duomenys neskelbtini). Taigi jo parodymai ir išvados nėra objektyvūs ir patikimi. Jeigu tas galvijas ir buvo mišrūnas, pagrindinis būdas atskirti, ar tai yra šernas, ar kiaulė yra požymiai, kurie būdingi tai gyvūno rūšiai. Apelianto teigimu, iš byloje esančių nuotraukų, filmuotos medžiagos matyti, kad buvo sunaikinta (papjauta) naminė, G. B. priklausanti kiaulė. Nė vienas medžioklę reglamentuojantis teisės aktas nenumato naminių gyvūnų nudobimo tvarkos( nudurti, nupurtyti elektra, apsvaiginti dujomis, nušauti ar užkutenti ir pan.). Apeliantas atkreipia teismo dėmesį į tai, kad kiaulės skerdiena buvo palikta savininkui, t. y. niekas neginčija, kad tai buvo jo nuosavybė, kaip ir bet kuris kitas naminis gyvūnas (gaidys, avis, kaulė, jautis ir pan.), kurių paskerdimo būdas yra kiekvieno savininko reikalas ir Aplinkos apsaugos agentūros leidimas jį sunaikinti nėra reikalingas. Todėl, apelianto manymu, už savininko prašymu jam priklausančios kiaulės nudobimą jis negali būti baudžiamas pagal ATPK 85 straipsnį, kaip už teisės aktų, reglamentuojančių medžioklę, pažeidimą.
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas savo nutartyje kaip neginčijamais įrodymais rėmėsi liudytojo A. G. parodymais. Tačiau, apelianto teigimu, šio liudytojo parodymai taip pat nėra objektyvūs ir prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, kurie nėra paneigti, o pirmosios instancijos teismas juos vertino nepakankamai. Pirminiame policijos apklausos protokole A. G. teigė, kad jis stovėjo už 5 m nuo voljero tvoros ir stebėjo viską 50 m atstumu, ir matė, kad automobilis įvažiavo pro vartus 150–-200 m į voljerą ir sustojo, bei matė, kad į gyvulį buvo šauta iš 5–10 m. Pirmosios instancijos teismo apklausos metu A. G. jau, teigia, kad buvo šauta iš 30– 40 m, atstumo, ir jis tai stebėjo 80 m atstumu nuo voljero esančio sandėliuko, ir matė, kaip apeliantas su V. Č. išlipo iš automobilio, pasiėmė ginklus ir apeliantas, paėjęs 5 m,, šovė į iš miško išbėgusią šernakiaulę. Girdėjo vieną šūvį, nurodo, kad jam atvykus į lupyklą jie bendravo ir aiškinosi gyvulio nudobimo aplinkybes. Tokie jo parodymai yra neteisėti. Apelianto teigimu, byloje esanti filmuota medžiaga akivaizdžiai paneigia A. G. parodymus apie tai, kad jis gerai matė tai, kas vyko voljere. Nuo jo nurodytos buvimo vietos įvažiavimą į voljerą užstoja kalva. Šią aplinkybę taip pat patvirtina antstolio padarytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. Apeliantas nurodo, kad nė viename policijos pareigūnų lupykloje darytame vaizdo įraše A. G. net nesimato, nes jo ten nebuvo, ir jis su juo nebendravo. Liudytojas Ž. A. parodė, kad jis buvo pasislėpęs šalia voljero aptvaro, girdėjo du šūvius, apelianto vaikštant su iš dėklo išimtu šautuvu jis nematė. Apeliantas aiškina, kad jis šautuvo iš dėklo nebuvo net išėmęs. Pasak apelianto, byloje nėra duomenų, jog kuris iš liudytojų būtų tiesiogiai matęs, kaip jis šovė į kiaulę. Apeliantas teigia, kad liudytojas A. G. jo nepažįsta, pirmą kartą jis jį pamatė tik prieš teismo posėdį, todėl jis negalėjo jo įvardyti kaip to, kuris šovė. 2011-03-30 įvykio vietos apžiūros policijos protokole tyrėjas R. K. rašo, kad pravažiavus pro vartus į voljerą 330 m į dešinę prie pušies matosi kraujo dėmė ir automobilio apsisukimo žymės. Šie įrodymai patvirtina, kad liudytojas A. G. melavo, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi jo parodymais. Apeliantas mano, kad, remiantis tokiais parodymais, negalima daryti vienareikšmės išvados dėl jo kaltės.
Vadovaujantis Laukinės gyvūnijos įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi ir Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 9 dalimi, medžiojimas yra viena iš laukinės gyvūnijos išteklių naudojimo rūšių, kai siekiama panaudoti laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius šiuos gyvūnus sekant, tykojant, persekiojant, šaudant arba gaudant. Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad leidimas medžiojamųjų gyvūnų ištekliams naudoti – dokumentas, kuris šio įstatymo nustatyta tvarka suteikia teisę naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius tam tikrame medžioklės plotų vienete. Šio įstatymo 10 straipsnio 3 dalis nustato, kad leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete išduodamas tik viename medžioklės plotų naudotojui ne trumpesniam nei 10 m. laikotarpiui. Taigi, leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius siejamas su konkrečiu medžioklės plotų vienetu ir šių plotų naudotojų, o ne su teise naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius apskritai. Todėl medžiotojų klubui (būreliui), kaip medžioklės plotų naudotojui, išduotas leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius suteikia šio klubo (būrelio) medžiotojams teisę medžioti būtent šio klubo (būrelio) medžioklės plotuose. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad panaikinus leidimą G. B. priklausančiam voljerui, šis aptvaras automatiškai pateko į medžiotojų ir žvejų klubo „(duomenys neskelbtini)“ medžioklės plotus, prieštarauja virš minėtų įstatymų nuostatoms, nes jokių įrodymų byloje apie tai, kad šiam klubui buvo suteikta teisė medžioti minėtame voljere, nėra. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad medžioklės lapas, suteikiantis teisę medžioti klubo „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje, buvo užpildytas, jis yra pateiktas byloje, teisę medžioti tuose plotuose jie turėjo.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas taip pat visiškai nevertino byloje pateiktos Šiaulių regiono AAD komisijos 2011 m. liepos 1 d. išvados. Joje aiškiai nurodoma, kad G. B. buvo leista numarinti (sumedžiojant) voljere laikomus gyvūnus, o vykdant jų likvidavimą medžioklės taisyklės nėra pažeidžiamos. Terminas juos likviduoti nebuvo nustatytas, gamtos apsaugos pareigūnai, išduodami medžioklės lapus voljere esantiems gyvūnams sumedžioti, veikė vadovaudamiesi proporcingumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, siekdami išsaugoti įstatymais saugomas svarbesnes vertybes. Apelianto manymu, darytina išvada, kad Kelmės rajono Aplinkos apsaugos leidimas numarinti (sumedžiojant) voljere laikomus gyvūnus buvo. Apelianto teigimu, ar toks leidimas buvo duotas žodžiu, ar raštu, buvo tinkamai įformintas ar ne, yra ne jo, bet institucijos problema. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokio leidimo nebuvo, yra aiškiai nepagrįsta ir prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Apelianto teigimu, patys leisdami numarinti (sumedžiojant) voljere esančius gyvūnus, Kelmės rajono aplinkos apsaugos pareigūnai neturėjo teisės surašyti jam nutarimo ir bausti pagal ATPK 85 straipsnio 3 dalį, nes tokiu atveju būtų taikomi dvigubi standartai – jie teisėtai ir protingai leido medžioti voljere, o jis neteisėtai medžiojo.
Apeliantas teigia, kad administracinio teisės pažeidimo byloje ir jo atžvilgiu nutrauktoje baudžiamojoje byloje nėra nė vieno jo kaltę, nušovus kiaulę, patvirtinančio įrodymo. Apeliantas nurodo, kad 2011-03-30 (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Kelmės r. sav., jis nešovė nė vieno šūvio.
Apelianto teigimu, asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N9 - 990/2006). Konstatuoti tam tikro fakto būvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinis patikimumas (2007 m. lapkričio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N i - 1872/2007), todėl apeliantas mano, kad šių reikalavimų pirmosios instancijos teismas nesilaikė, todėl priėmė neteisingą ir neteisėtą sprendimą.
Apeliantas nurodo, kad ATPK nenustato konkrečių kriterijų, kokiais atvejais ir kokiomis sąlygomis turėtų būti skiriama viena ar kita administracinės nuobaudos rūšis tuo atveju, kai administracinį teisės pažeidimą yra numatyta alternatyvi sankcija. Apelianto teigimu, byloje nenustatyta jokių ATPK 32 straipsnyje numatytų jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, atsakomybėn yra traukiamas pirmą kartą. Nurodo, kad medžioja daugiau nei 22 m. ir nėra padaręs jokių administracinių pažeidimų. Yra veterinarijos specialistas, ūkininkas, turi didelę audinių (kailinių žvėrelių) fermą, nemažai pasėlių, teisė medžioti bei ginklas jam yra ne prabangos, bet būtinybės apsaugoti turtą priemonė. Apelianto teigimu, šiuo atveju nėra padaryta jokios žalos gamtai, o Aplinkos apsaugos agentūra buvo davusi nurodymą sunaikinti voljere esančius gyvūnus, todėl mano, kad jam skirta nuobauda yra individualizuota ir per griežta.
Atsiliepimas
Šiaulių regiono AAD Kelmės r. agentūros vedėja atsiliepime į M. P. apeliacinį skundą nurodė, kad su M. P. apeliaciniu skundu nesutinka, kadangi M. P. padaryta veika yra kvalifikuota tinkamai, tai, kad sumedžiotas žvėris yra šernakiaulė, patvirtina byloje esantys įrodymai. Nurodo, kad Kelmės rajono apylinkės teismas priėmė nutartį vadovaudamasis byloje surinkta medžiaga, o ne atsakomybėn patrauktų asmenų pakeistais parodymais, todėl prašo palikti galioti Kelmės rajono apylinkės teismo nutartį.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
ATPK 85 straipsnio 3 dalyje yra numatyta, kad laukinių gyvūnų, nepriskiriamų medžiojamiesiems gyvūnams, medžiojimas arba gyvūnų, kuriuos galiojantys teisės aktai medžioti draudžia, medžiojimas užtraukia baudą nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio litų su pažeidimo padarymo įrankių ir priemonių konfiskavimu ar be konfiskavimo arba teisės medžioti atėmimą nuo vienerių iki trejų metų su pažeidimo padarymo įrankių ir priemonių konfiskavimu.
ATPK 256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. ATPK 256 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusio ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais.
ATPK 257 straipsnyje yra numatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone.
Iš administracinio teisės pažeidimo bylos, Šiaulių regiono AAD Kelmės r. agentūros vyresniojo specialisto Nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje (49 Šiaulių regiono AAD Kelmės rajono agentūros bylos Nr. 38 l.), Šiaulių regiono AAD Kelmės r. agentūros pateiktos bylos Nr. 38 ir Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje (Šiaulių RAAD Kelmės rajono agentūros byla Nr. 38, 2–7 l.) medžiagų matyti, kad Šiaulių regiono AAD Kelmės r. agentūroje iš Šiaulių apygardos prokuratūros buvo gautas 2011 m. gegužės 20 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 67-1-00104-11 su iškelta administracinio teisės pažeidimo byla G. B., M. P., P. T. ir V. Č. atžvilgiu pagal ATPK 85 straipsnio 4 dalį dėl medžioklės tvarką reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo. 2011 m. liepos 12 d. Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Kelmės rajono agentūros vyresniojo specialisto nutarimu M. P. nubaustas pagal ATPK 85 straipsnio 3 dalį už tai, kad 2011 m. kovo 30 d. 14.30 val. (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) apylinkių sen., Kelmės rajone, (duomenys neskelbtini) medžiotojų ir žvejų klubo „(duomenys neskelbtini)“ medžioklės plotų vienete, veikdamas kartu su P. T., G. B. ir V. Č., sumedžiojo šerno ir kiaulės mišrūną – šernakiaulę, t. y. nemedžiojamiesiems gyvūnams priskiriamą žvėrį, neturėdami atskiro Aplinkos apsaugos agentūros leidimo.
Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas, įvertinęs administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą ir patikrinęs įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad M. P. 2011 m. kovo 30 d. apie 14.30 val. Kelmės rajone, (duomenys neskelbtini) apylinkių seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) medžiotojų ir žvejų klubo „(duomenys neskelbtini)“ medžioklės plotų vienete medžiokliniu kombinuotu šaunamuoju ginklu „Blaser“ Nr. (duomenys neskelbtini) šūviu į galvą nušovė ne mažiau kaip pirmos kartos šerno ir kiaulės hibrido, t. y. šernakiaulės, patelę (Šiaulių regiono AAD Kelmės r. agentūros byla Nr. 38, 42, 43 l.). Tai patvirtina administracinio teisės pažeidimo byloje ir ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai: P. T. (jog liko automobilyje, nes bijo šūvio garso, girdėjo šūvį ir matė nušautą šernakiaulę), G. B. (jog prieš važiuojant medžioti bebrų, nuvažiavo į voljerą ir nurodė sunaikinti šernakiaulę) ir V. Č. (jog G. B. nurodė nušauti šernakiaulę, o M. P. pasiėmė savo šautuvą ir nušovė šernakiaulę į galvos sritį) ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (Šiaulių regiono AAD Kelmės r. agentūros byla Nr. 38, 2–6; 37–38; 29; 39–40 l.), bei liudytojų A. G. (jog matė, kaip M. P. prisitaikė šautuvu ir šovė į šernakiaulę, o V. Č. negyvai šernakiaulei perpjovė kaklo sritį), R. B. (jog Ž. A. jam pranešė, jog girdėjo vieną šūvį ir matė išvežamą šernakiaulę), Ž. A. (jog girdėjo vieno šūvio garsą iš tos vietos, kur sustojo visureigis) parodymai ikiteisminio tyrimo metu (Šiaulių regiono AAD Kelmės r. agentūros byla Nr. 38, 35–36; 33–34; 31–32 l.) ir A. G., Ž. A. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (56–58; 54–55 b. l.) patvirtinti jų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Šie įrodymai paneigia apelianto teiginį, jog byloje nėra nė vieno jo kaltę nušovus šernakiaulę patvirtinančio įrodymo. Liudytojų P. T., G. B., V. Č. apylinkės teismo posėdyje duoti parodymai yra priešingi ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, todėl šie parodymai laikomi M. P., P. T., G. B., V. Č. pasirinkta gynybine taktika, siekiant išvengti administracinės atsakomybės ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka šiais parodymais nesiremiama.
Iš administracinėje byloje surinktos medžiagos, (duomenys neskelbtini) medžiotojų ir žvejų klubo „(duomenys neskelbtini)“ medžioklės plotų vieneto ribų žemėlapio (16–17 b. l.) ir kitų ikiteisminio tyrimo metu surinktų įrodymų matyti, kad šernakiaulė buvo nušauta G. B. nuosavybės teise priklausančiame 8,2200 ha. ploto žemės sklype įrengtame aptvare (voljere). 2004 m. lapkričio 12 d. G. B. buvo išduotas leidimas Nr. 29 iki 2009 m. lapkričio 19 d. įsirengti ir eksploatuoti aptvarą (voljerą) laukiniams gyvūnams – šernams ir stirnoms – laikyti (15 b. l.). Leidimas galiojo iki 2009 m. lapkričio 19 d., vėliau jo galiojimo terminas nebuvo pratęstas. G. B. nuosavybės teise priklausantis aptvertas žemės sklypas patenka į (duomenys neskelbtini) medžiotojų ir žvejų klubo „(duomenys neskelbtini)“ medžioklės plotus (16–17 b. l.). Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka nurodyta teritorija nebuvo pripažinta nemedžiotina. Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo normas detalizuojančio Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro 2000m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258 patvirtintų Medžioklės Lietuvos Respublikoje teritorijoje taisyklių 1 p., 4 p. numatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje, medžioklės plotuose gali būti medžiojami tik šiose taisyklėse numatyti žvėrys, gyvūnai ir nustatytu jiems medžioti terminu. Medžioklės taisyklių 15 p. nurodyta, kokie gyvūnai Lietuvos Respublikoje gali būti medžiojami. Gyvūnai, nenurodyti minimame Medžioklės taisyklių punkte, negali būti gaudomi, šaudomi ar nudobiami kitokiu teisėtu būdu be išankstinio Aplinkos apsaugos agentūros leidimo. Šerno ir kiaulės hibridas (šernakiaulė) nurodytoje normoje kaip medžiotinas gyvūnas neminimas, todėl jam sumedžioti turėjo būti gautas išankstinis Aplinkos apsaugos agentūros leidimas (49 b.l.). Tokią išvadą patvirtina ir leidimų medžioklei G. B. voljere išdavimo 2009 ir 2010 metais faktai (26 b. l.). Tai, kad buvo nušauta būtent šernakiaulė, patvirtina Šiaulių universiteto Gamtos mokslų fakulteto biologinių tyrimų mokslinio centro direktoriaus pažyma (42 Šiaulių regiono AAD Kelmės r. agentūros bylos Nr. 38 l.), G. B. nubaudimo už neteisėtą šernų ir kryžminimą su kiaulėmis ir jų hibridų laikymą 2008 m. gruodžio 19 d. Šiaulių regiono AAD pareigūno nutarimu (26 b. l.) faktas ir 2011 m. kovo 30 d. (t. y. įvykio dieną) ikiteisminio tyrimo metu atliktose apklausose nurodomos aplinkybės (G. B. – jog voljere buvo naikinamas šerno ir kiaulės mišrūnas, Šiaulių regiono AAD Kelmės r. agentūros byla Nr. 38, 29 l.), P. T. – jog G. B. pasakė gavęs nurodymą sunaikinti šernakiaules pasiūlė atvažiuoti su kitais asmenimis, Šiaulių regiono AAD Kelmės r. agentūros byla Nr. 38, 37–38 l.), V. Č. – jog P. T. pasiūlė važiuoti pas G. B. sumedžioti šernakiaulę, Šiaulių regiono AAD Kelmės r. agentūros byla Nr. 38, 39–40 l.), taip pat tai, kad nušautas žvėris buvo nuvežtas į žvėrių lupimo aikštelę. Išdėstyti duomenys ir įrodymai paneigia, apelianto teiginius, kad jo veiksmuose nėra pažeidimo objekto, kad jo sumedžiotas gyvūnas nėra priskiriamas medžiojamiesiems ir jam nereikia leidimo, bei kad jie turėjo leidimą medžioti klubo „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje.
Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas priimdamas sprendimą byloje rėmėsi antstolio R. K. faktinių aplinkybių konstatavimu tiek, kiek tai pagrindžia kiti byloje surinkti įrodymai.
Byloje surinktais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad dėl leidimo sumedžioti šernakiaulę niekas iš medžioklėje dalyvavusių asmenų į Aplinkos apsaugos agentūrą nebuvo kreipęsis ir šio leidimo neturėjo, nors 2009–2010 metais leidimai sumedžioti aptvare laikomus hibridus buvo išduoti, o dėl šių leidimų išdavimo atlikto tarnybinio tyrimo metu nebuvo nustatyta, jog šie leidimai buvo išduoti neteisėtai. Todėl pripažįstama, kad M. P. neteisėtai, t. y. neturėdamas teisės aktų reikalaujamo leidimo, sumedžiojo nepriskiriamą medžiojamiems gyvūną ir tuo padarė šiurkštų medžioklės taisyklių pažeidimą (Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 74.4. p.), bei pagrįstai buvo nubaustas už ATPK 85 straipsnio 3 dalyje numatytą pažeidimą ir paneigia M. P. teiginius, kad nėra svarbu, kokiu būdu G. B. buvo nurodyta sunaikinti aptvare laikomus gyvūnus ir tai yra institucijų, o ne medžiotojų problema.
Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas, išanalizavęs administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, daro išvadą, kad apelianto teiginiai apie tai, kad liudytojas A. V. apžiūrėdamas lupamą gyvūną surašė tai, ko jo buvo prašoma, ir kad apylinkės teismas, priimdamas nutarimą, kaip neginčijamais rėmėsi liudytojo A. G. parodymais, yra neteisingi ir paneigti byloje surinkta medžiaga. A. V. apylinkės teismo posėdyje (55 b. l.) patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kurie yra nuoseklūs ir neprieštarauja vieni kitiems, be to, nėra jokių duomenų apie tai, kad A. V. buvo kažko prašoma įvykio vietoje apžiūrint šernakiaulės skerdieną. Apylinkės teismas priimdamas nutartį administracinio teisės pažeidimo byloje rėmėsi administracinio teisės pažeidimo byloje surinktų įrodymų visuma, o ne vien tik A. G. duotais parodymais, be to, byloje nėra duomenų, kad liudytojo A. G. duoti parodymai būtų akivaizdžiai neteisingi ar prieštaringi kitai byloje surinktai medžiagai.
Apeliantas apeliaciniame skunde nenurodė, kodėl, jo manymu, apylinkės teismas buvo šališkas, tokius apelianto teiginius pagrindžiančių duomenų administracinio teisės pažeidimo byloje nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktą medžiagą, daro išvadą, kad apelianto teiginiai apie apylinkės teismo šališkumą yra deklaratyvūs bei visiškai nepagrįsti, ir todėl nėra vertintini.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įstatymas nenustato konkrečių kriterijų, kokiais atvejais ir kokiomis sąlygomis turėtų būti skiriama viena ar kita administracinės nuobaudos rūšis tuo atveju, kai už administracinį teisės pažeidimą yra numatyta alternatyvi sankcija. Tačiau pripažintina, jog parenkant nuobaudos rūšį turi būti įvertinta, kokia nuobaudos rūšis būtų efektyviausia, siekiant ATPK 20 straipsnyje numatytų administracinės nuobaudos tikslų, be to, turi būti atsižvelgiama ir į bendrąsias nuobaudos skyrimo už administracinį teisės pažeidimą taisykles, numatytas ATPK 30 straipsnyje. ATPK 20 straipsnis nustato, kad administracinė nuobauda – tai atsakomybės priemonė, skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų. ATPK 30 straipsnyje, reglamentuojančiame administracinės nuobaudos skyrimo bendrąsias taisykles, numatyta, kad nuobauda už administracinį teisės pažeidimą yra skiriama pagal norminį aktą, numatantį atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, tiksliai laikantis šio kodekso ir kitų aktų dėl administracinių teisės pažeidimų. Skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę ir atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, nustatytas atitinkamai ATPK 31 ir 32 straipsniuose. Įstatymas nenumato galimybės pažeidėjui pačiam pasirinkti nuobaudos rūšies.
Teismas, nagrinėjantis apeliacinį skundą, įvertinęs M. P. asmenybę, tai, kad yra ūkininkas, nėra baustas administracine tvarka, atsakomybę sunkinančią aplinkybę – kad pažeidimą padarė veikdamas grupėje, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, daro išvadą, kad paskirta administracinė nuobauda atitinka padaryto teisės pažeidimo pobūdį, jo pavojingumą ir pažeidėjo asmenybę, todėl jos keisti nėra pagrindo.
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir M. P. už ATPK 85 straipsnio 3 dalyje numatyto pažeidimo padarymą paskyrė nuobaudą, atitinkančią padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, pažeidėjo asmenybę, teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl skundžiamas Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 14 d. priimtas nutarimas yra teisėtas, pagrįstas ir jį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
M. P. apeliacinio skundo netenkinti.
Palikti Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 14 d. nutartį nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.