Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios O. G. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus, nukentėjusiosios, civilinės ieškovės D. S. atstovo advokato Gintaro Černiausko apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžio, kuriuo O. G. pripažinta kalta, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 233 straipsnio 1 dalyje ir jai skirta vienerių metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose (BK 48 straipsnio 6 dalies 1 punktas).

Patenkintas civilinis ieškinys dėl nusikaltimu padarytos neturtinės žalos iš dalies. Priteista iš kaltinamosios O. G. nukentėjusiajai D. S. 5000 Eur nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Priteista iš kaltinamosios O. G. L. S., nukentėjusiosios D. S. atstovei pagal įstatymą, advokatų atstovavimo išlaidas – 3527,68 Eur.

Aprašomoji dalis

nustatė:

O. G. nuteista už tai, kad ji siekė paveikti nukentėjusįjį asmenį:

1.1.laikotarpiu nuo 2008-12-17 iki 2012-05-17 ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 23-1-00834-08 (dėl mažamečio asmens tvirkinimo) metu bei šią baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme (teisminio proceso Nr. 1-41-369/2012) ir ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 20-9-00073-09 (dėl poveikio nukentėjusiajai), savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) r. bei L. K. ir V. A. K. namuose, namo terasoje, namo kieme bei kitose namo prieigose, esančiose (duomenys neskelbtini) r., sistemingai klausinėdama, aptarinėdama su mažamete nukentėjusiąją D. S., gim. (duomenys neskelbtini) m., (buvusi pavardė –K.) dėl tariamai jos atžvilgiu įvykdytos seksualinės prievartos detales, siekė paveikti nukentėjusiąją apie A. Ū., J. F. ir Aido tariamai jos atžvilgiu padarytos seksualinės prievartos veiksmus, o būtent:

1.2. 2010-04-04 L. K. ir V. A. K. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) r., gąsdino, kad „Ū. pasiilgo“, nurodė paklausti motinos „kur A. ir J.“, klausinėjo, ar ji nori su „Ū. gyventi“, mokino piešti J., Ū. ir Aidą su „pimpalais“ ir „sysalais“, kuriuos „bučiuoja“, liepė pasakoti namuose esantiems asmenims apie Ū., gąsdino, jog „Ū. ją paims pirmą vakarą“, mokino klausimus, kuriuos ji turi užduoti pasimatymo su pussesere O. metu, - „ar ją tempia į lovą, ar jai kiša, ar nekiša“, įtikinėjo nukentėjusiajai, jog ji viską žino, kad „Ū. akis jai bučiavo“ ir kitais žodžiais jai darė poveikį;

1.3. 2010-04-20 toje pačioje vietoje, gąsdino nukentėjusiąją D. S. jai pasakydama, kad „čia pedofilai, čia Ū. su S.“, klausinėjo „ar čia Ū. ar ne? Jinai jam tave atiduodavo? Motina, ar ne?“, nurodė, – jeigu nukentėjusioji pasakys, kad nori gyventi su motina, tai ją „išveš ir užrakins pas mamą su Ūsu“;

1.4. 2010-05-15 – 2010-05-16, tiksliau nenustatytą dieną, L. K. ir V. A. K. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) r. kieme, kalbėjo jai apie „pimpalus“ ir „sysalus“ bei nurodė pasakoti taip, kaip jos kalbėjosi;

1.5. 2010-05-15 ir 2010-05-16, L. K. ir V. A. K. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) r. kieme, ne mažiau kaip 4 kartus kalbėjo su ja apie pedofilus, kurie ją neva prievartavo, ką su ja darė J. F. ir Ū., liepė pačiai pasakoti, ką darė su ja pedofilai, mokino, kad J. kišo ten, A. kišo ten;

1.6. 2010-09-30 L. K. ir V. A. K. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) r. svetainėje liepė pasakoti, ką su ja darė trys pedofilai, jos pasakojimą taisydavo, kalbėjo apie „sysalus“ ir apie tai, kad A. ir J. F. ją prievartavo;

1.7. 2011-02-19 L. K. ir V. A. K. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) r. svetainėje liepė jai pasakoti apie neva vykusią pedofiliją, vertė prisiminti ir pasakoti taip, kaip pasakojo D. K. filmuotoje medžiagoje;

1.8. taip pat laikotarpiu nuo 2008-12-17 iki 2012-05-17 savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) r. bei L. K. ir V. A. K. namuose, jų namo terasoje, namo kieme bei kitose namo prieigose, esančiose ties gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini) r., sistemingai aptarinėjo su nukentėjusiąja D. S. apie tariamą seksualinę prievartą jos atžvilgiu, uždavinėjo klausimus apie aplinkybes, kurios buvo tiriamos kitose baudžiamosiose bylose bei reikalavo, kad ji pasakotų, ką ir kaip su ja tariamai darė Ū., J. ir A. pagal jos, kaltinamosios, pasakojimus, taisydavo ir primindavo anksčiau su nukentėjusiąja aptartas tariamo nukentėjusiosios seksualinio prievartavimo detales.

2.1.1.Teigia, kad O. G. pareikštas kaltinimas tampa neaiškus, jeigu įvertinti jo įžanginėje dalyje pateiktą nurodą apie tai, jog kaltinamoji tame itin ilgame laikotarpyje „nuo 2008-12-17 iki 2012-05-17“ esą atliko jai inkriminuojamus veiksmus „sistemingai, t. y. ne mažiau kaip šešis kartus“, po to tame kaltinime pateikiant visus tuos šešis konkrečius tariamos nusikalstamos veikos atvejus (epizodus): 1) 2010-04-04, 2) 2010-04-20, 3) 2010-05-15 – 2010-05-16, 4) taip pat 2010-05-15 ir 2010-05-16, 5) 2010-09-30, 6) 2011-02-19. Pažymi, kad dėl to nėra aišku, ar kaltinamoji turi gintis tik pagal kaltinimą šiuose šešiuose, šiuo metu kaltinime jau konkretizuotuose laike, epizoduose, ar ir dar už visą likusį kaltinime nurodomą laiką, sudarantį likusias 1255 dienas (1260 dienų - 5 dienos = 1255 dienos; nes iš laike konkretizuotų kaltinimo epizodų du inkriminuojami kaip esą įvykdyti vieną ir tą pačią dieną).

2.1.2. Advokato nuomone, prokurorei kaltinime nenurodžius tikslesnio tariamų nusikalstamų veikų padarymo laiko, tą laiką atskirose kaltinimo dalyse nurodant painiai, neaiškiai, abstrakčiai, yra nepelnytai apsunkinamas ir patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties termino skaičiavimas.

2.1.4. Teigia, kad kaltinime turi būti aiškiai nurodoma, kuo konkrečiai pasireiškia parodymų melagingumas. Šis pakeisto kaltinimo trūkumas taip pat buvo ir tebėra gana ženkliai ribojantis kaltinamosios suvokimą apie jai pareikštą kaltinimą, tuo pačiu ir kaltinamosios gynybos galimybes. Pažymi, kad kaltinamasis aktas turi atitikti ne tik formalius BPK reikalavimus pagal savo išdėstymą, tačiau jis turi būti iki galo aiškus ir suprantamas, kaip iš faktinės, taip iš teisinės pusės. O. G. įteikto kaltinamasis aktas nėra aiškus ir pilnai suprantamas, todėl kaltinamoji negalėjo pilnavertiškai gintis. Mano, kad dėl apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių yra pagrindas grąžinti bylą prokurorui dėl surašyto kaltinamojo akto neatitikimo BPK normoms.

2.2. Nurodo, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas. Tiek kaltinamoji, tiek ir jos gynėjas pradedant nagrinėti baudžiamąją bylą motyvuotai prašė apylinkės teismo grąžinti bylą prokurorui dėl kaltinamojo akto esminio neatitikimo BPK 219 str. reikalavimų. Nepaisant to, teisėjas 2015-05-25 teismo posėdyje, iš esmės net iki galo neperskaičius paties atitinkamo raštu išdėstyto kaltinamosios ir jos gynėjo prašymo, išklausius trumpus ir deklaratyvius kaltinimą byloje palaikančios prokurorės ir nukentėjusiosios atstovo prieštaravimus minėtajam prašymui, protokoline nutartimi nemotyvuotai nutarė nurodytąjį kaltinamosios ir jos gynėjo prašymą atmesti. Mano, jog tuo bylą nagrinėjantis teisėjas ne tik padarė norminių aktų pažeidimą, bet ir išreiškė atitinkamą savo šališkumą kaltinimo šioje byloje naudai. Taip pat nurodo, kad O. G. pasinaudodama jai BPK 22 straipsnyje ir kitose normose suteiktomis kaltinamosios teisėmis, teismo prašė iškviesti ir apklausti liudytojais jos nurodytus asmenis, kaltinamosios gynyba pareiškė atskirus prašymus dėl įrodymų rinkimo ir nagrinėjimo, kurių patenkinimas turi padėti šią bylą teisingai išnagrinėti. Tačiau bylą nagrinėjantis teisėjas nepatenkino kaltinamosios ir jos gynėjo prašymų dėl konkrečių įrodymų tyrimo ir tuo nepelnytai apribojo, iš esmės užkirto kaltinamosios O. G. teisių į gynybą šioje baudžiamojoje byloje realizavimą, pažeidė ne tik BPK, bet ir eilės kitų norminių aktų reikalavimus.

2.2.1. Atkreipia dėmesį į tai, kad kaltinamoji O. G. dėl ligos negalėjo atvykti į teismo posėdį 2015-08-27 10.00 val. bylą nagrinėjantis teisėjas savo nutartimi paskyrė kaltinamajai atvesdinimą, tačiau nepaisant tų aplinkybių, jog kaltinamoji pateikė oficialią, atitinkančią BPK normas medicininę pažymą apie savo negalėjimą dalyvauti minėtąją dieną teismo posėdyje. Pažymi, kad teisėjas nepatenkino buvusio pateikto kaltinamosios gynybos prašymo ir neatšaukė nurodytojo kaltinamosios atvesdinimo.

2.2.2. Nurodo, kad kaltinamoji O. G., jos gynėjas ne kartą prašė teisėjo išduoti kaltinamajai O. G. jos asmens pasą, esantį prijungtą prie šios baudžiamosios bylos medžiagos, kad tokiu būdu O. G. galėtų tą pasą pateikti Kauno rajono migracijos tarnybai paso pakeitimui, tačiau šio klausimo apylinkės teismo teisėjas neišsprendė. Pažymi, kad dėl teisėjo nušalinimo buvo pareikštas pakartotinis prašymas, kuriame O. G. nurodė, jog teisėjas R. S. ir D. S. tėvo D. K. apkaltintas pedofilija teisėjas J. F. buvo kolegos ir vienu metu dirbo viename ir tame pačiame teisme – Kauno miesto apylinkės teisme. Todėl mano, kad teisėjas R. S. gali būti šališkas jai, O. G., pareikšto kaltinimo naudai.

2.2.3. Pažymi, kad apylinkės teismo teisėjas R. S. nenusišalino nuo šios bylos nagrinėjimo, to nenusišalinimo nepagrindė įtikinamais motyvais. Antra vertus, tolesnė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme eiga taip pat parodė, jog byla tame teisme buvo išnagrinėta šališkai: iki pat bylos teisminio nagrinėjimo pabaigos teisėjas ne tik nerado pagrindo patenkinti bent kurį iš kaltinamosios ir jos gynėjo buvusių pateiktų pagrįstų prašymų dėl įrodymų išreikalavimo, kuriuos teisėjas buvo prieš tai iš esmės be motyvų, bet atmetė dar ir eilę kitų tame tarpe kaltinamosios ir jos gynėjo buvusių pateiktų pagrįstų prašymų dėl naujų įrodymų išreikalavimo ir išnagrinėjimo, o galiausiai priėmė O. G. atžvilgiu iš esmės nemotyvuotą apkaltinamąjį nuosprendį.

2.3. Nurodo, kad dėl kaltinime O. G. nurodomų tariamų nusikalstamų veikų, padarytų iki 2010-06-29, jau yra suėję baudžiamosios atsakomybės senaties terminai, todėl baudžiamoji byla turi būti nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn terminams tokiuose to kaltinimo epizoduose:

- epizode, kuriame nurodoma, kad O. G. „2010-04-04 L. K. ir V. A. K. namuose adresu: (duomenys neskelbtini) r., gąsdino, kad „Ū. pasiilgo“, nurodė paklausti motinos „kur A. ir J.“, klausinėjo, ar ji nori su „Ū. gyventi“, mokino piešti J., Ū. ir A. su „pimpalais“ ir „sysalais“, kuriuos „bučiuoja“, liepė pasakoti namuose esantiems asmenims apie Ū. gąsdino, jog „Ū. ją paims pirmą vakarą“, mokino klausimus, kuriuos ji turi užduoti pasimatymo su pussesere O. metu, t. y. „ar ją tempia į lovą, ar jai kiša, ar nekiša“, įtikinėjo nukentėjusiajai, jog ji viską žino, kad „Ū. akis jai bučiavo“ ir kitais žodžiais jai darė poveikį“;

- epizode, kuriame nurodoma, kad O. G. „2010-04-20 toje pačioje vietoje, t. y. L. K. ir V. A. K. namuose adresu: (duomenys neskelbtini) r., gąsdino ją, kad „čia pedofilai, čia Ū. su S.“, klausinėjo „ar čia Ū. ar ne? Jinai jam tave atiduodavo? Motina, ane?“, nurodė, kad, jeigu ji pasakys, kad nori gyventi su motina, tai ją „išveš ir užrakins pas mamą su Ū.“;

- epizode, kuriame nurodoma, kad O. G. „2010-05-15–2010-05-16, tiksliau nenustatytą dieną, L. K. ir V. A. K. gyvenamojo namo adresu: (duomenys neskelbtini) r. kieme, kalbėjo jai apie „pimpalus“ ir „ sysalus“ bei nurodė pasakoti taip, kaip jos kalbėjosi“;

- epizode, kuriame nurodoma, kad O. G. „2010-05-15 ir 2010-05-16, L. K. ir V. A. K. gyvenamojo namo adresu: (duomenys neskelbtini) r. kieme, ne mažiau kaip 4 kartus kalbėjo su ja apie pedofilus, kurie ją neva prievartavo, ką su ja darė J. F. ir Ū., liepė pačiai pasakoti, ką darė su ja pedofilai, mokino, kad Jonas kišo ten, A. kišo ten“.

2.3.1. Pažymi, kad apylinkės teismas kaltinamosios gynybos prašymą dėl minėtosios baudžiamosios bylos dalies nutraukimo suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senačiai atmetė, savo atitinkamo procesinio sprendimo įtikinamai nemotyvavus.

2.4. Nurodo, kad kaltinamoji duodama parodymus kategoriškai paneigė jai pareikštus kaip pradinį, taip ir vėliau patikslintą šios bylos procese kaltinimus. Advokatas išsamiai apeliaciniame skunde dėsto O. G. nurodytas aplinkybes apie jai pareikštus kaltinimus. Pažymi, kad byloje pateikiami atskiri tariami įrodymai, kuriais bandomas pagrįsti kaltinimas: pačios mažametės D. S. atskiri parodymai, jos motinos L. S. parodymai, liudytojų M. K., V. K., A. K., L. K., E. T., G. D. parodymai, atskirų specialistų išvados. Visi tie įrodymų šaltiniai, nei juos vertinant atskirai, nei visumoje nepatvirtina O. G. kaltės. Pačios mergaitės D. S. parodymai O. G. atžvilgiu, kuriais bandomas pagrįsti kaltinimus, yra visiškai nepagrįsti ir turi būti atmesti. Advokato nuomone, tai vaiko, esančio priešiškai prieš O. G. ir jos kaimynus K. nusistačiusių asmenų žinioje ir be abejonės, vienaip ar kitaip tų asmenų paveikto, parodymai. Tiek, kiek anksčiau bendravusi su ta kaimynų anūke, abiejų jų santykiai buvo labai geri – D. S. O. G. buvo nupiešusi ir piešinukų, su O. G. norėjo žaisti ir pažaisdavo ir pan. Nuo to laiko, kai mergaitė buvo sugrąžinta jos motinos žinion, ji pradėjo kalbėti taip, kaip nori išgirsti jos motina ir pastarosios šalininkai. O. G. dar kartą akcentavo, jog ji esanti mažas žmogus, be to ne teisininkė ar pan., dėl to jai nebuvo žinoma ir nėra žinoma – buvo ar nebuvo tos pedofilijos įvykiai. Įvykių metu ji subjektyviai neabejojo tos pedofilijos tikrumu. Ji neturėjo pagrindo nepasitikėti nei kaimynais – K., V. – kuriuos pažinojo kaip padorius žmones, nei daugybe kitų žmonių, kurie po to net rinkdavosi K. valdoje ir saugojo tuos namus ir kurie buvo įsitikinę tos pedofilijos tikrumu. Teigia, kad O. G. nebuvo jokio tikslo ką nors įtikinėti mažametę D. S. ar ją kaip nors paveikti. Asmeniškai O. G. nieko prieš mirusį Ū. prieš pačios D. motiną, neturėjo. Į visą tą pedofilijos istoriją žiūrėjo ir ją vertino taip, kaip tai vertino tikrai nemaža dalis mūsų valstybės gyventojų ir net oficialių pareigūnų, tame tarpe ir teisėsaugos pareigūnų. O. G. iš jų skyrė gal tik tai, kad ji gyveno K., o tuo pačiu ir D. S. kaimynystėje ir jai atskirais laikotarpiais teko artimiau pabendrauti su ta mergaite. Pažymi, kad mergaitė nebuvo O. G. prižiūrima, auklėjama, tas vaikas jai visiškai svetimas – viso labo, tik kaimynų anūkė. O. G. neturėjo jokių motyvų, kad būtų neteisingai ištirtos ar išnagrinėtos su ta mergaite susijusios bylos, apie kurias ji, vėl gi, nieko konkrečiau ir nežinojusi.

2.4.1. Nurodo, kad O. G. bendravimas su D. S. buvo visiškai nepriekaištingas, o tai gali patvirtinti daugybė žmonių. Pažymi, kad O. G. kaltinimas grindžiamas tik atskirų, tame tarpe prieštaringai vertinamų, prieštaringos reputacijos ir nenuoseklios pozicijos, asmenų prieštaringais parodymais. Taip pat pažymi, kad O. G. inkriminuotas laikotarpis, kuriuo ji nebuvo Lietuvos Respublikoje – 2010 metais buvo išvykusi į (duomenys neskelbtini), kur gyvena jos artimi giminaičiai. Taip pat inkriminuotas laikotarpis, kai O. G. gulėjo ligoninėje.

2.4.2. Teigia, kad O. G. duodama parodymus pagal prokurorės pateiktą pakeistą kaltinimą apylinkės teisme parodė, kad ji palaikanti savo anksčiau šioje byloje duotus parodymus. Ir dėl pakeistojo kaltinimo O. G. parodė, kad ji nei pakeistame kaltinime tariamos, nei jokios kitos nusikalstamos veikos nepadarė ir nedarė.

2.4.3. Nei laikotarpyje nuo 2008-12-17 iki 2012-05-17, nei jokiu kitu laiku bendraudama su D. S., gim. 2004 m., nei savo namuose, (duomenys neskelbtini) k., nei L. K. ir V. A. K. namuose, nei namo terasoje, nei namo kieme bei kitose namo prieigose, adresu (duomenys neskelbtini), nei jokiose kitose vietose, nei sistemingai, nei nesistemingai neklausinėjau bei neaptarinėjo su mažamete D. S. apie tikrą ar tariamą seksualinę prievartą jos atžvilgiu; negrasino jai, nereikalavo, nepriminėjo neva įvykusios seksualinės prievartos detalių bei nemokino ją, ką reikia visiems pasakoti, jokiu būdu nesiekė paveikti nukentėjusiąją D., gim. 2004 m., kad ši kaltinime nurodytose baudžiamosiose bylose duotų melagingus parodymus apie A. Ū., J. F. ir A. neva atliktus jos atžvilgiu seksualinės prievartos veiksmus, nesiekė suklaidinti ikiteisminį tyrimą atliekančius pareigūnus ir teismą.

2.4.4. Nurodo, kad pradiniame, taip ir pakeistame kaltinime jai inkriminuojamas abstraktus tariamos nusikalstamos veikos laikotarpis yra nuo 2008-12-17 iki 2012-05-17. Pažymi, kad ji iš viso net ir objektyviai negalėjusi atlikti kaltinime tariamos nusikalstamos veikos, nes daug kartų buvo labai pablogėjusi jos sveikata, ji buvo hospitalizuota gydymo įstaigose: nuo 2008-12-15 iki 2008-12-24 Kauno apskrities ligoninėje (LOR skyriuje); nuo 2009-04-24 iki 2009-05-06 Kauno apskrities ligoninėje (Vertebroneurologijos skyriuje); nuo 2009-09-21 iki 2009-09-24 VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikose (II kardiologijos skyriuje); nuo 2011-08-18 iki 2011-08-23 VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikose (II akių ligų skyriuje). Taip pat eilę kartų buvo gydoma ambulatoriškai: nuo 2010-05-24 iki 2010-05-26 Lietuvos Respublikos VRM medicinos centre; nuo 2010-05-27 iki 2010-05-28 Lietuvos Respublikos VRM medicinos centre; nuo 2010-08-24 iki 2010-08-26 Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninėje; nuo 2011-08-27 iki 2011-09­02 UAB „(duomenys neskelbtini)“. O Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų elektroniniame pacientų registre nuo 2003-01-01 iki 2015-11-30 buvo įregistruota net šimtą penkiolika kartų. Be to 2010 m. vasarą O. G. ilgam laikui buvo išvykusi iš Lietuvos Respublikos į savo tėviškę – (duomenys neskelbtini). Nors žymos jos pase apie atitinkamą išvykimą bei parvykimą yra gana neaiškios, o nagrinėjant šią bylą taip ir nepavyko gauti iš valstybės institucijų tikslių duomenų tais klausimais, sekant spėjamomis žymomis O. G. pase ji buvo išvykusi iš Lietuvos nuo 2010-07-17 iki 2010-08-30.

2.4.5. Taip pat nurodo, kad O. G. dar kartą akcentavo, jog ji neturėjo jokios tyčios daryti kaltinime tariamą nusikalstamą veiką, tos veikos nedarė ir tuo laiku, kai buvo Lietuvoje, kai buvo savo namuose, kaimynystėje su D. S. seneliais L. K. ir V. A. K..

2.4.6. Pažymi, kad O. G. taip pat pabrėžė, kad nors kaltinime jai bandoma inkriminuoti, jog ji esą mokino D. S., ką reikia visiems pasakoti, kad kaltinime nurodytose baudžiamosiose bylose duotų melagingus parodymus apie A. Ū., J. F. ir A. neva atliktus jos atžvilgiu seksualinės prievartos veiksmus, tačiau šiuo atveju kaltinimo autorius visiškai neįvertina tų svarbių aplinkybių, jog ji pati nebuvo proceso dalyviu tose bylose (nei įtariamąja, nei nukentėjusiąją, nei advokate, prokurore, kieno nors iš proceso dalyvių atstove ar pan.), apie tas bylas jai nebuvo nieko žinoma (nei kas, kokius parodymus davė ar duoda, nei pan.). Be to, jai nebuvo jokio tikslo mokyti D. S. ką nors meluoti, nes ta mergaitė nebuvo jai nei giminaitė, nei kaip nors kitaip artimas asmuo, o kaltinime minimų kitų asmenų (A. Ū., J. F. ir A.) ji niekada nepažinojusi ir jokių santykių su jais neturėjusi. Advokato teigimu, nei prokurorė, nei nukentėjusiosios atstovas šioje baudžiamojoje byloje taip ir neatskleidė, nenurodė, kodėl O. G. būtų turėjusi tyčią, kokį nors interesą, kad D. S. kaltinime nurodytose baudžiamosiose bylose duotų melagingus parodymus apie A. Ū., J. F. ir A. neva atliktus jos atžvilgiu seksualinės prievartos veiksmus. Pasak advokato, kaltinančioji šalis visiškai neįvertina tų aplinkybių, jog mažametė D. S. nurodytose baudžiamosiose bylose davė parodymus apie jos atžvilgiu atlikinėtus pedofilijos veiksmus dar iki O. G. šioje byloje inkriminuojamo laikotarpio. O. G. parodė, kad ji nuo 2008-12-15 iki 2008-12-24 buvo stacionariai gydoma Kauno apskrities ligoninėje (LOR skyriuje) ir vien dėl to, net ir objektyviai negalėjo kaip nors įtakoti D. S.. Be to, kaip dabar matyti, baudžiamojoje byloje Nr. 23-1-834-08 dar 2008 m. gruodžio 17 d. D. S. davė parodymus nuo 9:55 val. iki 11:35 val. (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjai vaiko apklausos kambario patalpoje, dalyvaujant Vaikų teisių apsaugos tarnybos vyr. specialistei ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato psichologei. Šiuose liudytojos D. S. parodymuose užfiksuoti duomenys apie jos atžvilgiu atliktus A. Ū. veiksmus (tikrus ar tariamus), kurie, kaip suprantama iš bylos, gali būti priskirti pedofilijai; be to jau ir tuose parodymuose D. S. vartojo tokius savo išsireiškimus, kaip „sysalas“. Šios aplinkybės apie D. S. apklausą O. G. tapo žinomos jos pačios bylos nagrinėjimo laikotarpiu. Tačiau šių aplinkybių niekas nevertino.

2.4.7. Dėl prokurorės pateikto teismui Slapto pasiklausymo protokolo, kuriame esą yra fiksuoti D. S. pašnekesiai su jos seneliais L. K., V. A. K., jos teta N. V. ir atskiruose tų pokalbių esą dalyvavusi O. G., gynėjas nurodo, kad O. G. nėra žinoma, kiek teisėti tie įrašai. Taip pat ji neprisimena tų pokalbių, nežino ar juose dalyvavo, todėl negali ir vertinti, ar tuose pokalbiuose, tiksliau, tame protokole priskiriami jai žodžiai buvo jos pasakyti iš tiesų, ar tie pokalbiai nėra kupiūruoti, pagaliau, kaip nors sukomponuoti – pakeisti, sumontuoti bei pan. Tačiau, net jeigu tuose pokalbiuose ji dalyvavo, o taip pat jeigu tame protokole priskiriami jai žodžiai buvo iš tiesų jos pasakyti, tai ir tas protokolas, o taip pat atitinkamas slapta darytas įrašas niekaip nepatvirtina jos kaltės, nes ji jokio nusikaltimo nesiruošė daryti ir nedarė. Gynėjo nuomone, tas įrašas net patvirtina jos, O. G., nekaltumą. Nurodo, kad protokole užfiksuoti 2010-03-28 pokalbiai (07:38–08:24 val.; 12:15–14:06 val.) patvirtina, jog ji nieko nekalbanti apie kokius nors „Ū.“ ir pan., su D. S. bendrauja visai kiti asmenys – jos seneliai.

2.4.8. Teigia, kad O. G. kaltinimas dėl 2010-04-04, 2010-04-20 epizodų bandomas pagrįsti slapta darytų pokalbių įrašu (slapto sekimo protokolu). Tuo tarpu tas įrašas (dėl jo legalumo ir leistinumo) niekaip neįrodo ir negali įrodyti tariamos jos kaltės. Pažymi, jog iš tų pokalbių seka, kad O. G. bendrauja ne tik su D. S., bet ir su jos artimaisiais – seneliais K., globėja N. V. (pažymėtina, jog tuo metu dirbusia (duomenys neskelbtini) teismo teisėja) ir iš tų pokalbių, įrašų neseka, kad visos O. G. pasakytos tuose pokalbiuose frazės buvo išgirstos minėtojo vaiko, kuris kaip „šratas“ bėgiojo po kambarius, ar net ir buvo skirtos tam vaikui. Nurodo, kad kaltinime O. G. bandomi inkriminuoti kitų asmenų, su kuriais nekaltinama padariusi nusikaltimą bendrininkų grupėje ar pan., veiksmai. Pažymi, kad slapto sekimo protokole, įraše Nr. 563 2010­04-04 nuo 11:39 iki 13:23 val. D. S. globėja N. V. siūlo mergaitei nupiešti Ū. J., A.. Įraše Nr. 564 2010-04-04 15:57 val. kitas asmuo (protokole tariama –N. V.) sako: „Tai tu L., mamos rytoj paklausk o O. dar kiša ar ne?“; bei pan. Tai, pasak advokato, parodo, jog O. G. kaltinama tuo, ko pati nepadarė ir nedarė.

2.4.9. Pažymi, kad D. S. žodžius „sysalai, pimpalai“ vartojo dar iki kaltinime O. G. nurodomo laiko, kitose baudžiamosiose bylose. O. G. tų kitų baudžiamųjų bylų medžiaga tiesiogiai nėra prieinama, o prašymus dėl tų bylų medžiagos išreikalavimo apylinkės teismas atmetė. Atkreipia dėmesį į tai, kad tuose pokalbiuose dalyvavusiems L. K., V. A. K., prokuratūra nepareiškė ir nereiškia jokių kaltinimų dėl neteisėto poveikio liudytojai D. S. pagal BK 233 straipsnį. Taip pat gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad niekas iš tuose pokalbiuose dalyvavusių suaugusių asmenų dėl bendravimo su mergaite O. G. neturėjo ir neturi jokių pretenzijų.

2.5. Gynėjas nurodo, kad kaltinimai dėl 2010-05-15–2010-05-16 trečio ir ketvirto epizodų grindžiami liudytojo M. K. parodymais. Teigia, kad šis asmuo yra visiškai nepatikimas liudytojas. Pažymi, kad vienu metu buvęs aktyviu D. S. artimųjų nurodytosios pedofilijos versijos šalininku, vėliau jis tapo tos versijos tokiu pačiu aktyviu priešininku. Jis be to turėjo ir matomai tebeturi ir savą interesą apkalbėti O. G. ir tokiu būdu įsiteikti kaltintojų naudai. Svarbiausia, kad jo parodymus galėjo ir gali paneigti liudytojai – L. K., V. A. K., A. S., E. L., J. V., V. M., M. G., R. Č., R. B., R. Š., V. V. A. ir kt. Pažymi, kad šio liudytojo parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi – atskiruose savo parodymuose tas pačias aplinkybes jis nurodo vis skirtingai. Šio liudytojo asmuo taip pat nėra nepriekaištingas – vien O. G. pačiai dabar yra žinoma, kad jis (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo buvo baustas 300 Lt bauda už keiksmažodžių vartojimą viešoje vietoje. Pasak gynėjo, kodėl šis asmuo stebėdamas galimai neteisėtus O. G. veiksmus, nesikreipė iš karto po tų tariamai neteisėtų veiksmų atlikimo į teisėsaugą. Mano, kad jis taip pasielgė dėl to, jog O. G. nieko neteisėto neatliko ir neatlikinėjo, o minėtas liudytojas sako netiesą, daro savas nepagrįstas prielaidas bei pan.

2.5.1. Taip pat nurodo, jog šiame kaltinimo epizode kaltintojai remiasi liudytojo V. K. parodymais, kurie taip pat yra ne tik melagingi ir yra nepatikimas įrodymų šaltinis. Šis liudytojas taip pat kardinaliai keitė savo poziciją dėl minėtosios „pedofilijos“ – buvo jos versijos karštu šalininku, o po to tapo tokiu pačiu priešininku. Nurodo, kad šio liudytojo parodymai yra itin abstraktūs (niekaip nekonkretizuojant liudytojo tariamų įvykių laiko, nenurodant jokių kitų konkretesnių aplinkybių) atskirose dalyse prieštaringi, nepatvirtinti kitais įrodymų šaltiniais bei nesudaro pagrindo pripažinti O. G. kalta.

2.5.2. Teigia, kad šis liudytojas savo nevienkartiniuose parodymuose akcentuoja keletą tų pačių tariamų aplinkybių, kad O. G. esą kalbėdavo D. S. apie „pimpalius. „susalus“, o taip pat užsidėdavo pledu ir po juo palindusi kažką kalbėdavosi su D. S.. Akcentuoja tai, kad O. G. kalbos su mergaite apie „pimpalius, „susalus“ yra eilinis šio liudytojo išsigalvojimas. O. G. bendravimas su D. S. buvo išimtinai korektiškas ir tai matė daugybė žmonių, nors prokuratūra ir tyrėjai kažkodėl pasirinko apklausti tik keletą prieštaringos reputacijos asmenų – M. K., V. K. ir A. K., kurių prielaidos, melas, išsigalvojimai ir sudarė pagrindą O. G. įtarti, o dabar jau sudaro pagrindą ją kaltinti. Pažymi, kad nurodytų liudytojų parodymus galėjo ir gali paneigti eilė liudytojų: V. M., A. S., L. K., E. L., M. G., V. V. A., R. Č., L. V., J. K., R. Š.; ir kt. Advokatas kelia klausimą, kodėl liudytojas stebėjęs tariamus O. G. neteisėtus veiksmus, nesikreipė, tame tarpe ir iš karto po tų tariamai neteisėtų veiksmų atlikimo, į teisėsaugą. Mano, jog tai yra atsakymas, kad O. G. nieko neteisėto neatliko ir neatlikinėjo, o minėtasis liudytojas sako netiesą, daro savas nepagrįstas prielaidas.

2.6. Dėl penkto epizodo, advokatas nurodo tokias aplinkybes, kad 2010-09-30 vakare O. G. užėjus pas kaimynę L. K. paprašyti vaistų nuo kraujospūdžio, ten pamatė prie stalo sėdinčius namo šeimininkus K., jų dukrą N. V. ir žurnalistę A. K.. Jie buvo neblaivūs. Tuo metu kambaryje nebuvo D. S.. Pasak advokato, nepaisant šių aplinkybių kaltinimas šiame epizode O. G. bandomas pagrįsti liudytojos A. K. parodymais. Šis asmuo taip pat yra visiškai nepatikimas liudytojas. Kiek O. G. žinoma, ta liudytoja iš tiesų lankydavosi ir net nakvodavo kaip D. S. senelių K., taip ir V. namuose, tačiau A. K. piktnaudžiavo alkoholiu – dažnai būdavo neblaivi. Taip pat ir A. K. vienu metu buvo aktyvia D. S. artimųjų nurodytosios pedofilijos versijos šalininke ir net apie tai pateikė visuomenės informavimo priemonėse daugybę atitinkamų publikacijų, straipsnių, o vėliau ji tapo tos versijos tokia pačia aktyvia priešininke, atitinkamai keisdama jau ir savo poziciją savose publikacijose. Nurodo, kad šios liudytojos parodymus galėjo ir gali paneigti liudytojai: A. S., L. K.; V. A. K. bei kiti (jie gali ne tik paneigti melagingus liudytojos A. K. parodymus, bet ir nurodyti priežastis, dėl kurių ta liudytoja O. G. apkalbėjo). Taip pat gynėjas kelia klausimą, kodėl ši liudytoja niekaip nereagavo (nepranešė policijai ar pan.), jeigu O. G. prie jos vykdžiusi nusikaltimą, numatytą BK 233 straipsnyje ar atlikusi kokius kitus neteisėtus veiksmus.

2.6.1. Teigia, kad šis kaltinimo epizodas yra svarbus, nes jis chronologine tvarka eina net ir po patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties ribų, dėl to, gynėjo nuomone, jis turėtų būti išnagrinėtas itin atidžiai, išsamiai, visapusiškai (tuo tarpu, nors O. G. nekalta, tačiau būdama silpnos sveikatos ir psichologiškai palaužta, išvarginta prieš ją vedamų bylų procesų, ji sutiktų, kad byla jos atžvilgiu dėl kaltinimo epizodų, datuojamų iki 2010-06-29, būtų prieš ją nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senačiai).

2.7. Gynėjas nurodo, kad O. G. 2011-02-19 L. K. ir V. A. K. gyvenamojo namo, adresu: (duomenys neskelbtini) r., svetainėje neliepė D. S. pasakoti apie neva vykusią pedofiliją, nevertė prisiminti ir pasakoti taip, kaip pasakojo D. K. filmuotoje medžiagoje. Nedarė nusikaltimo, numatyto BK 233 straipsnyje. Pasak gynėjo, šiame epizode kaltinimas yra visiškai nepagrįstas. Šis kaltinimo epizodas bandomas pagrįsti melagingais liudytojos A. K. parodymais. Šio kaltinimo epizodo nepagrįstumą gali patvirtinti eilė liudytojų, nors pastaruosius iškviesti ir apklausti prokurorė ikiteisminiame tyrime atsisakė. Šiame kaltinimo epizode nurodomas aplinkybes gali paneigti liudytojai: S. Ž., L. K., V. A. K., R. S., D. K., V. V. A., A. S.; bei kt. Pažymi, kad net pati kaltinimo šalies liudytoja, minėtoji A. K., nurodo, kad jos tariamų įvykių metu buvę daug kitų asmenų (liudytoja tarp jų pamini S. Ž., L. K., V. A. K.). Visi šie liudytojai turi būti neabejotinai apklausti. Kitos galimybės paneigti melagingus liudytojos A. K. parodymus O. G. neturinti.

2.8. Taip pat gynėjas nurodo, jog O. G. ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytomis dienomis laikotarpiu nuo 2008-12-17 iki 2012-05-17, savo namuose adresu (duomenys neskelbtini) r. bei L. K. ir V. A. K. namuose, namo terasoje, namo kieme bei kitose namo prieigose adresu (duomenys neskelbtini) r., nei sistemingai, nei nesistemingai neklausinėjo bei aptarinėjo su D. S. apie tariamą seksualinę prievartą jos atžvilgiu, neuždavinėjo klausimų apie aplinkybes, kurios buvo tiriamos ikiteisminiuose tyrimuose Nr. 23-1-00834-08, Nr. 20-9­00073-09, bei nereikalavo, kad ji pasakotų, ką ir kaip su ja darė Ū., J. ir A., jos pasakojimų netaisydavo ir neprimindavo tariamo seksualinio prievartavimo detalių. Nedarė nusikaltimo, numatyto BK 233 straipsnyje. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą ankščiau nurodytų O. G. parodymų nepaneigė.

2.9. Pasak gynėjo, apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus ir tuo padarė BPK normų pažeidimus, t. y. nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies normų (kuriose nurodyta, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, tačiau pastarasis turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu), ko pasėkoje padarė neteisingas išvadas ir priėmė nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį. Teigia, kad skunde nurodytieji įrodymai, nei juos vertinant atskirai, nei visumoje, nesudaro pagrindo pripažinti O. G. kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 233 straipsnio 1 dalyje.

2.10. Gynėjas skunde gana detaliai analizuoja nukentėjusiosios D. S. parodymus, kurie, pasak gynėjo, nesudarė ir nesudaro pagrindo pripažinti O. G. kalta padarius nusikalstama veiką dėl tokių sekančių priežasčių. Pažymi, kad nukentėjusiosios D. S. apklausa teismo posėdžio metu nagrinėjant šią baudžiamąją bylą buvo tokio pobūdžio, jog iš esmės buvo pagarsinami jos, nukentėjusiosios, anksčiau šioje byloje duoti parodymai (tame tarpe tie, kuriuos gaunant nedalyvavo pati O. G.), po to klausiama nukentėjusiosios, ar ji davusi teisingus parodymus. Kažkokios kitos šios bylos teisingam išsprendimui reikšmingos, konkrečios informacijos teismo posėdžio metu apklausiant nukentėjusiąją nebuvo gauta. Gynėjo teigimu, nors kaltinančioji šalis nukentėjusiosios parodymuose įžvelgė duomenis, kurie esą sudaro pagrindą inkriminuoti O. G. nusikalstamą veiką, numatytą BK 233 straipsnio 1 dalyje, tačiau yra eilė aplinkybių, dėl kurių nukentėjusiosios D. S. parodymai tikrai nesudaro pagrindo priimti O. G. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį. Teigia, kad šioje dalyje tenka pripažinti, jog pačios D. S. asmens kaip objektyvaus, taip subjektyvaus pobūdžio ypatybės sudaro pakankamą pagrindą abejoti jos parodymų teisingumu. Nurodo, kad D. S., būdama gimusi 2004 metais ir duodama parodymus apie 2008–2012 m. įvykius, buvo objektyviai apribota savo galimybėje duoti apie to laikotarpio įvykius kokius nors konkretesnius parodymus. Ji jau vien dėl tos aplinkybės, kad nagrinėjamų tariamų įvykių metu buvo mažamete, buvo itin ženkliai ribota galimybėje teisingai suvokti to laikotarpio įvykius, juos prisiminti bei perteikti kitiems asmenims. Gynėjo nuomone, dėl šios aplinkybės ją apklausiantys asmenys su ja „nesusikalbėjo“. Pažymi, kad iš D. S. parodymų seka, kad ji visus įvykius tesuvokia kaip tai, pas ką ji gyveno, pas ką norėjo gyventi, kaip su ja elgėsi aplinkiniai buityje bei pan. Todėl ir jos parodymuose į primygtinius apklausiančiųjų asmenų klausimus dėl O. G. (pažymi, kad nukentėjusioji, laisvai duodama savus parodymus, niekaip neužsimena apie O. G., kaip po tokią), vyrauja tokios aplinkybės, jog O. G. esą esanti bloga, negraži, sena, ji esą buvo tokia pat bloga kaip ir jos seneliai ar teta N. V. ir pan.

2.10.1. Kita svarbi aplinkybė, pasak gynėjo, jog ir iš eilės specialistų, ekspertų išvadų seka, kad D. S. parodymais negalima tikėti. Tai itin svarbi aplinkybė. Kaltinančioji šalis šioje byloje bandydama grįsti kaltinimą O. G. mažametės D. S. parodymais pateko į tam tikrą circulus vitiosus (lot.) – užburtą, klaidingą ratą. Tai yra, kaip seka ir iš šios bylos medžiagos, kaltinančioji šalis (o net ir teismai) savo laiku atmetė pirminius nukentėjusiosios ne kartą įvairiomis formomis duotus parodymus pačiame minėtosios taip vadinamos pedofilijos tyrime bei nagrinėjime, laikydama tuos jos parodymus nepatikimais, nepakankamais ir pan. Tuo tarpu jau šioje, O. G., baudžiamojoje byloje nukentėjusiosios parodymais kaltinančioji šalis bando remtis absoliučiai be jokių išlygų. Taip pat gynėjas pažymi, jog D. S. (K.) tuo metu, kai davė parodymus, kuriais bandomas grįsti kaltinimas O. G., buvo jau pastarosios (kaltinamosios) kaimynų K. procesinės priešininkės L. S. žinioje. Pasak gynėjo, negalima atmesti tai, jog ta mergaitė galėjo patirti specialų ar nespecialų poveikį iš savosios motinos pusės. Ir iš šios bylos medžiagos matyti, kad santykiai tarp L. S., iš vienos pusės, ir K., iš kitos pusės, jau eilę metų yra labai blogi, o tų tokių santykių priežastis yra būtent eilę metų vykusi teisminė kova dėl D. S. gyvenamosios vietos: L. S. siekė, kad dukra gyventų su ja, o mergaitės teta N. V., mergaitės seneliai K. – priešingai, siekė būtent kad mergaitė gyventų su jais. Teigia, kad nukentėjusiosios parodymai nenurodo į tai, jog ji būtų O. G. paveikinėjama kad duotų kaltinime O. G. nurodytose bylose duotų melagingus parodymus, juo labiau, konkrečiai parodymus apie A. Ū., J. F. ir A. neva atliktus jos atžvilgiu seksualinės prievartos veiksmus. Dar kartą akcentuoja, jog iš nukentėjusiosios apklausų matyti, kad ją apklausiantys asmenys „kalba apie tvorą“, o apklausiamoji – „apie mietą“. O eilė neaiškių vietų nukentėjusiosios parodymuose apie jai buvusius sakytus „blogus žodžius apie mamą“ bei pan. yra, viso labo, tik abejotini duomenys. Gynėjo teigimu, remiantis abejonėmis ir spėlionėmis negalima traukiamam baudžiamojon atsakomybėn asmeniui inkriminuoti jokio kaltinimo.

2.11. Taip pat gynėjas skunde gana detaliai analizuoja liudytojos L. S. ir jos tėvų T. S. ir S. S. parodymus, liudytojų M. K. ir V. K., A. K., L. K., E. T. ir G. D. parodymus. Mano, jog jų parodymai nepatvirtina O. G. kaltės padarius nusikalstamą veiką. Pažymi, kad byloje esantys dokumentinio pobūdžio įrodymai (procesiniai sprendimai kitose bylose, ekspertizių išvados, specialistų išvados, kiti rašytiniai įrodymai) irgi nepatvirtino kaltinimo – nei vertinant kiekvieną tų įrodymų atskirai, nei kontekste su kitais bylos duomenimis.

2.12. Teigia, kad nors kaltinimas buvo bandomas pagrįsti, o dabar apylinkės teismo nuosprendyje jau ir inkriminuotas remiantis atskirų kitų baudžiamųjų bylų procesuose priimtais teismų procesiniais sprendimais, tačiau jie taip pat nesudarė pagrindo nuteisti šioje byloje O. G.. Nurodo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-41-369/2012 (ikiteisminio tyrimo Nr. 23-1-00834-08 ) išdėstyti teiginiai apie tai, kad „išskyrus vaiko parodymus, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių A. Ū. pateiktame kaltinime nurodytas vaiko tvirkinimo aplinkybes"; „vienintelis vaiko parodymų šaltinis tai ta reali netiesioginė patirtis, kurią ji įgijo tėvo namuose, įkyraus, nekvalifikuoto klausinėjimo apie tariamą tvirkinimą metu“, „liudytoja O. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė, kad daugybę kartų aptarinėjo su nukentėjusiąją jos seksualinio prievartavimo detales, kalbėjo apie tai su D. K. ir jo šeimos nariais“, niekaip nesudarė pagrindo pripažinti O. G. kalta pagal BK 233 straipsnį, nes pastaroji nusikalstamos veikos sudėtis yra itin specifinė, reikalaujanti ir atitinkamos kaltininko tyčios bei pan. Teigia, kad iš minėto nuosprendžio matyti, jog vaikas buvo klausinėjamas nekvalifikuotai, o tai jokiu būdu nereiškia, kad jis buvo tyčia, kryptingai mokomas meluoti ar pan.

2.13. Taip pat teigia, kad neįrodė nagrinėjamo kaltinimo šioje byloje ir nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 20-9-000073-09 (dėl galimo L. S. poveikio nukentėjusiajai D. S.). Svarbiausi šio nutarimo argumentai yra tai, kad „D. S. nuolat gyvendama aplinkoje su žmonėmis, kurie yra iš esmės priešiškuose santykiuose su jos mama, ir turėdama galimybę girdėti ją supančių aplinkinių pokalbius, galimai ir neigiamus atsiliepimus apie L. S., savo parodymuose būtent minėjo ją supančios aplinkos poveikio pasėkoje, o ne dėl to, kad iš tikrųjų taip buvo, galėjo neteisingai ir iš esmės neigiamai parodyti apie savo mamą“. Pasak gynėjo, jog šioje dalyje susiduriame su moralės, papročių sritimi, o ne su baudžiamosios teisės vertu klausimu.

2.13.1. Nurodo, kad dėl paminėtųjų procesinių teisinių sprendimų akcentuotina ir tai, kad jie priimti bylų procesuose, kurių dalyviu O. G. nebuvo ir niekaip negalėjo atstovauti savo interesus tose bylose. Pažymi, kad O. G. negali atsakyti už būtus ar nebūtus kitų asmenų, nuolatos bendravusių aktualiame šiai bylai laikotarpyje su mažamete D. S. – D. K., V. A. K., L. K., N. V. bei kt. – veiksmus. Visos byloje esančios specialistų, ekspertų psichologų, psichiatrų išvados apie vaiko, tame tarpe konkretaus vaiko – D. S. – psichikos savitumą, jokiu būdu niekaip nepagrindžia ir negali pagrįsti O. G. kaltės. Pasak gynėjo, tos išvados gal ir reikšmingos tyrus ar nagrinėjus kitas bylas, tačiau šioje byloje, jos nėra reikšmingos, atskiros išvadų dalys net ir paneigia kaltinimą, pareikštą O. G..

2.14. Pažymi, kad nei savo kilme, forma, nei turiniu, nekalbant jau apie šaltinių patikimumą, negali būti vertinamas įrodymu, atskirai ar kartu su kitais bylos duomenimis sudarančiu pagrindą pripažinti O. G. šioje byloje kalta ir 2014-09-29 daiktų apžiūros protokolu apžiūrėtas vaizdo įrašas pavadinimu „Lietuvos žinių tyrimas 2012/02/14“, kuriame, pasak kaltinamojo akto ir nuosprendžio, „M. K. ir V. K. pasakoja apie O. G. darytą poveikį D. S.“. Gynėjo teigimu, šis įrodymas nebuvo kaip nors pilniau ištirtas, išnagrinėtas bylos teisminio nagrinėjimo metu, tačiau dėl jau paminėtųjų aplinkybių tam nebuvo ir reikalo. Nurodo, kad kaltinančiosios šalies pateiktas audio įrašas, esą darytas K. namuose, irgi niekaip nesudarė pagrindo pripažinti O. G. kalta. Teigia, kad tame įraše vyrauja kitų asmenų – būtent D. K. (S.) artimųjų –pašnekesiai. Kelia klausimą, kodėl teisėsaugos pareigūnai tuo metu, po tų įrašų padarymo, neinspiravo jokio tyrimo, jokios bylos O. G., kas leidžia daryti išvadą, jog pastaroji nieko nusikalstamo neatliko.

2.14.1. Pasak gynėjo, kaltinančioji šalis itin šališkai ir neteisingai vertina šioje byloje surinktus įrodymus. Pastarąją aplinkybę patvirtina ir tai, jog visiškai ignoruojama, kad O. G. jai inkriminuoto kaltinimo metu ilgą laiką buvo išvykusi į (duomenys neskelbtini), ji be to atskirais laikotarpiais sirgo, buvo net stacionariai gydoma.

2.15. Iš viso šioje byloje būtina, visų pirma, gerai įsigilinti į patį nagrinėjamą kaltinimą ir pastarajame galutinai deklaruojamą baudžiamąjį įstatymą. Taigi, pažymėtina ta svarbi aplinkybė, jog kaltintojai formuluodami kaltinimą, jo formuluotes išdėstė taip, kad didžioji dalis jų net ir be konkretesnio vertinimo negalėjo būti priskirta BK 233 straipsnio sudėčiai, t. y. niekaip nereiškia neteisėto poveikio liudytojai tokios kaltinimo formuluotės: gąsdino, kad „ Ū. pasiilgo“; nurodė paklausti motinos „kur A. ir J.“, klausinėjo, ar ji nori su „Ū. gyventi“; liepė pasakoti namuose esantiems asmenims apie Ū., gąsdino, jog „ Ū. ją paims pirmą vakarą“, mokino klausimus, kuriuos ji turi užduoti pasimatymo su pusseserė O. metu, t. y. „ ar ją tempia į lovą, ar jai kiša, ar nekiša“; gąsdino ją, kad „čia pedofilai, čia Ū. su S.“, klausinėjo „ar čia Ū. ar ne? Jinai jam tave atiduodavo? Motina, ane?“, nurodė, kad, jeigu ji pasakys, kad nori gyventi su motina, tai ją „ išveš ir užrakins pas mamą su Ū.“; liepė pačiai pasakoti, ką darė su ja pedofilai; liepė pasakoti, ką su ja darė trys pedofilai; kalbėjo apie „sysalus“; liepė jai pasakoti apie neva vykusią pedofiliją; sistemingai klausinėjo apie tariamą seksualinę prievartą jos atžvilgiu, uždavinėjo klausimus apie aplinkybes, kurios buvo tiriamos ikiteisminiuose tyrimuose Nr. 23-1-00834-08, Nr. 20-9-00073-09, bei reikalavo, kad ji pasakotų, ką ir kaip su ja darė Ū., J. ir A.. Teigia, kad klausinėjimas D. K. tais klausimais, dėl kurių tuo metu, tame kaltinime išdėstytame laikotarpyje diskutavo dažnas Lietuvos Respublikos pilietis, gyventojas niekaip negali būti priskiriamas būtent nusikalstamai veikai, tame tarpe numatytai BK 233 straipsnyje 1 dalyje. Tuo laikotarpiu ne tik eiliniai Lietuvos žmonės, bet ir žymūs mūsų valstybės visuomenės, politikos, net tiesiogiai dalyvaujantys valstybės valdžios ir valdymo darbe asmenys, intensyviai diskutavo minėtomis būtos ar nebūtos pedofilijos temomis. Iš esmės kiekvieną dieną žiniasklaidos priemonėse tos temos buvo nuolat gvildenamos. Gynėjo nuomone, nėra aišku, kuo O. G. išsiskyrė iš daugumos kitų Lietuvos gyventojų, nebent tuo, jog ji gyveno D. K. kaimynystėje ir, buvus normaliems kaimyniškiems santykiams su šios mergaitės seneliais, jai teko pabendrauti ir su minėtąja mergaite. Mano, kad visos byloje esančios specialistų, ekspertų psichologų, psichiatrų išvados apie vaiko psichikos savitumą, jokiu būdu niekaip nepagrindžia ir negali pagrįsti O. G. kaltės.

2.16. Gynėjo teigimu, jokie mažametės ar nepilnametės dukters nuteikinėjimai prieš jos motiną (ar pan. veiksmai) ar net ir atskirų esą vulgarių žodžių pavartojimas liudytojui (kad ir mažamečiui, nepilnamečiui) negali būti BK 233 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo dalyku, nes tai neatitiktų šios nusikalstamos veikos objekto. Juo labiau tokia veikos objektyvinė pusė neatitiktų BK 233 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties, sekant šioje byloje nagrinėjamo kaltinimo kontekstu, kuomet, kaip minėta, O. G. esą siekė paveikti nukentėjusiąją D. S., kad ši kaltinime nurodytose bylose duotų melagingus parodymus apie A. Ū., J. F. ir A. neva atliktus jos atžvilgiu seksualinės prievartos veiksmus. Nei pati nukentėjusioji, nei niekas iš liudytojų byloje neparodė, o taip pat ir byloje pristatomi pokalbiai, kuriuose esą dalyvauja O. G., nieko nepatvirtina, kad ji būtų ką nors sakiusi D. S. (o tuo pačiu ir siekusi atitinkamai ją paveikti) apie kokius nors A. Ū., J. F. ir A. neva atliktus jos atžvilgiu seksualinės prievartos veiksmus. Vien Ū. pavardės ar A. vardo paminėjimas, nieko nekonkretizuojant, niekaip negali būti laikoma kokiu tai poveikiu, juo labiau neteisėtu ar net nusikalstamu.

2.17. Teigia, kad byloje akivaizdžiai nenustatytas joks O. G. tikslas, siekis padaryti poveikį liudytojai, nukentėjusiajai D. S., kad ši kaltinime nurodytose bylose duotų melagingus parodymus apie A. Ū., J. F. ir A. neva atliktus jos atžvilgiu seksualinės prievartos veiksmus. Kaltinimas inkriminuotas remiantis tariamais duomenimis apie O. G. bendravimą su D. S. (pačios D. S. parodymai, atskirų liudytojų parodymai, slapta padaryti pokalbių įrašai), tačiau visas tas kaltintojų tariamas, ar ir tikras O. G. bendravimas su D. S. vyko net ir pagal kaltintojų, o taip pat apkaltinamajame nuosprendyje pateiktą versiją prie kitų asmenų. Pasak gynėjo, Pasak gynėjo, šioje dalyje svarbios ir tos aplinkybės, kad O. G. juk nekaltinama dariusi jai inkriminuotą nusikalstamą veiką kaip esą bendrai susitarusi su kokiais nors jos bendrininkais, kurie ar kurių tarpe būtų minėtieji K., N. V. (tokiam įtarimui ar kaltinimui taip pat nebuvo ir nėra jokio pagrindo). Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nevertino, priimtame apkaltinamajame nuosprendyje tuos argumentus teismas visiškai apėjo, jų niekaip neišnagrinėjo.

2.18. Pažymi, kad pagal galiojančius įstatymus baudžiamojoje byloje nagrinėjamą kaltinimą turi įrodyti kaltinamąjį aktą teismui perdavęs prokuroras. Mano, kad nei valstybinis kaltintojas (prokurorė), nei nukentėjusiosios atstovai su išsikelta užduotimi nesusidorojo, nes iš vienos pusės, nuo pat pradžių šios bylos procese bandė ir bando nepagrįstai kriminalizuoti grynai moralinio pobūdžio santykius, o iš kitos pusės tas moralinių santykių kriminalizavimas vykdomas dar ir remiantis viso labo tik prielaidomis. Apylinkės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis taip pat liko pagrįstas tik prielaidomis.

2.20.1. Dėl visų šioje apeliacinio skundo dalyje jau paminėtųjų aplinkybių, gynėjo nuomone, O. G. atžvilgiu turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis tuo pagrindu, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Priėmus O. G. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį kaltinamąją reabilituojančiu pagrindu, jai šioje baudžiamojoje byloje pareikšti civiliniai ieškininiai reikalavimai atmestini, iš jos nepriteistinos jokios proceso išlaidos, o taip pat panaikintinos visos procesinės prievartos priemonės, iki šio taikytos šioje byloje O. G. atžvilgiu.

3.3. Mano, jog įvertinus šioje byloje nustatytų neturtinei žalai apskaičiuoti reikšmingų kriterijų visumą, taip pat ir aplinkybę, kad nukentėjusioji yra mažametė, jai padaryta didelė psichologinė trauma, galima pagrįstai teigti, kad civiliniame ieškinyje nurodytas 30 000 Eur neturtinės žalos dydis yra pagrįstas ir tokio dydžio civilinis ieškinys dėl padarytos neturtinės žalos turėjo būti tenkintas visiškai.

4. Teismo posėdžio metu nuteistoji O. G. ir jos gynėjas prašė nuteistosios gynėjo apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiosios, civilinės ieškovės D. S. atstovo advokato apeliacinį skundą atmesti, prokurorė prašė nuteistosios gynėjo apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusiosios atstovo apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios O. G. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, nukentėjusiosios, civilinės ieškovės D. S. atstovo advokato G. Černiausko apeliacinis skundas atmestinas

5. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apygardos teismas, nagrinėdamas apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo priimtų nuosprendžių, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

6.1. Nuteistosios O. G. gynėjas advokatas apeliuoja į tai, kad pirmosios instancijos teismas O. G. atžvilgiu priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį buvo šališkas, nes pažeidė baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimus.

6.1.1. BPK 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teismo nešališkumo užtikrinimas – viena teisingo bylos išnagrinėjimo sąlygų. Šis principas iš esmės reiškia, kad, nagrinėdamas bylą teismas su abiem proceso šalimis privalo elgtis vienodai, nerodydamas vienai iš jų palankumo, nebūtų suinteresuotas priimti vienai iš šalių palankų sprendimą. Šališku pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėja nors vienas teisėjas, negalintis dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Šioje baudžiamojoje byloje nuteistosios gynėjas pirmosios instancijos teismo šališkumą sieja su netinkamu įrodymų vertinimu, atsisakymu tenkinti prašymus dėl naujų įrodymų išreikalavimo, liudytojų iškvietimo, teismo priimtu sprendimu atvesdinti į teismo posėdį kaltinamąją, su atsisakymu tenkinti prašymą nutraukti bylą suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, bylą grąžinti prokurorui dėl netinkamai surašyto kaltinamojo akto, su tuo, jog teisėjas neišsprendė klausimo dėl paso kaltinamajai grąžinimo bei su tuo, jog bylą nagrinėjantis teisėjas su teisėju J. F. buvo kolegos. Kolegija pažymi, kad minėti nuteistosios gynėjo argumentai yra nepagrįsti. Iš bylos medžiagos matyti, kad bylos nagrinėjimo teisme metu teisėjas kaltinimo ir gynybos šalims užtikrino lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti nuomonę visais klausimais, turinčiais reikšmės bylos teisingam išsprendimui. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, nuteistosios gynėjo nurodomi argumentai dėl teismo šališkumo buvo išspręsti 2015 m. lapkričio 24 d., 2016 m. kovo 9 d. motyvuotomis nutartimis (11 t. 41–42, 86–87 b. l.), todėl dar kartą aptarti tuos pačius argumentus, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Aukštesnysis teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog byloje nėra pateikta duomenų, kurie suteiktų pagrindą abejoti skundžiamą nuosprendį priėmusio teisėjo šališkumu. Pažymėtina ir tai, kad skundo argumentas, jog anksčiau bylą nagrinėjęs teisėjas R. S. buvo kolega su teisėju J. F., nėra pakankamas pagrindas teigti, kad teisėjas yra šališkas. Ši aplinkybė vertintina tik kaip prielaida, kurios nepagrindžia jokie objektyvūs bylos duomenys. Nuteistosios gynėjo nurodyta aplinkybė, jog teismo šališkumas pasireiškė tuo, kad netenkino gynybos visų prašymų, negali būti vertinama besąlygiškai. Teismo prerogatyva vertinti ir spręsti prašymų tenkinimo reikšmingumą, atsižvelgiant į tai ar jie gali suteikti byloje naudingos informacijos, taip pat vertinant bylos ekonomiškumo principus.

6.2. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nuteistosios gynėjo skundo argumentus, konstatuoja, kad nagrinėjamojoje byloje nėra duomenų, kurie leistų konstatuoti pirmosios instancijos teismo nešališkumo principo pažeidimą (t. y. nei objektyviąja, nei subjektyviąja prasme).

7.1. Nuteistosios O. G. gynėjas nurodo, kad byla buvo išnagrinėta pagal netinkamai BPK 219 požiūriu surašytą kaltinamąjį aktą, nes nebuvo galima kvalifikuotai gintis; kaltinamasis aktas surašytas pažeidžiant BPK 219 straipsnio reikalavimus, todėl turi būti perduotas prokurorui. Tokie apeliacinio skundo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

7.2. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarime nurodyta, kad Konstitucijos reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja tai, jog teismas turi teisingai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, teisingai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą; teismo nešališkumo užtikrinimas – viena iš teisingo bylos išnagrinėjimo sąlygų. Konstitucijoje įtvirtintos normos ir principai, inter alia Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas teismas, teisinės valstybės, teisingumo principai, suponuoja tokį teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, modelį, kad teismas negali būti suprantamas kaip pasyvus bylų proceso stebėtojas ir kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta; teismas, siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti joje tiesą, turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti atitinkamus veiksmus atlikti tam tikroms institucijoms (pareigūnams), inter alia prokurorams; atlikdamas proceso veiksmus teismas turi būti nešališkas ir veikti taip, kad nesudarytų prielaidų manyti, jog jis yra šališkas ar priklausomas.

7.2.2. Kaltinamasis aktas yra svarbiausias ikiteisminio tyrimo stadijos dokumentas; surašydamas kaltinamąjį aktą prokuroras suformuluoja kaltinimą, pagal kurį vyksta bylos nagrinėjimas teisme. Kaltinamojo akto turinyje, be kitų BPK 219 straipsnyje nurodytų duomenų, turi būti nurodoma nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės (BPK 219 straipsnio 3 punktas). Šie reikalavimai įtvirtinti tam, kad įtariamasis (kaltinamasis) suprastų, kuo yra kaltinamas, ir būtų nustatytos nagrinėjimo teisme ribos. Konkrečias bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia ir teisėjo nutartis bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje. Kaltinamąjį aktą kartu su visa bylos medžiaga perdavus teismui BPK 220 straipsnyje nustatyta tvarka, tokia byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti baudžiamąją bylą, ją gali perduoti prokurorui (BPK 234 straipsnio 2 dalis, 254 straipsnio 3 dalis). Taip pat ir apeliacinės instancijos teismas panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui gali tuo atveju, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas BPK 219 straipsnio reikalavimų iš esmės neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą (BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Apeliacinės instancijos teismas BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytą sprendimą gali priimti esant trims būtinoms sąlygoms: ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas Lietuvos BPK 219 straipsnio reikalavimų iš esmės neatitinkantis kaltinamasis aktas, šio pažeidimo negalima ištaisyti teisme ir jis trukdo teismui nagrinėti bylą.

7.2.3. Laikoma, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt. – BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas); kai kaltinamajame akte nenurodyti BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, dalis ir (ar) punktas, kai taikomas straipsnis susideda iš dalių ir (ar) punktų (BPK 219 straipsnio 5 punkto pažeidimas) ir kt. Tačiau ne bet koks kaltinamojo akto trūkumas yra pagrindas grąžinti bylą prokurorui. Teisę grąžinti bylą prokurorui suteikia tik toks BPK 219 straipsnio pažeidimas, kuris trukdo nagrinėti bylą teisme. Tai reiškia, kad kaltinamasis aktas nesuteikia pakankamai duomenų teismui neabejotinai apsispręsti dėl apkaltinamojo ar išteisinamojo nuosprendžio priėmimo. Teismas atsiduria teisinėje aklavietėje.

7.2.4. Kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme klausimai specialiai reglamentuojami BPK 255, 256 straipsniuose, išdėstytuose šio kodekso XIX skyriuje, apibrėžiančiame bendrąsias nagrinėjimo teisme nuostatas, kurios taikomos ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme bei apeliacine tvarka (BPK 320 straipsnio 6 dalis). Apeliacinės instancijos teisme toks pakeitimas galimas atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas (BPK 320 straipsnis). BPK 255, 256 straipsnių nuostatos sudaro baudžiamąją bylą nagrinėjančiam teismui (tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos) galimybę savo iniciatyva pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis arba pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą, laikantis šiuose BPK straipsniuose nurodytos procedūros. Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės BPK 255, 256 straipsnių prasme yra kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę. Faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir pan., jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo teisiamojo teisę į gynybą; tai, ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes kaltinamojo teisė į gynybą būtų suvaržyta, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir įvertinant, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia. Teismas, nustatęs kitokias nusikalstamos veikos faktines aplinkybes nei nurodytosios kaltinamajame akte, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia, ar šios naujos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytųjų kaltinamajame akte, ar skiriasi ne iš esmės. Jei teismas kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes nekeičia iš esmės skirtingomis, tai nebūtina kaltinamajam ir kitiems bylos nagrinėjimo teisme dalyviams iš anksto teisiamajame posėdyje pranešti apie jų galimą pakeitimą.

7.3. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teisme prokurorė 206-04-20 pateikė prašymą pakeisti O. G. kaltinime išdėstytas aplinkybes (11 t. 163–164 b. l.), t. y. patikslino kaltinimą nurodydama konkrečias nusikaltimo padarymo datas. Šis prokurorės prašymas, išklausius proceso šalių nuomonę, buvo pridėtas prie baudžiamosios bylos. Kaip matyti iš 2016-05-12 teisiamojo posėdžio protokolo, nuteistosios gynėjui pareiškus prašymą bylą grąžinti prokurorui, kadangi kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje numatytų reikalavimų, šis prašymas buvo išspręstas teismo protokoline nutartimi. Teisėjų kolegija susipažinusi su O. G. pareikštu kaltinimu, sprendžia, kad Kauno apylinkės teismas 2016-05-12 protokoline nutartimi pagrįstai atmetė gynėjo prašymą dėl baudžiamosios bylos perdavimo prokurorui dėl iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto surašymo (11 t. 200 b. l.). Kaltinamajame akte inkriminuotų nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės, kaip ir parodė bylos procesas pirmosios instancijos teisme, netrukdė bylą nagrinėti teisme ir nebuvo iš esmės suvaržyta kaltinamosios teisė žinoti, kuo ji yra kaltinama bei gintis nuo kaltinimo.

7.4. Iš nagrinėjamoje byloje esančio Kauno apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) prokuratūros prokurorės kaltinamojo akto turinio matyti, kad jame nurodyta O. G. inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 233 straipsnio 1 dalyje, padarymo vieta, laikas, būdas, t. y. jame išdėstytos visos faktinės nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės, svarbios teismui sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis.

7.5. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs BPK 234 straipsnio 2 dalyje nustatytų aplinkybių ir kliūčių nagrinėti bylą teisme, 2015 m. balandžio 27 d. nutartimi perdavė šią bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje (10 t. 25 b. l.). Pirmosios instancijos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą buvo gauti papildomi duomenys, todėl O. G. buvo patikslintas pareikštas kaltinimas, t. y. patikslintas nusikaltimo padarymo laikas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad tęstinio nusikaltimo padarymo atveju nusikaltimo padarymo laikas yra visas laikas, kai asmuo darė baudžiamajame įstatyme numatytas veikas. Taigi prokurorės pateiktame prašyme patikslintas nusikaltimo padarymo laikas nepasunkino nuteistosios teisinės padėties. Todėl teisė žinoti, kuo asmuo kaltinamas, bei teisė į gynybą nagrinėjamu atveju nebuvo pažeista.

7.6. Taip pat nepagrįstas nuteistosios O. G. gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad O. G. pakeistame kaltinime neaiškiai, itin abstrakčiai išdėstyti tariamos nusikalstamos veikos padarymo būdai. Pažymėtina, kad nusikaltimo, numatyto BK 233 straipsnio 1 dalyje, objektyvioji pusė pasireiškia tuo, jog liudytojas, nukentėjusysis, ekspertas, specialistas ar vertėjas gali būti veikiami įvairiais būdais: prašymais,: prašymais, įtikinėjimais, pažadais, apgaule, paperkant ir pan. Kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, O. G. sistemingai klausinėdama, aptarinėdama su mažamete nukentėjusiąja D. S. tariamai jos atžvilgiu įvykdytos seksualinės prievartos detales, gąsdindama, klausinėdama, mokydama piešti, liepdama pasakoti, mokydama užduoti klausimus, įtikinėdama nukentėjusiąją, jog ji viską žino, kad „Ū. akis jai bučiavo“, uždavinėdama klausimus apie aplinkybes, kurios buvo tiriamos kitose baudžiamosiose bylose bei reikalaudama, kad nukentėjusioji pasakotų, ką ir kaip su ja tariamai darė Ū., J. ir A. pagal jos, O. G., pasakojimus, taisydavo ir primindavo anksčiau su nukentėjusiąja aptartas tariamo nukentėjusiosios seksualinio prievartavimo detales, ir kitais žodžiais siekė paveikti nukentėjusiąją apie A. Ū., J. F. ir A. tariamai jos atžvilgiu padarytos seksualinės prievartos veiksmus. Taigi priešingai nei nurodo gynėjas, nusikalstamos veikos padarymo būdai tiek pareikštame kaltinime, tiek ir patikslintame kaltinime yra išdėstyti pakankamai aiškiai, nurodyta, kokių tikslų O. G. šiais veiksmais siekė. Taigi, kaip ir buvo minėta anksčiau, tiek kaltinamajame akte, tiek ir prokurorės pateiktame patikslintame kaltinime, inkriminuotos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, netrukdė bylą nagrinėti teisme ir nebuvo iš esmės suvaržyta kaltinamosios teisė žinoti, kuo ji yra kaltinama bei gintis nuo kaltinimo, todėl perduoti baudžiamąją bylą prokurorui dėl iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto surašymo, nėra jokio pagrindo.

8. Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 233 straipsnio 1 dalyje

8.1. Nuteistosios O. G. gynėjas, ginčydamas O. G. nuteisimą pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, apeliaciniame skunde nurodo, kad O. G. kategoriškai paneigė jai pareikštus kaip pradinį, taip ir vėliau patikslintą šios bylos procese kaltinimus. Pažymi, kad byloje pateikiami atskiri tariami įrodymai, kuriais bandomas pagrįsti kaltinimas: pačios mažametės D. S. atskiri parodymai, jos motinos L. S. parodymai, liudytojų M. K., V. K., A. K., L. K., E. T., G. D. parodymai, atskirų specialistų išvados, tačiau šie įrodymų šaltiniai, nei juos vertinant atskirai, nei visumoje nepatvirtina O. G. kaltės. Šie skundo argumentai laikytini deklaratyviais, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

8.2. Kolegija atlikusi įrodymų tyrimą ir įvertinusi byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų visumą, sprendžia, kad nukentėjusiosios D. S. ir jos atstovės pagal įstatymą L. S., liudytojų M. K., V. K., A. K., L. K., E. T., G. D. parodymai iš esmės sutampa, patvirtina vieni kitus bei yra visiškai patvirtinti kitais byloje surinktais rašytiniais įrodymais, todėl juos atmesti ar vertinti kritiškai, kaip siūlo daryti gynėjas, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

8.2.1. Kaip matyti iš 2012 m. lapkričio 30 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio (1 t. 54–68 b. l.) baudžiamojoje byloje Nr. 1-41-369/2012 (ikiteisminio tyrimo Nr. 23-1-00834-08), tiek iš nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 20-9-000073-09 (6 t. 46–75 b. l.) dėl galimo L. S. poveikio nukentėjusiajai D. S., D. S. buvo pripažinta nukentėjusiąja. O. G. baudžiamojoje byloje Nr. 1-41-369/2012 (ikiteisminio tyrimo Nr. 23-1-00834-08) buvo apklausiama liudytoja. Minėtoje baudžiamojoje byloje, t. y. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir apklausiama pirmosios instancijos teismo posėdyje O. G. parodė, kad daugybę kartų aptarinėjo su nukentėjusiąja jos seksualinio prievartavimo detales, kalbėjo apie tai su D. K. ir jo šeimos nariais, net patarė D. K. pasakojimus filmuoti. Byloje nustatyta ir tai, kad ir kiti šeimos nariai – L. K. ir V. K. liudija, kad tariamo vaiko seksualinio prievartavimo tema namuose buvo aptariama nuolat, vaikas klausinėjamas, filmuojamas siekiant tokiu būdu „įtvirtinti“ jo pasakojimą. Tai, kad D. S. akivaizdžiai buvo daroma įtaiga, jog mergaitė apklausiama keletą kartų užduodant atsakymą menančius klausimus, mergaitei rodant galimai patirtus veiksmus su lėlėmis, nuolat kartojant atitinkamus veiksmus, mergaitė buvo išmokyta ką ir kaip reikia rodyti, sakyti, yra konstatuota 2009-08-12 psichologo išvadoje apie D. K. psichologinį parodymų turinį (3 t. 126–130 b. l.). Psichologė pažymėjo, jog tokia masyvi įtaiga vaikui jos tėvo namuose be jokios abejonės yra vienintelis jos parodymų apie patirtą seksualinę prievartą šaltinis ir vienintelė reali seksualinio pobūdžio patirtis (1 t. 63 b. l., 6 t. 31 b. l.). Įsiteisėjusiajame nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 20-9-000073-09 (6 t. 46-75) dėl galimo L. S. poveikio nukentėjusiajai D. K., taip pat konstatuota, jog D. S. parodymus apie L. S. vertimą meluoti, liepimą užmiršti Ū., iš esmės atkartoja tik jos atstovė N. V., ir jos aplinkos žmonės (L. K., A. V. K., O. G.). Nutarime, remiantis psichologės išvada, taip pat nurodoma, kad mergaitei būdingas aplinkinių girdėtų samprotavimų, vertinimų ir frazių įterpimas parodymuose, ji tiesiogiai ar netiesiogiai patiria tam tikrą poveikį iš aplinkinių, ji linkusi vykdyti emociškai reikšmingų žmonių reikalavimus (norėdama įtikti gali priderinti atsakymus, atsakyti kaip pageidaujama), o tai savo ruožtu turi įtakos jos pasisakymams. D. S. nuolat gyvendama aplinkoje su žmonėmis, kurie yra iš esmės priešiškuose santykiuose su jos mama, ir turėdama galimybę girdėti ją supančių aplinkinių pokalbius, galimai ir neigiamus atsiliepimus apie L. S., savo parodymuose būtent minėjo ją supančios aplinkos poveikio pasėkoje, o ne dėl to, kad iš tikrųjų taip buvo, galėjo neteisingai ir iš esmės neigiamai parodyti apie savo mamą, nurodydama, kad ji ją vertė meluoti, kad liepė užmiršti Ūsą, ir galiausiai, kad nusivedusi į tualetą norėjo primušti (6 t. 72 b. l.).

8.2.2. Tai, kad akivaizdžiai buvo daroma įtaiga, parodė ir pati nukentėjusioji D. S.. Teisiamojo posėdžio metu, apklausiama nuotoliniu būdu, nukentėjusioji patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją duotus parodymus, kad O. G. sakydavo „nu tai, D., parodyk kokiais žodžiais išvadinsi mamą, kai tave bandys paimti“. O. mokindavo ją sakyti ant mamos šlykštyne, kad nenoriu su mama gyventi, ją gąsdindavo. Telefonu ją fotografuodavo ir filmuodavo. Kaimynė O. prašė kažką piešti. Šias nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes patvirtina ir teisiamojo posėdžio metu apklausti liudytojai L. S., S. S., T. S.. Liudytoja L. S. parodė, kad ji iš apsaugos girdėjo, jog jie matydavo, kad O. dažnai tuose namuose lankydavosi, ką vėliau jai patvirtino ir dukra. Pasimatymų su dukra metu matė D. su O., jog O. kažką jai šnibžda. Parodė ir tai, kad O. mergaitei rašydavo į telefoną žinutes. Girdėjo kalbant, kad O. labai moka bendrauti su vaiku. Dukra jai pasakojo 2012 m. viduryje, kai ji ją susigrąžino, kad O. jai liepdavo sakyti, jog jos motina yra pedofilė, šlykštynė, kad jos nuo savęs ji stumtų. Suprato, kad tai buvo sakoma jai ne vienerius metus. Liudytojas S. S. patvirtino, kad mergaitė sakė, jog ją gąsdino, jai grasino, liepė savo mamą vadinti pedofile, šlykštyne, o visa tai daryti mokė O.. Liudytoja T. S. parodė, kad D. sakė, kad ja mokino vadinti mamą šlykštyne, sakė, kad parduos pedofilams, skundėsi, kad ją nuteikinėjo prieš mamą. Mergaitė sakė, kad O. mokino sakyti, kad ją tvirkino, Ū. laižė, į kūną pabučiavo.

8.2.3. Liudytojas V. K. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu ne tik patvirtino nukentėjusiosios D. S. parodymus, jog O. G. mokino D. S. ką jai reikia kalbėti. Liudytojas nurodė, kad O. G. dažnai žaisdavo su mergaite, labai dažnai būdavo tokių įvykių, kas juos labai glumindavo, kad ji ar tai po striuke, ar kažkokiu audeklu, ar užklotu, pledu palįsdavo abi su mergaite, kažką šnabždėdavo. Taip yra buvę ir lauke, ir pas V. namuose, pas K. namuose, K. lauko terasoje. Kai išlįsdavo iš po audeklo, prasidėdavo kalbėjimai apie „sysalus“, „pimpalus“. Mergaitė kartais sakydavo „sysalas“, kartais – „pimpalas“, O. G. tai filmuodavo savo mobiliuoju telefonu. Mokindavo rašyti mergaitę, tik iš po tų parašymų „mama“, „tete“ atsirasdavo rašteliai, kad „mama nekenčiu“, „tete myliu“ ir t. t. D. S. žodžius „sysalas“, „pimpalas“ sakydavo, išlindusi iš po pledo. Kai mergaitė stengdavosi pajuokauti kažką, O. G. sudrausmindavo mergaitę ir sakydavo „sakyk taip, kaip mes kalbėjom“ ir viską fiksuodavo savo telefonu. Liudytojas patvirtino, jog jis girdėjo O. G. žodžius „sakyk taip, kaip mes kalbėjom“. Kai vyko ketvirtadieniais susitikimai su L. S., jis laisvai pro apsaugą praeidavo pas N. V. į namus, paprašė tas nuovados viršininkas, kad jį palydėtų ir atidarius duris girdėjo žodžius „sysalas“, „pimpalas“. Tuo momentu virtuvėje buvo N. V., abu K. ir O. G. su mažamete D. K.. Liudytojas parodė, jog jam susidarė toks įspūdis, kad O. G. daro poveikį mergaitei. Teko girdėti, kad O. G. pasakė mergaitei „tu ne taip pasakoji, atsimeni, man sakei kitaip“. Ji labai daug ką fiksuodavo į savo mobilų telefoną ir „pasakok, kaip šnekėjome“, „pasakok ne taip, kaip pasakoji“ ir t. t. Tokių žodžių būdavo dažnai. Visas filmavimas vykdavo po išlindimo iš po antklodės, ar iš po striukės, tada O. filmuodavo, ką sakydavo D. S.. Ir dar mergaitę pataisydavo arba kai mergaitė kažką pajuokaudavo „davai, davai, pasakok taip, kaip kalbėjom“. Sudrausmindavo, kad ramesnė būtų, kad atkreiptų dėmesį, kad ją filmuoja, kad viską pasakotų apie „pimpalus“, „sysalus“. Liudytojas taip pat parodė, jog šias aplinkybes pirmą kartą papasakojo ikiteisminio tyrimo byloje, kuri yra susijusi su vadinamąja pedofilijos byla ir viešai teismo metu dar kartą papasakojo tas pačias aplinkybes.

8.2.4. Liudytojas M. K. iš esmės patvirtino liudytojo V. K. ir nukentėjusiosios D. S. parodymuose nurodytas aplinkybes. Teisiamojo posėdžio metu liudytojas parodė, kad pažįsta O. G., ji jam buvo pristatyta 2010 m. gegužės mėnesį kaip D. S. auklė. O. G. (duomenys neskelbtini) gatvėje matydavo kas dieną. Jis ten buvo nuo 2010-05-14 iki 2010-05-22 ir matydavo O. G. kiekvieną dieną. Girdėjo tarpusavio pokalbius tarp O. ir D.. Gegužės 16-17 dienomis matė O. G.. Ji visą laiką stengėsi būti su D.. Vieną kartą išgirdo, kad jų pokalbių tema yra apie pedofilus, kurie mergaitę prievartavo, visą laiką buvo įtaigiai minima, „ką su tavimi darė J. F., ką su tavimi darė A. Ū.“. Buvo kalbama lyg klausiama forma, lyg bandoma įteigti tai. Pirmą kartą nesuprato, o antrą kartą pastebėjęs tas pačias kalbas, pradėjo nebesuprasti, kodėl taip daroma. Dar gal ketvirtą kartą pamatė, kad užmetus antklodę vaikui ant galvos, būnant kieme, pati O. G. pakišusi savo galvą ir kažką, neva, žaidžia. Priėjęs arčiau prie jų, klausėsi, išgirdo tas pačias kalbas „papasakok, ką darė pedofilai su tavimi, J. kišo ten, A. kišo ten“. Gal 4–5 kartus stebėjo tokius veiksmus ir savo ausimis girdėjo apie pedofilus. Jis girdėjo kaip vaikas visą laiką buvo klausinėjamas. Liudytojas taip pat parodė, kai jis suprato, jog vaikas yra „apdirbinėjamas“, apie tai jis pasakė viešai ir ne kartą. Apie tai žiniasklaidai pasakė 2010 m. gegužės mėnesį, tačiau niekas nereagavo. Išgirdo iš pradžių tik Vaiko teisių kontrolierė Ž.. Vėliau liudydamas M. nužudymo byloje, tai fiksavo, tačiau vėl ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas dėl šių veiksmų. Tada privataus kaltinimo byloje, kurioje bylinėjosi su žurnalistu, paviešino tą informaciją. Vilniaus apylinkės teisme nagrinėjamoje pedofilijos byloje dar kartą viską patvirtino ir po to buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Liudytojas nurodo ir tai, kad mergaitė bendravimo su O. metu, visą laiką iš esmės klausėsi, ką jai sako O., nebuvo tarp jų diskusijos, tai buvo O. monologas, kuris priminė įtaigą vaikui. Sakydavo „prisimink“, neva, tai mergaitės išgyvenimai, nes iš vaiko konkrečių atsakymų negirdėjo.

8.2.5. Liudytojų V. K. ir M. K. parodymus patvirtina 2014-09-29 daiktų apžiūros protokolu apžiūrėtas viešai elektroninėje erdvėje publikuotas vaizdo įrašas „Lietuvos žinių tyrimas 2012/02/14“, iš kurio matyti, kad V. K. ir M. K. duodami interviu pasakoja apie O. G. darytą poveikį nukentėjusiajai D. S. (11 t. 121–122 b. l.).

8.2.8. Liudytoja apklausta Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistė E. T. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad pasimatymų metu dalyvaudavo tokia kaimynė su akiniais, berods vardu O.. Ji gana garsiai kalbėdavo apie pedofiliją, tai yra apie visus, neva, įvykusius mergaitės prievartavimo atvejus. Sakydavo, kad mes mergaitę verčiame pasimatyti su mama, kad pati mergaitė nenori mamos matyti.

8.2.9. Liudytoja G. D. teisiamojo posėdžio metu duodama parodymus patvirtino, kad asmeniškai O. G. nepažįsta, tačiau ją yra mačiusi, atlikdama savo tarnybines pareigas. Ji yra mačiusi kartu O. G. ir D. S..

8.3. Pažymėtina ir tai, kad minėti liudytojai parodymus davė prisiekę dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą ir tai rodo jų patikimumą, nėra jokių duomenų, kad minėtų liudytojų, taip pat ir nukentėjusioji D. S. duotų melagingus parodymus ir siektų apkalbėti O. G., jų aiškinimai buvo nuoseklūs, logiški ir atitiko kitas byloje nustatytas aplinkybes, netikėti nukentėjusiosios ar liudytojų parodymais nėra jokio pagrindo, nes šiuos parodymus patvirtina ir kiti faktiniai bylos duomenys. Kaip matyti iš 2014 m. sausio 23 d. slapto sekimo protokolo – 2010-03-28 O. G. pokalbis su L. K. ir D. S. (11 t. 113–114 b. l.), 2010-04-04 pokalbiai tarp N. V., O. G., L. K., D. S. (11 t. 115–124 b. l.), 2010-04-20 O. G. pokalbis su B. S., liepia D. K. sakyti, ją gąsdina (11 t. 125–126 b. l.) – matyti, kad O. G. klausia D. S., su kuo ji nori gyventi, klausia ką ji pasakys, išgirdusi, kad D. K. norėtų gyventi pas mamą, pasako jai, kad tada ją pas Ū. vėl ištrems, jau tas Ū. tik ir laukia už durų, kad Ū. pasiilgo; O. G. kalbėjo apie „sysalus“; prašė D. K. pasakyti, kur A., kur J.; ištisai klausinėja D. K. apie Ū., liepė piešti A., J., pasakydama, kad visi su pimpalais tegul būna; akcentuoja pimpalus ne vieną kartą. Tai kad minėtuose pokalbiuose dalyvavo ir anksčiau nurodytas frazes pasakė O. G. patvirtina Lietuvos teismo ekspertizės centro 2015 m. balandžio 30 d. pateiktos specialisto išvados, jog tiriamuose garso įrašuose yra užfiksuotas O. G. balsas.

8.4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas liudytojas R. J. tik patvirtino, kad nuo 2009 metų rudens iki 2012 metų, kol D. S. buvo paimta iš namų, ji buvo saugoma. Liudytojas G. G. apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje taip pat tik patvirtino, jog O. G. bendraudavo su vyresniąja K.. Matė, kaip kartą D. S. buvo atėjusi pas juos į kiemą, kartu buvo ir apsauga, du pareigūnai atlydėjo mergaitę. Žmona bendravo su mergaite.

8.5. Apeliacinės instancijos teisme apklausta liudytoja A. B. parodė, kad su O. G. susipažino 2011–2012 metais, iki to laiko su ja nebendravo ir jos nepažino. Matė O. G., suprato, kad ji yra K. šeimos kaimynė, šeimą siejo kaimynystės ryšiai. Matydavo O. kalbant su mergaite. Mergaitė pribėgdavo prie jos, ją pašnekindavo. Tai buvo gražūs santykiai, kaip ir visos šeimos. Matydavo džiugią, linksmą mergaitę, kuri noriai bendraudavo su žmonėmis. Mergaitės ir O. G. bendravimas būdavo namo kieme, gatvėje, kur jie daugiausiai praleisdavome laiką. Nematė, kad nuteistoji būtų ką nors užmetusi D. ant galvos ir su ja kažką darytų, nes, jei taip būtų nutikę, visų pirma, ten stovėjo apsauginiai, viskas buvo filmuojama ir viskas būtų nufilmuota. Su O. G. pasisveikindavo, pakalbėdavo kaip laikosi, aptarinėdavo informaciją, laidas, pasikalbėdavo apie mergaitę, kaip ji jaučiasi, kaip gyvena, kuo ji užsiima. Taigi apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausti liudytojai tik patvirtino tai, kad O. G. lankėsi K. namuose, bendravo su K., buvo jų kaimynė, kad ji bendraudavo su D. S.. Kitų aplinkybių, kurios paneigtų nuteistajai O. G. inkriminuojamus veiksmus, apeliacinės instancijos teisme apklausti liudytojai nenurodė.

8.6. Pažymėtina, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko parodymais, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų pobūdį, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai glaudžiai susiję su objektyviaisiais, todėl, be nurodytų aplinkybių, kaltės forma nustatoma tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) požymius, atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, vietą, laiką ir pan. Iš aptartų įrodymų visumos matyti, kad O. G. sistemingai klausinėdama, aptarinėdama su mažamete nukentėjusiąja D. S. tariamai jos atžvilgiu įvykdytos seksualinės prievartos detales, gąsdindama, klausinėdama, mokydama piešti, liepdama pasakoti, mokydama užduoti klausimus, įtikinėdama nukentėjusiąją, jog ji viską žino, kad „Ū. akis jai bučiavo“, uždavinėdama klausimus apie aplinkybes, kurios buvo tiriamos kitose baudžiamosiose bylose bei reikalaudama, kad nukentėjusioji pasakotų, ką ir kaip su ja tariamai darė Ū., J. ir A. pagal jos, O. G., pasakojimus, taisydavo ir primindavo anksčiau su nukentėjusiąja aptartas tariamo nukentėjusiosios seksualinio prievartavimo detales, ir kitais žodžiais siekė paveikti nukentėjusiąją apie A. Ū., J. F. ir A. tariamai jos atžvilgiu padarytos seksualinės prievartos veiksmus. Teisėjų kolegijos vertinimu O. G. veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 233 straipsnio 1 dalį.

9. Teisėjų kolegija susipažinusi su nuteistosios O. G. pateiktais duomenimis, iš kurių matyti, kad O. G. nuo 2008-12-15 iki 2008-12-24 buvo gydoma VšĮ Kauno apskrities ligoninėje LOR skyriuje, nuo 2009-09-21 iki 2009-09-24 buvo gydoma VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikos II kardiologiniame skyriuje, nuo 2011-08-18 iki 2011-08-23 gydoma VšĮ Kauno klinikos II akių ligų skyriuje bei įvertinusi O. G. nurodytas aplinkybes, kurias patvirtina O. G. paso 18 ir 19 lapuose nurodytos vizos į (duomenys neskelbtini), sienų kirtimo antspaudai, jog įvažiuota 2010-07-18, o į Lietuvą grįžtama 2010-08-29, jog ji nuo 2010-07-17 iki 2010-08-30 buvo išvykusi į (duomenys neskelbtini), sutinka su nuteistosios gynėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, jog šie laikotarpiai nuteistajai negali būti inkriminuoti. Įvertinus tai, kad O. G. nuo 2008-12-15 iki 2008-12-24, 2009-09-21 iki 2009-09-24, 2010-07-17 iki 2010-08-30 buvo gydoma ligoninėse, nuo 2010-07-17 iki 2010-08-30 buvo išvykusi iš Lietuvos Respublikos, šie laikotarpiai šalintini iš kaltinimo, kadangi šiuos laikotarpius pateisina objektyvios aplinkybės.

9.1. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šis kaltinime nurodyto nusikalstamos veikos padarymo laiko patikslinimas neturi įtakos nuteistosios inkriminuotos veikos kvalifikavimui ir nesunkina nuteistosios teisinės padėties.

10.1. Apeliacinio skundo argumentai, kad dėl kaltinime O. G. nurodomų tariamų nusikalstamų veikų, padarytų iki 2010-06-29, jau yra suėjęs baudžiamosios atsakomybės senaties terminas, todėl baudžiamoji byla turi būti nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn terminui, atmestini.

10.2. BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas baudžiamosios atsakomybės senaties institutas. BK 95 straipsnyje nustatyti terminai, kuriems suėjus asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

10.3. Senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo nusikalstamos veikos padarymo, jo trukmė priklauso nuo nusikalstamos veikos rūšies, sunkumo, baudžiamajame įstatyme numatytos sankcijos. BK 95 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos. Jeigu veika yra tęstinė, senaties terminai skaičiuojami nuo paskutinės veikos padarymo.

10.4. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad O. G. padarytos tęstinės nusikalstamos veikos padarymo laikas yra nuo 2008 m. gruodžio 25 d. iki 2012 m. gegužės 17 d., išskyrus laikotarpius nuo 2009-04-24 iki 2009-05-06, 2009-09-21 iki 2009-09-24, 2011-08-18 iki 2011-08-23, kai ji gydėsi ligoninėje ir laikotarpis nuo 2010-07-17 iki 2010-08-30, kai ji buvo išvykusi į (duomenys neskelbtini). Nagrinėjamu atveju senaties eiga už tęstinę nusikalstamą veiką pradedama skaičiuoti nuo paskutinės veikos padarymo momento, t. y. nuo 2012 m. gegužės 17 d. Nusikaltimas, numatytas BK 233 straipsnio 1 dalyje, pagal BK 11 straipsnio 3 dalį priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai, todėl pagal veikos padarymo metu galiojusį BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktį (2010 m. birželio 15 d. redakcija) baudžiamosios atsakomybės senaties terminas yra aštuoneri metai, kai buvo padarytas toks nusikaltimas, ir, kaip numatyta BK 95 straipsnio 1 dalies 2 punkte, jeigu per šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą laiką asmuo nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo ir nepadarė naujos tyčinės nusikalstamos veikos. O. G. dėl veikos, numatytos BK 233 straipsnio 1 dalyje senaties terminas baigtųsi tik 2020 m. gegužės 17 d. Apkaltinamasis nuosprendis šioje byloje dėl O. G. priimtas 2016 m. rugsėjo 13 d., t. y. nepasibaigus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo taikyti BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų ir bylą nutraukti dėl O. G. inkriminuotos veikos suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

11.1. Nukentėjusiosios D. S. (K.) atstovė pagal įstatymą L. S. pareiškė byloje civilinį ieškinį prašydama priteisti 30000 Eur D. S. nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs, jog neturtinė žala atsirado dėl tyčinių, bet nesmurtinių kaltinamosios veiksmų, jog D. S. iki šiol jaučia stresą, jai tenka gyventi saugomai pareigūnų, kad turi įtakos jos gyvenimui ir gyvenimo laisvės pasirinkimui bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, priteisė iš nuteistosios O. G. 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

11.2. Nuteistosios O. G. atstovas nesutinka su priteista neturtine žala, mano, kad minėta suma priteista neįvertinus O. G. turtinę padėtį. Taip pat mano, kad D. S. (K.) nepagrįstai pripažinta civiliniu ieškovu. Nukentėjusiosios D. S. atstovas apeliaciniu skundu taip pat nesutinka su priteista neturtine žala, mano, kad priteistos neturtinės žalos dydis – 5000 Eur yra neracionalus, neproporcingas nusikalstamos veikos proporcingumui ir sukeltoms pasekmėms, jog nukentėjusiosios patirta neturtinė žala vertintina daugiau nei 30000 Eur.

11.3. Neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibūdina kaip asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kitas aplinkybes, teismo įvertintas pinigais. CK nenustatytas atlygintinos neturtinės žalos dydis, jį nustato teismas. Teismas neturtinės žalos dydį nustato pagal teisiškai reikšmingų konkrečioje byloje kriterijų visumą, atsižvelgdamas į ginamos vertybės specifiką. Teismas turi atsižvelgti į žalos sukeltas pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas aplinkybes ir vadovautis įstatyme (CK 1.5 straipsnis) nustatytais teisės aiškinimo bei taikymo principais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo asmens patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus ir kt.). Neabejotina, kad nukentėjusioji dėl neteisėtų ir nusikalstamų nuteistosios veiksmų patyrė didelius neigiamus išgyvenimus, jautė baimę, buvo sutrikdytas vaiko normalus gyvenimas, jog padarytų nusikaltimų pasekmės jos normaliam vystimuisi, brendimui bei asmenybės formavimuisi turi ir ateityje turės itin didelį neigiamą poveikį. Taigi įvertinus anksčiau aptartas aplinkybes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jos turtinę padėtį (13 t. 164, 168 b. l.) bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, pirmosios instancijos teismas teisingai bei pagrįstai nustatė neturtinės žalos atlyginimo dydį – 5000 Eur. Tokia suma nukentėjusiosios patirtai neturtinei žalai atlyginti, teisėjų kolegijos įsitikinimu, atitinka sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principus. Todėl didinti ar mažinti nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

12.1. Iš nuteistosios O. G. gynėjo advokato apeliacinio skundo turinio matyti, kad gynėjas nesutinka su priteistomis proceso išlaidomis.

12.2. BPK 106 str. 2 d. numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti. Iš pateiktų Advokatų profesinės bendrijos Černiauskas ir partneriai sąskaitų, ataskaitų (11 t. 188, 189–190 b. l., 12 t. 20, 21 b. l.) matyti, jog už mažametės nukentėjusiosios atstovavimą nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje buvo patirta iš viso 3527,68 Eur išlaidų. Minėtas išlaidas sudaro procesinių dokumentų parengimo, surašymo, pašto korespondencijos, pasirengimo bylos nagrinėjimui ir susipažinimo su medžiaga, atstovavimo teisiamuosiuose posėdžiuose išlaidos, automobilio parkavimo prie teismo apmokėjimo išlaidos. Kadangi baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu yra nustatyta, kad nukentėjusiosios D. S. (K.) atžvilgiu buvo padaryta nusikalstama veika, todėl nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą L. S. turėjo teisę tinkamai atstovaudama savo dukters procesines teises turėti atstovą. Kadangi prašomos priteisti atstovavimo išlaidos pagrįstos byloje esančiais duomenimis bei įvertinus teisinės pagalbos teikimo apimtį procese, patirtas darbo laiko sąnaudas, posėdžių trukmę, bylos sudėtingumą, parengtus procesinius dokumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog priteista pirmosios instancijos teismo proceso išlaidų suma nėra pernelyg didelė ar neproporcinga.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais,

nutaria:

Nuteistosios O. G. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą tenkinti iš dalies - Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. nuosprendį pakeisti ir pašalinti iš O. G. suformuluoto kaltinimo laikotarpius nuo 2008-12-17 iki 2008-12-24, 2009-09-21 iki 2009-09-24, 2010-07-17 iki 2010-08-30, 2010-07-17 iki 2010-08-30.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nukentėjusiosios, civilinės ieškovės D. S. atstovo advokato Gintaro Černiausko apeliacinį skundą atmesti.