Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudž. byla Nr. 1A-408-190/2013

Teisėja Nida Vigelienė Teisminio proceso kategorija: 1-03-3-00042-2012-8

2013 m. birželio 27 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 26 d. nuosprendžio, kuriuo J. A. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. ir nuteistas laisvės apribojimu dešimčiai mėnesių, įpareigojant nuo 23.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu ar mokslu.

Priteista iš J. A. nukentėjusiosios I. M. naudai 3000 (trys tūkstančiai) litų neturtinės žalos atlyginimo ir 1000 (vienas tūkstantis) litų advokato išlaidoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. A. nuteistas už tai, kad mušdamas nežymiai sužalojo žmogų, o būtent:

jis, 2013-09-03 apie 03.00 val. prie restorano „Soul Box“, adresu Vilniaus g. 33/ Palangos g. 4, Vilniuje, žodinio konflikto metu tyčia smogė I. M. galva į kairį antakį, padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį muštine žaizda kairio antakio srityje su kraujosruva šios akies vokuose. Tai yra nežymiai sužalojo žmogų ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.

Pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį J. A. atžvilgiu grindė privačios kaltintojos ir nukentėjusios I. M., liudytojos M. S. parodymais, iš dalies liudytojų R. B., S. B., G. N. parodymais, specialisto išvadomis bei kitais rašytiniais įrodymais. Teismas pažymėjo, jog privačios kaltintojos ir nukentėjusios I. M. parodymai proceso metu buvo iš esmės nuoseklūs, jie patvirtinti kitais įrodymais, todėl teismas neturi pagrindo jais netikėti. I. M. parodymai visiškai atitinka specialisto išvadas ir jose išdėstytus faktus apie I. M. padarytų sužalojimų lokalizaciją ir padarymo laiką. Savo sumušimo faktą I. M. patvirtino ir kitą dieną po įvykio – 2012-09-04 kreipdamasi su pareiškimu į policiją. Nukentėjusiosios patirto sužalojimo faktą patvirtina ir fotonuotraukos, pateiktos teismui, taip pat ir liudytoja M. S., kuri nurodė buvusi įvykio vietoje ir atsisukusi matė, kad I. M. iš antakio bėga kraujas.

Teisme apklausti liudytojai R. B., S. B., G. N. taip pat patvirtino nukentėjusiosios I. M. antakio sumušimo faktą, nurodė, kad nukentėjusiajai bėgo kraujas, buvo iškviesta GMP. Šioje dalyje teismas rėmėsi minėtų liudytojų parodymais, nes jie atitinka nukentėjusiosios I. M. ir liudytojos M. S. parodymus. Tačiau minėti liudytojai skirtingai aiškino įvykio aplinkybes. Teismas pažymėjo, jog liudytojų R. B., S. B. ir G. N. parodymai dėl nukentėjusiosios antakio sužalojimo aplinkybių prieštarauja tarpusavyje. Liudytojai R. B., S. B. parodė, kad nukentėjusioji svirduliavo ir pati atsitrenkė į J. A. galvą, o liudytojas G. N. parodė, kad J. A. ir I. M. vienu metu lenkėsi ir susitrenkė galvomis.

Pačio J. A. parodymai apie tai, kad I. M. dėl jam neaiškių priežasčių pradėjo kabinėtis, plėšė akreditaciją ir susvirduliavusi nuo alkoholio trenkėsi į jo galvą taip pasidarydama sau žaizdą antakyje, teismas vertino kaip jo pasirinktas gynybos būdas ir siekis išvengti atsakomybės už savo veiksmus. Baigiamųjų kalbų metu kaltinamasis teigė, kad I. M. galimai tyčia pati susižalojo, tačiau jokių duomenų, patvirtinančių nurodytą aplinkybę byloje nėra.

Bylos duomenimis nukentėjusioji I. M. turėjo advokato išlaidas, kurios sudaro 1000 (vieną tūkstantį) litų, todėl teismas, atsižvelgdamas į šios privataus kaltinimo bylos sudėtingumą, į teisinės pagalbos teikimo trukmę, į I. M. sumokėtą pinigų sumą advokatui, kaltinamojo turtinę padėtį bei protingumo ir sąžiningumo kriterijus iš kaltinamojo J. A. I. M. naudai priteisė 1000 litų advokato išlaidoms apmokėti.

- uždrausti 6 mėnesius bendrauti su nukentėjusiąją I. M.;

- uždrausti 6 mėnesius lankytis nuo 23 val. baruose, kavinėse, restoranuose, jei tai nėra susiję su darbu minėtose vietose.

Teismas nevertino ir tokios aplinkybės, jog nukentėjusioji. M. vėlesniais parodymais teisme padaugino ir jos stumdymų skaičių.

J. A. atkreipia dėmesį, jog teismas apsiribojo nukentėjusiosios parodymus vertinti kaip nuoseklius tik duotus proceso metu. Tai patvirtina šie teismo teiginiai „ Privačios kaltintojos ... parodymai proceso metu buvo iš esmės nuoseklūs ... todėl teismas neturi pagrindo jais netikėti“. Taigi, teismas apsiribojo nukentėjusiosios parodymus vertinti nevisapusiškai ir šių duotų parodymų proceso metu nevertino su ankstesniais nukentėjusiosios parodymais, t.y. neatliko išsamaus įrodymų vertinimo, įvardijo nukentėjusiosios parodymus nuosekliais, dėl ko ir priėmė nepagrįstą nuosprendį.

Taip pat pirmosios instancijos teismas nevertino ir skundžiamame nuosprendyje net neužsiminė apie jo 2012-11-14 Atsiliepimo į ieškinį dėl paties ieškinio pagrįstumo, t.y. dėl neturtinės žalos tapatinimo su kitų asmenų patirta žala (pvz., nukentėjusiosios vyro neturtine žala), neturtinės žalos įvardinimo kaip vaistų pirkimą, kosmetikos naudojimą, neturtinės žalos dydžio ir pan., t.y. Atsiliepimas į ieškinį net nebuvo nagrinėtas.

Teismas, nuteistojo teigimu, neobjektyviai, nevisapusiškai vertino bylos duomenis:

Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas nepagrįstai nustatė, jog jis tyčia smogė nuketėjusiajai į kairį antakį. Tai nustatyta tik iš pačios nukentėjusiosios (kuri yra suinteresuotas byloje asmuo) parodymų, kurie buvo nenuoseklūs.

J. A. pažymi, jog teismas sužalojimo faktą tapatino su tyčiniais jo veiksmais, tačiau dėl paties sužalojimo fakto ginčo byloje nebuvo. Ginčas byloje buvo kilęs - kaip minėtas sužalojimas atsirado. Tokios aplinkybės (tyčinių veiksmų) teismas nenustatė, išskyrus tik pačios nukentėjusiosios teiginius apie tyčinius veiksmus.

Teismas akcentuoja, jog nukentėjusiosios parodymai visiškai atitinka specialisto išvadas ir jose išdėstytus faktus apie nukentėjusiajai padarytų sužalojimų lokalizaciją ir padarymo laiką, tačiau tiek jo (J. A.), tiek likusių liudytojų parodymai taip pat atitinka specialisto išvadas ir jose išdėstytus faktus apie nukentėjusiajai padarytų sužalojimų lokalizaciją ir padarymo laiką. Taigi, teismas tokiais motyvais neatskleidė nei nukentėjusiosios parodymų patikimumo, nei paties sužalojimo susidarymo mechanizmo (ar tai tyčiniai veiksmai, ar tai atsitrenkimas). Taip pat skundžiamame nuosprendyje nėra liudytojų, kurie patvirtintų, jog sužalojimą padarė būtent jis ir tyčiniais veiksmais, nes liudytoja M. S. nematė paties sužalojimo momento ir patvirtina jau įvykusį sužalojimą. Teismas tariamą tyčinio sužalojimo faktą sieja ir su rašytiniais bylos duomenimis – specialisto išvadomis, tačiau jose užfiksuotos aplinkybės yra tik iš pačios nukentėjusiosios žodžių. Taigi, šios išvados patvirtino sužalojimo faktą, tačiau neatskleidė paties sužalojimo mechanizmo. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad specialistas V. Kolomiec patvirtino, jog tai galėjo būti tiek smūgis, tiek atsitrenkimas. Taip pat ir darytos fotonuotraukos patvirtina sužalojimo faktą, tačiau niekaip neatskleidžia šio sužalojimo atsiradimo aplinkybių.

Nuteistasis J. A. apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo jo Atsiliepimo į ieškinį pateiktų teisinių motyvų pagrįstumo, apie šiuos motyvus nuosprendyje neužsiminė ir neatmetė kaip nepagrįstų. Teismo posėdžio protokolo turinys tvirtina, jog buvo tik garsinama rašytinė bylos medžiaga, tačiau paties ieškinio pagrįstumo klausimas net nebuvo sprendžiamas (nagrinėjamas). Nukentėjusioji, turėdama advokatą, ieškinio teisme neįrodinėjo, nebandė pagrįsti reikalavimo, ieškinyje nurodytas deklaruojamas aplinkybes bei žalos dydį. Kai įrodymų tyrimas buvo baigtas - ieškovė ir advokatas teismo neprašė atnaujinti įrodymų tyrimo, kad būtų vis dėl to įrodinėjamas pats ieškinys. Tik baigiamosiose kalbose buvo paminėtos tik kai kurios ieškinio aplinkybės, tačiau tai nebuvo ir negalėjo būti laikoma paties ieškinio įrodinėjimu pasibaigus įrodymų tyrimui.

Apeliantas taip pat pažymi, jog nukentėjusiosios pareikštas civilinis ieškinys nebuvo siejamas vien tik su įvykio aplinkybėmis. Nukentėjusioji ieškinyje neturtinę žalą įvardijo ne tik savo, bet ir kito asmens - savo vyro. Nukentėjusioji ieškiniu deklaravo ir kitas aplinkybes, kurios teisme nebuvo įrodinėtos bei tirtos, todėl nėra pagrindo laikyti, jog visos su ieškiniu susijusios aplinkybės buvo ištirtos - įrodymų tyrimo metu nebuvo tirtas žalos dydis, vaistų vartojimas, neatskleistas priežastinis ryšys tarp įvykio ir dvejomis dienomis vėliau gauto nedarbingumo ir pan.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis J. A. ir jo gynėja prašė skundą tenkinti, nukentėjusioji ir jos atstovas prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

J. A. apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl A. A. kaltės nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., padaryme

Išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog apylinkės teismas pakankamai išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, visapusiškai juos įvertino ir byloje pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Apylinkės teismo nuosprendis yra motyvuotas, jame išanalizuoti kaltinamojo, nukentėjusiosios, liudytojų parodymai, kita rašytinė bylos medžiaga ir padaryta teisėta ir pagrįsta išvada, jog kaltinamojo J. A. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., požymių.

Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nagrinėjamu atveju daroma išvada, kad apylinkės teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar apeliaciniame skunde nurodytų Lietuvos Respublikos BPK normų pažeidimu.

Nors apeliantas neigia sužalojęs I. M., teigdamas, kad tai nukentėjusioji, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, nes iš burnos sklido stiprus alkoholio kvapas, stovint lauke prie baro „Soul box“, sugriebusi ant jo kaklo kabėjusią akreditacijos kortelę, susvirduliavo ir atsitrenkė į jo galvą, pasidarydama sau žaizdą kaktoje ir antakyje. Atsakydamas į klausimus J. A. parodė, kad I. M. akreditacijos kortelę nuplėšė nuo kaklo ir numetė bei susiėmė už sutrenktos galvos, nugriuvusi nebuvo. Taip pat pažymėjo, kad po įvykio su nukentėjusiąja nebendravo ir susitikęs nebuvo (b.l. 125-135).

Tačiau tokie jo parodymai, o taip pat apeliacinio skundo argumentai vertintini kaip pasirinktas gynybos būdas bei mėginimas išvengti baudžiamosios atsakomybės už šią nusikalstamą veiką, nes jie prieštarauja byloje surinktiems, pirmosios instancijos teismo ištirtiems ir nuosprendyje aptartiems faktiniams bylos duomenims, t.y. nukentėjusiosios, liudytojos M. S., o taip pat liudytojų R. B., G. N., S. B., kurie yra nuteistojo pažįstami ir draugai, parodymams, rašytiniams įrodymams.

Kolegija pažymi, jog neginčijamai nustatyta, jog 2012-09-03 apie 3.30 val. prie restorano „Soul box“, adresu Vilniaus g. 33/Palangos g. 4, Vilniuje, tarp nukentėjusiosios I. M. ir kaltinamojo J. A. kilo konfliktas. Pažymėtina, kad ir pats nuteistasis patvirtina bei pripažįsta konflikto faktą, neigdamas sužalojimų padarymą nukentėjusiajai, nurodydamas, kaip minėta aukščiau, kad tai ji pati susižalojo, kai neišlaikiusi pusiausvyros, atsitrenkė į jo galvą.

Tai, kad I. M. buvo sužalota būtent J. A. yra grindžiama nukentėjusiosios parodymais, kuri parodė, kad konflikto pradžia buvo restorano tualetuose, o jai išėjus į lauką, J. A. ją stumtelėjo pečiu, po ko ji supykusi stvėrė už jo akreditacijos kortelės, kabėjusios ant kaklo, prašydama nesikabinėti, nes ji iškvies policiją, kai tuo metu jis savo galva trenkė jai į antakį. Po smūgio ji nukrito. Ji tą įvykio naktį buvo blaivi, nes buvo išgėrusi tik vieną bokalą alaus. Taip pat parodė, kad po šio incidento ji bandė susitarti su J. A., t.y. buvo susitikę vieną kartą kavinėje ir sutarė, jog kitą dieną jie susitiks ir kaltinamasis atlygins žalą, tačiau prie sutartos kavinės J. A. neatėjo (b.l. 125-135). Visas nukentėjusiosios nurodytas aplinkybės, išskyrus patį smūgio sudavimą, nes jo nematė, patvirtino su ja kartu bare buvusi jos pažįstama M. S.. Ji taip pat parodė, kad viskas prasidėjo tuomet, kai į tualetą, kur ji buvo su I. M. užėjo du jaunuoliai – Julius ir Rokas (J. A. ir R. B.). Po to jos buvo lauke, kai ji po pokalbio su draugu atsisukus pamatė, kad I. M. iš antakio bėga kraujas. Ji kartu su nukentėjusiąja važiavo greitosios pagalbos automobiliu, kur I. M., nors jai (M. S.) ir sunku buvo patikėti, kad galima šitaip pasielgti, sakė, kad J. A. jau tyčia trenkė. Ši liudytoja taip pat patvirtino nukentėjusiosios nurodytą aplinkybę, jog po I. M. sumušimo kaltinamasis J. A., I. M., R. B. ir ji (M. S.) bei jos draugas buvo susitikę kavinėje (b.l. 153-160). Šią aplinkybę patvirtino ir liudytojas R. B., teigdamas, jog po smūgio I. M. buvo nugriuvusi (b.l. 125-135). Atmestinas kaip nepagrįstas J. A. apeliacinio skundo argumentas, jog teismas nepagrįstai teigia, jog sumušimo faktą patvirtino liudytoja M. S. ir tokie teismo teiginiai prieštarauja pačios liudytojos M. S. duotiems parodymams (ji paties smūgio nematė), nes teismas, teigdamas, jog „nukentėjusiosios sumušimo faktą patvirtino liudytoja M. S.“ šį savo teiginį toliau grindžia šiais argumentais: „kuri nurodė buvusi įvykio vietoje ir atsisukusi matė, kad I. M. iš antakio bėga kraujas“, t.y. teismas ir nenurodė, kad ši liudytoja matė patį smūgio sudavimą, tačiau pažymėjo, kad ji pamatė nukentėjusiąją iš karto po smūgio, kraujuojančią, kas patvirtina sumušimo patį faktą.

Specialisto išvadoje Nr. G 2042/(12(01) nurodyta, kad I. M. padaryta muštinė žaizda kairio antakio srityje su kraujosruva šios akies vokuose, galimai nukentėjusiosios nurodytu laiku, t.y. 2012-09-03 ir būdu. Sužalojimas kvalifikuojamas nežymiu sveikatos sutrikdymu (b.l.87-88). 2013-01-21 Specialisto išvadoje Nr. G 148/13(01) nurodyta, kad I. M. padaryta muštinė žaizda kairio antakio srityje su kraujosruva šios akies vokuose, galimai įvykio nukentėjusiosios nurodytu laiku (2012-09-03) ir būdu. Sužalojimas kvalifikuojamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (remiantis „Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių „p.12) (b.l.119-120). Šios specialisto išvados visiškai atitinka I. M. parodymus.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs liudytojų R. B., S. B. ir G. N. parodymus apie nukentėjusiosios antakio sužalojimo aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, jog jie prieštarauja tarpusavyje. Dėl I. M. sužalojimo mechanizmo liudytojai R. B. ir S. B. parodė, kad nukentėjusioji svirduliavo ir dėl to pati atsitrenkė į J. A. galvą, kai tuo tarpu liudytojas G. N. parodė, kad J. A. ir I. M. susitrenkė galvomis, kai vienu metu lenkėsi. Taip pat skirtingai aiškinama aplinkybė dėl J. A. akreditacijos kortelės - R. B. aiškiai parodė, kad akreditacijos kortelė sveika liko ant J. A. kaklo, G. N. į klausimą, kas atsitiko po įvykio su akreditacijos kortele pasakyti negalėjo, nors J. A. kategoriškai nurodė, jog I. M. jos akreditacijos kortelę nuplėšė nuo kaklo ir numetė. Nuteistasis J. A. neigia, kaip ir liudytojas G. N., jog po smūgio I. M. buvo pargriuvusi, tačiau jos nugriuvimo faktą patvirtina liudytojas R. B.. Pažymėtina ir tai, kad liudytojas R. B. teigė, jog nežinantis, ar kaltinamasis su nekentėjusiąja bendravo po įvykio, tačiau pats asmeniškai su I. M. kitą dieną susitikęs nebuvo. Tačiau toks jo liudijimas paneigiamas G. N. parodymais, kuris patvirtino faktą, kad J. A. ir I. M. po įvykio bendravo ir kaltinamasis norėjo iš jo pasiskolinti pinigų, tačiau jis neskolino, o patarė jam kreiptis į policiją, nes viskas išsivystė į pinigų šantažavimą. I. M. ir M. S. taip pat parodė, jog nuteistasis į susitikimą atėjo kartu su Roku (b.l. 125-135, 153-160).

J. A., o taip pat liudytojų R. B. ir S. B. parodymai dėl I. M. girtumo yra paneigiami 2012-09-03 Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje Nr. 139413 punkte Nr. 11 esančiu žymėjimu, kad ligonis (I. M.) buvo blaivas. Ir nors apeliaciniame skunde J. A. nesutinka su teismo vertinimu jog tokiu būdu nukentėjusiosios I. M. blaivumo įvykio metu faktas patvirtintas objektyviais bylos duomenimis, tačiau kolegija pritaria tokiai teismo išvadai, nes netikėti medikų, kurie nėra suinteresuoti bylos baigtimi, įrašais nėra jokio pagrindo. Apelianto teiginys, kad medikai tarėsi su nukentėjusiąja, ką rašyti kortelėje, dėl ko galimai neteisingai pažymėjo, jog ji blaivi, pripažintina tik jo prielaida.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus liudytojų, o taip pat nuteistojo J. A. parodymų prieštaravimus, teismas pagrįstai priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį rėmėsi privačios kaltintojos ir nukentėjusios I. M., liudytojos M. S. parodymais ir tik iš dalies liudytojų R. B., S. B., G. N. parodymais. Kolegijos nuomone, tinkamai įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, pagrįstai J. A. pripažino kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, aiškiai ir teisingai pagrindė jo veikos teisinį įvertinimą.

J. A. teigimu, teismas nukentėjusiosios parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, nepagrįstai įvardino kaip nuoseklius, tačiau toks teiginys nepagrįstas, nes I. M., prašydama pradėti ikiteisminį tyrimą J. A. atžvilgiu nurodė tas pačias jos sumušimo fakto aplinkybes, t.y., kad jai kaltinamasis trenkė galva. Nepagrįstas apelianto skundo teiginys, jog ji policijos pareigūnams, prašydama pradėti ikiteisminį tyrimą J. A. atžvilgiu nurodė, kad liudytojų šalia nebuvo, nes iš nukentėjusiosios 2012-09-04 pareiškimo matyti, jog ji nurodė, kad J. A. prieš jai trenkiant stovėjo su kompanija, o jai sudavus jis ir jo draugai prašė nesikreipti į policijos įstaigą. Pažymėtina, kad Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto PK NTS 2012-09-11 nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nurodyta, kad „smūgio momentu jokių kitų liudininkų šalia nebuvo“ (b.l. 143, 145-146). Tai, kad ieškinyje dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusioji liudytojų neįvardija, teigdama, kad „įvykis įvyko viešoje vietoje, galimai pašalinių žmonių akivaizdoje“ nėra pagrindas pripažinti jos parodymų nenuosekliais.

Dėl I. M. iš J. A. priteisto civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti

Skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria patenkintas civilinis ieškinys ir I. M. priteistas 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimas, pripažinti nepagrįsta, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra pagrindo. Apylinkės teismas pagrįstai nustatė, kad nukentėjusioji I. M. turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą, nes ji dėl nuteistojo veiksmais padaryto sužalojimo patyrė fizinį skausmą, nepatogumus, dvasinius išgyvenimus.

J. A. apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo jo Atsiliepimo į ieškinį, teismo posėdžio metu buvo tik garsinama rašytinė bylos medžiaga, tačiau I. M. pareikšto civilinio ieškinio pagrįstumo klausimas nebuvo sprendžiamas (nagrinėjamas), nukentėjusioji ieškinio teisme neįrodinėjo, nebandė pagrįsti reikalavimo, ieškinyje nurodytas deklaruojamas aplinkybes bei žalos dydį, tik baigiamosiose kalbose buvo paminėtos kai kurios ieškinio aplinkybės, t.y. pasibaigus įrodymų tyrimui. Kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga bei teisiamųjų posėdžių protokolais pažymi, jog I. M. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškė tinkamai, t.y. iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Teisiamojo posėdžio metu, kaip tvirtina protokolas, nukentėjusioji, atsakydama į teisėjo klausimą dėl pareikšto civilinio ieškinio, atsakė jog ieškinį palaiko. Kaltinamasis savo teise užduoti I. M. klausimus, susijusius su jos pareikštu civiliniu ieškiniu dėl neturtinės žalos atlyginimo, nepasinaudojo, teisiamajame posėdyje civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio neginčijo, todėl teismas neturėjo pagrindo, priteisdamas civilinį ieškinį bei nustatydamas jo dydį, išsamiai analizuoti J. A. Atsiliepimą į ieškinį, taigi, kolegijos vertinimu, I. M. civilinis ieškinys išnagrinėtas nepažeidžiant procesinių teisės normų.

Apeliantas taip pat pažymi, jog nukentėjusiosios pareikštas civilinis ieškinys nebuvo siejamas vien tik su įvykio aplinkybėmis, ji neturtinę žalą įvardijo ne tik savo, bet ir kito asmens - savo vyro, deklaravo ir kitas aplinkybes, kurios teisme nebuvo įrodinėtos bei tirtos - žalos dydis, vaistų vartojimas, neatskleistas priežastinis ryšys tarp įvykio ir dvejomis dienomis vėliau gauto nedarbingumo ir pan. Tačiau apeliacinė instancija atkreipia dėmesį, jog I. M. pareikštu civiliniu ieškiniu prašė priteisti jai padarytą neturtinę žalą ir dėstydama aplinkybes nurodė, kad jos vyras pergyveno dėl jos sveikatos ir pirmosios instancijos teismas iš J. A. priteisė atlyginti patirtą neturtinę žalą būtent nukentėjusiajai I. M.. Be to, nors ir I. M. pateiktame civiliniame ieškinyje be neturtinės žalos dydžio įvertinimui reikšmingų kriterijų nurodė ir kai kuriuos turtinei žalai būdingus kriterijus (vaistai, kosmetika), tačiau šie paminėti argumentai buvo siejami su neturtine žala, t.y. kaip patirtas nepatogumas.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas I. M. patirtos neturtinės žalos dydį, vadovavosi Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d. ir įvertino visas šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes: nusikalstamos veikos pasekmes, nukentėjusiosios patirtus fizinį skausmą bei dvasinius išgyvenimus, žalą padariusio asmens turtinę padėtį bei kitas turinčias reikšmės bylos aplinkybes. Šiuo konkrečiu atveju, dėl J. A. nusikalstamų veiksmų buvo nežymiai sutrikdyta I. M. sveikata. Nežymus sveikatos sutrikdymas pasireiškė muštine žaizda kairio antakio srityje su kraujosruva šios akies vokuose, nukentėjusioji buvo nedarbinga nuo 2012-09-05 iki 2012-09-17, todėl akivaizdu, jog tai nukentėjusiajai sukėlė fizinį skausmą, emocinį sukrėtimą, nepatogumus, t.y. neturtinę žalą.

Kolegijos vertinimu, teismo nustatyta atlygintina neturtinės žalos suma – 3000 Lt nagrinėjamu atveju nėra per didelė, savo dydžiu ji atitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus, numatytus Lietuvos Respublikos CK 6.250 str, teismas atsižvelgė ne tik į nusikaltimą padariusio asmens bei nukentėjusiojo interesų pusiausvyrą, vertino visumą aplinkybių, be to, atsižvelgė ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką. Kolegija konstatuoja, jog nukentėjusiosios I. M. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėtas nepažeidžiant materialinių ir procesinių teisės normų bei teismų praktikos šios kategorijos bylose. Keisti nuosprendžio dalį dėl nukentėjusiajai nustatyto atlygintino neturtinės žalos dydžio apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais taip pat nėra pagrindo.

Dėl J. A. paskirtos bausmės

Pirmosios instancijos teismas J. A. paskyrė laisvės apribojimą dešimčiai mėnesių, įpareigojant nuo 23.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu ar mokslu.

Kolegijos manymu, teismas, skirdamas nuteistajam J. A. bausmę, Lietuvos Respublikos BK 41 str. ir 54 str. įtvirtintų bausme siekiamų tikslų bei bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, J. A. asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą.

Nuteistasis J. A. padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą (Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., 11 str. 3 d.), anksčiau neteistas (b.l. 60), nebaustas administracine tvarka (b.l. 58), į Vilniaus priklausomybės ligų centro įskaitą neįrašytas (b.l. 52). Pagal Lietuvos Respublikos BK 55 str., asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, todėl, esant šių aplinkybių visumai bei atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. sankcijoje numatytas bausmės rūšis, apylinkės teismo nuteistajam paskirta laisvės apribojimo bausmė, kurios trukmė nesiekia Lietuvos Respublikos BK 48 str. 2 d. nustatyto šios bausmės vidurkio nelaikytina savo rūšimi ar dydžiu aiškiai per griežta. Apeliaciniame skunde J. A. pažymi, jog įpareigojimas būti namuose tam tikromis valandomis iš esmės riboja jo galimybes ir sudaro nepatogumus lankyti tėvus ir gimines kituose miestuose, tačiau apeliacinės instancija pažymi, jog aplinkybė, kad jam tam tikru metu reikia būti namuose, sudaro nepatogumus, nėra pakankamas teisinis pagrindas švelninti paskirtą baumę ar pakeisti šį įpareigojimą kitais, kadangi viena iš bausmių paskirčių yra nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį (Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d. 2 p.).

Dėl proceso išlaidų už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka I. M. atstovas advokatas B. Chranovskij prašė iš nuteistojo J. A. nukentėjusiajai priteisti proceso išlaidas už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme ir pateikė tai patvirtinantį dokumentą – 2013 m. gegužės 14 d. pinigų priėmimo kvitą (serija LAT Nr. 715260) 500 Lt sumai, kurios, apeliacinės instancijos nuomone, atitinka protingumo kriterijų. Atsižvelgiant į tai, kad J. A. apeliacinis skundas atmetamas, yra pagrindas I. M. turėtas išlaidas dėl atstovo dalyvavimo apeliacinėje instancijoje pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo J. A. (Lietuvos Respublikos BPK 104 str. 2 d., 106 str. 2 d.).

Lietuvos Respublikos BPK 332 str. 3 ir 5 d. nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje turi išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo. Tačiau pabrėžtina ir tai, kad pagal teismų praktiką BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyta apeliacinės instancijos teismo pareiga nutartyje pateikti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo motyvą, pakanka to, jog pateikiami argumentai dėl esminių apeliacinio skundo motyvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 6 ir 25 punktai), todėl apygardos teismas dėl visų J. A. apeliacinio skundo motyvų nepasisako ir, kolegijos vertinimu, aptaria tik esminius skundo argumentus.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 26 d. nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti ar keisti jį nėra įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo J. A. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš J. A. I. M. naudai 500 (penkis šimtus) Lt advokato paslaugoms apmokėti apeliacinės instancijos teisme.