Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas: Arūnas Paštuolis Baudžiamoji byla Nr.1A-168-493-2013

2013 m. balandžio 3 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Arūno Paštuolio, teisėjų Viktoro Preikšo, Evaldo Gražio, sekretoriaujant Simonai Janulaitienei, dalyvaujant prokurorei Vidai Viduolienei, nuteistajam K. V., jo gynėjui advokatui Gintarui Platūkiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. V. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio, kuriuo K. V. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau LR BK) 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje, 290 straipsnyje ir nuteistas: pagal LR BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams, pagal LR BK 290 straipsnį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams. LR BK 63 straipsnio 1, 4 dalimi bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta 2 (dviejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. LR BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis bausmė subendrinta su 2012-02-10 Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi paskiriant galutinę subendrintą 2 (dviejų) metų 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. V. nuteistas už tai, kad 2012-03-06, apie16.00 val., įsibrovė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančias saugomas patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), iš kur pagrobė gręžtuvą deimantiniam gręžimui „Eibenstock“ 2866,60 Lt. vertės, freono surinkimo-regeneravimo stotelę „Klimaline“ su priedais bendros 2484,03 Lt. vertės ir perforatorių „Makita“ su priedais bendros 2777,90 Lt. vertės, iš viso kėsinosi pagrobti svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio turto už 8128,53 Lt., tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes (duomenys neskelbtini) namo kieme buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Tokiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje;

be to K. V. nuteistas už tai, kad 2012-03-06 laikotarpyje nuo 17.20 val. iki 17.30 val., kai buvo sulaikytas įtariant nusikaltimo padarymu ir vežamas į (duomenys neskelbtini) policijos komisariatą, vartojo necenzūrinius, įžeidžiančius garbę ir orumą, žeminančius žodžius jį sulaikiusių policijos pareigūnų atžvilgiu, tuo įžeidė valstybės tarnautojus. Tokiais veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 290 straipsnyje.

Nuteistasis taip pat nesutinka su bausmių bendrinimu. Nurodo, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo LR BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, kuriame nurodoma, kad jei veikos labai skiriasi pagal savo pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms, galima bausme apimti. Tuo tarpu teismas bausmes sudėjo, nors turėjo bendrinti apėmimo būdu.

Skunde akcentuojama tai, kad apeliantui pirmos instancijos teisme nebuvo užtikrinta teisė į gynybą. Nors buvo išaiškinta, kad kaltinamasis gali pasinaudoti advokatu, jis atsisakė, tačiau tik dėl to, kad neturėjo pinigų. Neturėdamas pinigų advokatui nesugebėjo tinkamai apsiginti. Apeliantui nebuvo paaiškinta, kad gali pasinaudoti valstybės skiriamu advokatu, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas privalo pranešti koordinatoriui apie tai, kad kaltinamajam reikalingas gynėjas, tuo buvo pažeistas LR Konstitucijos 31 straipsnis.

Apeliantas taip pat pažymi, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė ir nuosprendyje nepažymėjo, kad jis turi mažametį sūnų, gimusį 2008-10-13, kuriam bus padaryta didelė moralinė žala, jei jo tėvas atsidurs kalėjime. Teismas galėjo taikyti LR BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatas, kadangi apeliantas padėjo išsiaiškinti visas bylos aplinkybes.

Teismo posėdyje nuteistasis K. V. ir jo gynėjas advokatas G. Platūkis prašė nuteistojo K. V. apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistojo K. V. apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl atmetamas.

Nuteistasis K. V. apeliaciniame skunde iš esmės savo kaltės padarius LR BK 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje, 290 straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas, neginčija, tačiau nesutinka su teismo motyvais skiriant bei individualizuojant bausmę. Apeliantas mano, kad teismas be pagrindo nenustatė atsakomybę lengvinančios aplinkybės – sunkios kaltininko materialinės padėties bei neįvertino to, kad jis turi mažametį sūnų, kurį prižiūri kai draugė dirba.

Aukštesnės instancijos teismas, įvertinęs skundo motyvus bei baudžiamosios bylos medžiagą sprendžia, kad apylinkės teismas, skirdamas nuteistajam K. V. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo taisyklių, numatytų LR BK 54 straipsnyje, nepažeidė, bausmę tinkamai individualizavo. Pagal LR BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Parinkdamas bausmės rūšį ir dydį teismas taip pat vadovaujasi LR BK 54 straipsnio 2 dalies ir 61 straipsnio nuostatomis.

K. V. nuteistas už pasikėsinimą padaryti vagystę bei valstybės tarnautojo įžeidimą.

Už LR BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą gali būti baudžiama bauda arba areštu, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. LR BK 290 straipsnio sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės: bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Apylinkės teismas už minėtų nusikaltimų padarymą K. V. skyrė laisvės atėmimo bausmes, kurias subendrino. Aukštesnės instancijos teismo nuomone paskirta bausmė nelaikytina per griežta ir yra pakankama, kad būtų pasiekti bausmės tikslai bei užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Individualizuodamas bausmę pirmos instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad K. V. padarė dvi nusikalstamas veikas, iš kurių viena priskiriama apysunkių, o kita nesunkių nusikaltimų kategorijai. Nusikaltimai tyčiniai. Anksčiau apeliantas teistas šešis kartus, nusikaltimai, už kuriuos nuteistas, padaryti neatlikus ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės, neišnykus teistumui, nenustatyta nei atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Apylinkės teismas, įvertinęs nuteistojo asmenybę, veikų pavojingumą bei pobūdį, kitas paminėtas aplinkybes padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskiriant laisvės atėmimo bausmę straipsnio sankcijos ribose. Kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas bausmę individualizavo tinkamai.

Apeliantas pažymi, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai jo sunkios materialinės padėties nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tačiau su šiuo motyvu aukštesnės instancijos teismas nesutinka. Atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra apibrėžtos LR BK 59 straipsnyje. LR BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – nusikalstama veika padaryta dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos kaltininko padėties. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nusikalstama veika, padaryta dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos kaltininko padėties, yra tokia aplinkybė, kuri apibūdina ne tik objektyvias nusikalstamos veikos prielaidas, bet ir jos subjektą. Ši aplinkybė reiškia, kad kaltininkui susiklosto tokios objektyvios išorinio gyvenimo aplinkybės, kurios padaro tiesioginį poveikį jo elgesio pasirinkimui, t. y., vadovaudamasis savo vertybinėmis orientacijomis, jis taip įvertina konkrečiai jam susidariusią gyvenimo situaciją, kad išeitį randa tik darydamas nusikalstamą veiką. Pažymėtina ir tai, kad beviltiška kaltininko padėtis visuomet yra fakto klausimas, kurį teismas kiekvieną kartą nustato atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu nustatomos objektyviai susiklosčiusios kaltininko gyvenimo aplinkybės, psichologinė būsena dėl šių aplinkybių, asmens suvokimas, ar galėjo jis išvengti nusikalstamos veikos padarymo, ir pan. (pvz. žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-520/2012, Nr. 2K-428/2009). Taigi, įvertinus aplinkybių visumą, turi būti konstatuojama, kad buvo susidariusi išskirtinai sudėtinga situacija.

Iš bylos medžiagos matyti, kad K. V. nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nei duodamas parodymus teisme neužsiminė apie tai, kad vogė priverstas sunkios materialinės padėties. Ši aplinkybė atsirado tik teismui priėmus nepalankų sprendimą, todėl aukštesnės instancijos teismo laikytina siekiu sušvelninti savo padėtį. Be to, pažymėtina tai, kad K. V. nusikaltimus pradėjo daryti dar būdamas nepilnametis, teistas šešis kartus, skundžiamas nuosprendis jam septintas. Apelianto teiginiai, kad jis ieškojosi darbo, tačiau nesėkmingai, laikytini deklaratyviais, kadangi jų nepatvirtina jokie faktiniai bylos duomenys. Priešingai, išanalizavus baudžiamosios bylos medžiaga darytini išvada, kad nuteistasis, užuot bandęs gauti pajamų teisėtais būdais, jų gaudavo darydamas analogiškus nusikaltimus – vagystes. Iš Lietuvos darbo biržos pateiktų duomenų matyti, kad K. V. darbo biržoje užsiregistravo tik 2012-04-19, kas taip pat rodo atsainų nuteistojo požiūrį į darbo paieškas ir pajamų gavimą iš darbinės veiklos. Įvertinus šių aplinkybių visumą konstatuoti, kad jų buvimas rodo išskirtinę, sudėtingą nuteistojo situaciją, įtakojusią jo sprendimą nusikalsti, nėra pagrindo. Pirmos instancijos teismas pagrįstai nepripažino šios aplinkybės atsakomybę lengvinančia aplinkybe LR BK 59 straipsnio 4 dalies prasme, kadangi jokių tokios aplinkybės buvimą patvirtinančių duomenų, byloje nėra, jų nepateikė ir pats apeliantas.

Skundo autorius taip pat nepagrįstai teigia, kad teismas be pagrindo nuosprendyje nepažymėjo, kad jis turi mažametį vaiką, kuris dėl jo įkalinimo patirs neigiamų išgyvenimų. Iš bylos medžiagos matyti, kad K. V. sūnaus susilaukė 2008-10-13. Po sūnaus gimimo buvo teistas dar du kartus, kas rodo, kad sūnaus interesai jam nebuvo tokie svarbūs, kaip jis bando deklaruoti savo apeliaciniame skunde. Be to, K. V. buvo suteikta galimybė pasitaisyti atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, tačiau tai apeliantui teigiamos įtakos neturėjo ir nuo naujų nusikalstamų veikų darymo nesulaikė.

Nepagrįstu laikytinas apelianto skundo motyvas dėl jo teisės turėti gynėją pažeidimo. Iš teisiamojo posėdžio protokolo (1 t. b. l. 172) matyti, kad į bylą nagrinėjantis teisėjas kaltinamajam K. V. išaiškino LR BPK 22 straipsnyje numatytas kaltinamojo teise, į klausimą, ar reikalingas gynėjas, K. V. atsakė, kad advokato jam nereikia, tai patvirtino savo parašu. Teismas neturėjo pagrindo neatsižvelgti į kaltinamojo išreikštą poziciją, kadangi LR BPK 51 straipsnyje numatytų pagrindų, kuriems esant gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nagrinėjamu atveju nebuvo. Apelianto poziciją, jog jis nesuprato, kad turi teisę gauti nemokamą teisinę pagalbą, aukštesnės instancijos teismas vertina kritiškai. Dar ikiteisminio tyrimo metu nuteistajam buvo išaiškinta teisė gintis pačiam arba per pasirinktą gynėją, o neturint pakankamai lėšų – gauti nemokamą teisinę pagalbą (1 t. b. l. 146). Iš to darytina išvada, kad nuteistasis suprato, jog turi teisę gauti nemokamą teisinę pagalbą, tačiau šia teise nepasinaudojo.

Skundo autorius taip pat nesutinka su bausmių bendrinimu, nurodo, kad pirmos instancijos teismas bausmes turėjo bendrinti apėmimo būdu. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu aukštesnės instancijos teismas nesutinka. Teismas K. V. už LR BK 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje, 290 straipsnyje numatytus nusikaltimus paskirtas bausmes bendrino LR BK 63 straipsnio 1, 4 dalies pagrindu, t. y. bausme iš dalies sudėjo. Tam, kad būtų galima taikyti bausmių apėmimą, turi būti LR BK 63 straipsnio 5 dalyje numatytos sąlygos: yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis; padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal LR BK 10 ir 11 straipsnius; už vieną nusikalstamą veiką paskirta dvidešimt metų laisvės atėmimo arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Kolegija sprendžia, kad šiuo atveju taikyti LR BK 63 straipsnio 5 dalies nuostatas nėra pagrindo. K. V. padarytos nusikalstamos veikos pagal LR BK 10 straipsnio prasmę priskiriamos tai pačiai nusikalstamų veikų rūšiai – nusikaltimams. Taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad K. V. padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal savo pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms. Nusikaltimai labai skiriasi pagal pavojingumą tada, jeigu jie priskiriami ne tai pačiai ir ne gretimoms kategorijoms pagal LR BK 11 straipsnį, pavyzdžiui, nesunkus ir sunkus nusikaltimas, apysunkis ir labai sunkus nusikaltimas. Nagrinėjamu atveju apelianto padarytos veikos priskiriamos apysunkių ir nesunkių nusikaltimų kategorijai, todėl tvirtinti, kad jos yra iš esmės skirtingos, nėra pagrindo. Konstatuotina, kad pirmos instancijos teismas bausmių bendrinimą reglamentuojančias LR BK 63 straipsnio normas taikė tinkamai ir procesinių pažeidimų nepadarė.

Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau aptartų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę K. V., nei materialinės, nei procesinės teisės normų nepažeidė, bausmę tinkamai individualizavo ir paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri nelaikytina aiškiai per griežta. Bendrindamas bausmes pirmos instancijos teismas pagrįstai vadovavosi LR BK 63 straipsnio nuostatomis, pažeidimų bendrinant bausmes nenustatyta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo K. V. apeliacinį skundą atmesti.