- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-05-23
- Bylos Nr.
- 2-1503/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Vigintas Višinskis, Artūras Driukas
- Atsakovas
- individualios įmonės „Atsipūsk“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Danutės Gasiūnienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų B. M. ir P. M. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 23 d. nutarties atsakovo individualios įmonės „Atsipūsk“ bankroto byloje dėl administratoriaus ginčijamų kreditorinių reikalavimų tvirtinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ginčas kilo dėl trečiųjų asmenų B. M. ir P. M. kreditorinių reikalavimų tvirtinimo. P. M. savo reikalavimą kildino iš 2007 m. gruodžio 15 d. skolos raštelio ir 2007 m. gruodžio 14 d. mokėjimo nurodymo 95 820 Lt sumai. B. M. savo kreditorinį reikalavimą grindė dviem paskolos sutartimis: 2005 m. lapkričio 1 d. paskolos sutartimi 30 000 EUR sumai, 2006 m. birželio 2 d. paskolos sutartimis 50 000 EUR sumai bei mokėjimais, atliktais įvairiems asmenims dengiant IĮ „Atsipūsk“ įsiskolinimus.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. kovo 23 d. nutartimi nutarė patvirtinti B. M. kreditorinį reikalavimą 103 584 Lt sumai pagal 30 000 EUR paskolos raštelį. Kitą jos reikalavimo dalį bei P. M. reikalavimą atmetė.
Teismas nurodė, jog B. M. 2006 m. birželio 2 d. paskolos sutarties originalo neturi. Nesant sutarties originalo, tvirtinti šį kreditorinį reikalavimą pagal pateiktą sutarties kopiją negalima. Tuo labiau, kad pagal šią sutartį paskola turėjo būti grąžinta dar prieš metus laiko iki G. K. mirties.
Spręsdamas dėl kreditorinio reikalavimo dalies, nesusijusios su paskolos rašteliais, teismas nurodė, kad B. M. yra atlikusi visą eilę mokėjimų įvairiems subjektams. Iš kai kurių jų matyti, kad mokėjimai iš tikrųjų buvo atliekami už G. K. , o daugumos jų paskirtis nurodoma „už poilsinę“, „sąskaitos papildymas“, „skolos grąžinimas“, „už paskolą“ ir pan. Nekvestionuojant atliktų mokėjimų fakto, konstatuoti, kad dėl jų bet kuriuo atveju kilo G. K. ar įmonės prievolė grąžinti sumokėtas sumas, nėra pagrindo. Tuo labiau, kad ir po G. K. mirties įmonė tęsė veiklą, jo giminės (dauguma jų ir yra šios bylos dalyviai) buvo suinteresuoti tos veiklos tęsimu, taigi iš to gavo ir didesnes ar mažesnes pajamas (to B. M. neneigė bei patvirtino atsakovo atstovas nagrinėjant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo 2010 m. rugpjūčio 26 d. teismo posėdyje).
Spręsdamas dėl P. M. kreditorinio reikalavimo, teismas nurodė, kad P. M. skolos raštelio originalo neturi, todėl tvirtinti šį kreditorinį reikalavimą pagal pateiktą skolos raštelio kopiją negalima. Pasisakydamas apie lėšų pervedimą pagal minėtą paskolos raštelį, teismas pažymėjo, kad mokėjimo nurodyme nėra nurodyta, kad tai yra paskola. Jame nurodyta, kad tai yra „lėšų pervedimas“. Vienok toks lėšų pervedimas per se nesukuria prievolės, neįrodžius kitaip, lėšas gavusįjį jas grąžinti. Tuo tarpu siejant mokėjimo nurodymą su skolos raštelyje nurodyta suma, pažymėtina, kad skolos raštelyje nurodyta suma nesutampa su pervesta pinigų suma (pastaroji yra mažesnė). Kita vertus, ir tuo atveju, jei tai yra susiję dokumentai, tai nepaneigia pareigos pateikti skolos raštelio originalą.
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į atskiruosius skundus argumentai
Apeliantė B. M. prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį ir jos kreditorinius reikalavimus patvirtinti pilna apimtimi. Nurodo, kad visų faktiškų atliktų mokėjimų pagal pareikštus kreditorinius reikalavimus pagrįstumas įrodytas leidžiamais finansiniais dokumentais. Iš viso grąžintina suma, įskaitant palūkanas sudaro, 596 281,28 Lt. Paskolos sutartis yra realinė, apeliantė rašytiniais įrodymais įrodė, kad ji paskolą suteikė, paskolintus pinigus atsakovas gavo, todėl atsakovo pareiga įrodyti, kad jis pinigų negavo. Atsakovas šios aplinkybės neįrodė, taip pat neįrodė, kad įvykdė prievolę grąžinti skolą kitu būdu.
Apeliantas P. M. prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį ir įtraukti jį į kreditorių sąrašą. Nurodo, kad paskolos raštelis, pinigų pervedimas įrodo paskolos suteikimą ir realų pinigų pervedimą. Įrodžius, kad apeliantas suteikė paskolą, atsakovui tenka pareiga įrodyti, kad jis paskolą grąžino. Atsakovas tokių aplinkybių neįrodė. Teismo motyvas, kad apeliantas nepateikė paskolos sutarties originalo nėra pakankamas pagrindas atsisakyti tvirtinti kreditorinį reikalavimą.
Atsiliepimas
Atsakovas BIĮ „Atsipūsk“ prašo skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirieji skundai atmestini.
Dėl apeliantų argumentų, susijusių su reikalavimu pateikti paskolos raštelių originalus
Administratorius nesutinka su apeliantų reikalavimu patvirtinti jų kreditorinius reikalavimus, t. y. juos ginčija visa apimtimi. Atskiruosiuose skunduose apeliantai nurodo argumentus, pagrindžiančius pinigų pagal paskolos sutartis pervedimu atsakovui. Teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, su šiais argumentais iš esmės sutinka. Tačiau ginčas kyla dėl tos aplinkybės, ar atsakovas nėra grąžinęs skolos ir kam tenka įrodinėjimo našta šią aplinkybę įrodyti.
Pagal CK 6.65 straipsnio 2 dalį, jeigu skolininkas yra kreditoriui išdavęs prievolei patvirtinti skolos dokumentą, tai kreditorius, priimdamas visą prievolės įvykdymą, privalo tą dokumentą skolininkui grąžinti, o kai tokios galimybės nėra, – nurodyti tai pakvitavime. Pakvitavimui prilygsta įrašas apie prievolės įvykdymą gražinamame skolos dokumente. Jeigu įvykdoma ne visa prievolė arba skolos dokumentas reikalingas kreditoriui kitoms teisėms įgyvendinti, jis turi teisę pasilikti skolos dokumentą, tačiau privalo skolininkui duoti pakvitavimą.
Taigi įstatymas skolos grąžinimo faktą sieja su skolos dokumento buvimu pas kreditorių. Kita vertus, įstatymas neįpareigoja skolininko saugoti kreditoriaus grąžintą skolos dokumentą. Skolos dokumento nebuvimas pas kreditorių panaikina įstatyminę prezumpciją apie skolos negrąžinimą, kadangi skolos dokumento grąžinimas siejamas su pačios skolos grąžinimu. Nagrinėjamoje byloje apeliantai skolos dokumentų teismui nepateikė. Pateiktos skolos dokumentų kopijos nėra skolos dokumentai. Todėl teismas teisingai atmetė apeliantų reikalavimus įtraukti į kreditorių sąrašą, grindžiamus skolos dokumentų kopijomis.
Dėl kitų atmestų B. M. reikalavimų
Apeliantė savo kreditorinį reikalavimą grindžia faktu, kad visų faktiškai atliktų mokėjimų pagal pareikštus kreditorinius reikalavimus pagrįstumas įrodytas leidžiamais finansiniais dokumentais. Iš apeliantės pateiktų dokumentų turinio matyti, kad dauguma jos nurodytų pervedimų padaryta po G. K. mirties. Pati apeliantė paaiškino (b. l. 165), kad „skolos atsirado po mirties, išskyrus tą paskolos raštelį, kuris pasirašytas 2005 m., kol G. K. buvo gyvas – 30 000 eurų“. Apeliantė jokių teisinių sąsajų, sutarčių su IĮ „Atsipūsk“ neturi. Kaip nurodė pati apeliantė ( b. l. 163) „aš viena už viską mokėjau, nes padėjau broliui ir jo vaikams“.
Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad apeliantė galimai turėjo susitarimus su G. K. ir jo vaikais (jie, kaip G. K. turto paveldėtojai, 2010 m. gruodžio 23 d. teismo nutarties pagrindu bankroto procese dalyvauja atsakovais), tačiau neįrodė, kad pervesdama pinigus, sudarė atlygintinus sandorius. Todėl nėra teisinio pagrindo patvirtinti jos kreditorinius reikalavimus.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 23 d. nutartį palikti nepakeistą.