- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-11-29
- Bylos Nr.
- eI-5514-142/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Trečiasis asmuo
- R. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal V. F. skundą dėl žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo R. P..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Teisme per elektroninių paslaugų portalą 2016 m. sausio 14 d. gautas pareiškėjos V. F. skundas ir 2016 m. sausio 25 d. patikslintas skundas. 2016 m. sausio 26 d. nutartimi teismas priėmė nagrinėti tik pareiškėjos skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėja prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 1 mln. Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėja savo skundo reikalavimus grindžia tuo, kad vietoj teisingumo ministro į planuotą susitikimą atvyko tik viceministras ir šis į pareiškėjos prašymus ir paaiškinimus nereagavo. Iš pareiškėjos skundo turinio daroma išvada, kad pareiškėja skundė ministrui antstolės veiksmus, tačiau antstolei netgi nebuvo iškelta drausmės byla. Pareiškėja mano, kad jos skundas teisingumo ministrui buvo išnagrinėtas netinkamai, nebuvo įsigilinta į jos prašymus. Pareiškėja patikslintame skunde nurodo, kad jai ir jos šeimai buvo padaryta labai didelė moralinė žala, nes per antstolę R. P. trečiųjų asmenų veiksmais buvo pasisavintas nekilnojamasis turtas. Pareiškėja skunde Teisingumo ministerijai nurodė, kokius konkrečius antstolės ir jos kontoros darbuotojų veiksmus skundžia. Mano, kad teisingumo ministras sąmoningai nekelia antstolei drausmės bylos, leidžia jai toliau daryti pažeidimus, todėl pareiškėja skundžia vilkinimą. Pareiškėja nurodo gavusi ministro atsakymą, tačiau atsakyta bendrais bruožais. Pareiškėja nurodo, kad skundžiasi dėl to, kad antstolė nepriima sprendimo dėl jos prašymo, o tik atrašo, jog byla teisme, kuris ir turi nuspręsti dėl to prašymo. Nurodo, kad ir teismai jos prašymų nenagrinėja ir į juos nesigilina. Moralinę žalą patyrė, nes suvokė, kad Lietuvoje beveik neįmanoma pasiekti teisingumo. Jos laikas buvo gaišinamas, todėl pageidauja, kad už tai bei už prarastą tikėjimą teisine valstybe būtų atlyginta. Pareiškėja žalą apskaičiuoja įvertindama ir jos investuotą laiką į namą, kuris, pasak jos, buvo neteisėtai nusavintas.
Atsiliepimas
Taip pat pareiškėja pateikė papildomą paaiškinimą kaip atsiliepimą į R. P. atsiliepimą, kuriame detaliai išdėsto, kokius neteisėtus veiksmus atliko antstolė, ir prašo visus jos skundus dėl antstolio veiksmų perduoti Kauno apylinkės teismui.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėja nedalyvavo, apie teismo posėdį pranešta.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjos prašymas perduoti skundą Kauno apylinkės teismui negali būti tenkinamas, nes toks procesinis veiksmas nenustatytas Administracinių bylų teisenos įstatyme.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir atsakovės atstovė, Teisingumo ministerija) atsiliepime į skundą paaiškina, kad su skundu nesutinka. Atsiliepime vadovaujasi Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsniu, 6.273 straipsniu, Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1054 ir paaiškina, kad Teisingumo ministerija atstovauja valstybei tik bylose dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų.
Remiasi Antstolių įstatymo 13 straipsnio 6 dalimi, kitomis nuostatomis ir paaiškina, kad procesinių antstolio veiksmų teisėtumo kontrolė priklauso teismui, drausmės ir darbo tvarkos įvertinimas, kurį gali lemti ir teisminė kontrolė – Teisingumo ministerijai ir Antstolių rūmams. Pagal Antstolių įstatymo 13 straipsnio 1 dalį Teisingumo ministerija ir Antstolių rūmai gali antstoliui iškelti drausmės bylą dėl antstolio procesinės teisės normų pažeidimų, tik jei šie buvo konstatuoti teismo sprendime. Nagrinėjamu atveju Teisingumo ministerija neturėjo teisinio pagrindo antstolei kelti drausmės bylą, todėl nurodo, kad nėra žalai atlyginti būtino pagrindo, valdžios institucijos neteisėtų veiksmų.
Atsiliepime paaiškina, kad deliktinei atsakomybei kilti būtina nustatyti ir kitas civilinės atsakomybės sąlygas, kurios nurodytos CK 6.246–6.249 straipsniuose. Teigia, kad pati pareiškėja neįrodinėja esant šias sąlygas. Be to, paaiškina, kad pareiškėjos nurodomas neturtinės žalos dydis yra neadekvatus, aiškiai neatitinka protingumo kriterijų. Prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje atsakovės atstovė nedalyvavo, apie teismo posėdį pranešta.
Trečiasis suinteresuotas asmuo R. P. atsiliepime į skundą nurodo, kad su skundu nesutinka.
Paaiškina, kad atliko vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0183/14/00254, išieškojo skolą iš skolininkės M. G. P.. Paaiškina, kad teikė atsakymus pareiškėjai į jos skundus ir raštus, jie buvo siunčiami registruotomis pašto siuntomis ir pareiškėjos nurodytu elektroninio pašto adresu. Paaiškina, kad pareiškėjai buvo suteikta galimybė susipažinti su baigta vykdomąja byla ir tai ji padarė 2015 m. rugpjūčio 20 d. Teigia, kad į pareiškėjos keliamus klausimus buvo atsakoma, ji buvo priimama kontoroje. Be to, pateikė visus Teisingumo ministerijos darbuotojų reikalaujamus dokumentus, atsakė į visus jų paklausimus, taip pat teikė atsakymus į kitų institucijų paklausimus, nurodytą vykdomąją bylą teikė pagal pareikalavimą Kauno apylinkės teismui. Paaiškina, kad minėtoje vykdomojoje byloje pareiškėja nebuvo nei proceso šalis, nei bylos dalyvis, todėl antstolė netikrino nei jos turtinės padėties, nei areštavo jos sąskaitas, nei priėmė nutartį, kurią nurodo pareiškėja.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje R. P. palaikė atsiliepimą ir su skundu nesutiko.
Teismas konstatuoja:
Skundas netenkinamas.
Ginčas kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamai atliekamo viešojo administravimo valdžios institucijoje – Teisingumo ministerijoje – atlyginimo. Pareiškėja patikslintame skunde akcentuoja, kokius veiksmus, jos manymu, turėjo atlikti Teisingumo ministerija (ministras), nagrinėdama jos skundą dėl antstolės veiksmų, nurodo, kad šių veiksmų neatliko, todėl pareiškėja patyrė dvasinius išgyvenimus, tai pakenkė jos sveikatai, todėl patyrė moralinę žalą. Teismas įvertina ir tai, kad daugiausia dėl patirtų dvasinių išgyvenimų pareiškėja kaltina būtent antstolę. Be to, į žalos dydį pareiškėja siekia įskaityti ir turtinę žalą (pinigai, investuoti į namą, kuris vykdymo procese buvo perimtas už skolą). Teismas daro išvadą, kad šioje byloje negali būti nagrinėjami nurodyti klausimai, t. y. ar neturtinė žala pareiškėjai padaryta antstolės veiksmais, ar žalos dydis gali būti grindžiamas pateiktais dokumentais dėl turėtų išlaidų. Tokia išvada daroma dėl to, kad administraciniams teismams Administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu priskirta nagrinėti bylas tik dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). CK 271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Antstolė nėra nei valstybės valdžios institucija, nei tokios institucijos darbuotoja. Dėl prašomos atlyginti žalos dydžio teismas įvertina tai, kad pareiškėja prašo tik neturtinės žalos atlyginimo, todėl nėra pagrindo vertinti pateiktus dokumentus, susijusius su išlaidomis už įvairius darbus (garantija iš UAB (duomenys neskelbtini), 2007 m. gruodžio 20 d., 2007 m. balandžio 14 d. išankstinio apmokėjimo sąskaita, serija AT Nr. 000012, 2008 m. birželio 12 d. rangos sutartis, komercinis pasiūlymas, laiptų pagaminimo sutartis, 2008 m. kovo 3 d., darbų sąmata 2008 m. balandžio 23 d., kt.).
Pareiškėja skunde teismui nurodė, kad jos nepriėmė teisingumo ministras, nors buvo užsirašiusi į priėmimą. Byloje nustatyta, kad pareiškėja buvo įtraukta į sąrašą į priėmimą pas teisingumo viceministrą 2015 m. rugsėjo 28 d. 13.50 val. jai rūpimu klausimu dėl skundų ir peticijų antstolių veiklos klausimais, nurodant, kad pareiškėja rašė ir Teisingumo ministerijai. Pareiškėja patvirtina skunde, kad ji buvo šiame priėmime, paaiškino jai rūpimą klausimą.
Teisingumo ministerija teismui pateikė Vyriausybės kanclerio 2014 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. V-68 patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės narių vykdomo Lietuvos Respublikos piliečių ir kitų asmenų priėmimo Vyriausybės rūmuose tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas), kuriame nustatyta tokių priėmimų tvarka. Pareiškėja nurodo, kad ji užsirašė į priėmimą pas ministrą, tačiau Teisingumo ministerija 2016 m. kovo 10 d. raštu teismui paaiškino, kad teisingumo ministras interesantų ministerijoje nepriima, o pareiškėja buvo priimta pagal Aprašo nuostatas Vyriausybėje. Teisingumo ministerija gavo iš Vyriausybės sąrašą asmenų, pageidaujančių atvykti į priėmimą pas viceministrą. Pagal Apraše nustatytą tvarką (7 punktas) sudarant sąrašus nurodomi asmenys, kurie pageidavo susitikti su Vyriausybės nariu, bet nebuvo užrašyti, nurodomos ir priežastys, dėl kurių šie asmenys nebuvo užrašyti. Tokio sąrašo nėra. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kad ji buvo užsirašiusi pas Vyriausybės narį – teisingumo ministrą – į priėmimą.
Taigi, byloje yra tik įrodymas, kad pareiškėja buvo įrašyta į sąrašą į priėmimą pas teisingumo viceministrą, ji priėmime buvo. Pareiškėja nenurodo, kad būtų viceministrui teikusi kokį nors naują rašytinį prašymą ar žodžiu teikusi naują prašymą, t. y. ne tokio pobūdžio, kokie jau buvo išnagrinėti ne kartą Teisingumo ministerijoje. Pareiškėja ir teismui nurodo, kad ji visą laiką kelia klausimą dėl konkrečios antstolės padarytų pažeidimų parduodant (ar kitaip perleidžiant) jos nurodomą konkretų nekilnojamąjį turtą atitinkamoje vykdomojoje byloje.
Pareiškėja teismui pateikė Teisingumo ministerijos 2015 m. spalio 2 d. atsakymą į jos 2015 m. rugsėjo 17 d. prašymą ir kažkokį nenurodytos datos prašymą teisingumo ministrui. Teisingumo ministerija teismui pateikė 2015 m. gruodžio 8 d. atsakymą į pareiškėjos 2015 m. lapkričio 26 d. ir 2015 m. gruodžio 2 d. elektroninius laiškus, taip pat pateikė šiuos laiškus.
Nurodyta medžiaga patvirtina, kad pareiškėja su visais šiais prašymais kreipėsi į Teisingumo ministeriją dėl antstolės R. P., prašė stabdyti jos įgaliojimus, nurodė, kad antstolė nereaguoja į gautus prašymus, teismas taip pat neteisingai reaguoja į jos prašymus, nurodė, kad kreipiasi ne pirmą kartą, kad tuo pačiu klausimu kreipėsi į Seimo kontrolierių, į Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetą, iš nurodytų institucijų gavo atsakymus, kreipėsi į Generalinę prokuratūrą (15 kartų), į Vyriausybę, nurodė, kad nesutinka su Teisingumo ministerijos nuomone, jog Antstolių rūmai yra nepriklausoma institucija, reikalavo ne tik stabdyti antstolės įgaliojimus, bet ir kompensuoti jai už jos atliktą tyrimą, įgalioti Generalinę prokuratūrą tirti asmenų veiklą pagal Baudžiamojo kodekso nuostatas, nurodė, kad nesutinka su CK 512 straipsnio nuostatomis. Iš Teisingumo ministerijos pateiktų elektroninių pareiškėjos raštų (gautų 2015 m. gruodžio 2 d., 2015 m. lapkričio 26 d.) daroma išvada, kad keliami tie patys klausimai: pareiškėja prašė iškelti antstolei drausmės bylą, klausia ministro, ar iškėlė drausmės bylą antstolei, jeigu bylos neinicijavo, prašo pranešti dėl kokios priežasties. Pareiškėjai 2015 m. spalio 2 d. ir gruodžio 8 d. pateikti Teisingumo ministerijos atsakymai, kurie grindžiami CK 510 straipsnio 4 dalimi, 6.272 straipsniu, Antstolių įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi, 23 straipsniu, paaiškinama antstolio veikla, nurodoma Teisingumo ministerijos kompetencija ir tai, kad Ministerijos kompetencijai nepriskirta STT, policijos kontrolė, paaiškinama ikiteisminio tyrimo pradėjimo tvarka, nurodoma, kad dėl turtinių teisių gynimo pareiškėja turėtų kreiptis į advokatą ir į teismą, paaiškinama dėl antstolių įgaliojimų sustabdymo (nurodomas Antstolių įstatymo 11 straipsnis), dėl drausmės bylos iškėlimo antstolei (Antstolių įstatymo 13 straipsnis), nurodoma, už ką antstolei gali būti taikoma drausminė atsakomybė, nurodoma, kad pareiškėja prašo iškelti drausmės bylą už vykdymo proceso pažeidimus, tačiau Ministerija neturi duomenų apie teismo priimtą sprendimą, kuriame būtų konstatuoti antstolės padaryti imperatyvių procesinių teisės normų pažeidimai, dėl to drausmės bylos iškėlimo klausimas ir nebuvo nagrinėtas.
Pareiškėja ir kreipdamasi į teismą nesutinka su Teisingumo ministerijos nurodomais argumentais, dėl kurių ji atsisako kelti drausmės bylą, pradėti ikiteisminį tyrimą dėl pareiškėjos nurodomos antstolės veiksmų vykdymo procese. Pareiškėja teigia, kad yra antstolės veiksmuose nusikaltimo požymių parduodant pareiškėjos nurodomą turtą, apskritai teigia, kad buvo parduotas ne tas turtas, kuris nurodytas dokumentuose, kad buvo parduotas pareiškėjai priklausantis turtas.
Atsižvelgiant į byloje esančią medžiagą, nėra pagrindo daryti išvadą, kad Teisingumo ministerija, kaip valstybės valdžios institucija, priėmė neteisėtus aktus ar atliko neteisėtus veiksmus ar neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti pareiškėjos aprašomų aplinkybių kontekste.
Iš bylos medžiagos daroma išvada, kad pareiškėja nesutinka su antstolės veiksmais, atliktais vykdomojoje byloje Nr. 0183/14/00254, kurioje antstolė vykdė 2014 m. gegužės 30 d. Kauno m. 18-ojo notaro biuro vykdomąjį raštą Nr. I-2642 dėl 29 115,12 Eur skolos ir 5 procentų metinių palūkanų nuo 100 000,00 Lt nuo 2014 m. gegužės 20 d. iki visiško vykdomojo įrašo įvykdymo išieškojimo iš skolininkės M. G. P. išieškotojo R. S. naudai. Pareiškėja nepateikė duomenų, kad ji būtų teikusi skundą Teisingumo ministerijai dėl aplinkybių, kurias nurodė tik teismui reaguodama į antstolės R. P. atsiliepimą teismui, o būtent, kad antstolė, jos darbuotojai, pareiškėjai nuvykus į kontorą, elgėsi netinkamai. Pareiškėja teismui nurodė, kad tuos veiksmus skundė policijai, o ne Teisingumo ministerijai, todėl daroma išvada, kad pareiškėja Teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų nesieja su tuo, jog Ministerija neištyrė antstolės atliktų neprocesinių veiksmų, t. y. netinkamo aptarnavimo kontoroje, ten atlikto kažkokio šaukimo įteikimo, o sieja tik su, jos manymu, neteisėtu namo vertės perdavimu išieškotojui, t. y. su vykdymo veiksmais.
Atsižvelgiant į teisinį reguliavimą, daroma išvada, kad Teisingumo ministerijai nepavesta kontroliuoti tuos antstolių atliekamus procesinius veiksmus, kurie pagal Civilinio proceso kodekso (CPK) nuostatas gali būti skundžiami teismui (CPK 510, 512, 513 straipsniai). O pareiškėja išimtinai Ministerijai skundžia būtent tokius veiksmus, nurodo, kad antstolė realizavo turtą, kurio negalėjo perduoti (ar kitaip perleisti). Pareiškėja nenurodo, kokie asmeniniai ar giminystės ryšiai ją sieja su skolininku ir išieškotoju nurodytoje vykdomojoje byloje, tačiau akivaizdu, kad, kaip ir nurodoma viename iš teismui pateiktų Ministerijos atsakymų, ginčas greičiausiai yra dėl nuosavybės teisinių santykių, o tokius santykius gali nagrinėti tik bendrosios kompetencijos teismas. Pareiškėja antstolę kaltina pardavus ne nurodytos skolininkės turtą, bet pareiškėjai priklausantį turtą. Tokių klausimų sprendimas nepriklauso Teisingumo ministerijos kompetencijai, tą Ministerija ir nurodė, pasiūlė kreiptis į advokatą ir į teismą. Vykdymo procesiniai veiksmai taip pat skundžiami teismui CPK nustatyta tvarka. Tai, kad pareiškėja praleido terminą, nustatytą CPK 512 straipsnyje, skundui paduoti, taip pat nesusiję su Ministerijos kompetencija, terminų atnaujinimo ir kitus klausimus taip pat gali išspręsti tik teismas.
Teisingumo ministerija pareiškėjai pateiktame viename iš atsakymų pagrįstai nurodė, kad pagal Antstolių įstatymo 11 straipsnį antstolių įgaliojimai gali būti sustabdomi tik šiame įstatyme nurodytais atvejais. Pareiškėja nenurodo, kad šis Teisingumo ministerijos argumentas yra nepagrįstas, nes yra nurodytoje teisės normoje nustatytas pagrindas sustabdyti antstolio įgaliojimus. Bet kuriuo atveju pareiškėja pagal Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, radusi kokius nors antstolės daromus pažeidimus, įgyja teisę tik pranešti apie juos kompetentingai institucijai ir gauti atsakymą, kaip buvo reaguojama į pranešimą. Pareiškėja savo nuomonę pranešė, gavo atsakymą, vadinasi, Ministerija viešojo administravimo funkcijas atliko tinkamai. Antstolio įgaliojimų sustabdymas niekaip neapgintų pareiškėjos teisių ir teisėtų interesų, taip pat nepanaikintų jos nurodomų pasekmių (jos turtinių praradimų), todėl ši Ministerijos atsakymo dalis pareiškėjos teisėms įtakos neturi. Šie klausimai pareiškėjai taip pat detaliai išaiškinti viename iš nurodytų Ministerijos atsakymų. Tas pats pasakytina apie drausmės bylos iškėlimą antstolei. Ministerija nurodė pareiškėjai Antstolių įstatymo 13 straipsnį, kuriame nustatyta drausmės bylos procedūra. Šiame straipsnyje nurodyta, kad drausmės byla gali būti iškeliama tik už neprocesinę antstolės veiklą, o pareiškėja skunduose Ministerijai aiškino apie procesinę antstolės veiklą – turto pardavimą skolai padengti. Ministerija pagrįstai ir teisingai nurodo, kad nėra teismo sprendime konstatuotų imperatyviųjų procesinės teisės normų pažeidimų, kurie būtų pagrindas iškelti drausmės bylą.
Atsižvelgęs į šioje byloje pareiškėjos keliamus klausimus, teismas taip pat įvertina, kad Antstolių įstatymo 16 straipsnyje nustatyta antstolio ir jo darbuotojų atsakomybė už žalą. Antstolis už žalą atsako tiesiogiai, o kaip valstybės pareigūnas jis gali būti traukiamas tik baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn. Pareiškėja žalos atsiradimą sieja beveik išimtinai tik su antstolės veikla.
Teisingumo ministerija tinkamai atsakė ir į kitus pareiškėjos keliamus klausimus dėl ikiteisminio tyrimo, dėl STT ir policijos veiklos kontrolės ir kt.
Atsižvelgęs į nustatytas bylos aplinkybes teismas šioje byloje konstatuoja, kad nėra neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, todėl nėra ir šios būtinos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos. CK 6.271 straipsnis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Vis dėlto CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėta veika gali pasireikšti ir neteisėtais veiksmais, ir neveikimu, kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams. Vadinasi, reikalavimas atlyginti žalą (ir turtinę, ir neturtinę) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą (vilkinimą atlikti veiksmus), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą nekyla (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).
Pareiškėja taip pat nepagrindė fakto, kad valdžios institucijos, Teisingumo ministerijos, veiksmais ar neveikimu jai buvo padaryta nurodyta neturtinė žala. Pirmiau minėta, kad pareiškėja iš esmės žalos atsiradimą sieja su jos nurodomomis aplinkybėmis – su tuo, kad antstolė, pareiškėjos manymu, neteisėtai pardavė jai priklausantį turtą siekdama išieškoti skolą, su tuo, kad neatsakydavo į pareiškėjos prašymus, netinkamai elgėsi kontoroje, taigi, dvasinius išgyvenimus pareiškėja patiria dėl antstolės veiksmų ar neveikimo, o ne dėl to, kad Teisingumo ministerija netinkamai atlieka savo funkcijas. Taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad valdžios institucijos veiksmais ar neveikimu pareiškėjai buvo padaryta neturtinė žala.
Įvertinus visas nustatytas aplinkybes, daroma išvada, kad skundo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas, todėl atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos V. F. skundą atmesti.
Sprendimas gali būti skundžiamas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.