Vilniaus apygardos teismo nutartis

2019-01-24 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. AN2-4-898/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-01-24
Bylos Nr.
AN2-4-898/2019
Teisminio proceso Nr.
4-68-3-01820-2018-3
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Jurgita Kolyčienė
Administracinio nusižengimo byla
Nr. AN2-4-898/2019
Teisminio proceso Nr. 4-68-3-01820-2018-3Procesinio sprendimo kategorija: (S) 1.5.3.; 7.11.; 21.11.10.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. sausio 24 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jurgita Kolyčienė, išnagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą pagal I. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 23 d. nutarimo, kuriuo I. R. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 120 straipsnio 1 dalyje, jam paskirta 1 400 Eur dydžio bauda,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Priimtų sprendimų esmė

1. I. R. nubaustas už tai, kad būdamas UAB „E.“ (toliau – Bendrovė) vadovas ir žinodamas apie Bendrovės finansinę padėtį, t. y. tai, kad Bendrovė neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti ir turi neįvykdytų mokestinių prievolių valstybės ir savivaldybės biudžetams (Bendrovė laikotarpyje nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2018 m. vasario 28 d. turėjo nuo 52 450,19 Eur iki 44 154,93 Eur mokestinę nepriemoką), neužtikrino, kad būtų laikomasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, pirmenybę teikė atsiskaitymui su kitais, žemesnės eilės, Bendrovės kreditoriais (pvz. 2017 m. rugpjūčio 12 d. sumokėjo UAB „K.“, į. k. (duomenys neskelbtini), 30 000 Eur paskolos), pažeisdama kreditoriaus – Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) interesus ir padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu I. R. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 23 d. nutarimą ir bylą nutraukti; sustabdyti nutarimo vykdymą; išreikalauti iš atsakovo su UAB „E.“ sudarytą hipotekos sutartį, prašymus dėl mokestinės paskolos suteikimo.

2.1. Skunde pažymi, jog teismas pažeidė bylos nagrinėjimo tvarką, nes į bylos nagrinėjimą tinkamai nekvietė atsakomybėn traukiamo asmens, nors I. R. apie bylos nagrinėjimą nebuvo žinoma, teismas melagingai teigė, neva jam tinkamai pranešta. Teismas šaukimą išsiuntė likus savaitei iki numatyto teismo posėdžio. Šaukimas į gavėjo paštą pateko vos kelios dienos prieš posėdį, tuo metu I. R. buvo išvykęs dėl darbo, nežinojo apie teismo šaukimą ir siųsto šaukimo negalėjo laiku atsiimti. Teismas paskyrė posėdį bei apie jį informavo išsiųsdamas šaukimą, tačiau nenustatęs pakankamo laiko iki posėdžio tam, kad apie posėdį I. R. sužinotų ir galėtų jame dalyvauti.

2.2. Anot apelianto, teismas šioje byloje nagrinėjo klausimą ne dėl kreditorių interesų pažeidimo, o vertino tik aplinkybes, susijusias su atsiskaitymo tvarkos pažeidimu, klaidingai manydamas, kad bet koks atsiskaitymo tvarkos pažeidimas laikomas administraciniu nusižengimu. Nusižengimo sudėtį sudaro būtent kreditorių teisių pažeidimas, o ne atsiskaitymo tvarkos pažeidimas. ANK nurodyta sudėtis „kreditorių interesų pažeidimas“, o ne „atsiskaitymo tvarkos pažeidimas“. Minėta sąvoka nurodyta skliaustuose, kas reiškia, jog nusižengimas gali pasireikšti mokėjimo tvarkos pažeidimu, bet nebūtinai minėtos tvarkos pažeidimas sukelia administracinę, o ne kitą atsakomybę. CK numato, jog kreditorius, kuris laiko, kad jo teisės pažeistos, turi teisę jas ginti civiline tvarka, tuo atveju, kai pažeidžiama atsiskaitymo tvarka, ginčijant sandorius, kuriais su vėlesnės eilės kreditoriais atsiskaityta anksčiau nei su VMI. Esant civilinei ir administracinei atsakomybei, taikytina civilinė. VMI turi pareigą pirma ginti savo teises civiline tvarka ir tik kai tokia gynyba negalima, prašyti taikyti kaltam asmeniui administracinę atsakomybę. VMI tokia teise nesinaudojo bei nepateikė jokių įrodymų, kad negali įsiskolinimo išieškoti civiline tvarka. VMI neturi išimtinės teisės kreiptis į teismą dėl administracinės atsakomybės taikymo, tokia teisė numatyta bet kokiam kreditoriui.

2.3. Skunde pažymima, kad VMI ėmėsi civilinių teisinių veiksmų ir savo teises apgynė – jos užtikrintos hipoteka, kadangi UAB „E.“ vadovo siūlymu buvo pritaikytas turimo žemės sklypo įkeitimas kreditoriaus naudai, sklypo vertė yra pakankama prievolei įvykdyti, nes įkeistas turtas kelis kartus brangesnis nei įsiskolinimo suma. Be to, prievolei įvykdyti kreditorius pagal įstatymą taiko delspinigių skaičiavimą, kurių išieškojimas taip pat užtikrintas areštuotu turtu. Taigi kreditoriaus teisės nėra ir nebuvo pažeistos, jos ir negalėjo būti pažeistos, nes yra užtikrintos turtu, kurio vertė kelis kartus didesnė nei skola su delspinigiais.

2.4. Skunde akcentuojama, jog skolininkas kelis kartus kreipėsi į VMI su prašymu suteikti mokestinę paskolą, o skolos sumokėjimo prievolei užtikrinti siūlė sudaryti hipotekos sutartį, tačiau kreditorius mokestinės prievolės nesuteikė. Nepaisant to skolininkas nuolat siekė, kad prievolė būtų užtikrinta turtu. 2017 ir 2018 metais kreditoriui teiktuose prašymuose dėl mokestinės paskolos buvo pabrėžiama, kad prievolė kreditoriui yra užtikrinta turimu turtu, siūloma sudaryti įkeitimo sutartį. Kreditorius pasinaudojo siūlymu, bet nesąžiningai sudarė ne sutartinę, bet vienašalę kreditoriaus iniciatyva sudaromą hipoteką. UAB „E.“ žemės sklypą turi nuo 2010 metų, neturi jokių kreditorių tik VMI, nesiekė sumažinti savo turimo turto vertės, atlikti kokius nors veiksmus, mažinančius kreditoriaus galimybes gauti apmokėjimą.

2.5. Skunde teigiama, kad šiuo atveju nebuvo ir atsiskaitymo tvarkos, nustatytos CK 6.930¹ straipsnyje, pažeidimo. Administracinį procesą inicijavęs kreditorius neturėjo ir neturi pirmumo teisės į atsiskaitymus. Pagal įstatymą VMI yra trečios eilės kreditorius, pirmiau už ją vykdomos prievolės pagal vykdomuosius raštus, kai prievolės kyla iš su darbo santykiais susijusių įsipareigojimų. Su skundu pateikiami teismo procesiniai dokumentai civilinėje byloje – 2010 m. spalio 26 d. sprendimas, 2010 m. gruodžio 2 d. vykdomasis raštas, 2013 m. birželio 6 d. nutartis dėl išieškotojo pakeitimo, iš kurių matyti, kad pirma turi būti vykdoma prievolė kitam asmeniui dėl įsiskolinimo, susijusio su darbo santykiais. CK 6.50 straipsnis numato teisę vykdyti prievolę už kitą asmenį. Teismui pateikti procesiniai dokumentai dėl teismo sprendimo, susijusio su darbo santykiais, rodo, kad įmonė, neturėdama lėšų banko sąskaitoje, atsiskaitymus vykdė vadovui atsiskaitant nuosavomis lėšomis bei lėšomis, jam išmokėtomis kaip antros eilės kreditoriui. Be to, už įmonę mokėjo vadovas lėšomis, gautomis iš kitų asmenų, taigi mokėjo kiti asmenys. Įmonės vadovui atsiskaitant nuosavomis lėšomis, kiti asmenys neturi pareigos laikytis atsiskaitymo eiliškumo.

2.6. Skunde nurodoma, jog skolininkas sąžiningai siekia kuo greičiau įvykdyti prievoles, padengė ženklią dalį mokestinės skolos – padengtas fizinių asmenų pelno mokesčio įsiskolinimas, dalis PVM, sumokėta skola socialinio draudimo valdybai. Kreditoriaus atstovė suklaidino teismą melagingai teigdama, kad sumokėtos sumos buvo išieškotos priverstinai. Įmonė įsiskolinimus moka savanoriškai, iš turimų lėšų, laikantis nustatyto atsiskaitymo tvarkos eiliškumo.

2.7. Teismas anot apelianto nevertino fakto, kad įmonės atsiskaitymo sutrikimai atsirado ne dėl atsiskaitymo tvarkos pažeidimo, jeigu toks ir būtų, o dėl trečių asmenų veikimo prieš įmonės interesus. Įmonė dėl piktavališkų jos akcininko C. B. ir jo sutuoktinės J. R. B. veiksmų suteikė minėtam akcininkui 25 000 litų paskolą bei be pagrindo dėl klaidos įvykdė 57 924 eurų mokėjimą. Įmonei padaryta didelė žala, kuriai padengti pirminiame etape, iki prievolės VMI atsiradimo, buvo panaudotos įmonės lėšos, susidarė finansinis nestabilumas. Į raginimus geruoju grąžinti be pagrindo sumokėtus pinigus reaguota nebuvo, todėl buvo kreiptasi į teismą, dalis paskolos buvo priteista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-38526-872/2016, kuri šiuo metu išieškoma. Dėl 27 924 eurų su ieškiniu kreiptasi į Vilniaus apygardos teismą, kuris 2017 m. balandžio 21 d. sprendimu ir 2017 m. birželio 5 d. papildomu sprendimu ieškinį patenkino bei išdavė vykdomuosius dokumentus. Šiuo metu vykdomas skolos išieškojimas. Kaip paaiškėjo, C. B. sudarė įmonei nenaudingą žemės sklypo pirkimo/pardavimo sandorį, įgydamas iš savo sutuoktinės žemės sklypą už neprotingai didelę kainą, kas ir sudarė pagrindinę sumą įmonės įsipareigojimų finansiniams metams pasibaigus. Šis sandoris taip pat ginčijamas, ieškinys yra patenkintas, tačiau sprendimas dar neįsiteisėjo.

2.8. Dėl baudos dydžio skunde pažymima, jog jis yra neadekvatus galimo nusižengimo situacijai. Įmonė ir jos vadovas visomis galimomis priemonėmis siekia prievolės kreditoriui kuo skubesnio įvykdymo, I. R. anksčiau nebaustas už panašaus pobūdžio nusižengimus. Todėl jei teismas manytų, kad nusižengimas padarytas, turi būti skiriama kuo mažesnė bauda, žemiau nustatytos minimalios ribos.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą VMI prašo apeliacinio skundo netenkinti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 23 d. nutarimą palikti nepakeistą.

3.1. Pažymi, jog Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 95 straipsnis numato, kad delspinigiai ir hipoteka yra mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdai. CK 6.930¹ straipsnis nenumato išlygų, kuomet straipsnio nuostatos nėra taikomos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-611/2017 konstatavo, kad įtvirtinta atsiskaitymo eiliškumo tvarka yra imperatyvi. Mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių taikymas nepanaikina asmeniui pareigos atsiskaitymus vykdyti CK 6.930¹ straipsnyje nustatyta tvarka. I. R., vykdydamas atsiskaitymus su žemesnės eilės kreditoriais, o ne su VMI, pažeidė ne pastarosios teisę atgauti skolą (apskritai), bet teisę atgauti skolą operatyviai ir anksčiau už kitus kreditorius. VMI, priešingai nei kiti kreditoriai (verslo subjektai), negali atsisakyti teikti paslaugų ar prekių skolininkui, nes tai lemia mokestinių santykių ypatumai. Bendrovė, tinkamai nevykdydama mokestinių prievolių, pažeidžia ne tik VMI, bet ir visuomenės ir valstybės interesus. Mokesčių surinkimas yra susijęs su viešojo intereso apsauga, nes taip yra gaunama lėšų visos visuomenės poreikiams tenkinti.

3.2. Atsiliepime pažymima, kad teismas ne kartą atidėjo bylos nagrinėjimą, sudarė I. R. galimybę susipažinti su bylos medžiaga, pateikti reikiamus dokumentus ir pasirengti bylos nagrinėjimui. Teismo darbuotojai skambino ir kalbėjo su I. R. dėl teismo posėdžio laiko, tačiau pastarasis nesiėmė jokių veiksmų, kad byla būtų išspręsta operatyviai. Visus su byla susijusius dokumentus ir prašymus I. R. turėjo galimybę pateikti per pasirengimą nagrinėti bylą, tačiau to nepadarė. Apeliantas buvo tinkamai informuotas apie posėdį, negalėdamas dalyvauti turėjo teisę prašyti posėdį atidėti, tačiau šia savo teise nepasinaudojo.

3.3. Dėl CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos sąvokos „vykdomieji dokumentai“ atsiliepime pažymima, jog tam, kad atsiskaitymai su kreditoriumi atitiktų CK CK 6.930¹ straipsnį, vykdomasis dokumentas turi būti perduotas vykdymui antstoliui. Iš antstolių informacinės sistemos matyti (priedas Nr. 1), kad Lietuvos antstolių kontorose nėra ir nebuvo bylų dėl išieškojimo iš Bendrovės pagal vykdomuosius dokumentus, išduotus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių. Iš Bendrovės vykdomas išieškojimas tik pagal VMI vykdomuosius dokumentus. I. R. teismui pateikti dokumentai iki 2011 m. spalio 1 d. (kuomet įsigaliojo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 606 straipsnio 2 dalies redakcija, pagal kurią nustatytas penkerių metų terminas vykdomajam dokumentui pateikti vykdyti) nebuvo perduoti vykdymui antstoliui, nurodytų vykdomųjų dokumentų pateikimo vykdyti senaties terminas yra penkeri metai, o tai reiškia, kad yra suėjęs minėtų dokumentų pateikimo vykdyti senaties terminas. Iš VMI pareiškimo 5 priedo matyti, kad I. R. vykdė atsiskaitymus ne su antros eilės kreditoriais, bet daugiausia su penktos eilės kreditoriais.

3.4. Dėl nurodomo sąžiningo siekio įvykdyti prievoles atsiliepime pažymima, jog 2019 m. sausio 7 d. Bendrovės įsiskolinimas yra 44 393,36 Eur, jei I. R. vykdytų atsiskaitymus laikydamasis CK 6.930¹ straipsnio nuostatų, visa Bendrovės prievolė ar didžiausia jos dalis jau būtų padengta. Dėl teiginio, neva atsiskaitymai atlikti iš nuosavų įmonės vadovo lėšų, VMI nurodo, kad atsiskaitymus I. R. atliko kaip už atsiskaitymus atsakingas Bendrovės asmuo, todėl reikšmės priimtam sprendimui tai neturi. Už įmonės atsiskaitymus yra atsakingas jos vadovas, todėl teismas neturėjo vertinti ir aplinkybių, dėl ko atsirado įmonės atsiskaitymo sutrikimai.

3.5. Dėl prašymo išreikalauti VMI su Bendrove sudarytą hipotekos sutartį atsiliepime pažymima, jog tokia sutartis sudaryta nebuvo, VMI 2018 m. kovo 16 d. priėmė sprendimą dėl priverstinės hipotekos Bendrovės turtui taikymo, šis sprendimas buvo pateiktas pirmos instancijos teismui. Prašymas išreikalauti VMI teiktus prašymus dėl mokestinės paskolos suteikimo yra perteklinis, kadangi šie dokumentai neturi reikšmės šios bylos nagrinėjimui.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas

Dėl dalyvavimo pirmosios instancijos teismo posėdžiuose

4. Apeliaciniame skunde pirmiausia keliamas klausimas dėl bylos nagrinėjimo nedalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui (2.1. punktas), todėl teismas, prieš vertindamas I. R. nubaudimo pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį pagrįstumą, atsako į skundo argumentus dėl I. R. dalyvavimo pirmosios instancijos teismo posėdžiuose bei jo informavimo apie šiuos posėdžius.

5. Kaip matyti iš bylos medžiagos, teisme gavus VMI pareiškimą dėl administracinio nusižengimo bylos iškėlimo ir nuobaudos paskyrimo, teismas 2018 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi iškėlė administracinio nusižengimo bylą I. R. ir nustatė bylos nagrinėjimo datą – 2018 m. rugsėjo 13 d., 10.30 val. (b. l. 29, 30). Ši nutartis kartu su VMI pareiškimu buvo išsiųsta I. R. jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu (b. l. 31), ir nors dokumentų I. R. neatsiėmė pašte (b. l. 76), į 2018 m. rugsėjo 13 d. posėdį jis atvyko. I. R. pageidaujant susipažinti su bylos medžiaga, suderinus posėdžio datą, teismas padarė byloje pertrauką ir atidėjo posėdį iki 2018 m. spalio 9 d., 15 val. (b. l. 77, 78). Į 2018 m. spalio 9 d. posėdį I. R. neatvyko, teisme buvo gautas prašymas atidėti posėdį dėl I. R. ligos (b. l. 80, 81), posėdis atidėtas iki 2018 m. spalio 17 d., 11.00 val. (b. l. 82). Šaukimas į šį posėdį I. R. buvo siųstas 2018 m. spalio 10 d. internete viešai skelbiamu tiek jo paties elektroninio pašto adresu (b. l. 84), tiek jo vadovaujamos Bendrovės elektroninio pašto adresu (b. l. 87). Pranešimai apie posėdį taip pat išsiųsti deklaruotos gyvenamosios vietos adresu (b. l. 85) bei Bendrovės adresu (b. l. 86), tačiau siųstų dokumentų I. R. ir vėl neatsiėmė pašte (b. l. 90, 93).

6. Vadovaujantis ANK 573 straipsnio 1 dalimi, šaukimai ir kiti procesiniai dokumentai administracinio nusižengimo teisenoje dalyvaujantiems asmenims siunčiami registruotu laišku arba elektroniniu paštu. ANK 573 straipsnio 2 dalyje taip pat numatyta, jog administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui, nukentėjusiajam, kurie buvo šaukiami į administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimą, apie tolesnį bylos nagrinėjimą gali būti pranešama neregistruotu laišku ar kitu būdu siunčiamu pranešimu. Vertinant I. R. elgesį aptartų nuostatų kontekste apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamame teismo nutarime padaryta išvada, jog I. R. apie posėdį buvo informuotas tinkamai. Pranešimai apie 2018 m. spalio 17 d. teismo posėdį I. R. buvo siunčiami visais žinomais adresais, t. y. tiek jo gyvenamosios vietos, tiek darbo vietos adresu. Be to, teismas ėmėsi papildomų priemonių, surado internete I. R. bei jo darbovietės elektroninio pašto adresus bei išsiuntė šaukimus ir šiais adresais. Tačiau siųstų pranešimų I. R. neatsiėmė pašte, patvirtinimo, jog gavo šaukimus elektroniniu paštu, taip pat nepateikė. 2018 m. spalio 17 d. teismo posėdžio protokole nurodyta, kad apie posėdį I. R. buvo informuotas telefonu ir nors teismui nurodė, jog yra išvykęs, prašymas atidėti posėdį teisme gautas nebuvo. Pažymėtina, jog prieš tai du kartus posėdžiai buvo atidėti būtent dėl I. R. – pirmą kartą dėl to, jog jis pageidavo susipažinti su bylos medžiaga, antrąjį dėl to, jog sirgo, nors nustatytos formos pažyma dėl negalėjimo dalyvauti teismo posėdyje pateikta nebuvo (I. R. teismui pateikė tik medicininę pažymą dėl neatvykimo į darbą, darbo biržą ar ugdymo įstaigą, b. l. 81).

7. Kartu su apeliaciniu skundu I. R. pateikė savo paso lapų kopijas, iš kurių matyti, jog I. R. turi Baltarusijos Respublikos vizą (b. l. 128) ir į šią šalį buvo atitinkamai išvykęs nurodytomis datomis (b. l. 126). Nors šios datos ir nėra aiškiai matomos, paties I. R. pažymėta išvykimo data yra galimai 2018 m. spalio 17 d., t. y. diena, kuomet vyko posėdis apylinkės teisme. Kaip matyti iš 2018 m. spalio 17 d. teismo posėdžio protokolo, I. R. jo nurodytu telefonu buvo skambinta ir apie posėdį jis informuotas 2018 m. spalio 16 d., dieną prieš teismo posėdį (b. l. 94). Taigi apie posėdį jis žinojo dar prieš išvykimą.

8. Administracinio nusižengimo byla gali būti nagrinėjama teismo posėdyje nedalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui ir nukentėjusiajam ar jų atstovams, jeigu jiems tinkamai ir laiku pranešta apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką ir jeigu iš administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens negautas prašymas atidėti bylos nagrinėjimą (ANK 629 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju I. R. buvo tinkamai informuotas apie teismo posėdį (jam siųsti pranešima paštu, šaukimai elektroniniu paštu, apie posėdį taip pat informuota telefonu), prašymas atidėti posėdį gautas nebuvo, taigi byla pagrįstai išnagrinėta nedalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui.

Dėl I. R. veiksmų kvalifikavimo pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį

9. ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims už kreditorių teisių pažeidimą (kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimą, pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimą ar pavėluotą pateikimą teismui, kreditorių susirinkimų nesušaukimą įstatymuose numatytais atvejais). Nusižengimo sudėtis yra formali. Objektyvieji administracinio nusižengimo požymiai yra išvardyti kaip alternatyvūs, todėl atsakomybė kyla už bet kokį iš įstatyme išvardytų alternatyvių pažeidimų padarymą. I. R. skunde klaidingai interpretuoja ANK 120 straipsnio 1 dalies nuostatas teigdamas, neva nusižengimo sudėtį sudaro būtent kreditorių teisių pažeidimas, o ne atsiskaitymo tvarkos pažeidimas. Kreditorių teisių pažeidimas šiuo atveju gali pasireikšti alternatyviais veiksmais, vienas kurių yra kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimas, t. y. pažeidus kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę, tokius veiksmus galima kvalifikuoti kaip baigtą nusižengimą pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį.

10. Laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2018 m. vasario 28 d. Bendrovė turėjo įsiskolinimą valstybei, kurio dydis svyravo nuo 43 923,54 Eur iki 54 538,19 Eur (b. l. 10-22). Prieš dengdama šį įsiskolinimą Bendrovė turėjo teisę, vadovaujantis CK 6.930¹ straipsnio nuostatomis, atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo, taip pat atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių. Kaip matyti iš pateiktos Bendrovės sąskaitų aktyvumo ataskaitos, inkriminuojamo nusižengimo padarymo laikotarpiu, t. y. nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2018 m. vasario 28 d., Bendrovė atliko įvairaus dydžio mokėjimus UAB „K.“ (2017 m. kovo 23 d. 300 Eur, 2017 m. gegužės 11 d., birželio 9 d., liepos 11 d. po 599 Eur, 2017 m. rugpjūčio 11 d. 899 Eur, 2017 m. rugpjūčio 12 d. 30 000 Eur, 2017 m. rugsėjo 12 d. 1 283 Eur), UAB „S.“ (įvairaus dydžio, apie 20 Eur dydžio mokėjimai) bei kitiems ataskaitoje nurodytiems juridiniams asmenims (b. l. 23-25). Taigi, kaip teisingai pažymėta skundžiamame teismo nutarime, Bendrovė, turėdama mokestinę nepriemoką VMI, tai yra būdama skolinga valstybės biudžetui bet neturėdama pakankamai lėšų visiems kreditorių reikalavimams patenkinti, pažeidė kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką, t. y. atliko mokėjimus pažeisdama CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą. Pažymėtina, jog CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtinta atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo tvarka yra imperatyvi, t. y. įstatymas nenumato jokių atvejų, kuomet minėtą tvarką būtų galima pažeisti ar jos nesilaikyti. Todėl, apeliaciniame skunde nurodyti neteisėto Bendrovės direktoriaus elgesio motyvai (2.7. punktas) neeliminuoja jo pareigos laikytis imperatyvių įstatymų nuostatų.

11. Kartu su skundu I. R. pateikė sprendimus civilinėje byloje, kurie anot apelianto patvirtina, kad šiuo atveju atsiskaitymo tvarka, nustatyta CK 6.930¹ straipsnyje, pažeista nebuvo, t. y. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 26 d. sprendimą, kuriuo iš Bendrovės V. K. priteistas darbo užmokestis, komisiniai, kompensacijos už nepanaudotas atostogas, išeitinė išmoka (b. l. 120, 121), Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 6 d. nutartį, kuria išieškotoja V. K. šioj byloje pakeista nauju išieškotoju, I. R. (b. l. 117, 118). Anot apelianto šie sprendimai, susiję su darbo santykiais, pagal kuriuos išieškotojas iš Bendrovės buvo pakeistas I. R., rodo, kad įmonė, neturėdama lėšų banko sąskaitoje, atsiskaitymus vykdė vadovui atsiskaitant nuosavomis lėšomis bei lėšomis, jam išmokėtomis kaip antros eilės kreditoriui. Visų pirma teismas pažymi, jog jokių duomenų apie tai, kad Bendrovė I. R., kaip antros eilės kreditoriui, būtų išmokėjusi tam tikras pinigines lėšas, byloje nėra. Atlikus Bendrovės patikrinimą, buvo išreikalauta būtent Bendrovės sąskaitų aktyvumo ataskaita, t. y. mokėjimus šiuo atveju atliko Bendrovė, o ne I. R., kaip teigiama skunde. Antra, mokėjimai šiuo atveju buvo atlikti juridiniams asmenims, kurie nėra pateikę vykdomųjų dokumentų dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių. Kaip matyti iš paties I. R. pateikto vykdomojo rašto, skola, kuri buvo išieškota V. K. naudai, išieškota nebuvo, o vykdomasis dokumentas grąžintas išieškotojui (b. l. 119), duomenų apie tai, jog dėl skolos išieškojimo į antstolį, pasikeitus išieškotojui, būtų kreipęsis pats I. R., byloje nėra. Taigi pagrindo kalbėti apie CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų taikymą šioje byloje nėra – šiame punkte aiškiai nurodoma, jog antrąja eile privaloma atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių. Šią išvadą patvirtina Institucijos kartu su atsiliepimu pateiktas išrašas iš antstolių informacinės sistemos, iš kurio matyti, kad Lietuvos antstolių kontorose nėra bylų dėl išieškojimo iš Bendrovės pagal vykdomuosius dokumentus, išduotus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių (b. l. 140).

12. Skunde I. R. kelia klausimą dėl civilinės ir administracinės atsakomybės atribojimo teigdamas, jog kreditorius, t. y. VMI, manydamas, kad jo teisės pažeistos, turėjo teisę šias teises ginti civiline tvarka ginčijant sandorius, kuriais su vėlesnės eilės kreditoriais atsiskaityta anksčiau nei su VMI (2.2. punktas). Pažymėtina, jog I. R. nurodytas sandorių ginčijimas ir ne atsakomybės forma, o civilinių teisių gynimo priemonė, aplinkybė, ar šia priemone buvo pasinaudota, neturi reikšmės kvalifikuojant I. R. veiksmus pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį ir traukiant jį administracinėn atsakomybėn.

13. Skunde taip pat teigiama, jog kreditoriaus (VMI) teisės šiuo atveju ir taip buvo apgintos, kadangi Bendrovė kelis kartus kreipėsi į VMI su prašymu suteikti mokestinę paskolą, nors mokestinės paskolos sutartis ir nebuvo sudaryta, buvo pritaikytas turimo žemės sklypo įkeitimas kreditoriaus naudai (hipoteka), o sklypo vertė yra pakankama prievolei įvykdyti (2.3., 2.4. punktai). Kaip matyti iš bylos medžiagos, Bendrovė kelis kartus iš ties kreipėsi dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo, tačiau tokie prašymai nebuvo tenkinti (b. l. 98-100), o 2018 m. kovo 16 d. sprendimu VMI nustatė Bendrovės turtui (žemės sklypui) priverstinę hipoteką (b. l. 101, 102). Nors skunde teigiama, neva pritaikius priverstinę hipoteką kreditoriaus teisės buvo apgintos, hipoteka vadovaujantis MAĮ 95 straipsnio nuostatomis yra tik vienas iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų, o ne pats mokestinės prievolės įvykdymas. Pritaikius Bendrovei priverstinę hipoteką, skola valstybei, susidariusi dėl nesumokėtų mokesčių, padengta nebuvo. Be to, I. R. pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį nubaustas už nusižengimą, padarytą laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2018 m. vasario 28 d., o sprendimas dėl priverstinės hipotekos buvo priimtas vėliau, t. y. 2018 m. kovo 16 d.

14. Įvertinęs aukščiau aptartas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos išvada, jog Bendrovės vadovas I. R., organizuodamas atsiskaitymus su kreditoriais, nesilaikė atsiskaitymų su valstybe eiliškumo tvarkos, numatytos CK 6.930¹ straipsnyje, todėl jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį.

Dėl paskirtos nuobaudos

15. Skunde taip pat pateikiamas prašymas skirti kuo mažesnę baudą, žemiau nustatytos minimalios ribos, t. y. faktiškai prašoma taikyti ANK 34 straipsnio 5 dalį, pagal kurią teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda. Pažymėtina, kad administracinė nuobauda, taikant ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas, gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-4-2011, 2AT-7-4-2013, 2AT-54-489/2018).

16. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė nei vienos I. R. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio (pirmosios instancijos teisme savo pozicijos pažeidėjas neišsakė), kaltę dėl padaryto nusižengimo I. R. neigia, kelia įvairias versijas dėl vykdytų mokėjimų ir tokių mokėjimų pagrįstumo. Nors pats mokėjimų tvarkos pažeidimas bei skola valstybei dėl nesumokėtų mokesčių rodo, jog Bendrovės finansinė būklė nėra itin gera, ši aplinkybė nėra pagrindas taikyti I. R. atžvilgiu ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas. Kaip teisingai pažymėta atsiliepime į apeliacinį skundą, jei I. R. vykdytų atsiskaitymus laikydamasis CK 6.930¹ straipsnio nuostatų, visa Bendrovės prievolė ar didžiausia jos dalis jau būtų padengta.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis ANK 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,

nutaria:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 23 d. nutarimą nepakeistą, I. R. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėja Jurgita Kolyčienė