- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-03-20
- Bylos Nr.
- P-261-59-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Roma Sabina Alimienė (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- J. N.
- Atsakovas
- Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai
- Kategorijos
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo „Vilnijos“ draugijos pirmininko K. G. ir Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos prašymus atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A11-852-2008 pagal pareiškėjo J. N. (J. N.) skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant ,,Vilnijos“ draugijos pirmininkui K. G., dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas J. N. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 3 – 5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – atsakovas, Komisija, apeliantas) 2006 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. KS-58 ir bylą nutraukti.
Atsakovas su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo ,,Vilnijos“ draugijos pirmininkas K. G. atsiliepimu į skundą prašė skundo nepatenkinti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. kovo 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino – panaikino Komisijos 2006 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. KS-58.
Teismas pažymėjo, kad pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę atsakovas turi įrodyti faktus, patvirtinančius jo prieštaravimus skundui. Ginčo šalių nurodytos aplinkybės patvirtinamos tiesioginiais rašytiniais įrodymais, t. y. faktiniais duomenimis, betarpiškai patvirtinančiais arba paneigiančiais turinčių bylai reikšmės aplinkybių buvimą ar nebuvimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) IX skirsnis, taip pat ir 57, 58 str.). Teismas nurodė, kad Komisija yra nepriklausoma kolegiali viešojo administravimo, kontrolės (priežiūros) institucija, todėl Viešojo administravimo įstatymo nuostatų reikalavimai taikytini ir jos priimtiems sprendimams (Viešojo administravimo įstatymo (1999 m. birželio 17 d. įstatymas Nr. VIII-1234, galiojęs iki 2007 m. sausio 30 d.) 8 str. 1 d., Lietuvos Respublikos Seimo 1999 m. birželio 10 d. nutarimu Nr. VIII-1223 patvirtintų Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos nuostatų (toliau – Nuostatai) 1 p.). Tačiau skundžiamas Komisijos sprendimas yra nemotyvuotas, grindžiamas prielaidomis, o ne nustatytais ir įvertintais faktiniais duomenimis, neaiškus pareiškėjo galimai padaryto pažeidimo laikas. Teismas pažymėjo, jog Komisija sprendime nurodė, kad įvertinus didesnę įrodomąją galią turinčių rašytinių įrodymų ir liudytojų R. S., Valdo F. K., J. V. Z. A. Š. parodymų visumą laikytina esant įrodyta, kad pareiškėjas, viršydamas jam suteiktos kompetencijos ribas, pasinaudojo savo tarnybinėmis galiomis rinkti gyventojų paramą, kurios gana nemažos sumos atiteko Lietuvos lenkų sąjungai. Šie Komisijos argumentai nepagrįsti, nes neaišku, kokius įrodymus Komisija laikė turinčiais didesnę įrodomąją galią ir kokius didesnę įrodomąją galią turinčius įrodymus vertino. Sprendime nepasisakyta dėl rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas neragino pervesti 2 proc. pajamų mokesčio Lietuvos lenkų sąjungai (Vilniaus rajono Nemėžio vidurinės mokyklos direktoriaus 2005 m. liepos 14 d. raštas Nr. 285, Vilniaus rajono Avižienių vidurinės mokyklos direktorės 2005 m. rugsėjo 9 d. raštas Nr. S-09). Teismas taip pat pažymėjo, jog Komisijos sprendime nurodyta, kad liudytojai patvirtino, jog 2005 m. sausio mėn. vykusiame mokyklų direktorių pasitarime Švietimo skyriaus vedėjas, t. y. pareiškėjas, buvo užsiminęs apie mokesčio rinkimą, tačiau šis Komisijos sprendimo argumentas nesutampa su liudytojų V. F. K., J. V. Z. A. Š., V. O., R. S. parodymais. Teismas padarė išvadą, kad Komisija konkrečiai nenustatė, ar 2005 m. sausio mėn., ar 2005 m. gegužės mėn. vykusių Vilniaus rajono švietimo darbuotojų susirinkimų metu pareiškėjas ragino pervesti 2 proc. pajamų mokestį Lietuvos lenkų sąjungai, t. y. neaiškus pareiškėjo galimai padaryto pažeidimo laikas. Teismas nurodė, kad Komisijos argumentas, jog pareiškėjas, kaip Švietimo skyriaus vedėjas, teikė rajono tarybai svarstyti sprendimus dėl moksleivio krepšelio lėšų paskirstymo rajono švietimo įstaigoms ir tuo taip pat darė įtaką mokyklų vadovams ir tėvams, kad pastarieji teiktų kuo daugiau paramos Lietuvos lenkų sąjungai, yra menamo pobūdžio ir nepagrįstas jokiais įrodymais. Komisijos sprendime pateikta Valstybinės mokesčių inspekcijos informacija apie tai, kad Lietuvos lenkų sąjungos Vilniaus rajono 2 proc. sumokėto pajamų mokesčio gyventojų parama 2004 m. sudarė 129 106,34 Lt, o 2005 m. – 268 182, 84 Lt, yra bendro pobūdžio, nes niekaip nepagrindžia Komisijos argumento, kad surinktos sumos yra pareiškėjo veiklos rezultatas. Komisijos sprendime nurodytas faktas, kad elektroninis laiškas, išsiųstas Vilniaus rajono mokykloms, kuriame prašoma pateikti Švietimo skyriaus specialistams informaciją, išsiųstas pareiškėjo vardu ir iš jo kompiuterio. Tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina, kad elektroninį laišką Vilniaus rajono mokykloms apie tai, kaip mokyklose organizuotas bendruomenės informavimas apie galimybes savo nuožiūra skirti 2 proc. pajamų dalį, išsiuntė B. R. (B. R.), vykdydamas pareiškėjo žodinį pasiteiravimą. Komisijos sprendime šiuo klausimu nėra jokių išvadų. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad atsakovo sprendimas yra nemotyvuotas, priimtas pažeidžiant viešojo administravimo principus, todėl yra pagrindas patenkinti skundą ir panaikinti šį sprendimą.
III.
Atsakovas apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:
1. Teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl senaties netaikymo, panaikino sprendimą, tačiau bylos nenutraukė ir nepadarė išvadų, kad pareiškėjas nepažeidė Įstatymo reikalavimų, neįpareigojo dar kartą (trečią) vertinti pareiškėjo elgesį. Pastarasis liko nei reabilituotas, nei pripažintas Įstatymo pažeidėju, todėl byla yra procesiškai neužbaigta.
2. ABTĮ ir Viešojo administravimo įstatymo normas teismas aiškino akcentuodamas būtinumą įrodyti faktus, nors aiškinti teisės normą būtina sistemiškai ir atsižvelgti ne tik į vidinę normos struktūrą, bet ir į jos ryšius su kitų įstatymų normomis. Įstatymo pažeidimų įrodinėjimas yra specifinis. Reikėtų vadovautis civiliniame procese susiformavusia įrodymų pakankamumo taisykle, kuri grindžiama tikimybių pusiausvyros principu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002 m.).
3. Teismas kiekvieną įrodymą vertino atskirai, tačiau ne jų visumą. Toks įrodymų vertinimas neatitinka įstatymų reikalavimų. Byloje yra duomenys apie pareiškėjo padaryto pažeidimo laiką. Teismas neįvertino Komisijos sprendimo motyvų dėl senaties termino. Komisija tinkamai įvertino mokyklos direktorių parodymus.
4. Komisijos procedūrinės veiklos tiriant galimus interesų konfliktus ir surašant sprendimus Įstatymas nereglamentuoja. Komisija turėjo teisę ir pareigą vadovautis norminiais aktais, reguliuojančiais panašius santykius, bei bendrais principais, kad būtų užtikrintas objektyvumas ir priimtų sprendimų pagrįstumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gruodžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5 – 1053/2004). Teismo priekaištai dėl sprendimo motyvų yra nepagrįsti.
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 131 – 132) prašo apeliacinį skundą atmesti.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas, atlikdamas tyrimą, nenustatė konkrečių pažeidimų faktų bei pažeidimo padarymo laiko, nagrinėjant administracines bylas (šią ir administracinę bylą Nr. I-1920-14/2006) neteikė įrodymų, paneigiančių skundo nepagrįstumą, todėl teismas sprendimą panaikino pagrįstai.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 140 – 141) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 29 d. sprendimą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus ir buvo šališkas.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. kovo 28 d. sprendimu atsakovo apeliacinį skundą atmetė kaip nepagrįstą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 29 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra kaltinamas Įstatymo 13 straipsnio 1 dalies, pagal kurią asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, negali naudoti savo pareigų, galių ir vardo, siekdamas paveikti kitų asmenų sprendimą, kuris sukeltų interesų konfliktą. pažeidimu, kuris (pagal atsakovo 2006 m. lapkričio 9 d. sprendimą) pasireiškė tuo, jog pareiškėjas, „viršydamas jam suteiktos kompetencijos ribas, pasinaudojo savo turinčiomis galiomis rinkti gyventojų paramai, kurios gana nemažos sumos atiteko Lietuvos lenkų sąjungai“.
Kolegija pažymėjo, kad šios skundžiamame sprendime nurodytos išvados apie pareiškėjo tariamai padarytą Įstatymo pažeidimą pagrįstumas turi būti atskleistas motyvuojamojoje sprendimo dalyje. To reikalauja bendroji administraciniam sprendimui adresuota Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, bei paties atsakovo patvirtinto reglamento 31 punktas, pagal kurį, be kita ko, atsakovo sprendime turi būti išdėstyti sprendimo priėmimo motyvai ir pagrindai. Administracinis teismas, patikrindamas sprendime nurodytos išvados (apie faktinį pažeidimo pagrindą) pagrįstumą, turi įvertinti sprendime pateiktus argumentus ir nurodytas faktines aplinkybes, siekiant sutikti arba nesutikti su administraciniame sprendime nurodytu aplinkybių vertinimu. Tai reiškia, kad teismas neturi ir, teisingumo bei nešališkumo principų taikymo požiūriu, negali išeiti iš administraciniame sprendime pateikto aplinkybių vertinimo ribų ir atlikti teismui nebūdingą administraciniame sprendime nurodyto pažeidimo įrodinėjimo funkciją, t. y. funkciją, pagal įrodinėjimo administracinėje byloje paskirstymo taisykles, priskirtiną viešojo administravimo subjektui (atsakovui).
Kolegija taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamajai bylai yra reikšminga tai, kad faktinių aplinkybių požiūriu dėl tokio paties kaltinimo pareiškėjui atsakovas 2006 m. vasario 6 d. buvo priėmęs sprendimą Nr. KS - 55, kuriame buvo konstatuotas tas pats pareiškėjo tariamai padarytas Įstatymo pažeidimas ir kuris Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 9 d. sprendimu buvo panaikintas dėl jame pateiktų išvadų neaiškumo ir motyvuojamosios dalies trūkumų. Šiuo teismo sprendimu atsakovas buvo įpareigotas dėl galimo viešųjų ir privačių interesų konflikto pareiškėjo tarnybinėje veikloje spręsti iš naujo. Nurodytas teismo sprendimas yra įsiteisėjęs (atsakovo nebuvo apskųstas apeliacine tvarka). Todėl šioje apeliacinėje byloje nėra teisinio pagrindo jį tikrinti pagrįstumo aspektu ar kitaip jį kvestionuoti. Dėl šios priežasties minėtas atsakovo 2006 m. vasario 6 d. sprendimas ir šioje byloje skundžiamas 2006 m. lapkričio 9 d. sprendimas turi būti tarpusavyje palyginti, siekiant nustatyti, ar atsakovas ištaisė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 9 d. sprendime nurodytus trūkumus.
Vertindama šioje administracinėje byloje skundžiamą atsakovo sprendimą lyginamuoju su minėtu atsakovo 2006 m. vasario 6 d. sprendimu aspektu, kolegija pažymėjo, kad jame nurodytos iš esmės tos pačios, kaip ir 2006 m. vasario 6 d. sprendime, faktinės aplinkybės. Pažymėjo, kad jų išdėstymo būdas, pasireiškiantis eklektiškumu ir analizės stoka, taip pat yra panašus į pateiktą atsakovo 2006 m. vasario 6 d. sprendime. Skundžiamame sprendime nurodytos naujos faktinės aplinkybės, t. y. informacija apie tai, kad minėtos Lietuvos lenkų sąjungos pajamos iš gyventojų taip pat ir paties pareiškėjo jai pervestų 2 proc. pajamų mokesčio dalis 2005 m. padidėjo, palyginus su 2004 m., jokios įrodomosios reikšmės, sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo kaltų veiksmų nustatymo, neturi. Nuoroda skundžiamame atsakovo sprendime į didesnę įrodomąją galią turinčių rašytinių įrodymų ir liudytojų parodymų visumą (be konkrečių įrodymų analizės) teisės taikymo požiūriu negali būti pripažinta teisinga. Be to, ši nuoroda taip pat pasižymi abstraktumu.
Patikrinusi bylą joje surinktų (atsakovo nurodytų) įrodymų įvertinimo teisingumo aspektu, kolegija atsižvelgė į išvardintus argumentus bei, sutikdama su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais ir pateiktomis išvadomis, pripažino pirmosios instancijos teismo sprendimą pagrįstu.
Kolegija taip pat padarė išvadą, kad apelianto keliamas senaties taikymo klausimas šiai administracinei bylai nėra aktualus ir reikšmingas.
V.
Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2008 m. gegužės 9 d. padavė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A11 - 852/2008.
Atsiliepimas
Atsakovas mano, kad procesas administracinėje byloje tūrio būti atnaujintas ABTĮ 152 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu. Atsakovas prašyme nurodė, kad nesutinka su apeliacinės instancijos teismo motyvais. Paaiškino, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, jog kiekvienas baigiamasis teismo aktas turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais); argumentavimas turi būti racionalus; iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad baigiamajame teismo akte negali būti nutylėti argumentai ir nenurodytos aplinkybės, turinčios reikšmės teisingo baigiamojo teismo akto priėmimui; baigiamieji teismo aktai turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Minėti reikalavimai dėl teismų sprendimų argumentavimo taikytini ir bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų sprendimams.
Atsakovo nuomone, apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 22 d. sprendimas neteisėtas dėl to, kad ABTĮ 86 straipsnio nuostatos nesuteikia pirmos instancijos teismui naikinti Komisijos sprendimą dėl jo motyvuojamosios dalies trūkumų, jeigu tokie ir būtų. Teismas privalėjo ištirti ir konstruktyviai įvertinti įrodymus, padaryti atitinkamas išvadas ir visa tai išdėstyti savo sprendime (ABTĮ 87 str.).
Tačiau šio sprendimo Komisija neskundė vien tik dėl to, kad nevilkinti ir greičiau užbaigti tyrimą. Suinteresuotiems asmenims Komisija pasiūlė pateikti papildomus įrodymus, jeigu tokie yra, iš valstybinės mokesčių inspekcijos gavo duomenis apie 2005 metais pervestas lėšas lenkų sąjungai, o iš administracinio teismo - nuorašą teismo posėdžio protokolo, kuriame įrašyti teismo apklaustų liudytojų (mokyklų vadovų) parodymai. Išklausiusi pareiškėjo paaiškinimus ir įvertinusi rašytinius įrodymus bei teismo apklaustų liudytojų parodymus, Komisija 2006 m. lapkričio 9 d. priėmė motyvuotą sprendimą kuriuo pareiškėją pakartotinai pripažino pažeidusiu Įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nuostatas.
Tačiau ir šį Komisijos sprendimą apygardos administracinis teismas panaikino savo sprendime net neišdėstęs Komisijos sprendimo motyvų ir racionaliai neįvertinęs byloje esančių įrodymų, kaip to reikalauja ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies nuostatos. Todėl Komisija apeliacine tvarka skundė būtent 2007 m. kovo 29 d. teismo sprendimą. Atsižvelgiant į tai, kad teismų instancinė paskirtis yra šalinti galimas žemesnių instancijų teismų klaidas, apeliacinis teismas privalėjo konstruktyviai ir racionaliai įvertinti šioje byloje esančius įrodymus, bet ne lyginti du Komisijos sprendimus. Komisijos sprendimų motyvų vertinimas, kolegijos taip vadinamu lyginamuoju aspektu, prieštarauja ABTĮ 138 straipsnio 4 dalies nuostatoms, kurios reikalauja vertinti įrodymus. Toks Komisijos sprendimų vertinimas, yra akivaizdus nukrypimas nuo teismų praktikos, taikant minėto ABTĮ 138 straipsnio nuostatas, vertinant ir šalinant žemesnių teismų galimas klaidas.
Komisijos nuomone, teisėjų kolegijos buvo susaistytos Vyriausiojo administracinio teismo pareiškėjo J. L. administracinėje byloje teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 7 d. priimtu sprendimu, kuriame nurodoma, kad esą nėra teisinių argumentų teigimui, jog šiai teisinio persekiojimo už neteisėtus veiksmus rūšiai netaikytini senaties terminai. Minėtoje byloje teisėjų kolegija nurodė taikyti Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, reglamentuojančias tarnybinių nuobaudų skyrimą.
Išplėstinė teisėjų kolegija šioje byloje minėtos nutarties nevertino ir dėl senaties taikymo pagal įstatymo analogiją nepasisakė. Todėl nebuvo kliūčių šioje byloje sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją ir įvertinti Komisijos argumentus bei, atsižvelgus į Seimo 2006 m. gruodžio 5 d. įstatymu ratifikuotos Jungtinių Tautų konvencijos prieš korupciją nuostatas, pritarti Komisijos 8-nerių darbo metų praktikai dėl senaties termino netaikymo.
Nukrypimas nuo teismų praktikos šalinant galimas žemesnių instancijų teismų klaidas ir teisėjų kolegijos susaistymas senaties termino taikymu, sudaro pakankamą teisinį pagrindą atnaujinti procesą šioje byloje.
Tretysis suinteresuotas asmuo „Vilnijos“ draugijos pirmininkas K. G. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2008 m. gegužės 9 d. padavė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A11-852/2008 remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu. Prašyme atnaujinti procesą nurodė, kad:
1. Teisme J. N. prisipažino siūlęs pervesti 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio dalį „patikimoms visuomeninėms organizacijoms“ (patikimiausia – jo atstovaujama Lietuvos lenkų sąjunga), tai patvirtino liudininkai R. S., V. F. K. ir kiti.
2. Tai paliudijo dar 10 Vilniaus rajono švietimo darbuotojų, kurie dėl savo vadovybės spaudimo negali nurodyti savo pavardžių, nes jie nebūtų apginti ir nukentėtų.
3. 2008 m. kovo 28 d. posėdyje pagal trečiojo suinteresuoti asmens „Vilnijos“ draugijos raštišką įgaliojimą neleido dalyvauti tos pačios draugijos valdybos nariui, atsakingam už švietimą, A. M..
4. Nesidomėdamas visomis su byla susijusiomis aplinkybėmis teismas negalėjo atrinkti vien teisingus duomenis, netinkamai, neobjektyviai juos įvertino, nevisapusiškai juos išnagrinėjo, nutartyje kėlė ne esminius dalykus.
5. Pagal LR Konstitucijos 110 straipsnį teismas turėjo įvertinti ir LR Konstitucijos 25, 28, 29 straipsnių pažeidimus, ilgą laiką iš lietuviškų mokyklų, darželių prievarta renkant Lenkų sąjungai, lenkiškoms švietimo įstaigoms ir Lenkų rinkimų akcijai (politinei organizacijai, kovojančiai prieš švietimą valstybine kalba, jau 12 metai rengiančiai konferenciją „Lenkų vaikas - lenkiškoje mokykloje“). Tai pažeidžia ir Jungtinių tautų Generalinės Asamblėjos 1992 m. Tautinėms ir etninėms, religinėms ir kalbinėms mažumoms priklausančių asmenų teisių deklaraciją (2 str. 3 p., 8 str. 4 p.), tarptautinę Tautinių mažumų konvenciją (20, 21 str.).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
Procesą atsisakytina atnaujinti.
Teismo sprendimu, išsprendus šalių ginčą, įsiteisėjęs sprendimas įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Tačiau ABTĮ 153 straipsnis numato specialią teismo sprendimo revizavimo procedūrą, tai yra proceso atnaujinimą. Tačiau šis institutas yra ribojamas tam tikrais ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas esant šioje normoje nurodytiems pagrindams. ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad prašymas turi būti motyvuotas. Nustatyti pagrindai bei prašymo turinys įpareigoja asmenį, paduodantį prašymą dėl proceso atnaujinimo, prašymą pagrįsti ir pateikti konkrečius argumentus (įrodymus), patvirtinančius minėtų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str.1 d.).
Vyriausiojo tarnybinės etikos komisija ir tretysis suinteresuotas asmuo „Vilnijos“ draugijos pirmininkas K. G. prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą. Šiuo pagrindu procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme.
Atsakovas Vyriausioji tarnybinė etikos komisija prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 2 dalies 12 punkto pagrindu grindžia iš esmės tuo, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo konstruktyviai, racionaliai įvertinti byloje esančius įrodymus, bet ne lyginti du Komisijos sprendimus, teisėjų kolegija buvo susaistyta J. L. byloje 205 m. rugsėjo 7 d. priimtu sprendimu. Taigi, darytina išvada, kad Vyriausioji tarnybinės etikos komisija iš esmės nesutinka su apeliacinės instancijos teismo įrodymų vertinimu.
Tretysis suinteresuotas asmuo „Vilnijos“ draugijos primininkas K. G. prašyme atnaujinti procesą taip pat iš esmės teismui pateikia savo faktinių bylos aplinkybių vertinimą, mano, kad teismas neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių ir netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4 -1212/2006 konstatavo, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 57 str. 4 d. ). ABTĮ 57 straipsnyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Taip pat pažymėtina, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas.
Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens prašymuose dėl proceso atnaujinimo nurodytus argumentus, konstatuoja, kad akivaizdžių įrodymų, kad buvo nukrypta nuo suformuotos teismų praktikos, teismui nepateikta, o atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens nesutikimas su apeliacinės instancijos teismo atliktu faktiniu aplinkybių vertinimu pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalį nėra proceso atnaujinimo pagrindas. Kitų ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų nei atsakovas, nei tretysis suinteresuotas asmuo savo prašymuose nenurodė, todėl darytina išvada, jog atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos ir trečiojo suinteresuoto asmens „Vilnijos“ draugijos pirmininko K. G. prašymai nėra pagrįsti įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, dėl ko jie netenkintini ir procesas šioje byloje neatnaujintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
atsisakyti atnaujinti procesą pagal Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos ir „Vilnijos“ draugijos pirmininko K. G. prašymus.
Nutartis neskundžiama.