Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 28 d. nuosprendžio, kuriuo E. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 2 p., 3 p., 6 p., 135 str. 2 d. 2 p., 3 p., 140 str. 1 d. ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 2 p., 3 p., 6 p. laisvės atėmimu 14 (keturiolikai) metų;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 2 d. 2 p., 3 p. laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. (2010 m. rugpjūčio 27 d. epizodas) laisvės atėmimu 7 (septyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., 5 d. 1 p., 2 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo bei dalinio sudėjimo būdu ir E. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 15 (penkiolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

E. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. (2010 m. balandžio 20 d. – 2010 m. birželio 20 d. epizodas) išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Į bausmės laiką įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2010 m. rugpjūčio 31 d iki 2011 m. vasario 28 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. B. nuteistas už tai, kad 2010 m. rugpjūčio 27 d., apie 19.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto su savo tėvu R. J. B. metu, tyčia pastarajam sudavė vieną kartą kumščiu į pilvą, padarydamas jam poodinę kraujosruvą pilve, pokapsulinį kepenų plyšimą, ko pasėkoje sunkiai sutrikdė bejėgiškos būklės dėl neįgalumo, savo šeimos nario - tėvo R. J. B. sveikatą.

E. B. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 27 d., 19.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto su savo tėvu R. J. B. metu, tyčia pastarajam sudavė rankomis ir kojomis ne mažiau 18 kartų į krūtinės sritį, padarydamas jam 10 poodinių kraujosruvų krūtinėje su žalsvu atspalviu, 8 poodines kraujosruvas krūtinėje su žalsvai gelsvu atspalviu, kvalifikuojamas nežymiu sveikatos sutrikdymu, ir taip nežymiai sutrikdė R. J. B. sveikatą.

E. B. nuteistas už tai, kad 2010 m. rugpjūčio 30 d., tarp 6.00-15.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto su savo tėvu R. J. B. metu, tyčia pastarajam sudavė rankomis ne mažiau 29 smūgius į krūtinės sritį, padarydamas jam kepenų kapsulės plyšimą ir kraujavimą į pilvaplėvės ertmę, krūtinės sumušimą, pasireiškusį daugybinėmis kraujosruvomis krūtinėje, odos nubrozdinimu krūtinėje, krūtinkaulio ir abipusių II, III šonkaulių lūžiais su krūtinplėvės ir plaučių sužalojimais, kraujosruva širdies riebalyne, kas komplikavosi kraujavimu į krūtinplėvės ertmes, oro susikaupimu krūtinplėvės ertmėse ir krūtinės poodyje, kvėpavimo nepakankamumu, ko pasėkoje R. J. B. mirė, t. y. E. B. sukeldamas nukentėjusiajam dideles fizines kančias tyčia itin žiauriai nužudė bejėgiškos būklės dėl neįgalumo savo šeimos narį - tėvą R. J. B. .

E. B. buvo kaltinamas tuo, kad jis laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 20 d. iki 2010 m. birželio 20 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto su savo tėvu R. J. B. metu, sudavė pastarajam ranka į veidą, kitas kūno vietas, taip sukeldamas šiam fizinį skausmą, t. y. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.

Nuteistojo teigimu, tėvas nuolat įžeidinėdavo jį ir jo šeimos narius, nuolatos tyčiodavosi iš jų, toks tėvo elgesys sukeldavo stiprias neigiamas emocijas, agresiją, būtent, itin įžeidžiantis tėvo elgesys įtakojo jo veiksmus ir įvykio metu. Apeliantas pažymi, kad prieš tėvą jis smurtaudavo tik tais atvejais, kai tėvas jį įžeisdavo ir iš karto po neteisėto tėvo elgesio, įvykio metu smurtą prieš tėvą jis pavartojo taip pat iš karto po tėvo įžeidinėjimų. Visos šios aplinkybės, nuteistojo nuomone, rodo, kad jo veiksmai tėvo atžvilgiu turi būti kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 130 str., o ne pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d., kaip kvalifikavo pirmosios instancijos teismas.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistasis E. B. apeliaciniame skunde neneigia vartojęs smurtą prieš savo tėvą, nuteistasis iš esmės neneigia, jog tėvas mirė nuo jo suduotų smūgių, tačiau nesutinka su jo veikos kvalifikavimu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 2 p., 3 p., 6 p., nurodo, jog tėvą nužudė dėl didelio susijaudinimo, kurį įtakojo itin įžeidžiantis tėvo elgesys ir prašo jo veiką kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 130 str.

Lietuvos Respublikos BK 130 str. nustatyta privilegijuota nužudymo sudėtis, kai nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė pasireiškia specifine tiesioginės tyčios forma – afektine tyčia, tai yra kai veika padaroma staiga labai susijaudinus. Nužudymas kvalifikuojamas pagal Lietuvos Respublikos BK 130 str. tada, kai nukentėjusiajam gyvybės atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis. Nužudymas laikomas padarytu fiziologinio afekto būsenoje ir kvalifikuojamas pagal Lietuvos Respublikos BK 130 str. tik nustačius aplinkybių, nurodytų minėtame straipsnyje, visumą: 1) nukentėjusiojo asmens neteisėtas ar itin įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį poelgis, 2) staiga kilęs kaltininko didelis susijaudinimas dėl tokių nukentėjusiojo veiksmų, 3) kaltininko veiksmai yra greitas atsakas į nukentėjusiojo asmens neteisėtą ar įžeidžiantį poelgį. Neteisėtais asmens veiksmais laikomas bet koks prieš kaltininką ar jo artimą asmenį nukreiptas priešingas teisei nukentėjusiojo elgesys, kuris gali pasireikšti kėsinimusi į asmens gyvybę, sveikatą, turtą, smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu – grasinimu panaudoti smurtą, tyčiojimusi, šantažu ir kitaip. Spręsdamas, ar nukentėjusiojo poelgis yra itin įžeidžiantis, teismas atsižvelgia į tai, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai esmingai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę bei orumą ir kaip tai paveikia kaltininką, atsižvelgiant į jo individualias asmenines savybes. Baudžiamasis įstatymas nenurodo konkretaus laiko, per kurį kaltininkas turi padaryti savo veiksmus, tačiau kaltininko atsakas į neteisėtą ar įžeidžiantį poelgį turi sekti iš karto po nukentėjusiojo veiksmų, nes fiziologinio afekto būsena, kai asmuo jaučia didelį susijaudinimą, tęsiasi labai trumpą laiką.

Kaip matyti iš nuteistojo E. B. bei liudytojos A. Z. parodymų, nukentėjusysis R.J. B. beveik nevaikščiojo, nes nyko jo kojų raumenys, jis gulėjo lovoje, jam buvo reikalinga priežiūra, tačiau, nepaisant to, R.J. B. elgdavosi neadekvačiai, t. y. jis dažnai nusimaudavo sauskelnes ir tuštindavosi tiesiai ant lovos, išmatomis ištepdavo sieną, daužė indus, plėšdavo tapetus. Nuteistasis E. B. parodė, kad 2010 m. rugpjūčio 30 d., grįžęs į namus apie 15 val., rado sudaužytus indus, tėvas buvo nusiplėšęs sauskelnes, išmatomis ištepęs sieną prie lovos, ant jo rėkė, todėl jis susinervino ir sudavė tėvui į veidą, po to sudavė dar du smūgius tėvui į krūtinę. Toks nukentėjusiojo elgesys, iš tikrųjų buvo netinkamas, įžeidžiantis ir, iš principo, galėjo sukelti nuteistajam neigiamą reakciją ir didelį susijaudinimą, o E. B. veiksmai galėtų būti vertinami, kaip greitas atsakas į nukentėjusiojo netinkamą elgesį. Tačiau veikos teisinį vertinimą tokioje situacijoje apsprendžia kaltininko didelio susijaudinimo ar, kitais žodžiais tariant, fiziologinio afekto buvimas. Veikos kvalifikavimui pagal Lietuvos Respublikos BK 130 str. būtina nustatyti, jog didelį susijaudinimą sukėlė nelauktas, staiga padarytas, netikėtas kaltininkui nukentėjusiojo poelgis. Šioje byloje paties nuteistojo E. B. , jo sugyventinės A. Z. parodymais nustatyta, kad toks nukentėjusiojo R.J. B. elgesys buvo įprastas, tęsėsi jau gana ilgą laiką, dėl tos pačios priežasties - besitęsiančio netinkamo tėvo elgesio (nukentėjusysis R.J. B. nusimaudavo sauskelnes, tuštindavosi į lovą, išmatomis ištepliodavo sienas, daužydavo indus, E. B. įžeidinėdavo žodžiais) nuteistasis E. B. nuolat konfliktuodavo su tėvu, byloje surinktais įrodymais nustatyta, jog smurtą dėl tos pačios priežasties prieš tėvą nuteistasis vartojo ir 2010 m. birželio 27 d. - kumščiu sudavė R.J. B. į pilvą, taip sunkiai sutrikdymas nukentėjusiojo sveikatą, taip pat tuo pat metu tėvui sudavė rankomis ir kojomis ne mažiau 18 kartų į krūtinės sritį, tuo nežymiai sutrikdydamas nukentėjusiojo sveikatą. Šios aplinkybės rodo, jog nieko neįprasto, netikėto, staigaus 2010 m. rugpjūčio 30 d. iš nukentėjusiojo pusės neįvyko, R.J. B. elgesys 2010 m. rugpjūčio 30 d. nebuvo nuteistajam staigus ir nelauktas, galėjęs sukelti E. B. tokį susijaudinimą, kuris iš dalies aptemdė nuteistojo sąmonę ir įtakojo ne mažiau 29 smūgių sudavimą nukentėjusiajam į krūtinės sritį, tuo padarant sužalojimus, sukėlusius R.J. B. mirtį. Byloje surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad smurtą prieš tėvą nuteistasis E. B. vartojo ne dėl staigaus didelio susijaudinimo būsenos, kurią sukėlė nukentėjusiojo atlikti veiksmai, bet iš pykčio ir, nors nuteistojo tyčia nužudyti R.J. B. susiformavo staiga, tačiau byloje nustatytos faktinės aplinkybės neduoda pagrindo išvadai, jog E. B. nužudė savo tėvą, būdamas fiziologinio afekto būsenoje bei kvalifikuoti jo veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 130 str.

Nuteistasis E. B. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jo tėvas buvo neįgalus. Šis nuteistojo apeliacinio skundo argumentas prieštarauja nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms. Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. M 1223/10 (01) nurodyta, jog medicininiuose dokumentuose užfiksuota informacija, kad dėl apribotos judėjimo funkcijos dėl dešinio klubo EP išnirimo ir kairės kojos klubo, kelio kontūrų bei raumenų hipotonijos, psichinės būklės, 2009 m. R.J. B. buvo nustatyta slauga. Iš ambulatorinėje kortelėje įklijuotos VU slaugos ir ilgalaikio gydymo ligoninės išrašo, išduoto 2010 m. kovo 31 d., matyti, kad R.J. B. buvo diagnozuoti dešinio šlaunikaulio kaklelio lūžimo, EP išnirimo padariniai, lėtinė galvos smegenų išemija, depresija. Obj., ligonio padėtis gulima, jis atsikelia su pagalba, nevaikšto, nestovi, judesiai riboti, raumenys sustingę (t. 1, b. l. 38 ). Aplinkybes, jog R.J. B. buvo reikalinga nuolatinė priežiūra bei, kad nukentėjusysis paskutinius metus iki mirties beveik nevaikščiojo, nurodė pats nuteistasis E. B. , taip pat liudytojai A. Z. , I. Z. , S. P. . Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad R.J. B. iš tikrųjų turėjo fizinę bei psichinę negalią ir, kad nuteistasis E. B. suvokė tėvo bejėgiškumą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog E. B. suvokė, kad jo tėvas R.J. B. buvo bejėgiškos būklės, suprato, jog, suduodamas nukentėjusiajam ne mažiau kaip 29 smūgius į krūtinės sritį, sukelia jam dideles fizines kančias, numatė, kad tokiais veiksmais gali atimti tėvui gyvybę ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams kilti, t. y. E. B. nužudė savo tėvą veikdamas netiesiogine tyčia ir teisingai šią nuteistojo veiką kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 2 p., 3 p., 6 p.

Nuteistasis E. B. apeliaciniame skunde prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime, konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d. nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 str. 2 d. numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 str. Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

E. B. padarė tris nusikalstamas veikas, iš kurių dvi priskiriamos labai sunkių nusikaltimų kategorijai, nuteistasis atėmė gyvybę savo tėvui. Byloje nustatyta viena E. B. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 6 p.). Nuteistasis E. B. apeliaciniame skunde prašo pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir jo prisipažinimą padarius nusikalstamas veikas bei nuoširdų gailėjimąsi, padėjimą išaiškinti nusikalstamas veikas, taip pat aplinkybę, kad nusikalstamą veiką jis padarė dėl didelio susijaudinimo, kurį sukėlė neteisėti tėvo veiksmai. Remiantis Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p., kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar ją darant dalyvavusius asmenis pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato: 1) kad kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir 2) kaltininkas nuoširdžiai gailisi arba padeda išaiškinti šią veiką arba nustatyti ją darant dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kai jis savanoriškai, o ne dėl surinktų byloje įrodymų pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes atliekant ikiteisminį tyrimą ar bylą nagrinėjant teisme. Kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo, kai laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį, stengiasi sušvelninti nusikaltimo padarinius. Ši aplinkybė nėra nustatoma vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo, prisipažinimas įvykdžius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą, pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan. Vertinant kaltininko parodymus svarbu nustatyti ar kaltininko parodymai padeda tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Iš bylos duomenų matyti, jog E. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, tvirtino, jog tėvo nužudyti nenorėjo, gailėjosi dėl tokių savo veiksmų, kritiškai vertino savo elgesį. Tačiau vien tik nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos nėra atsakomybę lengvinanti aplinkybė Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. prasme, kaltininkas taip pat turi pilnai prisipažinti padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Tuo tarpu, E. B. viso proceso metu savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo pripažino tik iš dalies, tvirtindamas, jog tėvui 2010 m. rugpjūčio 27 d. vieną kartą įspyrė koja į krūtinę ir du kartus kumščiu sudavė į krūtinę, 2010 m. rugpjūčio 30 d. tėvui sudavė tik tris smūgius, t. y. viso proceso metu nuteistasis stengėsi sumažinti savo nusikalstamų veiksmų apimtį. Tokie nuteistojo E. B. parodymai nesutampa su teismo nustatytomis esminėmis, pripažintų įrodytomis nusikalstamų veikų, aplinkybėmis, todėl negali būti pripažinti prisipažinimu padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, nėra pagrindo E. B. prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Negali būti tenkinamas ir nuteistojo E. B. prašymas pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė dėl didelio susijaudinimo, kurį sukėlė neteisėti tėvo veiksmai. Šioje nutartyje jau aptartais įrodymais nustatyta, kad E. B. nužudė savo tėvą veikdamas netiesiogine tyčia, bet ne afektine tyčia (staiga labai susijaudinus), didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėtas ar itin įžeidžiantis E. B. ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis, požymis E. B. veikoje nenustatytas, todėl ši aplinkybė negali būti pripažinta ir nuteistojo atsakomybę lengvinančia

Byloje nustatyta viena E. B. atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamas veikas jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Nuteistasis E. B. apeliaciniame skunde nesutinka ir su šia pirmosios instancijos teismo išvada, tvirtina, jog tą dieną, kai nužudė tėvą, jis buvo išgėręs tik alaus, tačiau ši aplinkybė neturėjo įtakos jo veiksmams. Apsvaigimas nuo alkoholio pripažįstamas atsakomybę sunkinančia aplinkybe tuomet, kai asmuo buvo apsvaigęs ir apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Ši aplinkybė apibūdina nusikalstamos veikos subjektą ir rodo didesnį jo pavojingumą, kadangi girtas asmuo gali netekti savitvardos, pasidaryti įžūlus, jis lengvai pasiduoda neigiamiems potraukiams, nesugeba kritiškai vertinti savo veiksmų. Kaip matyti iš liudytojų I. Z. , V. U. , S. P. , A. Z. , taip pat paties nuteistojo E. B. parodymų, tiek 2010 m. rugpjūčio 27 d., tiek 2010 m. rugpjūčio 30 d., t. y. E. B. inkriminuotų nusikaltimų padarymo metu, E. B. vartojo alkoholinius gėrimus. Pats nuteistasis nurodė, jog 2010 m. rugpjūčio 30 d. jis ruošėsi eiti į darbą, tačiau iš pat ankstaus ryto nuvažiavo pas savo seserį ir su jos vyru išgėrė butelį degtinės, tada, iš sesers pasiskolinęs pinigų, nusipirko dar vieną dviejų litrų talpos butelį alaus, kurį išgėrė su kaimynu S. P. , po to, kaip matyti iš bylos aplinkybių, apie 15 val. grįžęs į namus, mirtinai sumušė tėvą ir iki 3.00 val. – 4.00 val. ryto gėrė su I. Z. . 2010 m. rugpjūčio 31 d., 8.49 val. E. B. buvo nustatytas 2.20 promilių girtumas (t. 1, b. l. 160). Šios aplinkybės, o taip pat nusikaltimo pobūdis, t. y. nuteistojo veiksmų neadekvatumas nukentėjusiojo elgesiui, bejėgiškos būklės žmogui suduotų smūgių skaičius leidžia daryti išvadą, jog E. B. girtumas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Todėl, ši aplinkybė pagrįstai pripažinta nuteistojo atsakomybę sunkinančia.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas E. B. bausmes tiek už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, tiek galutinę subendrintą bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė, atsižvelgė E. B. padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, į nuteistojo asmenybę charakterizuojančius požymius - E. B. praeityje neteistas, administracine tvarka nebaustas, turi du mažamečius vaikus, registruotas darbo biržoje, į tai, kad byloje nustatyta viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti ir viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė bei, įvertinęs šių aplinkybių visumą, E. B. už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 2 p., 3 p., 6 p., padarymą paskyrė bausmę, lygią straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės medianai, už kitas dvi nusikalstamas veikas paskyrė bausmes, mažesnes nei straipsnių sankcijose nustatytų bausmių vidurkiai. Įvertinus tai, kad E. B. padarė tris nusikalstamas veikas, iš kurių dvi priskiriamos labai sunkių nusikaltimų kategorijai, nustatytos dvi sunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojančios aplinkybės – E. B. sunkiai sužalojo savo bejėgiškos būklės tėvą bei trys nužudymą kvalifikuojančios aplinkybės – E. B. itin žiauriai nužudė savo bejėgiškos būklės tėvą, nelaikytina, jog E. B. paskirta galutinė subendrinta penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta, bausmės švelninti nėra teisinio pagrindo.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo E. B. apeliacinį skundą atmesti.