Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

trečiųjų suinteresuotųjų asmenų V. K., A. S. ir O. Z. atstovui advokatui Rimgaudui Černiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiųjų suinteresuotų V. K., A. S. ir O. Z., atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. S. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. K., A. S., O. Z., uždarajai akcinei bendrovei „Sitas“, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl aktų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėja R. S. skundu (t. I, b.l. 1–4), kurį patikslino (t. I, b.l. 46–50, 66–70, 75–79), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama:

1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2009 m. lapkričio 25 d. išduotą Statybos leidimą Nr. NS/1174/09-1246 (toliau – ir Statybos leidimas);

2) panaikinti Administracijos Miesto plėtros departamento Sąlygų sąvado skyriaus vedėjo 2009 m. rugsėjo 30 d. patvirtintą ir išduotą projektavimo sąlygų sąvadą Nr. RPS 2181 (toliau – ir Sąvadas).

Taip pat prašė priteisti iš atsakovo pareiškėjai žyminio mokesčio ir bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad Administracija 2009 m. lapkričio 25 d. išdavė Statybos leidimą, pagal kurį V. K., A. S., O. Z. ir pareiškėjai buvo leista statyti garažą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Kartu su Statybos leidimu, projektu bei kitais dokumentais 2009 m. gruodžio 14 d. pareiškėja gavo ir Sąvadą. Teigė, jog apie tai, kad Sąvadas yra patvirtintas ir išduotas 2009 m. rugsėjo 30 d. iki 2009 m. gruodžio 14 d. UAB „Sitas“ pranešimo Nr. l gavimo pareiškėja nežinojo. Atkreipė dėmesį, kad Statybos leidime nurodyta, jog statybos paskirtis yra nauja statyba. Teigė, jog Statybos leidimas išduotas pažeidžiant Lietuvos Respublikos teisės aktų normas bei jos, kaip žemės sklypo, kuriame gali būti statomas garažas, savininkės interesus. Nurodė, kad 2009 m. balandžio 2 d. kartu su kitais žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkais A. S., O. Z. ir V. K. sudarė sutartį Nr. 09 04 02/02 (toliau – ir Sutartis) su UAB „Sitas“, kuris įsipareigojo parengti garažo ir tvoros techninį projektą bei gauti statybos leidimą. Šios sutarties pagrindu 2009 m. balandžio 8 d. buvo pasirašytas įgaliojimas, kuriuo pareiškėja ir kiti savininkai įgaliojo UAB „Sitas“ architektę atstovauti jų interesus Administracijoje priduodant, atsiimant projektinę dokumentaciją, atstovauti Nuolatinėje statybos komisijoje, pasirašant atitinkamus dokumentus, susijusius su projektinės dokumentacijos sutvarkymu statybos leidimo gavimui (toliau – ir Įgaliojimas). Remiantis sutartimi ir įgaliojimu, 2009 m. rugpjūčio 13 d. atsakovui buvo įteiktas prašymas projektavimo sąlygų sąvadui gauti. Pateiktų duomenų tikrumas buvo patvirtintas pareiškėjos ir kitų savininkų parašais. Remiantis minėtu prašymu, 2009 m. rugsėjo 30 d. buvo parengtas Sąvadas. 2009 m. lapkričio 18 d. Nuolatinės statybos komisijos protokole nurodyta, kad ši komisija priėmė sprendimą išduoti Statybos leidimą. Pabrėžė, kad dar iki sudarant Sutartį žemės sklype jau buvo pastatytas garažas, kurio statyba nebuvo vykdoma, laikantis Lietuvos Respublikos statybos įstatyme ar kituose teisės aktuose nustatytos tvarkos ir dėl to, remiantis Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalimi, garažas laikytinas pastatytu savavališkai. Kadangi garažas pastatytas savavališkai, pareiškėja 2009 m. spalio 17 d. Administracijai pateikė nesutikimą dėl nelegalių garažų ir aukštos mūrinės tvoros įteisinimo. 2009 m. sausio 12 d. taip pat buvo pateiktas V. G. (V. G.) prašymas, kuriame buvo prašoma išaiškinti ir ištirti, ar garažo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir priklausančio A. S., statyba nėra savavališka, tačiau atsakymas nebuvo gautas, atitinkami institucijų sprendimai nebuvo priimti. Nurodė, kad Nuolatinei statybos komisijai priimant sprendimą išduoti Statybos leidimą į minėtą nesutikimą atsižvelgta nebuvo. Atkreipė dėmesį į tai, kad minėtas 2009 m. balandžio 8 d. Įgaliojimas nebuvo patvirtintas notarine tvarka. Darė išvadą, kad pateikiant prašymą architektė jį pasirašė, neturėdama teisės atstovauti trečiųjų asmenų santykiuose su juridiniais asmenimis, be to, prašyme taip pat buvo suklastotas ir pareiškėjos parašas. Nurodė, kad dėl šios nusikalstamos veikos 2009 m. gruodžio 8 d. pareiškėja kreipėsi į Vilniaus miesto 1-ąjį policijos komisariatą, pateikdama prašymą išaiškinti ir ištirti dokumentų klastojimą. Pažymėjo, jog Statybos leidimas išduotas, pažeidžiant teisės aktų nustatytą tvarką, t. y. išduotas naujo statinio garažo statybai, nors pagal Statybos leidimą toje vietoje jau stovi savavališkai pastatytas statinys, o Sąvadas išduotas, remiantis prašymu, kuris surašytas, suklastojus pareiškėjos parašą.

Atsakovas Administracija atsiliepimu į skundą (t. I, b.l. 136–141) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, taip pat prašė netenkinti pareiškėjos prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime (t. 1, b. l. 136-141) paaiškino, kad pareiškėja nenurodė jokių Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 str. 1 d. nustatytų administracinių aktų panaikinimo pagrindų. Atkreipė dėmesį į ABTĮ 5 str. 1 d. ir pažymėjo, kad pareiškėja skunde nenurodė, kaip konkrečiai ginčijami viešojo administravimo subjekto aktai pažeidžia jos teises. Paaiškino, kad 2009 m. balandžio 2 d. pareiškėja kartu su kitais žemės sklypo savininkais sudarė sutartį su UAB „Sitas“, pagal kurią įsipareigojo parengti garažo ir tvoros techninį projektą bei gauti statybos leidimą. Sutarties pagrindu buvo pasirašytas įgaliojimas, kuriuo pareiškėja ir kiti savininkai įgaliojo UAB „Sitas“ architektę M. M. atstovauti jų vardu priduodant, atsiimant projektinę dokumentaciją, atstovauti Nuolatinėje statybos komisijoje pasirašant atitinkamus dokumentus, susijusius su projektinės dokumentacijos sutvarkymu ir statybos leidimo gavimu. Akcentavo, kad pareiškėjos argumentai, jog įgaliojimas turi būti patvirtintas notaro, yra nepagrįsti, nes įstatymai nenustato tokiam sandoriui notarinės formos. Pažymėjo, kad, kreipiantis dėl Sąvado ir Statybos leidimo išdavimo, Administracijai buvo pateiktas Įgaliojimas, kuriame buvo nustatyta, kokius asmenis architektė turi teisę atstovauti. Įgaliojimas galiojo iki 2010 m. balandžio 4 d., todėl darė išvadą, kad Administracija neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti atlikti veiksmus, susijusius su Statybos leidimo išdavimu, taip pat neturėjo pagrindo abejoti pateikto įgaliojimo teisėtumu bei jame išreikšta įgaliotojų valia. Atsižvelgė į Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ (toliau – ir STR „Statybos leidimas“) 15 punktą, Statybos įstatymo 23 straipsnio 9 dalį ir pažymėjo, kad Nuolatinei statybos komisijai nustačius, jog statinio projektas atitinka statinio projektavimo sąlygų sąvado ir žemės sklypo detaliojo plano reikalavimus, buvo priimtas sprendimas išduoti pareiškėjai ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims Statybos leidimą. Pabrėžė, kad šios komisijos sprendimas Administracijos direktoriui (jo įgaliotam savivaldybės administracijos valstybės tarnautojui) yra privalomas, todėl šio komisijos sprendimo pagrindu buvo išduotas Statybos leidimas. Padarė išvadą, kad atsakovui nebuvo pagrindo suvaržyti statytojo teisę. Atkreipė dėmesį į tai, kad, panaikinus Statybos leidimą, Nuolatinės statybos komisijos sprendimas, priimtas posėdžio metu, liks galiojantis, jis yra privalomas Administracijos direktoriui, tačiau pareiškėja neprašė jo panaikinti, nepateikė jokių argumentų bei įrodymų dėl šio sprendimo neteisėtumo. Pažymėjo, kad Nuolatinės statybos komisijos posėdžio metu nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą neišduoti statybos leidimo. Pabrėžė, kad Nuolatinė statybos komisija privalėjo užtikrinti tik tai, kad statinio projektas atitinka teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus statybos sklypo tvarkymo reikalavimus ir projektavimo sąlygų sąvado reikalavimus. Nurodė, kad neteisėtai statybai konstatuoti ir jos padariniams pašalinti turi būti inicijuojama Statybos įstatymo 28 straipsnyje numatyta procedūra, t. y. konstatuotas savavališkos statybos faktas. Paaiškino, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas turėjo pareigą organizuoti patikrinimą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, siekiant nustatyti galimai savavališkos statybos faktą ir apie tai informuoti Administraciją, prašant neišduoti statybos leidimo. Kadangi Administracijoje nebuvo gauta jokių duomenų apie savavališkas statybas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nebuvo pagrindo neišduoti Statybos leidimo. Be to, tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų panaikinti prašomus administracinius aktus, bylinėjimosi išlaidos neturėtų būti priteisiamos, nes nėra Administracijos kaltės.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Sitas“ atsiliepime į skundą (t. I, b. l. 88–91) nurodė, kad Lietuvos Respublikos įstatymų ir statybos reglamentų nustatyta tvarka atliko garažo ir tvoros, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, techninį projektą ir gavo Statybos leidimą. Tvirtino, kad pastato projektas atliktas iš dalies pastatytam statiniui su Administracijos Teritorijų planavimo ir statybų valstybės priežiūros departamento ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio leidimu.

Tretieji suinteresuoti asmenys V. K., O. Z. atsiliepimu į skundą (t. I, b.l. 118–120) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad statinių buvimas žemės sklype, nepriklausomai nuo jų teisinio statuso, nėra kliūtis naujiems statiniams statyti. Be to, jei ir būtų konstatuotas faktas, kad statybų žemės sklype yra savavališkų statybų ar statinių, kurie nėra registruoti Nekilnojamojo turto registre, tai savaime nebūtų kliūtis gauti statybos leidimą, kuriuo sprendžiami tų statinių pertvarkymo/nugriovimo klausimai. Tvirtino, kad dėl faktinių aplinkybių pareiškėja yra teisi tik iš dalies, t. y. statybų žemės sklype iš tikrųjų yra (buvo) nekilnojamojo turto registre neregistruotų statinių, savavališkų statybų, tačiau jos arba nesusijusios su Statybos leidimu arba būtent juo šalinamos. Pažymėjo, kad sklypo dalis už gyvenamojo namo yra iš dalies užstatyta statiniais, tačiau Nekilnojamojo turto registre jie nėra registruoti. Kadangi dalis jų buvo nusidėvėję, o kita dalis neaišku, kada ir kokiomis aplinkybėmis buvo pradėti statyti, tai visi sklypo bendraturčiai nutarė jų užimamoje teritorijoje pasistatyti garažų pastatą – nugriauti visus esamus statinius ir užstatyti sklypo vieną kraštinę pagal Statybos leidimą leidžiamais naujais statiniais. Su tuo visi bendraturčiai sutiko, todėl, turint šį tikslą, buvo baigtas rengti ir įregistruotas žemės sklypo planas, kuriame ir numatė kiekvieno iš jų naudojimosi ribas tos žemės sklypo dalies, kurioje pagal Statybos leidimą numatyta statyti garažų statinį. Šis planas buvo registruotas Nekilnojamojo turto registre ir pagal jį pareiškėja įsigijo tiek butą to žemės sklypo statinyje, tiek žemės sklypo dalį, t. y. ji perėmė buvusios savininkės teises ir pareigas. Paaiškino, kad pareiškėjai atiteko teisė naudotis žemės sklypo dalimi, pažymėta raide „A“. Tame pačiame žemės sklypo plane yra pažymėti ir žemės sklype buvę statiniai (jie nurodyti dalyse, pažymėtose raidėmis „C“ ir „D“). Pažymėjo, jog tam, kad būtų realizuotos statytojo teisės, bendraturčiai pasirašė su UAB „Sitas“ sutartį dėl garažo statinio projektavimo ir statybos leidimo gavimo darbų bei Įgaliojimu suteikė bendrovės architektei M. M. įgalinimus veikti visų vardu. Nurodė, kad kiekvienas jų turėjo teisę pareikšti pageidavimus dėl statybų techninio projekto, domėtis projektavimo ir statybos leidimo gavimo eiga. Pareiškėja šiais procesais nesidomėjo, nemokėjo už atliktas paslaugas, argumentuodama, kad jai garažas nereikalingas, nes neturinti galimybių jį statyti, rekonstruoja butą. Dėl šios priežasties už pareiškėją kai kuriuose dokumentuose pasirašė architektė, kaip jos atstovė. Architektei atlikus darbą, pareiškėja atsisakė jį priimti, sumokėti, o visą dokumentaciją reikėjo siųsti paštu. Akcentavo, jog aplinkybė, kad architektė nebuvo pilnai identifikuota kaip atstovė, nėra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjos parašas buvo suklastotas prašyme dėl Sąvado, kad tą prašymą turėjo pasirašyti pareiškėja asmeniškai ar kad dėl to atliktas koks nors kitas neteisėtas veiksmas. Pažymėjo, kad skunde pateiktas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.138 straipsnio aiškinimas nėra pagrįstas, kadangi veiksmai, susiję su juridiniais asmenimis, reiškia ne bet kokius veiksmus, kurie atliekami kokio nors juridinio asmens atžvilgiu, o tuos, kurie fiziniam asmeniui to juridinio asmens atžvilgiu sukuria civilines teises ir pareigas. Teigė, kad ginčo atveju tokių santykių nebuvo – prašymas Sąvadui gauti yra tik pareiškimas gauti sąlygas, pagal kurias išsiaiškinama, kokio pobūdžio statinius galima statyti ir kokių charakteristikų. Nurodė, kad architektės įgalinimais nebuvo pagrindo abejoti ir dėl Sutarties, kuria UAB „Sitas“ įpareigota parengti techninį projektą ir gauti statybos leidimą, dėl 2009 m. balandžio 27 d. protokolo Nr. 1, pagal kurį pareiškėja iš esmės pritarė statyboms. Pabrėžė, kad Statybos leidimas sukuria pareiškėjai tik teises, o ne pareigas statyti statinį. Paaiškino, kad kiti bendraturčiai pradėjo savo dalių statybą ir tai nėra pagrindas panaikinti tiek Statybos leidimą, tiek Sąvadą ar jau atliktus statybos darbus (kol jie nebaigti) laikyti savavališkomis statybomis. Atkreipė dėmesį į tai, kad iš prie skundo pridėto pareiškėjos 2009 m. gruodžio 8 d. prašymo Vilniaus miesto 1-jam policijos komisariatui matyti, jog jai jau tada buvo žinoma tiek apie Sąvadą, tiek apie Statybos leidimą, tiek apie Nuolatinės statybos komisijos protokolą. Pažymėjo, kad skundas teismui per vieną mėnesį nuo šių aktų (išskyrus Statybos leidimą) priėmimo dienos nebuvo paduotas, o Nuolatinės statybos komisijos protokolas, kurio pagrindu ir buvo išduotas Statybos leidimas, nebuvo ginčijamas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) atsiliepime į skundą (t. II, b.l. 43–44), atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-234 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.09.06:2007 „Statybos sustabdymas, savavališkos statybos padarinių šalinimas“ 18, 16 punktus, pažymėjo, kad, Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus duomenimis, garažų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savavališkos statybos aktas teisės aktų nustatyta tvarka ir forma nėra surašytas ir Administracijai pranešimas dėl vykdomos savavališkos statybos ir statybos leidimo neišdavimo nėra išsiųstas. Padarė išvadą, kad atsakovas neturėjo pagrindo atsisakyti išduoti Statybos leidimą prašomiems statybos darbams atlikti pareiškėjos nurodytu motyvu, kad garažai turėjo būti laikomi pastatytais savavališkai.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 13 d. sprendimu (t. III, b.l. 31–37) skundą patenkino iš dalies ir panaikino Administracijos Miesto plėtros departamento Sąlygų sąvado skyriaus vedėjo 2009 m. rugsėjo 30 d. patvirtintą ir išduotą projektavimo sąlygų sąvadą Nr. RPS 2181 ir Administracijos 2009 m. lapkričio 25 d. išduotą Statybos leidimą Nr. NS/1174/09-1246. Taip pat paliko nenagrinėtą prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Nustatė, kad pareiškėja ir tretieji suinteresuoti asmenys V. K., A. S. ir O. Z. 2009 m. balandžio 2 d. sudarė sutartį Nr. 09 04 02/02 su trečiuoju suinteresuotu asmeniu UAB „Sitas“ dėl garažo ir tvoros techninio projekto parengimo. Pagal Sutartį vykdytojas įsipareigojo parengti garažo ir tvoros techninį projektą bei gauti statybos leidimą. Sutarties pagrindu, 2009 m. balandžio 8 d. buvo pasirašytas Įgaliojimas, kuriuo pareiškėja ir kiti savininkai įgaliojo UAB „Sitas“ architektę M. M. atstovauti jų interesus Administracijoje priduodant, atsiimant projektinę dokumentaciją, atstovauti Nuolatinėje statybos komisijoje, pasirašant atitinkamus dokumentus, susijusius su projektinės dokumentacijos sutvarkymu statybos leidimo gavimui. Administracijai 2009 m. rugpjūčio 13 d. buvo pateiktas prašymas projektavimo sąlygų sąvadui gauti garažui (blokuotiems garažams) ir tvorai, neypatingiems statiniams statyti (naujai statybai). Pateiktų duomenų tikrumas buvo patvirtintas pareiškėjos ir kitų savininkų parašais. Remdamasi šiuo prašymu, Administracija 2009 m. rugsėjo 30 d. parengė Sąvadą. UAB „Sitas“ architektė M. M. 2009 m. spalio 12 d. Administracijai pateikė prašymą išduoti statybos leidimą. Vilniaus miesto savivaldybės Nuolatinė statybos komisija 2009 m. lapkričio 18 d. – 2009 m. lapkričio 19 d. protokole Nr. 1-46-32 nurodė, kad pritaria statybos leidimo išdavimui. Administracija pareiškėjai ir kitiems savininkams 2009 m. lapkričio 25 d. išdavė Statybos leidimą naujai statybai (garažams, esantiems (duomenys neskelbtini), Vilniuje). Atsižvelgė į Statybos įstatymo 20 straipsnio 2 dalį ir, įvertinęs bylos medžiagą, padarė išvadą, jog pareiškėjos ir kitų savininkų įgaliota atstovė M. M. Administracijai pateikė visus reikalaujamus dokumentus – statytojų prašymą, VĮ Registrų centro pažymėjimą apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre, Nekilnojamojo turto registro išrašus, žemės sklypo planą, duomenis apie statinį, žemės sklypo bendraturčių sutikimus, projektinius pasiūlymus. Pažymėjo, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. kovo 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-61-111/2011 M. M. pripažino kalta, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje. Teismas konstatavo, kad 2009 m. rugpjūčio 13 d. prašyme projektavimo sąlygų sąvadui gauti grafoje „Pateikti duomenys tikri“ įrašė asmenų: O. Z., V. K., A. S. ir R. S. vardų pirmąsias raides, pavardes bei pasirašė už minėtus asmenis. Šiais kaltinamosios veiksmais neabejotinai buvo pakeistas dokumento tikrumas ir jo turinio teisingumas, t. y. dalis prašyme projektavimo sąlygų sąvadui gauti pateiktos informacijos neatitinka tikrovės. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 30 d. nutartimi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. kovo 9 d. nuosprendį paliko nepakeistą. Teismas, įvertinęs nurodytus faktus, padarė išvadą, kad pareiškėja, kaip žemės ir statinio bendratutė, nedavė sutikimo (nebuvo išreikšta tikroji R. S. valia), kuris yra būtinas, siekiant gauti Sąvadą. Todėl neįvykdžius Statybos įstatyme numatytai sąlygai – statytojui negavus žemės sklypo ir statinio bendraturtės sutikimo – Sąvadas išduotas neteisėtai ir nepagrįstai, o jo išdavimas pažeidė pareiškėjos teises ir teisėtus interesus. Pažymėjo, kad R. S. Administracijos Miesto plėtros departamentui 2009 m. spalio 17 d. pateikė nesutikimą, kuriame nurodė, kad nesutinka su esančiais architektūriniais sprendiniais, nes jie neatitinka realios situacijos dėl nelegalių garažų ir aukštos mūrinės tvoros. Administracijos Miesto plėtros departamentas 2009 m. lapkričio 2 d. raštu Nr. A631945(40145)-(3.2.1-BR4) informavo pareiškėją, kad jos nesutikimas išsiųstas į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentą nagrinėti pagal kompetenciją, tačiau išduodant Statybos leidimą, į šią aplinkybę atsižvelgta nebuvo. Pabrėžė, jog kaip ir bet kuris individualus administracinis aktas, statybos leidimas administracinio teismo gali būti panaikintas, pripažinus jį neteisėtu iš esmės, t. y. savo turiniu prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtu dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar (ir) neteisėtu dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 89 str. 1 d.). Remdamasis Statybos įstatymo 23 straipsnio 18 dalies 2 punktu, 9 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A11-807/2004, A2-235/2007, A146-71/2009), atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamu atveju statybos leidimas buvo išduotas 2009 m. lapkričio 25 d., Nuolatinei statybos komisijai, inter alia, patikrinus, ar statinio projektas atitinka Sąvado reikalavimus, konstatavo, jog panaikinus Sąvadą, kaip neteisėtą, naikintinas ir Statybos leidimas, kadangi leidimas išduodamas įvertinus statinio projektą (Statybos įstatymo 23 str. 6 d. 4 p.), o projektas rengiamas, vadovaujantis galiojančiu projektavimo sąlygų sąvadu.

Nurodė, jog nors pareiškėja skunde nurodė, kad prašo priteisti iš atsakovo žyminio mokesčio ir bylinėjimosi išlaidas, tačiau rašytinio prašymo ir konkretaus bei išsamaus šių išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo, kaip to reikalauja ABTĮ 45 straipsnio 1 dalis, nepateikė (teismui pateiktos tik PVM sąskaitos faktūros bei pinigų priėmimo kvitai, tačiau nėra detalizuota, kokia konkreti atstovo suteikta paslauga įvertinta konkrečia suma), todėl pabrėžė, jog neturi galimybės įvertinti, ar prašymas atlyginti teismo išlaidas yra pagrįstas, o prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo paliko nenagrinėtu. Pažymėjo, kad šis teismo sprendimas neužkerta kelio ne vėliau kaip 14 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos paduoti prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

III.

Atsakovas Administracija pateikė apeliacinį skundą (t. III, b.l. 58–64), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

1. Nurodo, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. kovo 9 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-61-111/2011 nėra tinkamas įrodymas, nes jis niekaip nesusijęs su šios bylos nagrinėjimo dalyku – Sąvado ir Statybos leidimo teisėtumu. Pažymi, jog net ir tuo atveju, jeigu prašyme sąvadui gauti būtų buvusi nurodyta tik M. M., prašymas būtų pasirašytas tik jos, tai nebūtų buvusi kliūtis išduoti Sąvadą ir Statybos leidimą, nes UAB „Sitas“ architektė veikė galiojančios Sutarties ir remiantis ja išduoto Įgaliojimo (nenuginčyto) pagrindu. Todėl informaciją, susijusią su tuo, ar buvo trečiųjų suinteresuotų asmenų ir pareiškėjos parašai prašyme, ar jie nebuvo suklastoti, vertino kaip perteklinę, neturinčią reikšmės nagrinėjamos bylos dalykui.

2. Atsižvelgia į CK 2.132 straipsnį, numatantį, kad asmenys turi teisę sudaryti sandorius per atstovus, išskyrus tuos, kurie dėl savo pobūdžio gali būti sudaromi tik asmeniškai, ir teigia, jog šiuo atveju kaip tik ir buvo veikta per atstovą. Tuo tarpu iš Įgaliojimo formuluotės akivaizdu, kad architektė turėjo teisę atstovauti pareiškėją ir kitus savininkus. Todėl tokį Įgaliojimą pateikus savivaldybei, pastaroji neturėjo pagrindo atsisakyti atlikti veiksmus, susijusius su Statybos leidimo išdavimu. Be to, vien Sutarties pasirašymas patvirtina, kad buvo atliktas pareiškėjos valinis veiksmas, nukreiptas į statybos leidimo gavimą. Taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino tos aplinkybės, kad pareiškėja nesiėmė jokių veiksmų Sutarčiai ir jos pagrindu išduotam Įgaliojimui nuginčyti, pareiškėja nepanaikino Įgaliojimo CK 2.147 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Pareiškėja neatsisakė ir kitų savininkų, mainais į sutikimą dėl statybos leidimo išdavimo, duotų sutikimų vykdyti buto rekonstrukciją. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A15-1797/2005), pabrėžia, jog vien ta aplinkybė, kad M. M. teisiškai netiksliai vykdė savo, kaip įgaliotinės, veiksmus, nenurodydama, jog dokumentus pasirašo atstovaujamųjų interesais, bet savo vardu, nedaro paties prašymo projektavimo sąlygų sąvadui gauti negaliojančiu.

3. Teigia, jog pareiškėjos 2009 m. spalio 17 d. Administracijos Miesto plėtros departamentui siųstas nesutikimas dėl nelegalių garažų ir aukštos mūrinės tvoros įteisinimo negali būti laikomas tinkamu įrodymu šioje byloje. Nesutikimas, išreikštas dėl nelegalių garažų ir aukštos mūrinės tvoros, neturi nieko bendro su sutikimu projektavimo sąlygų sąvadui ir statybos leidimui gauti. Šios bylos ginčo dalyku nėra nelegalių statinių įteisinimas, o tik ginčijami administraciniai aktai. Be to, pareiškėjos teiginiai dėl savavališkų statybų nepagrįsti jokiais įrodymais.

4. Pakartotinai pažymi, jog pareiškėja nenurodė, kaip konkrečiai ginčijami aktai pažeidė jos teises. Statybos leidimas suteikia teisę, o ne pareigą statyti. Statybos leidimas neįpareigoja pareiškėjos statyti, ji turi teisę tiesiog nedalyvauti statybų procese.

5. Teigia, jog teismo išlaidos pareiškėjai iš atsakovo neturėtų būt priteisiamos, nes, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A442-1336/2008), tuo atveju, kai atsakovas savo elgesiu neturėjo jokių galimybių daryti įtakos administracinio ginčo eigai, savo elgesiu pakoreguoti ginčo santykius taip, kad būtų išvengta administracinės bylos iškėlimo, kaip buvo ir šiuo atveju, vertintina, jog jis neprisidėjo prie bylinėjimosi išlaidų atsiradimo.

Tretieji suinteresuoti asmenys V. K., O. Z., A. S. pateikė apeliacinį skundą (t. III, b.l. 69–72), kuriuo prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą – panaikinti sprendimo dalį, kuria patenkintas pareiškėjos skundas, ir priimti nutartį visiškai atmesti pareiškėjos skundą. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

1. Pažymi, jog ginčo sklypą pareiškėja įsigijo jau esant visiems statiniams žemės sklype, pagal žemės sklypo planą, kuriame nurodyta naudojimosi tvarka – kiekvienam iš bendratučių tenkanti naudotis žemės sklypo dalis, o plane nurodyti ir Nekilnojamojo turto registre neregistruoti statiniai, kuriais pati pareiškėja naudojosi ir kurie yra pareiškėjai priskirtoje žemės sklypo dalyje.

2. Atsižvelgia į šioje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 27 d. priimtą nutartį ir pažymi, kad šioje byloje ginčo dalyku nėra Įgaliojimo teisėtumas ir pagrįstumas. Todėl vien pirmosios instancijos teismo konstatavimas, kad priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl architektės, kuri rūpinosi Statybos leidimu ir Sąvadu visų bendraturčių interesais, neturi įtakos paties Įgaliojimo galiojimui ir jo apimčiai, o tikroji valia turi būti nustatyta pagal visas faktines aplinkybes, bendratučių tarpusavio santykius. Pabrėžia, jog pareiškėjos valia buvo aiškiai išreikšta, sudarant Sutartį ir išduodant Įgaliojimą. Be to, nors pirmosios instancijos teismas kitaip vertino nuosprendžio teisinę reikšmę, sprendžiant kilusį ginčą iš esmės, jis nesustabdė nagrinėjamos bylos, kol iki galo bus išnagrinėta baudžiamoji byla M. M. atžvilgiu.

3. Nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje 2011 m. gegužės 27 d. priimtoje nutartyje nurodė, kad turi būti nustatyti konkretūs ir esminiai pareiškėjos interesų pažeidimai, pirmosios instancijos teismas to nepadarė.

4. Nurodo, jog ta aplinkybė, kad pareiškėja 2009 m. spalio 17 d. Administracijos Miesto plėtros departamentui buvo pateikusi pareiškimą, kuriuo bandė atsisakyti savo sutikimo, nurodė kai kurias faktines aplinkybes, jų vertinimą, nėra ir negali būti pagrindu naikinti ginčijamus administracinius aktus. Teigia, jog pareiškėja sutikimą davė tam, kad bendraturčiai, įskaitant ir ją pačią, bendrai sutvarkytų žemės sklype esančius statinius, todėl nėra pagrindo teigti, kad Statybos leidimas apskritai pažeidžia jos interesus. Pažymi, jog teisės aktai nenumato galimybės atsisakyti duoto sutikimo ar panaikinti jo pagrindu priimtus administracinius aktus vien dėl to, kad sutikimą davęs asmuo neteisėtai pareiškia jo atsisakantis. Be to, minėtame pareiškėjos pareiškime nėra nurodytos kokios nors aplinkybės, kurios pareiškėjai nebuvo žinomos sutikimo davimo metu.

5. Pirmosios instancijos teismas, patenkindamas pareiškėjos skundą, netaikė Statybos įstatymo 28¹ straipsnio nuostatų, pagal kurias, panaikinus statybą leidžiantį dokumentą, teismas taip pat turi išspręsti ir tokio sprendimo padarinių klausimą. Teigia, jog šį dokumentą panaikinus dėl neteisėtai atliktų dokumentų, procedūra turi būti pakartota ir, nesant kliūčių, statybą leidžiantis dokumentas turi būti išduotas pakartotinai. Todėl teismas, priėmęs sprendimą panaikinti ginčijamus aktus, turėjo įpareigoti Administraciją per nustatytą terminą (30 dienų) iš naujo atlikti statybą leidžiančio dokumento išdavimo procedūrą nuo svarstymo Vilniaus miesto savivaldybės Nuolatinėje statybų komisijoje ir spręsti, ar išduoti naują statybą leidžiantį dokumentą. Be to, Statybos leidimas turėjo būti panaikintas tik toje dalyje, kiek jis taikytinas pareiškėjai priklausančiam žemės sklypui.

Pareiškėja R. S. atsiliepimu į apeliacinius skundus (t. III, b.l. 78–81) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinius skundus atmesti. Taip pat prašo jos naudai iš atsakovo priteisti žyminio mokesčio ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į apeliacinius skundus iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, taip pat sutinkama su teismo sprendime pateiktais argumentais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis. Papildomai pateikiami tokie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniais skundais argumentai:

1. Nurodo, jog Įgaliojimas yra neteisėtas, o atsakovas privalėjo patikrinti, ar visi dokumentai, įskaitant ir Įgaliojimą, yra tinkamai surašyti, ar tai suteikia teisę besikreipiančiam subjektui veikti įgaliotojo vardu.

2. Teigia, jog baudžiamojoje byloje priimtas nuosprendis yra betarpiškai susijęs su šios administracinės bylos nagrinėjimo dalyku.

3. Pažymi, jog jos 2009 m. spalio 17 d. jos nesutikimas su esančiais architektūriniais sprendimais (dėl nelegalių garažų ir aukštos mūrinės tvoros įteisinimo), pateiktas prieš išduodant Statybos leidimą, patvirtina, kad atsakovas, spręsdamas klausimą dėl statybos leidimo išdavimo, visiškai neatsižvelgė į tai, kad nebuvo gautas visų bendratučių sutikimas.

Tretieji suinteresuoti asmenys V. K., O. Z., A. S. atsiliepimu į atsakovo Administracijos apeliacinį skundą (t. III, b.l. 82–83) sutinka su apeliaciniu skundu ir prašo jį tenkinti kartu su trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliaciniu skundu. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinis skundas, taip pat sutinkama su atsakovo apeliaciniame skunde pateiktais argumentais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į apeliacinius skundus (t. III, b.l. 84–85) prašo apeliacinius skundus nagrinėti teismo nuožiūra.

Nurodo, jog šiuo atveju statybą leidžiantis dokumentas jau yra realizuotas, tačiau pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Statybos įstatymo 28¹ straipsnio nuostatas, pagal kurias turėjo būti išspręstas statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių pašalinimo klausimas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Apeliaciniai skundai netenkintini.

Byloje kilo ginčas dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Sąlygų sąvado skyriaus vedėjo 2009 m. rugsėjo 30 d. patvirtinto ir išduoto projektavimo sąlygų sąvado Nr. RPS 2181 ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2009 m. lapkričio 25 d. išduoto Statybos leidimo Nr. NS/1174/09-1246 teisėtumo ir pagrįstumo. Šie dokumentai buvo išduoti V. K., A. S., O. Z. ir pareiškėjai dėl statybos jiems priklausančiame sklype.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 13 d. sprendimu skundą patenkino iš dalies ir panaikino Sąvadą bei Statybos leidimą. Taip pat paliko nenagrinėtą prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Atsakovas Administracija bei tretieji suinteresuoti asmenys V. K., O. Z., A. S. pateikė apeliacinius skundus, kuriais prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą – panaikinti sprendimo dalį, kuria patenkintas pareiškėjos skundas, ir priimti nutartį visiškai atmesti pareiškėjos skundą.

Vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nekyla ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, ginčas iš esmės kyla dėl nustatytų faktinių aplinkybių teisinio vertinimo, t. y. keliami teisės aiškinimo ir jos taikymo konkrečioms faktinėms aplinkybėms klausimai.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą. Todėl, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v Netherlands, pareiškimo Nr. 16034/90, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v Finland, pareiškimo Nr. 20772/92, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz v Spain, pareiškimo Nr. 30544/96).

Vertinant ginčijamų individualių teisės aktų teisėtumą ir pagrįstumą, pažymėtina, kad pareiškėja ir tretieji suinteresuoti asmenys V. K., A. S. ir O. Z. 2009 m. balandžio 2 d. sudarė sutartį Nr. 09 04 02/02 su trečiuoju suinteresuotu asmeniu UAB „Sitas“ dėl garažo ir tvoros techninio projekto parengimo (I t., b. l. 7-8). Pagal šią sutartį vykdytojas įsipareigojo parengti garažo ir tvoros techninį projektą bei gauti statybos leidimą. 2009 m. balandžio 8 d. buvo pasirašytas įgaliojimas, kuriuo pareiškėja ir tretieji suinteresuoti asmenys V. K., A. S. ir O. Z. įgaliojo UAB „Sitas“ architektę M. M. atstovauti jų interesus Administracijoje priduodant, atsiimant projektinę dokumentaciją, atstovauti Nuolatinėje statybos komisijoje, pasirašant atitinkamus dokumentus, susijusius su projektinės dokumentacijos sutvarkymu statybos leidimo gavimui (I t., b. l. 9). Aptartas įgaliojimas sudarytas rašytine forma, tačiau nėra patvirtintas notarine tvarka. Administracijai 2009 m. rugpjūčio 13 d. buvo pateiktas prašymas projektavimo sąlygų sąvadui gauti garažui (blokuotiems garažams) ir tvorai, neypatingiems statiniams statyti (naujai statybai) (I t., b. l. 10), pasirašytas pareiškėjos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų V. K., A. S. ir O. Z. parašais. Remdamasi šiuo prašymu, Administracija 2009 m. rugsėjo 30 d. parengė Sąlygų sąvadą (I t., b. l. 11-33). UAB „Sitas“ architektė M. M. 2009 m. spalio 12 d. Administracijai pateikė prašymą išduoti statybos leidimą (I t., b. l. 144). 2009 m. spalio 17 d. pareiškėja išsiuntė raštą Administracijos Miesto plėtros departamentui, kuriuo išreiškė prieštaravimą garažo ir aukštos mūrinės tvoros įteisinimui. Vilniaus miesto savivaldybės Nuolatinė statybos komisija 2009 m. lapkričio 18 d. – 2009 m. lapkričio 19 d. protokole Nr. 1-46-32 nurodė, kad pritaria statybos leidimo išdavimui (I t., b. l. 36). 2009 m. lapkričio 25 d. Administracija pareiškėjai ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. K., A. S. ir O. Z. išdavė Statybos leidimą naujai statybai (garažams, esantiems (duomenys neskelbtini), Vilniuje) (I t., b. l. 37). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 16 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-449/2012 buvo nustatyta, kad 2009 m. rugpjūčio 13 d. pateiktas prašymas Sąvadui gauti buvo suklastotas, nes jame pateikti neteisingi duomenys apie kitų asmenų dalyvavimą jį pasirašant. Prašymą, įrašydama atitinkamų žmonių pavardes bei išgalvotais parašais už juos pasirašydama, suklastojo M. M. – O.. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje nutartyje taip pat konstatavo, kad nuteistosios M. M. – O. veika atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikaltimo sudėties požymius.

Pagal ABTĮ 58 straipsnio 4 dalį įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių. Šiuo atveju Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. spalio 26 d. nutartimi konstatavo, kad 2009 m. rugpjūčio 13 d. prašymas Sąvadui gauti buvo suklastotas, taigi ši aplinkybė yra nustatyta įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, ir pagal ABTĮ 58 straipsnio 4 dalį yra neįrodinėtina. Pagal visuotinai pripažintą principą ex iniuria ius non oritur (iš neteisės nekyla teisė), suklastoto prašymo pagrindu išduotas projektavimo sąlygų sąvadas negali būti laikomas teisėtu.

Pagal Statybos įstatymo (redakcija, įsigaliojusi nuo 2009 m. rugsėjo 1 d.) 23 straipsnio 6 dalies 4 punktą, kad gautų statybos (išskyrus griovimą) leidimą, statytojas (užsakovas) savivaldybės administracijos direktoriui, be kitų dokumentų, turi pateikti ir statinio projektą. Pagal to paties įstatymo 5, 20 straipsnius statinio projektas turi atitikti projektavimo sąlygų sąvade numatytas sąlygas. Šiuo atveju projektavimo sąlygų sąvadas yra pripažintinas neteisėtu, kadangi buvo išduotas pagal suklastotą prašymą. Todėl ir statybos leidimas, išduotas remiantis statinio projektu, kuris parengtas pagal neteisėtą projektavimo sąlygų sąvadą, remiantis principu ex iniuria ius non oritur (iš neteisės nekyla teisė), pripažintinas neteisėtu.

Apeliantų argumentai, kad prašyme esančių duomenų apie prašymą pateikusius asmenis bei jų parašų suklastojimas nėra esminis pažeidimas bei nesudaro pagrindo naikinti byloje skundžiamus aktus, nes prašymą suklastojusi ir jį atsakovui pateikusi M. M. – O. turėjo įgaliojimą veikti prašyme nurodytų asmenų, tame tarpe ir pareiškėjos vardu, atmetami kaip nepagrįsti. Byloje pateiktas įgaliojimas (t. 1 b.l. 9), kaip jau minėta anksčiau, yra sudarytas rašytine forma, tačiau nepatvirtintas notarine tvarka. Įgaliojime nurodyta, jog juo M. M. yra įgaliojama atstovauti įgaliojimą išdavusius asmenis miesto Plėtros departamente ir kitose valstybinėse organizacijose priduodant, atsiimant projektinę dokumentaciją, atstovauti nuolatinėje statybos komisijoje, pasirašant atpatinkamus dokumentus susijusius su projektinės dokumentacijos sutvarkymu ir statybos leidimo gavimu (t. 1 b.l. 9). Taigi įgaliojimu pavedama įgaliojimą išdavusius fizinius asmenis atstovauti santykiuose su juridiniais asmenimis. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 2 knygos 138 straipsnio 1 dalies 2 punktas vienareikšmiškai nustato, kad įgaliojimas turi būti notaro patvirtinamas, kai įgaliojimas išduodamas fizinio asmens vardu atlikti veiksmus, susijusius su juridiniais asmenimis. Aptariamas įgaliojimas nėra notaro patvirtintas, todėl jis negalėjo būti panaudotas atliekant kokius nors veiksmus įgaliojimą išdavusių asmenų vardu Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje bei jos struktūriniuose padaliniuose, kitaip sakant M. M. neturėjo tinkamo įgaliojimo veikti R. S., A. S., O. Z. ir V. K. vardu Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje bei jos struktūriniuose padaliniuose, tame tarpe neturėjo tinkamo įgaliojimo teikti prašymą dėl projektavimo sąlygų sąvado išdavimo.

Apeliantai taip pat teigia, kad pareiškėja nenurodo nei vienos teisės ar teisėto intereso, kurį pažeistų išduoti statybos leidimas ir projektavimo sąlygų sąvadas. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijami administraciniai teisės aktai yra tiesiogiai susiję su pareiškėjos teisėmis ir teisėtais interesais, nes ginčo statybos leidimas bei projektavimo sąlygų sąvadas buvo išduoti tikslu statyti statinius žemės sklype, kurio bendrasavininkė yra pareiškėja. Statyba tokiame žemės sklype be bendrasavininkio sutikimo ar pačiam bendrasavininkiui neprašant akivaizdžiai pažeidžia bendrasavininkio nuosavybės teises. Todėl šie apeliantų argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į apeliacinius skundus teigia, jog statybą leidžiantis dokumentas realizuotas, t. y. objektas, kurio statybai išduotas leidimas, yra pastatytas, todėl teismas turėtų spręsti ir statinio, pastatyto pagal naikinamą dokumentą, likimą. Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra duomenų, kad pagal 2009 m. lapkričio 25 d. išduotą statybos leidimą būtų pastatyti nauji statiniai. Tai, jog dar iki išduodant statybos leidimą sklype, kurio bendrasavininkė yra ir pareiškėja, galimai buvo neteisėtai pastatyti statiniai, turėtų būti sprendžiama Statybos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Šioje byloje teisėjų kolegija sprendžia ginčijamų administracinių teisės aktų, pagal kuriuos, bylos duomenimis, nebuvo pastatyti nauji statiniai, teisėtumo klausimą, todėl šis Inspekcijos argumentas yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir trečiųjų suinteresuotų V. K., A. S. ir O. Z. apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiLaimutis AlechnavičiusArtūras DrigotasDalia Višinskienė