Kauno apygardos teismo nutartis

2013-04-03 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-176-579-2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2012-11-06Kauno apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-04-03Kauno apygardos teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-04-03
Bylos Nr.
1A-176-579-2013
Teisminio proceso Nr.
1-24-1-00322-2012-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Evaldas Gražys (pirm.), Viktoras Preikšas, Arūnas Paštuolis
Nukentėjusysis
G. M.
Nuteistasis
A. P.
Advokatai
Arnoldas Blaževičius
Kategorijos
  • 2.4.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Teisėjas Raimundas Mikšta Baudž. byla Nr. 1A-176-579-2013

Pranešėjas Evaldas Gražys (Proceso Nr. 1-24-1-00322-2012-0) Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7.

(S)KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 3 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Evaldo Gražio, teisėjų Arūno Paštuolio, Viktoro Preikšo, sekretoriaujant Gražinai Juškienei, dalyvaujant prokurorei Džuljetai Grigienei, nukentėjusiajai G. M., gynėjui advokatui Arnoldui Blaževičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. ir jo gynėjo advokato Arnoldo Blaževičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 9 (devyniems) mėnesiams, uždraudžiant A. P. bendrauti su G. M..

Iš A. P. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui priteista 644,28 Lt (šeši šimtai keturiasdešimt keturi litai 28 ct).

Iš A. P. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos priteista 84,64 Lt (aštuoniasdešimt keturi litai 64 ct)

Iš A. P. G. M. priteista 1 000 Lt (venas tūkstantis litų) neturtinei žalai atlyginti ir 198,15 Lt (vienas šimtas devyniasdešimt aštuoni litai 15 centų) turtinei žalai atlyginti.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. pagal LR BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2012-03-18 apie 11 val. 30 min. bute (duomenys neskelbtini), kumščiu sudavė nukentėjusiajai G. M. į veidą vieną smūgį, kuriuo nukentėjusiajai buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, nes nuo smūgio nukentėjusioji nukrito ir patyrė šiuos sužalojimus: kiaurinę muštinę viršutinės lūpos kairės pusės žaizdą, viršutinio žandikaulio kairės pusės pirmo danties išmušimą, muštinę žaizdą kairėje plaštakoje, poodines kraujosrūvas kairėje šlaunyje, dešinėje pėdoje.

Šalies argumentai

Nuteistasis A. P. ir jo gynėjas advokatas Arnoldas Blaževičius apeliaciniu skundu prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nuosprendį panaikinti ir bylą nutraukti. Teigia, jos nuosprendis nepagrįstas, neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir neparemtas visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu. Apelianto nuomone, teismas neatsižvelgė į aplinkybes, įrodančias, kad jo veikoje nebuvo nusikalstamos veikos sudėties, todėl netinkami pritaikė baudžiamąjį įstatymą – LR BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalis bei BK 140 str. 1 d. Apeliantas teigia BK 140 str. 1 d. numatytos veikos nepadaręs. Pripažįsta vartojęs necenzūrinius žodžius, tačiau tyčia nukentėjusiosios nemušęs, tik, siekdamas išvengti tolesnio nukentėjusiosios smurto, bandė užsidaryti virtuvės duris ir pastūmė nukentėjusiąją, kuri suklupo ir nukritusi atsitrenkė veidu į stiklinį stalelį ir susižalojo. Tyčia jokio smūgio nukentėjusiajai nesudavė, todėl apelianto veiksmai neturėtų būti vertinami kaip baudžiamąją atsakomybę užtraukianti veika. Specialisto išvadoje konstatuotos aplinkybės iš dalies patvirtina apelianto A. P. parodymus, kad nukentėjusioji pati nukrito ir susižalojo. Jo veiksmai buvo skirti apsiginti nuo neteisėtų nukentėjusiosios veiksmų, o ne tikslu ją sužaloti. Skunde nurodoma, jog A. P. davė nuoseklius ir išsamius parodymus viso proceso metu, tačiau teismas juos atmetė, visiškai nepasisakydamas dėl apeliantui padarytų sužalojimų. Be to, teismas visiškai nevertino aplinkybės, kad konfliktas kilo būtent dėl neteisėtų nukentėjusiosios veiksmų, dėl jos vartoto smurto. Apeliantas teigia, jog teismas rėmėsi vien tik suinteresuotų asmenų parodymais, ignoravo teisinančius įrodymus ir taip nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų Senato 2003m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.7.p. išdėstytų reikalavimų, jog apkaltinamajame nuosprendyje turi būti išdėstomi ir kitais byloje surinktais įrodymais paneigiami kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Toks apeliantą teisinančių įrodymų ignoravimas, apeliantų manymu, nulėmė neteisingo ir nepagrįsto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje gynėjas prašė skundą tenkinti, nukentėjusioji ir prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. P. apeliacinis skundas atmetamas.

Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Pagal Baudžiamojo Proceso Kodekso (toliau tekste BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 str. 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Iš skundo turinio matyti, jog iš esmės nesutinkama su įrodymų vertinimu.

Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir apeliacinės instancijos teismui išanalizavus apeliacinio skundo motyvus bei atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes nekyla abejonių, kad apylinkės teismas išsamiai išnagrinėjo bylos duomenis, teisingai nustatė faktines aplinkybes, nepažeidžiant minėtų teisės normų išanalizavo ir įvertino surinktus įrodymus ir pagrįstai A. P. pripažino kaltu padarius BK 140 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką. Įrodymų vertinimo taisyklės nebuvo nepažeistos. Pažymėtina, jog A. P. neneigia to, jog specialisto išvadoje nustatyti sužalojimai nukentėjusiajai atsirado būtent po jų tarpusavio konflikto, įvykusio 2012-03-18 bute, esančiame Baltų pr. 127-23, metu, tik jis teigia, jog gynėsi nuo neteisėtų nukentėjusiosios veiksmų (kuri pelenine praskėlė jam galvą, daužė į nugarą šluotkočiu), jog G. M. tik pastūmė nuo savęs, smūgių nesudavė, o ji susižaloti galėjo krisdama. Tuo tarpu nukentėjusioji teigia, jog jokių neteisėtų veiksmų nuteistojo atžvilgiu neatliko, o A. P. ją užgauliojo ir tyčia, jai bandant pajungti skalbimo mašiną, sudavė smūgį į veidą, nuo kurio ji parkito ant grindų ir buvo praradusi sąmonę. Po to atgavusi sąmonę ir išgėrusi vaistų nuėjo miegoti. Taigi, šioje situacijoje nėra jokių kitų pašalinių asmenų, tiesiogiai mačiusių įvykį, ar kitų objektyvių duomenų, kuriuos būtų galima vertinti kaip tiesioginius įrodymus, tik priešingus interesus procese turinčių proceso dalyvių parodymai, kurie dėl esminių aplinkybių – sužalojimų atsiradimo mechanizmo visiškai priešingi, todėl apylinkės teismas spręsdamas dėl to, kurio asmens parodymus laikyti patikimais ir kuriais remiantis gal būti nustatytos tikrosios faktines aplinkybės, pagrįstai šiuos duomenis lygino ir gretino su kitais byloje esančiais duomenimis. Pažymėtina, jog nukentėjusiosios nurodytą sužalojimo mechanizmą – tiesioginį smūgį jai į veidą, patvirtina specialisto išvada, kurioje aiškiai ir konkrečiai nurodyta, jog kiaurinė muštinė viršutinės lūpos kairės pusės žaizda, viršutinio žandikaulio kairės pusės pirmo danties išmušimas galėjo būti padaryti kumštimi, koja ar kitu panašaus pobūdžio daiktu. Kiti išvados 1-ajame punkte nurodyti sužalojimai galėjo būti padaryti nugriuvus ir atsitrenkus į aplinkoje esančius kietus bukus daiktus ar paviršius. Toks atsakymas pateiktas į klausimą, ar nustatytus sužalojimus galėjo padaryti pats asmuo arba jie atsirasti krentant ar atsitrenkiant į kokius nors daiktus ar paviršius. Taigi specialistas, atsakydamas į šį klausimą, sužalojimus ir jų pobūdį diferencijavo, todėl pagrindo abejoti pateikta specialisto išvada, nėra. Tai patvirtina nukentėjusiosios parodymus dėl tyčinio smūgio jai į veidą ir tai tik dar labiau sustiprina pagrindą tikėti jos parodymais, o ne nuteistojo parodymais. Taigi, šiais duomenimis – nukentėjusiosios parodymais ir specialisto išvada neabejotinai nustatyta, jog smūgiai buvo suduoti tiesiogiai į veidą, tai yra veikiant tyčia. Pažymėtina, jog nukentėjusiosios parodymai viso baudžiamojo proceso metu dėl reikšmingų aplinkybių sutapo. Esant aiškioms specialisto išvadoms dėl sužalojimų mechanizmo, teismas pagrįstai nuteistojo parodymus vertino kritiškai. Nors nuteistasis teigė, kad jis tik gynėsi nuo nukentėjusiosios smūgiavimo, kuri prieš tai buvo su pelenine praskėlusi jam galvą ir nukentėjusiąją tik pastūmė, tačiau jokie kiti patikimi duomenys negali patvirtinti šių parodymų. Nukentėjusioji neigė bet kokį smurtą A. P. atžvilgiu, nuosekliai nurodė, jog buvo jo tyčinis smūgis jai į galvos sritį, tai patvirtino ir tyrimą atlikęs specialistas. A. P., praėjus mėnesiui laiko po nagrinėjamo įvykio, taip pat buvo nukreiptas specialisto apžiūrai dėl galimai padarytų sužalojimų ir specialistas konstatavo blyškiai rausvą dėmelę, susidariusią sugijus galvos nubrozdinimui. Specialisto išvadoje nurodyta, kad sužalojimas galėjo būti padarytas užduotyje nurodytomis aplinkybėmis, tai yra suduodant stikline pelenine per galvą, tačiau šią išvadą būtina vertinti kartu su visomis byloje nustatytomis aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, ši išvada, sugretinus ją su visais kitais byloje ištirtais įrodymais, jokiu būdu nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, tai yra, kad apeliantas pavartojo smurtą G. M. atžvilgiu, padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą. Teismas pagrįstai tikėjo nukentėjusiąja G. M. ir jos nurodyta įvykio versija, nes nukentėjusiosios parodymai buvo nuoseklūs ir juos patvirtina kiti bylos duomenys, todėl konstatuojama, jog teismas tinkamai įvertino surinktus įrodymus ir teisingai nustatė faktines aplinkybes bei pagrįstai sprendė, jog G. M. buvo sužalota tyčia, o ne ginantis. A. P. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Kartu kolegija atkreipia dėmesį, kad tarpusavio konflikto metu kilus muštynėms smurtas vartojamas ne gynybos, o puolimo tikslais, vadovaujantis agresyviais interesais. Muštynėse nėra besiginančiųjų, todėl teisė į būtinąją gintį nekyla. Taigi net ir tikint apelianto nurodyta įvykio versija, tarpusavio konflikto metu A. P. pavartotas smurtas negalėtų būti vertinamas kaip būtinoji gintis. Be to, apelianto nurodytos aplinkybės dėl SMS pranešimų, iš kurių A. P. spėjo apie galimą neištikimybę, nepateisina tokio apelianto nusikalstamo elgesio ir taip pat negali pašalinti jo atsakomybės.

Skiriant bausmę A. P. bendrosios bausmių skyrimo taisyklės, įtvirtintos BK 54 straipsnyje, 61 straipsnyje, nepažeistos. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas tinkamai įvertino veikos pavojingumą (nesunkus tyčinis nusikaltimas), pobūdį (smurtas vartotas artimoje aplinkoje), asmenybę (anksčiau neteistas), tai, kad nenustatyta atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, nuteistasis dirba, žymesnių pasekmių veika nesukėlė, ir pagrįstai paskyrė su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – laisvės apribojimą 9 (devyniems) mėnesiams, uždraudžiant A. P. bendrauti su G. M..

Byloje pagrįstai nustatyta, jog G. M. sužalojo A. P., dėl to ji gydėsi ir turėjo gydymo išlaidų. Išlaidų dėl nukentėjusiosios gydymo patyrė ir Valstybinė ligonių kasa. Be to, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius mokėjo nukentėjusiajai ligos pašalpą, nes nukentėjusioji dėl sužalojimo kurį laiką buvo nedarbinga. Tiek Valstybinės ligonių kasos, tiek ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ieškiniai pagrįsti rašytiniais duomenimis ir yra pilnai įrodyti, todėl teismas pagrįstai juos tenkino visiškai bei priteisė iš A. P. Valstybinei ligonių kasai 84,64 Lt (aštuoniasdešimt keturis litus 64 centus), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui – 644,28 Lt (šešis šimtus keturiasdešimt keturis litus 28 centus). Kadangi dalis nukentėjusiosios ieškinio turtinei žalai atlyginti nepagrįsta patikimais įrodymais, civilinis ieškinys dėl turtinės žalos įrodytas tik dalyje, apylinkės teismas pagrįstai iš A. P. nukentėjusiajai priteisė 198,15 Lt (vieną šimtą devyniasdešimt aštuonis litus 15 centų) turtinei žalai atlyginti.

Apeliacinio teismo nuomone, nustatant piniginės kompensacijos, skirtos atlyginti neturtinę žalą, dydis taip pat nustatytas teisingai, nepažeidžiant Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalis reikalavimų. Dėl A. P. neteisėtų, nusikalstamų veikų nukentėjusioji neabejotinai patyrė fizinį skausmą, pažeminimą, buvo tam tikrą laiką nedarbinga, todėl įvertinus šiuos nukentėjusiosios patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, nusikalstamos veikos pobūdį, sužalojimų pobūdį, nuteistojo asmenybę bei turtinę padėtį, laikoma pagrįsta teismo išvada, jog reikalavimas priteisti 1000 litų neturtinei žalai atlyginti nėra per didelis ir yra teisingas, atitinka teismų praktiką.

Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutaria:

nuteistojo A. P. ir jo gynėjo advokato Arnoldo Blaževičiaus apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas teisėjas Evaldas GražysTeisėjai: Arūnas PaštuolisViktoras Preikšas