- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-01-26
- Bylos Nr.
- 1A-24/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aloyzas Kruopys (pirm.), Regina Gaudutienė, Elena Vainienė
- Nuteistasis
- G., G. Š., O. Š., M. U.
- Nukentėjusysis
- L. S., K., K. Š.
- Advokatai
- Anna Grinevič
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,
gynėjams advokatams Annai Grinevič, Kristinai Sandaraitei – Butvilienei ir Anatolijui Svilai,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. Š. , nukentėjusiojo L. S. ir nukentėjusiojo K. Š. atstovės pagal įstatymą D. Š. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nuosprendžio, kuriuo:
G. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - Lietuvos Respublikos BK) 181 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme 1 metams ir 6 mėnesiams.
Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Į paskirtą bausmę įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2008 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. balandžio 6 d.
O. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme 3 metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 92 straipsnio 1 dalimi, O. Š. bausmės vykdymas atidėtas 3 metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 82 straipsnio 1 dalies 3 bei 5 punktais, 87 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 1 bei 5 punktais, O. Š. paskirta auklėjamojo poveikio priemonė ir elgesio apribojimai 12 mėnesių, įpareigojant jį būti namuose nuo 22 val. vakaro iki 7 val. ryto bei atlikti 30 valandų nemokamų auklėjamojo pobūdžio darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos arba kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose.
M. U. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme 2 metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 92 straipsnio 1 dalimi, M. U. bausmės vykdymas atidėtas 2 metams ir 6 mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 82 straipsnio 1 dalies 1 punktu, M. U. paskirta auklėjamojo poveikio priemonė - įspėjimas, išaiškinant jam, kad jei jis nevykdys paskirtų auklėjamojo poveikio priemonių, darys teisės pažeidimus ir dėl to bus įspėtas 2 kartus, paskirtos auklėjamojo poveikio priemonė gali būti pakeistos kitomis auklėjamojo poveikio priemones; taip pat, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 82 straipsnio 1 dalies 5 punktu, M. U. paskirta auklėjamojo poveikio priemonė – elgesio apribojimas 9 mėnesiams pagal Lietuvos Respublikos BK 87 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 1 punktą ir 3 dalies 5 punktą, įpareigojant jį būti namuose nuo 22 val. vakaro iki 7 val. ryto bei be šių priemonių vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios nekeisti gyvenamosios vietos.
Į paskirtą bausmę įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2008 m. balandžio 2 d. iki 2008 m. balandžio 3 d.
Iš nuteistųjų G. Š. , O. Š. ir M. U. nukentėjusiajam K. Š. solidariai priteistas 7 000 litų neturtinės žalos atlyginimas (šių lėšų tvarkytoja paskirta nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą D. Š. ); nukentėjusiajai J. S. iš nuteistųjų solidariai priteistas 150 litų turtinės žalos atlyginimas; nukentėjusiajam L. S. iš nuteistųjų solidariai priteistas 5 000 litų neturtinės žalos atlyginimas. Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys dėl 245 litų ir 20 centų žalos atlyginimo atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. Š. , O. Š. ir M. U. nuteisti už tai, kad 2008 m. kovo 22 d., apie 22 val. (tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas), Mažeikių rajone, Pakalupio kaime, veikdami kartu bendrais tyčiniais veiksmais, važiuodami automobiliu, sustojo prie keliu einančių K. Š. ir L. S. ir sudavė K. Š. smūgius kojomis į įvairias kūno vietas. Pastarajam dėl suduotų smūgių praradus sąmonę, įmetė jį į automobilio bagažinę. Po to, grasindami sumušti L. S. , nurodė šiam sėstis į automobilį. Pastarasis, bijodamas būti sumuštas, įsėdo į automobilį. Šiais veiksmais L. S. buvo atimta laisvė. Po to, važiuojant automobiliu, O. Š. sudavė L. S. 3-4 smūgius kumščiu į veidą ir, pavažiavus automobiliu kelis kilometrus, sustojo. Iš automobilio bagažinės ant kelio išmetę K. Š. bei liepę iš automobilio išlipti L. S. , O. Š. ir M. U. sudavė L. S. smūgius kumščiais ir kojomis į įvairias kūno vietas, o O. Š. sudavė K. Š. smūgį koja į galvą. Šiais veiksmais, panaudodami fizinį smurtą ir padarydami nukentėjusiesiems nežymius sveikatos sutrikdymus, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai, savo naudai vertė nepilnametį K. Š. perduoti 6000 litų, o L. S. vertė perduoti 4000 litų už tai, kad nukentėjusieji tariamai jiems grasino. Šiais veiksmais G. Š. , O. Š. ir M. U. , pavartodami fizinį smurtą ir atimdami laisvę, prievartavo iš nukentėjusiųjų turtą
Šalies argumentai
Nuteistasis G. Š. apeliaciniame skunde prašo paskirti jam švelnesnę bausmę.
Apeliantas nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklausti 4 liudytojai. Be to, nuteistasis teigia, kad nuo įvykio praėjus 2-3 dienom, iki Mažeikių rajono policijos komisariatui buvo paduotas pareiškimas, nukentėjusiojo L. S. motina J. S. , padedama giminaičio Survilos, nuvyko į nuteistojo O. Š. namus, esančius (duomenys neskelbtini), G. Š. teigimu, nukentėjusiųjų atstovai nuteistojo O. Š. motinai S. Š. pareiškė, kad jei ši nenori, jog būtų parašytas pareiškimas policijai, ji turi sumokėti 2000 litų. S. Š. minėtus asmenis išprašė iš namų, nes pamanė, kad alkoholinius gėrimus vartojanti moteris šantažuodama reikalauja pinigų. Po šio įvykio, kai nepavyko gauti pinigų, nukentėjusiųjų motinos parašė policijai pareiškimus. Be to, nuteistasis pažymi, kad J. S. , girdint liudytojai S. B. , gyvenančiai Mažeikių rajone, Fermos kaime, Kaštonų. G. 11, jo (G. Š. ) motinai N. Š. pasakė, kad buvo reikalauta pinigų bei pridūrė, kad jei reikalavimas būtų buvęs įvykdytas, ji nebūtų rašiusi pareiškimo.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusysis L. S. parodė, kad įvykio vakarą ėjo keturiese: jis, jo motina J. S. , K. Š. ir neapklaustas kaip liudytojas J. K. (b. l. 43, t. 3). G. Š. teigimu, apklaustas J. K. galėtų parodyti apie tai, kad įvykio vakarą nukentėjusieji girtavo, todėl ant žemės pargriautas K. Š. galėjo atrodyti be sąmonės. Nuteistasis taip pat atkreipia dėmesį, kad D. Š. parodė, kad po įvykio J. K. norėjo išsivilioti jos sūnų K. Š. iš namų (b. l. 41, t. 3). Apeliantui nesuprantama, kokiu tikslu minėtas asmuo taip elgėsi.
Šalies argumentai
G. Š. nurodo, kad nukentėjusieji ir nuteistieji apklausų metu neįvardijo konkrečių asmenų, kurie sudavė smūgius ir reikalavo pinigų. K. Š. parodė, kad jį mušė visi trys nuteistieji (b. l. 41, t. 3). Pirmą smūgį į galvą gavo iš nugaros pusės, todėl nematė, kas smūgiavo. Nuo smūgio pargriuvo ir apsikabino ratą, tada su automobilio durelėmis jam buvo suduotas antras smūgis, nuo kurio prarado sąmonę. Apelianto nuomone, šis nukentėjusysis nematė, kas sudavė jam smūgius, todėl negalėjo tvirtinti, kad jį sumušė visi nuteistieji. Be to, abu nukentėjusieji parodė, jog pinigų iš jų reikalavo O. Š. . Tačiau G. Š. apeliaciniame skunde teigiama, kad pastarojo pirmosios apklausos protokole nurodyta, kad pinigų reikalavo visi trys nuteistieji. Apeliantas paaiškina, kad šios apklausos metu buvo sutrikęs dėl to, kas įvyko, neturėjo advokato ir nežinojo, kad turi teisę į gynybą, todėl tyrėjo D. Petrausko surašytą protokolą pasirašė neįsigilinęs į jo turinį. G. Š. mano, kad jeigu jis tuo metu būtų turėjęs gynėją, šis būtų pastebėjęs protokole esančius netikslumus. Nuteistasis pažymi, kad minėtame protokole užrašyta, jog pamiškėje iš automobilio išlipus visiems trims nuteistiesiems, G. Š. užrakino automobilio dureles, kad iš jo nepabėgtų L. S. . Po to, nuteistieji, atsidarę bagažinę, iš jos išmetė K. Š. . Apeliantas pažymi, kad protokolą surašęs tyrėjas nepagalvojo, kad centrinis automobilio užraktas užrakina ne tik automobilio dureles, bet ir bagažinę. Todėl nuteistasis mano, kad jei jo interesus būtų gynęs advokatas, jis šią klaidą tikrai būtų pastebėjęs. Be to, advokatas neatkreipė dėmesio ir į tai, kad protokole parašyta, jog jis (G. Š. ) matė, kaip kiti nuteistieji sudavė kojomis 5-6 smūgius. Apelianto teigimu, nelogiška, kad jis būtų stovėjęs šalia ir skaičiavęs suduotus smūgius. Pastarasis dar kartą pažymi, kad pirmoje jo apklausoje advokatas A. Jonaukas nedalyvavo, o byloje esantis jo orderis galėjo atsirasti vėliau. Tuo labiau, kad jis (G. Š. ), pasirašęs protokolą, niekur nepažymėjo, kad šioje apklausoje dalyvavo gynėjas.
Nukentėjusysis L. S. apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo nuosprendį pakeisti ir iš nuteistųjų O. Š. , M. U. ir G. Š. solidariai priteisti 15 000 litų neturtinės žalos atlyginimą.
Nukentėjusysis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino padarytos neturtinės žalos dydį. Jis teigia, kad civiliniame ieškinyje nurodytas 15 000 litų neturtinės žalos atlyginimas nėra aiškiai per didelis, atitinka baudžiamojo proceso ir civilinės teisės normų reikalavimus bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos CK) 6.250 straipsnis). Be to, tokio dydžio neturtinę žalą sutiko atlyginti ir nuteistieji. Apeliantas sutinka su Šiaulių apygardos teismo išvada, kad nuteistieji nusikaltimą padarė jam dar esant nepilnamečiui, jautriu paauglystės laikotarpiu. Nukentėjusysis pažymi, kad jis patyrė ne tik fizinį skausmą, bet ir dvasinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą, diskomfortą - po byloje nagrinėjamo įvykio jis mėnesį gydėsi namuose, nes svaigo galva, kurį laiką jam teko vaikščioti sutinusiu veidu, jis patyrė kitokius nepatogumus. Be to, po padaryto nusikaltimo jis bijo, jaučiasi nesaugus, jam atsirado neigiamas požiūris į jį supančią aplinką, patirti išgyvenimai turi įtakos jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi, harmoningos asmenybės formavimuisi. Apeliantas teigia, kad dėl jam padaryto sveikatos sutrikdymo nesimoko, nelanko mokyklos. Apeliaciniame skunde pažymima, kad įvykio metu jam buvo padaryta ir 150 litų turtinė žala, nes buvo sudaužytas jo mobiliojo ryšio telefonas.
Nukentėjusiojo K. Š. atstovė pagal įstatymą D. Š. apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo nuosprendį pakeisti ir iš nuteistųjų O. Š. , M. U. ir G. Š. nukentėjusiajam K. Š. solidariai priteisti 25 000 litų neturtinės žalos atlyginimą.
Apeliantė nurodo, kad nuteistieji savo neteisėtais veiksmais K. Š. padarė didelę moralinę žalą. Ji teigia, kad jos sūnus ne tik savo draugo ir jo motinos akivaizdoje buvo sumuštas iki sąmonės netekimo, bet ir, siekiant jį pažeminti, įbauginti bei palaužti jo valią, jis buvo įmestas į automobilio bagažinę. D. Š. pažymi, kad nusikaltimo padarymo metu nukentėjusysis buvo nepilnametis, paauglys, dėl nuteistųjų veiksmų patyrė ne tik fizinį skausmą, bet ir dvasinius išgyvenimus bei diskomfortą. Be to, po minėto įvykio jis gulėjo ligoninėje, gydėsi reabilitacijos sanatorijoje. Apeliantė taip pat pažymi, kad po patirto smurto jos sūnus labai pasikeitė – užsisklendė savyje, pradėjo labai blogai mokytis, nelankyti pamokų, jam atsirado nepasitikėjimas savimi bei kitais žmonėmis, tapo agresyvesnis, jis nesidomi, kas vyksta aplinkui, dažnai būna liūdnas, skundžiasi galvos skausmais, energijos stoka, pastaruoju metu ėmė kaltinti save dėl to, kas įvyko. Apeliante atkreipia dėmesį, kad po patirtų sužalojimų K. Š. sutriko regėjimas, jis ėmė blogiau matyti viena akimi. Be to, jis bijo, jaučiasi nesaugus. Patirti išgyvenimai, D. Š. nuomone, gali turėti įtakos ir tolimesniam fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam K. Š. vystymuisi, harmoningos asmenybės formavimuisi. Apeliantė taip pat nurodo, kad po patirto smurto, jos sūnus kurį laiką turėjo vaikščioti sutinusiu veidu. Be to, apeliaciniame skunde teigiama, kad įvykio metu buvo sudaužytas D. Š. mobiliojo ryšio telefonas, todėl ji patyrė 150 litų turtinės žalos.
Apeliantė mano, kad jos pareikštas civilinis ieškinys dėl 25 000 litų neturtinės žalos atlyginimo nėra aiškiai per didelis ir atitinka baudžiamojo proceso ir civilinės teisės normų reikalavimus bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnis). Be to, tokio dydžio neturtinę žalą sutiko atlyginti ir nuteistieji.
Nuteistasis G. Š. atsikirtime į nukentėjusiojo K. Š. atstovės pagal įstatymą D. Š. apeliacinį skundą prašo šį apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistasis mano, kad nukentėjusysis ir jo atstovė pagal įstatymą, savaip interpretuodami byloje nagrinėjamą įvykį, siekia pasipelnyti. G. Š. taip pat nurodo, kad pasipelnyti buvo siekiama ir ankščiau, kai praėjus vos kelioms dienoms po įvykio, J. S. su teisininku S. S. reikalavo iš nuteistojo O. Š. motinos S. Š. 2000 litų. Kadangi reikalauti pinigai nebuvo sumokėti, buvo sukurta ši reketo byla.
Atsikirtime į apeliacinį skundą nesutinkama, kad po patirtų sužalojimų nukentėjusiajam K. Š. pablogėjo regėjimas. Nuteistasis G. Š. teigia, kad akinius šis asmuo pradėjo nešioti gerokai ankščiau. Nuteistasis taip pat nurodo, kad nepilnamečiai yra gydomi nemokamai, tačiau K. Š. motina jo nenuvedė nei pas psichiatrą, nei pas psichologą. Be to, G. Š. pažymi, kad Mažeikių rajono Viekšnių seniūnijos pateiktoje K. Š. charakteristikoje teigiama, kad pastarasis pamokas lankė nereguliariai ne tik po jo sumušimo, bet ir prieš šį įvykį. Nuteistasis mano, kad neteisėtais veiksmais nukentėjusiajam K. Š. buvo padaryta psichologinio pobūdžio žala, kuri skundžiamu nuosprendžiu teisingai įvertinta 7000 litų suma. Ši suma, G. Š. nuomone yra pakankama, nes nukentėjusysis yra jauno amžiaus ir po kažkurio laiko jis pamirš tai, kas nutiko.
Atsikirtime į apeliacinį skundą nurodoma, kad G. Š. kaltė skundžiamu nuosprendžiu yra įvertinta per daug griežtai, ir tai bus labai skaudi pamoka likusiam gyvenimui. Nuteistasis pažymi, kad yra jauno amžiaus, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tačiau mano, kad toks jo elgesys ateityje nepasikartos. G. Š. teigia, kad 2008 m. birželio 23 d. patyrė galvos traumą, yra kontūzytas, todėl yra gydomas iki šiol, jį vargina galvos skausmai, jam sulėtėjęs bendras suvokimas, jis privalo derinti darbą su savo fizinėmis galimybėmis, todėl negali jo susirasti. Nuteistasis taip pat nurodo, kad jo tėvai yra išsiskyrę, jis gyvena su motina, jie abu yra užsiregistravę Plungės teritorinėje darbo biržoje, ieško darbo, jų turtinė padėtis yra sunki. G. Š. mano, kad jau ir skundžiamu nuosprendžiu priteistas žalos atlyginimas turės neigiamos įtakos turtinei šeimos padėčiai.
Atsikirtime į apeliacinį skundą teigiama, kad atsižvelgiant į sunkią G. Š. sveikatą ir blogą jo šeimos materialinę padėtį, o taip pat į kitas išdėstytas aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, nukentėjusiojo K. Š. atstovės pagal įstatymą D. Š. apeliacinis skundas neturėtų būti patenkintas.
Nuteistasis G. Š. atsikirtime į nukentėjusiojo L. S. apeliacinį skundą prašo šį apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistasis, nurodydamas tuos pačius argumentus kaip ir ankstesniame atsikirtime į apeliacinį skundą, mano, kad nukentėjusysis L. S. siekia pasipelnyti iš to, kas įvyko.
G. Š. teigia, kad L. S. blogai lankė mokyklą tiek po byloje nagrinėjamo įvykio, tiek ir prieš šį įvykį.
Atsikirtime į apeliacinį skundą nurodoma, kad 2010 m. balandžio 7 d. G. Š. atlygino 245 litų ir 20 centų turtinę žalą abiems nukentėjusiesiems. O skundžiamu nuosprendžiu priteistas 5000 litų neturtinės žalos atlyginimas yra pakankamas, atsižvelgiant į tai, kad L. S. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, tačiau dėl kitų jo skunde nurodytų negalių jis nesikreipė į jokį specialistą. Be to, G. Š. taip pat mano, kad šis nukentėjusysis yra jauno amžiaus, todėl po kažkurio laiko jis pamirš tai, kad įvyko.
Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas per griežtai įvertino jo veiksmus, paskirdamas realią laisvės atėmimo bausmę. G. Š. , atkartodamas tuos pačius argumentus kaip ir kitame atsikirtime į apeliacinį skundą, susijusius su jo amžiumi, sveikata bei šeimos materialine padėtimi bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principais, mano, kad nukentėjusiojo L. S. apeliacinis skundas neturėtų būti patenkintas.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis G. Š. prašė nukentėjusiojo L. S. ir nukentėjusiojo K. Š. atstovės pagal įstatymą D. Š. apeliacinius skundus atmesti, o nuomonės dėl savo apeliacinio skundo jis neišreiškė; nuteistojo G. Š. gynėja advokatė A. Grinevič prašė jos ginamojo skundą patenkinti, o nukentėjusiojo L. S. ir nukentėjusiojo K. Š. atstovės pagal įstatymą D. Š. skundus atmesti; gynėjai advokatai K. Sandaraitė – Butvilienė ir A. Svila prašė nukentėjusiojo L. S. ir nukentėjusiojo K. Š. atstovės pagal įstatymą D. Š. apeliacinius skundus atmesti; prokurorė prašė nukentėjusiojo L. S. ir nukentėjusiojo K. Š. atstovės pagal įstatymą D. Š. apeliacinius skundus patenkinti, o nuteistojo G. Š. skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nukentėjusiojo L. S. ir nukentėjusiojo K. Š. atstovės pagal įstatymą D. Š. apeliaciniai skundai tenkinami, o nuteistojo G. Š. apeliacinis skundas atmetamas.
G. Š. kaltė dėl turto prievartavimo iš nukentėjusiųjų K. Š. ir L. S. atimant jiems laisvę ir pavartojant prieš juos fizinį smurtą yra įrodyta, todėl jis pagrįstai nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 2 dalį. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl šio nusikaltimo yra padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės.
Nuteistasis G. Š. apeliaciniame skunde iš esmės neneigia padaręs minėtą nusikaltimą ir neprašo pakeisti jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikacijos ar išteisinti jį dėl inkriminuoto nusikaltimo, tačiau prašydamas paskirti jam švelnesnę bausmę, tuo pačiu kelia ir klausimus, susijusius su jo kalte bei faktinių bylos aplinkybių nustatymu.
Nuteistojo apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusiojo L. S. motina reikalavo iš nuteistojo O. Š. motinos pinigų už tai, kad nebūtų rašomas pareiškimas policijai. Iš pirmosios instancijos teismo protokolo matyti, kad nuteistasis O. Š. taip pat parodė, kad iš jo motinos buvo reikalauta pinigų tam, kad nebūtų rašomas pareiškimas policijai.
Įstatymas nedraudžia asmeniui, manančiam kad jo teisės pažeistos, naudoti įvairius savo interesų gynimo būdus – kreiptis į kaltininką, į atsakingą už jo veiksmus asmenį, policiją, teismą ir kitas institucijas. Todėl jei nukentėjusiojo motina reikalavo atlyginti dalį ar visą padarytą žalą ne teismine tvarka, G. Š. kaltumo dėl nusikalstamų veiksmų, už kuriuos jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, nei patvirtina nei paneigia.
Apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl nukentėjusiųjų K. Š. ir L. S. parodymų apie jiems suduotus smūgius. Tačiau pirmosios instancijos teismas teisingai ir išsamiai įvertino nukentėjusiųjų parodymus apie tai, kad prieš juos smurtavo G. Š. , O. Š. ir M. U. . Be to, pirmosios instancijos teisme K. Š. pripažino savo suduotus ir jam inkriminuotus smūgius nukentėjusiesiems (b. l. 37-38, t. 3), ir į tai skundžiamame nuosprendyje buvo atsižvelgta skiriant jam už sankcijos vidurkį mažesnę bausmę.
Apeliantas G. Š. nepagrįstai ginčija ir savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, teigdamas, kad pirmoje jo apklausoje nedalyvavo advokatas, o jo orderis byloje atsirado vėliau. Tačiau gynėjo dalyvavimą atliekant konkretų procesinį veiksmą įrodo ne byloje esantis jo orderis, o minėto veiksmo protokolo turinys. Iš 2008 m. balandžio 2 d. įtariamojo apklausos protokolo matyti, kad šioje apklausoje gynėjas advokatas A. Jonauskas dalyvavo. Tai patvirtina protokolo pabaigoje esantis jo parašas. Be to, nuteistasis G. Š. , pasirašydamas minėtą protokolą patvirtino jo turinio teisingumą. Pastabų dėl šio protokolo jis nepareiškė. Pirmosios instancijos teisme įtariamojo apklausą atlikęs tyrėjas D. Petrauskas taip pat parodė, kad šioje apklausoje gynėjas dalyvavo, o protokole užfiksuoti tokios įvykio aplinkybės, kokias parodė G. Š. (b. l. 59-60, t. 3). Pažymėtina, kad kitoje ikiteisminio tyrimo metu vykusioje apklausoje bei pirmosios instancijos teisme nuteistasis G. Š. taip pat pripažino savo suduotus smūgius nukentėjusiesiems (b. l. 15-160, t. 1; b. l. 37-38, t. 3).
Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 2 dalies sankcija nusikaltimo padarymo metu numatė ir šiuo metu numato tik su laisvės atėmimu susijusią bausmę – laisvės atėmimą iki 8 metų. Už turto prievartavimą skundžiamu nuosprendžiu G. Š. paskirta 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas savo sprendimą paskirti G. Š. terminuotą laisvės atėmimo bausmę, klaidingai nurodė ne Š., o kito nuteistojo – Š. pavardę. Tačiau iš aprašomų aplinkybių matyti, kad šioje nuosprendžio dalyje yra kalbama apie nuteistąjį G. Š. (nuosprendžio 10 lapas, dvi paskutinės pastraipos).
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam G. Š. už sankcijos vidurkį žymiai mažesnę bausmę, atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus: padarytas nusikaltimas yra tyčinis, sunkus, padarytas veikiant bendrininkų grupe. Yra viena kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Taip pat atsižvelgta ir į tai, kad G. Š. yra jauno amžiaus, neteistas, jis atlygino gydymo išlaidas, pripažino suduotus smūgius nukentėjusiesiems, jo veiksmai nebuvo aktyviausi darant šį nusikaltimą.
Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 1 dalis numato, kad bausmė už padarytą nusikalstamą veiką skiriama sankcijos ribose. Švelnesnę, negu sankcijoje numatyta, bausmę, skirti galima tik taikant Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnį arba 54 straipsnio 3 dalį, tačiau šių normų taikymui G. Š. nėra įstatyme reikalaujamų sąlygų.
Asmeniui, kaltam padarius nusikalstamą veiką, skiriant švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio pagrindu, turi būti nustatytos šiame straipsnyje numatytos sąlygos. Skundžiamajame nuosprendyje nėra nustatyta, kad G. Š. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs ar padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką. Šiuo atveju vien gydymo išlaidų atlyginimas (b. l. 94, t. 1) nėra pakankamas pagrindas taikyti minėto straipsnio 1 dalį, nes turi būti nustatytos visos minėtos sąlygos, apibūdinančios kaltininko elgesį po nusikalstamos veikos padarymo (Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 1 dalis). Nesant bent dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, G. Š. netaikytina ir minėto straipsnio 2 dalis, nes mažiausiai dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimas yra būtina šios teisės normos taikymo sąlyga. To paties straipsnio 4 dalis reglamentuoja švelnesnės, negu įstatymo numatytos bausmės, paskyrimą asmeniui, dalyvavusiam tyčia nužudant. Taigi, nei viena Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio dalis, suteikianti galimybę kaltininkui skirti švelnesnę už įstatymo numatytą minimalią bausmę, G. Š. netaikytina.
Teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad, taikydamas Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tokių išimtinių aplinkybių šioje baudžiamojoje byloje nėra nustatyta, jų savo apeliaciniame skunde nenurodė ir nuteistasis G. Š. .
Nuteistajam G. Š. negali būti taikomas ir Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnis ir jam paskirtos bausmės vykdymas atidėtas. Pagal šio straipsnio nuostatas, bausmės vykdymas gali būti atidėtas asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ar už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus. Tuo tarpu G. Š. kaip minėta nuteistas už sunkaus nusikaltimo padarymą.
Aptartos aplinkybės rodo, kad nuteistajam G. Š. nėra galimybės paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.
Vertinant nuteistajam paskirtą bausmę Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio aspektu, atsižvelgiant į visus tikslus, kurių siekiama skiriant bausmę, nėra pagrindo laikyti, kad paskirta gerokai už sankcijos vidurkį mažesnė 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra per griežta ir neteisinga.
Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkinęs civilinius ieškinius, solidariai iš nuteistųjų G. Š. , O. Š. ir M. U. nukentėjusiajam K. Š. priteisė 7000 litų neturtinės žalos atlyginimą (šių lėšų tvarkytoja paskirta nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą D. Š. ), o nukentėjusiajam L. S. - 5000 litų neturtinės žalos atlyginimą Tačiau nukentėjusiojo L. S. ir nukentėjusiojo K. Š. atstovės pagal įstatymą D. Š. apeliaciniuose skunduose su tokiais neturtinės žalos atlyginimais nesutinkama.
Dėl G. Š. , O. Š. ir M. U. padaryto nusikaltimo nukentėjusiesiems K. Š. ir L. S. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata (b. l. 52, 82, t. 1). Įvykio metu abu nukentėjusieji buvo mušami, K. Š. buvo praradęs sąmonę, įmestas į automobilio bagažinę. Abu nukentėjusieji buvo nuvežti į mišką, kur prieš juos toliau buvo vartojamas fizinis smurtas ir reikalauta pinigų. Dėl šių nuteistųjų veiksmų nukentėjusieji patyrė ne tik fizinį skausmą, bet kaip matyti iš civilinių ieškinių – dvasinius išgyvenimus bei sukrėtimus, emocinį stresą, nepasitikėjimą savimi (b. l. 27-32, t. 3). Nukentėjusieji po nusikaltimo padarymo patyrė bendravimo galimybių sumažėjimą, nes negalėjo lankyti mokyklos. Nukentėjusysis K. Š. buvo gydomas ligoninėje. Be to, nukentėjusieji buvo užpulti eidami kartu su nukentėjusiojo L. S. motina, pastarosios akivaizdoje jie buvo ir mušami. Todėl sutinkant su nukentėjusiojo K. Š. atstovės pagal įstatymą ir nukentėjusiojo L. S. apeliacinių skundų teiginiais, darytina išvada, kad tokia įvykio seka neabejotinai sukėlė ir šiuo metu sukelia nukentėjusiesiems baimės, nesaugumo jausmą, nes ir būdami su suaugusiu žmogumi, jie pagrįstai bijo, kad prieš juos bus pavartotas smurtas.
G. Š. , nesutikdamas su nukentėjusiojo K. Š. atstovės pagal įstatymą D. Š. ir nukentėjusiojo L. S. apeliacinių skundų argumentais dėl neturtinės žalos, taip pat nurodo, kad byloje nagrinėjamas įvykis neturėjo įtakos nukentėjusiųjų mokymuisi ir nukentėjusiojo K. Š. regos pablogėjimui, nurodo, kad pastarasis akinius nešiojo ir prieš šį įvykį. Tačiau ir su šiais nuteistojo argumentais sutikti nėra pagrindo. Iš (duomenys neskelbtini) gimnazijos pateiktos K. Š. charakteristikos matyti, K. Š. buvo paliktas kartoti 7 klasės kurso 2008 – 2009 mokslo metais, nes beveik nelankė mokyklos ir buvo neatestuotas iš penkių dalykų (b. l. 54, t. 1). Duomenų, kad jis būtų nelankęs mokyklos, blogai mokęsis ar paliktas kartoti kurso anksčiau, nėra, todėl atsižvelgiant į tai, kad nusikalstama veika prieš jį padaryta 2008 m. kovo 22 d. yra pagrindas tikėti nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą apeliacinio skundo argumentais, kad būtent šis įvykis turėjo įtakos jo lankomumui ir pažangumui moksle.
Nukentėjusysis L. S. apeliaciniame skunde nurodė, kad po įvykio 1 mėnesį jis nelankė mokyklos. Šią aplinkybę pirmosios instancijos teisme patvirtino ir jo motina (b. l. 44, t. 3), ir tai taip pat negalėjo neturėti įtakos mokymosi rezultatams.
Vertinant nuteistojo argumentus, susijusius su nukentėjusiojo K. Š. rega, atkreiptinas dėmesys, kad pastarasis pirmosios instancijos teisme neneigė, kad akinius pradėjo nešioti dar prieš įvykį, tačiau tuo pačiu parodė, kad po įvykio jo regėjimas pablogėjo ir nuolatos blogėja, dėl to lankėsi ir pas gydytojus (b. l. 42, t. 3).
Išvardintos aplinkybės rodo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio nuostatomis bei atsižvelgiant į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino prašomus neturtinės žalos atlyginimus nukentėjusiesiems. Todėl tenkinant nukentėjusiojo L. S. ir nukentėjusiojo K. Š. atstovės pagal įstatymą D. Š. apeliacinius skundus, ši skundžiamo nuosprendžio dalis pakeičiama ir nukentėjusiesiems K. Š. ir L. S. priteisiami civiliniuose ieškiniuose prašomi neturtinės žalos atlyginimai (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso (toliau – Lietuvos Respublikos BPK) 328 straipsnio 4 punktas).
Nukentėjusiojo K. Š. atstovės pagal įstatymą D. Š. apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad įvykio metu buvo sudaužytas jos mobiliojo ryšio telefonas, todėl ji patyrė 150 litų neturinės žalos. Tačiau iš civilinių ieškinių, pasirašytų J. S. ir D. Š. bei iš pirmosios instancijos teisme jų duotų parodymų matyti, kad sudaužytas telefonas, kurį įvykio metu turėjo nukentėjusysis L. S. , priklausė jo motinai J. S. . Kad šio įvykio metu buvo sudaužytas D. Š. priklausęs telefonas, pastaroji nei civiliniame ieškinyje, nei pirmosios instancijos teisme neparodė. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas 150 litų turtinės žalos atlyginimą už sudaužytą telefoną solidariai iš nuteistųjų pagrįstai priteisė J. S. .
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 328 straipsnio 4 punktu,
n utaria:
Šiaulių apygardos teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pakeisti: iš nuteistųjų G. Š. , O. Š. ir M. U. nukentėjusiajam K. Š. solidariai priteisti dvidešimt penkis tūkstančius litų neturtinės žalos atlyginimo, o nukentėjusiajam L. S. - penkiolika tūkstančių litų neturtinės žalos atlyginimo.
Nuteistojo G. Š. apeliacinį skundą atmesti.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.