Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Violetos Ražinskaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Lino Žukausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. Š. gynėjo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo I. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir nubaustas laisvės atėmimu 8 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad nužudė savo šeimos narį – sugyventinę:

laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 10 d. 21 val. iki 2014 m. birželio 11 d. 12 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, name (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto su sugyventine Ž. J. metu tyčia rankomis ir kojomis bei tyrimo metu tiksliai nenustatytu pailgos, cilindro formos ar briauną turinčiu daiktu sudavė nukentėjusiajai ne mažiau kaip dešimt smūgių į įvairias kūno vietas, padarydamas dešinio dilbio ir dešinio riešo poodines kraujosruvas, poodines kraujosruvas juosmens dešinėje ir kairiame sėdmenyje – sužalojimus, vertinamus kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, galvos sumušimą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis veide, odos nubrozdinimu veido dešinėje, kraujo išsiliejimu po galvos smegenų kietuoju dangalu, kraujo išsiliejimu po galvos smegenų minkštaisiais dangalais – sužalojimus, vertinamus kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, tai komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju, nuo to nukentėjusioji mirė, ir taip tyčia nužudė savo šeimos narį – sugyventinę Ž. J.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo I. Š. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, I. Š. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką įrodyta skundžiamame teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas gana išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, įvertino įrodymus, nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės, ir, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, teisingai kvalifikavo veiką, paskyrė tinkamą bausmę.

Esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų byloje nenustatyta.

Dėl teisės į gynybą pažeidimo

Gynėjas apeliaciniame skunde teigė teismą pažeidus I. Š. teisę į gynybą, nes kaltinimas neatitinka įstatymo reikalavimų, nenustatytas mirties laikas, kada ir kuo konkrečiai padaryti sužalojimai Ž. J.

Toks apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas.

BPK 219 straipsnio 3 punkto nuostatos numato, kad kaltinamajame akte aprašant nusikalstamą veiką nurodoma veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės bei šiame punkte išvardinti duomenys.

Nagrinėjamoje byloje visi šie duomenys nurodyti tiek, kiek jie žinomi. Nusikaltimo liudytojų nebuvo, nuteistasis neigė savo kaltę, todėl nusikaltimo padarymo laikui ir būdui nustatyti pasiremta teismo medicinos specialisto išvados duomenimis. Tie patys duomenys nurodyti ir skundžiamame teismo nuosprendyje.

Specialisto išvadoje Nr. M 780/14 (01) (t. 1, b. l. 70–77) nurodyta, kad nuo Ž. J. mirties iki lavoninių reiškinių tikrinimo įvykio vietoje 2014 m. birželio 11 d. 14.40 val. galėjo praeiti 3–6 valandos, o po galvos sužalojimų padarymo nukentėjusioji galėjo išgyventi iki 12 val. Tai reiškia, jog Ž. J. mirė 2014 m. birželio 11 d. laikotarpiu nuo 8.40 val. iki 11.40 val., o buvo sužalota 2014 m. birželio 10 d. laikotarpiu nuo 20.40 val. iki 23.40 val.

Apeliacinės instancijos teisme paskyrus ir atlikus komisijinę teismo medicinos ekspertizę, ekspertizės akte Nr. PEKM 19/2016 (01) (t. 3, b. l. 93–98) nurodyta, kad nuo Ž. J. mirties iki lavono apžiūros įvykio vietoje galėjo praeiti 3–4 valandos (t. y. ji mirė 2014 m. birželio 11 d. laikotarpiu nuo 10.40 val. iki 11.40 val.), o galvos sužalojimus galėjo patirti prieš kelias–keliolika valandų iki mirties. Taigi trumpiausias laikas sužalojimams patirti – dvi valandos iki mirties.

Atsižvelgus į kaltinamajame akte ir nuosprendyje panaudotą frazę ,,tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku“, nurodyti skirtumai nėra esminiai ir netrukdė I. Š. gintis nuo pareikšto kaltinimo, juo labiau kad jis pats pripažino aptariamu laikotarpiu namuose buvus tik jį ir Ž. J., taigi niekas kitas negalėjo jos sužaloti (įrodymai dėl I. Š. kaltės bus dėstomi vėliau).

Gynėjas apeliaciniame skunde pagrįstai teigė, kad smūgių sudavimo laikas nurodytas nuo 2014 m. birželio 10 d. 21 val. iki birželio 11 d. 12 val., bet Ž. J. mirtis užfiksuota 11.49 val. Nusikalstamo laikotarpio pabaiga iš tiesų neatitinka tikrųjų įvykio aplinkybių ir bent 11–20 minučių viršija galimą mirties laiką, tačiau toks netikslumas nepažeidžia teisės į gynybą, neturi įtakos I. Š. kaltei nustatyti, veikai kvalifikuoti ar bausmei paskirti. Vis tik galimas vėliausias smūgių sudavimo laikas, nesant galimybės jo sukonkretinti, yra minimalus objektyviai nustatytinas laikas – dvi valandos iki mirties, t. y. 2014 m. birželio 11 d. 9.40 val.

Kuo padaryti sužalojimai Ž. J., kaltinamajame akte ir nuosprendyje nurodyta tiek, kiek nustatyta objektyviais bylos duomenimis – pagal specialisto išvadą Nr. M 780/14 (01): rankomis, kojomis ir tyrimo metu tiksliai nenustatytu pailgos, cilindro formos ar briauną turinčiu daiktu. Toks nusikalstamos veikos padarymo būdo aprašymas nuteistajam buvo suprantamas, tą I. Š. patvirtino teisiamajame posėdyje (t. 2, b. l. 167). Tai atitinka įstatymo reikalavimus ir nepažeidžia nuteistojo teisės į gynybą.

Dėl I. Š. kaltės

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad jo ginamasis davė nuoseklius parodymus apie įvykio aplinkybes, kuriuos patvirtina kiti objektyvūs duomenys ir kurie byloje nepaneigti.

Galima sutikti su skundo argumentu, jog nuteistasis savo parodymų iš esmės nekeitė, tačiau tai nereiškia, kad juos patvirtina kiti objektyvūs duomenys.

Gynėjo apeliaciniame skunde nurodytas liudytojas L. L. nebuvo įvykio vietoje ir nematė įvykio aplinkybių, todėl tai, jog apie 22 val. jis matė šviesą kitoje I. Š. gyvenamojo namo dalyje (bet ne patį I. Š., kaip nurodyta apeliaciniame skunde), negirdėjo jokio triukšmo, neįrodo nuteistojo nekaltumo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad I. Š. inkriminuotų smurtinių veiksmų atlikimo laikotarpio ribos specialių medicininių tyrimų metu nustatytos gana plačios, o konkretiems smurto veiksmams atlikti nereikėjo daug laiko. Be to, dėl nukentėjusiosios stipraus girtumo ji galėjo nesipriešinti, todėl triukšmo galėjo nebūti. Taigi nėra pagrindo teigti, jog minėtas liudytojas patvirtino nuteistojo parodymus.

Kita vertus, nukentėjusysis J. Č. teisme parodė, kad I. Š. ir anksčiau smurtaudavo prieš Ž. J., nes ji mėgo bendrauti su kitais vyrais.

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog kambaryje rastos kraujo žymės, sulaužytas plastmasinis kibiras, išlaužtos iš įtvirtinimo apatinės krosnies durelės, prie lovos rasti alkoholiniai gėrimai patvirtina I. Š. parodymus, kad įvykio vakarą jis paliko Ž. J. alkoholinių gėrimų, kurių kiekis ryte buvo sumažėjęs, o ji, būdama neblaivi ir net girtėjanti, vaikščiojo po kambarį, apgadino kibirą, susižeidė galvą į krosnies dureles.

Nuotraukos prie apžiūros protokolo (t. 1, b. l. 37, 38) iš tiesų įrodo namuose buvus daug alkoholio, tačiau tie duomenys nepatvirtina, jog nukentėjusioji naktį viena gėrė alkoholį, griuvinėjo ir pati susižalojo. Tokie apeliacinio skundo teiginiai vertinami kaip nuteistojo bei gynėjo pasirinktas gynybos būdas. Kraujo dėmės, kruvini padai rodo tik tai, kad Ž. J. galėjo judėti, bet ne griuvinėjo.

Įvertinus nuotraukas prie jau minėto apžiūros protokolo (t. 1, b. l. 17–19, 24–25) akivaizdu, jog Ž. J. šlapinosi į baltos spalvos kibirą, kurį griūdama ir turėtų nuversti, tačiau taip neatsitiko. Sulūžęs mėlynos spalvos kibiras stovėjo atokiau, tačiau, jeigu Ž. J. ant jo būtų užgriuvusi, jis neabejotinai būtų nuvirtęs. Nuteistasis niekada neparodė iki atvykstant policijai tvarkęs kambarį, vadinasi, kibiro padėties nekeitė. Taigi ši nuteistojo nurodyta aplinkybė nepatvirtina jo parodymų.

Objektyviai nepasitvirtino kita nuteistojo nurodyta aplinkybė, kad Ž. J. naktį viena gėrė alkoholį ir girtėjo. Priešingai, teismo medicinos specialistas K. Zinkevičius apeliacinės instancijos teisme paaiškino, kad, ištyrus kraujo krešulį, nustatyta, jog traumos metu nukentėjusiosios kraujyje buvo 3,11 promilės alkoholio, o mirties metu – 2,75 promilės, t. y. ji blaivėjo. Tai specialistui leido spręsti apie pakankamai platų intervalą nuo traumos padarymo iki mirties.

Nepasitvirtino gynybos versija, kad Ž. J. galvą susižalojo, krisdama bei atsitrenkdama į krosnies dureles. Tiek iš specialisto išvados Nr. M 780/14 (01) duomenų (t. 1, b. l. 70–77), tiek iš komisijinės ekspertizės akto Nr. PEKM 19/2016 (01) duomenų (t. 3, b. l. 93–98) matyti, kad muštinė žaizda pakaušio srityje galėjo atsirasti, kontaktuojant su kietu buku daiktu ar paviršiumi, ir būdinga griuvimui. Apeliacinės instancijos teisme ekspertas J. Rybalka neatmetė galimybės, jog ši žaizda galėjo atsirasti, nukentėjusiajai atsitrenkiant į krosnies dureles, tačiau paaiškino, kad pati žaizda būdinga kontaktui su plokščiu paviršiumi, kadangi, jeigu būtų atsitrenkta tik į krosnies dureles, kurios turi briaunos elementų, žaizda būtų linijinės, bet ne keturnarės žvaigždės formos ir kraštai nebūtų taip plačiai nubrozdinti, taip pat nebūtų taip plačiai išplitusios kraujosruvos.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į specialisto išvados Nr. 140-(3365)-IS1-5695 duomenis (t. 1, b. l. 56–59), iš kurių matyti, jog ant tirti pateiktų krosnies durelių nerasta žmogaus kraujo. Taip negalėtų būti, jeigu minėta muštinė žaizda pakaušio srityje būtų padaryta, atsitrenkus į pravertas krosnies dureles taip stipriai, kad jos išlūžtų iš įtvirtinimo ir nukristų už keliasdešimties centimetrų, juo labiau kad ant grindis dengiančio metalo lakšto yra didelė kraujo dėmė (t. 1, b. l. 30). Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, jog krosnies durelės išlūžo iš įtvirtinimo ne aptariamo įvykio metu, bet anksčiau ir tai nesusiję su padarytu nusikaltimu.

Apelianto versijos apie atsitrenkimą į krosnies dureles nepatvirtina ir ant kitų krosnies durelių rasti du žmogaus plaukai, nes jų priklausomybė nenustatyta (t. 1, b. l. 56–59).

Apeliaciniame skunde gynėjas ginčijo specialisto išvados Nr. M 780/14 (01) teiginius, kad 3.1 punkte išvardintos poodinės kraujosruvos veide nebūdingos griuvimui.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija paskyrė komisijinę teismo medicinos ekspertizę, kurią atliko labai didelę patirtį turintys ekspertai. Jau minėtame ekspertizės akte Nr. PEKM 19/2016 (01) ekspertai patvirtino, kad keturios poodinės kraujosruvos veide paaiškintinos keturiais trauminiais poveikiais su kietais bukais riboto paviršiaus daiktais ir būdingos smūgių sudavimui.

Taigi teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog keturios poodinės kraujosruvos Ž. J. veide atsirado, I. Š. jai sudavus keturis smūgius kumščiu į galvą (kadangi pagal jo paties parodymus namuose nieko daugiau nebuvo), o ne kokiu nors kitokiu būdu, pvz. jai griuvinėjant ir atsitrenkiant į daiktus ar paviršius.

Muštinė žaizda Ž. J. pakaušio srityje galėjo atsirasti, kontaktuojant su kietu buku daiktu ar paviršiumi, ir būdinga griuvimui. Taigi penktą poveikį į galvą galėjo sąlygoti Ž. J. griuvimas. Pagal ekspertizės akto duomenis, įvertinus įvykio vietos fotonuotraukas, labiausiai tikėtina, kad ji nugriuvo ir atsitrenkė pakaušio sritimi į metalu padengtas grindis ties krosnimi.

Aptariamame ekspertizės akte Nr. PEKM 19/2016 (01) nurodyta, kad Ž. J. mirtį lėmusį kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu galėjo sukelti bet kuris vienas iš penkių trauminių poveikių į galvą.

Gynėjo nuomone, esant tokioms aplinkybėms, nuteistasis turi būti išteisintas, nes negalima pašalinti abejonės, jog Ž. J. mirė, nugriuvusi ir atsitrenkusi į grindis.

Teisėjų kolegijos nuomone, I. Š. kaltės nepaneigia ekspertizės akto atskiri teiginiai, leidžiantys kilti abejonei dėl jo kaltumo. Priešingai, šio akto kaip visumos duomenys apie kitus trauminius poveikius, neturėjusius įtakos mirčiai, teismo medicinos specialisto K. Zinkevičiaus ir teismo medicinos eksperto J. Rybalkos paaiškinimai teisme patvirtina, kad dar keli sužalojimai būdingi smūgių sudavimui ir galėjo būti padaryti žarstekliu (ant jo rasta žmogaus kraujo, tik, gavus mišrius DNR profilius, negalima atsakyti, kam priklauso žmogaus kraujas – t. 1, b. l. 56–59), nemažai sužalojimų būdingi smūgiams kumščiu, spyriams. Aptariami sužalojimai padaryti 12 valandų laikotarpiu iki mirties, t. y. tuo pačiu metu, kaip ir mirtį sukėlę sužalojimai. Tai rodo, kad I. Š. prieš Ž. J. intensyviai smurtavo. Iš to daroma išvada, jog penktas trauminis poveikis į galvą, kurį galėjo sąlygoti Ž. J. griuvimas ir kuris taip pat galėjo lemti kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu bei jos mirtį, priežastiniu ryšiu siejamas su prieš ją pavartotu smurtu, keturiais trauminiais poveikiais į galvą bei daugybe poveikių į kitas kūno vietas. Nagrinėjamu atveju tokiems padariniams kilti nukentėjusiosios sunkus girtumas neturėjo esminės reikšmės.

Nuteistojo I. Š. veika pagal atsiradusius padarinius teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nes jis netiesiogine tyčia nužudė savo sugyventinę, kuri pagal teismų praktiką priskiriama prie šeimos narių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-49/2010, 2K-327/2013, 2K-235-222/2016 ir kt.).

Dėl bausmės

Pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai motyvavo bausmės skyrimą. Teismas įvertino bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes: nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę ir kt., nenustatė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatė atsakomybę sunkinančią aplinkybę.

Gynėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių motyvų dėl paskirtos bausmės, todėl, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo dėl jos išsamiau pasisakyti, tik konstatuoja, kad paskirta minimali bausmė atitinka įstatymo reikalavimus.

Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo I. Š. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.