Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2008-05-06 · Byla Nr. 2T-1/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-05-06
Bylos Nr.
2T-1/2009
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Artūras Driukas (pirm.), Vigintas Višinskis (pran.), Donatas Šernas
Ieškovas
„Svenska Petroleum Exploration“ AB
Atsakovas
Lietuvos Respublikos Vyriausybei, akcinei bendrovei „Geonafta“
Kategorijos
  • 113.6.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2T-1/2008Procesinio sprendimo kategorija: 113.6.1.3.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. gegužės 6 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas), Donato Šerno ir Viginto Višinskio (pranešėjas),

viešajame teismo posėdyje nagrinėjo civilinę bylą pagal pirmojo pareiškėjo (antrojo atsakovo) akcinės bendrovės „Geonafta“ pareiškimą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Tarptautinio arbitražo teismo prie Tarptautinių prekybos rūmų Kopenhagoje (Danija) 2003 m. spalio 30 d. sprendimo antrą ir trečiąją dalis bei atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti minėto sprendimo pirmą dalį ir antrojo pareiškėjo (ieškovo) „Svenska Petroleum Exploration“ AB pareiškimą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Tarptautinio arbitražo teismo prie Tarptautinių prekybos rūmų Kopenhagoje (Danija) 2003 m. spalio 30 d. sprendimą priimtą arbitražo byloje Nr. 11073/TE/MS, pagal ieškovo „Svenska Petroleum Exploration“ AB (toliau tekste – „Svenska“ arba ieškovas) ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau tekste – Vyriausybė arba pirmasis atsakovas) ir akcinei bendrovei „Geonafta“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pirmasis pareiškėjas AB „Geonafta“ kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą prašydamas pripažinti ir leisti vykdyti Tarptautinio arbitražo teismo prie Tarptautinių prekybos rūmų (toliau tekste – Arbitražo teismas) Kopenhagoje (Danija) 2003 m. spalio 30 d. priimto sprendimo (toliau tekste – Arbitražo sprendimas) antrąją dalį, kuriuo buvo paskelbta, kad Svenska turi pripažinti:

a) kad bendra įmonė UAB „Genčių nafta“ turėjo grąžinti akcininkams iki 2000 m. gruodžio 31 d. susidariusias „Svenskos“ ir AB „Geonafta“ negrąžintas akcininkų paskolas ne vėliau kaip iki 2001 m. rugpjūčio 14 d.;

b) kad UAB „Genčių nafta“ veiklos vykdymo kontrolės perdavimas iš „Svenskos“ AB „Geonafta“ turėjo įvykti 2001 m. gruodžio 31 d.;

c) kad AB „Geonafta“ naftos, išgaunamos UAB „Genčių nafta“, pelno dalis nuo 2002 m. sausio 1 d. turėjo padidėti nuo 50 procentų iki 75 procentų;

d) kad AB „Geonafta“ turi teisę skirti UAB „Genčių nafta“ valdybos pirmininką ir generalinį direktorių;

e) kad „Svenska“ privalo pasirūpinti, kad jos atstovai UAB „Genčių nafta“ valdyboje ir akcininkų visuotiniame susirinkime balsuotų už pasiūlymus leidžiančius įsigalioti 2.1-2.4 punktuose minėtoms nuostatoms.

Pripažinti Arbitražo sprendimo trečiąją dalį, kuria nuspręsta, kad Svenska sumoka AB „Genčių nafta“ 1 325 521 USD sumą ir moka 6 procentų metines palūkanas nuo šios sumos nuo 2002 m. balandžio 8 d. iki galutinio atsiskaitymo.

Taip pat prašė atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti Arbitražo teismo Arbitražo sprendimo pirmąją dalį, kuria buvo nuspręsta, jog Vyriausybė ir AB „Geonafta“ solidariai sumoka „Svenskai“ 12 579 000 USD ir 6 proc. metines palūkanas nuo šios sumos nuo 2002 m. sausio 1 d. iki galutinio atsiskaitymo.

Antrasis pareiškėjas „Svenska“ prašė pripažinti Arbitražo teismo Arbitražo sprendimą visa apimtimi ir leisti jį vykdyti Lietuvos Respublikoje.

Šalies argumentai

Pirmasis atsakovas Vyriausybė pateikė teismui prašymą, kuriuo prašė sustabdyti šios civilinės bylos nagrinėjimą, iki bus išnagrinėta civilinė byla pagal ieškovo Vyriausybės ieškinį atsakovams „Svenskai“, UAB „Genčių nafta“ ir AB „Geonafta“, kuriame ieškovas prašė pripažinti negaliojančia 1993 m. balandžio 28 d. Steigimo sutarties (toliau tekste - Steigimo sutartis) 9 straipsnio 2 dalies nuostatą dėl arbitražinės išlygos ta apimtimi, kiek ši nuostata įpareigoja Vyriausybę, taip pat prašė pripažinti negaliojančia Steigimo sutarties 35 straipsnio 1 dalies nuostatą ta apimtimi, kiek ši nuostata apriboja Vyriausybės teises. Ieškinyje arbitražinės išlygos ir Steigimo sutarties negaliojimas, be kita ko, grindžiamas prieštaravimu viešajai tvarkai ir imperatyvioms įstatymo normoms. Kretingos rajono apylinkės teismas priėmė šį ieškinį. Vyriausybė nurodė, kad, esant ginčui kitame kompetentingame teisme dėl arbitražinio susitarimo negaliojimo, šios bylos nagrinėjimas stabdytinas, iki bus išnagrinėta byla Kretingos rajono apylinkės teisme.

Antrasis pareiškėjas „Svenska“ ir atsakovas AB „Geonafta“ prašė atmesti prašymą ir nestabdyti šios bylos nagrinėjimo.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas tenkintinas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama prašymą dėl šios bylos sustabdymo, nustatė, kad Vyriausybė Kretingos rajono apylinkės teismui pateikė ieškinį dėl Steigimo sutarties 9 straipsnio 2 dalies ir 35 straipsnio 1 dalies pripažinimo negaliojančiomis (III t., b. l. 24-29) ir Kretingos rajono apylinkės teismas 2008 m. balandžio 25 d. rezoliucija šį ieškinį priėmė (III t., b. l. 36). Pateiktame ieškinyje ieškovas prašo teismo pripažinti negaliojančia arbitražinę išlygą, esančią Steigimo sutartyje, ta apimtimi, kiek ji įpareigoja Vyriausybę, bei prašo pripažinti negaliojančiu Vyriausybės neliečiamybės atsisakymą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime, byloje Nr. 33/03 „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo įstatymo 62 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 69 straipsnio 4 dalies (1996 m. liepos 11 d. redakcija), Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 96 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, nurodė, kad „Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Šiame kontekste pabrėžtina, jog Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai - būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų.“ Taigi žemesnės instancijos teismai yra saistomi aukštesnės instancijos ir savo paties sprendimais - precedentais. Tokiu būdu Lietuvos apeliacinis teismas yra saistomas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir savo paties teisminiais precedentais.

Lietuvos apeliacinis teismas 2005 m. sausio 18 d. nutartimi (II T., b. l. 195-198) buvo sustabdęs šią civilinę bylą, iki Klaipėdos apygardos teisme bus išnagrinėta civilinė byla pagal ieškovo AB „Geonafta“ ieškinį atsakovui „Svenskai“, trečiajam asmeniui Vyriausybei, dėl 1993 m. balandžio 28 d. Steigimo sutarties, taip pat ir arbitražinės išlygos, pripažinimo negaliojančia. Taigi Lietuvos apeliacinis teismas buvo sustabdęs šios bylos nagrinėjimą, kai buvo ginčijama arbitražinė išlyga. Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. gegužės 25 d. nutartimi (II T., b. l. 263-268) Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. sausio 18 d. nutartį paliko nepakeistą.

Kadangi Vyriausybei pareiškus ieškinį susidaro analogiškos faktinės aplinkybės anksčiau nagrinėtam klausimui šioje byloje, o Lietuvos apeliacinis teismas yra saistomas maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir savo precedentų, todėl spręsdamas šį klausimą teismas privalo remtis anksčiau suformuota teismine praktika.

Kaip jau ankstesnėje nutartyje yra nurodęs Lietuvos apeliacinis teismas, užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje tvarka yra speciali procedūra, reglamentuota CPK ketvirtajame ir penktajame skirsniuose. CPK 810 straipsnio 6 dalis nustato, jog užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo sąlygas nustato 1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo (ratifikuota Lietuvos Respublikos Seimo 1995 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. I-760, toliau tekste – Konvencija). Konvencijos III straipsnyje įtvirtinta, kad prie Konvencijos prisijungusi valstybė pripažįsta užsienio arbitražų sprendimus ir juos vykdo pagal toje teritorijoje, kurioje prašoma sprendimą pripažinti ir leisti vykdyti, galiojančias procesines normas, t. y. nagrinėjama byla sprendžiama pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso įstatymus. Dėl to procesas nagrinėjamoje byloje dėl užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvoje vyksta pagal galiojančio CPK nustatytą tvarką tiek, kiek proceso nereglamentuoja Konvencija (CPK 1 straipsnio 3 dalis).

Pagal Konvencijos V straipsnio 2 dalies b punktą, pagrindas užsienio arbitražo sprendimui nepripažinti yra tokio sprendimo prieštaravimas prašomos pripažinti valstybės viešajai tvarkai. Aplinkybes dėl prašomo pripažinti užsienio arbitražo atitikties viešajai tvarkai teismas privalo patikrinti ex officio (Konvencijos V straipsnio 2 dalies b punktas). Konvencijos V straipsnio 1 dalies c punkte numatytas atvejis, pagal kurį valstybė gali atsisakyti pripažinti užsienio arbitražo sprendimą, t.y. kai užsienio arbitražo sprendimas buvo priimtas dėl ginčo, kurio nenumato arbitražinis susitarimas arba neapima arbitražinio susitarimo ar arbitražinės išlygos sutartyje, arba tame sprendime yra nuostatų tokiais klausimais, kurių neapima arbitražinis susitarimas ar išlyga sutartyje. Šio pagrindo buvimą teismas tikrina tik ginčo šalies, prieš kurią arbitražo sprendimas yra nukreiptas, reikalavimu (Konvencijos V straipsnio 1 d.). Vyriausybė arbitražinės išlygos buvimą ginčija ir kaip įrodymą siekia pateikti būsimą teismo sprendimą dėl arbitražinės išlygos ir dėl neliečiamybės atsisakymo negaliojimo. Sandorių galiojimas, be kitų pagrindų, ginčijamas ir prieštaravimu Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai ir imperatyvioms įstatymo nusotatoms. Aplinkybė dėl arbitražinio susitarimo negaliojimo gali būti patvirtinta ar paneigta tik įsiteisėjusiu kompetentingo teismo sprendimu ir negali būti patvirtinta kitais įrodymais.

Pagal CPK 812 straipsnio 4 dalį, byla dėl užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo ir vykdymo sustabdoma dviem atvejais: a) kai arbitražo sprendimas nėra įsiteisėjęs; b) kai nesuėję arbitražo sprendimo apskundimo terminai. Tačiau šis specialiųjų bylos sustabdymo atvejų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju mutatis mutandis turi būti taikomi CPK 163 ir 164 straipsniuose nustatyti bendrieji bylos sustabdymo pagrindai. Šiuo atveju prašoma sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, t.y. kai negalima nagrinėti bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline tvarka. Stabdydamas bylos nagrinėjimą šiuo pagrindu teismas turi nustatyti, ar kitoje byloje nagrinėjamos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę šiai bylai, ir spręsti klausimą, ar gali šias aplinkybes nustatyti Lietuvos apeliacinis teismas šioje byloje.

Teismo procesinis sprendimas negali būti paremtas prielaidomis bei nepatikrintais faktais, todėl esant teisiškai neapibrėžtoms aplinkybėms, jeigu yra galimybė, jos turi būti patikrintos. Prašomas pripažinti užsienio arbitražo sprendimas paremtas Steigimo sutartyje esančia arbitražine išlyga, todėl nagrinėjamoje byloje užsienio arbitražo sprendimo pripažinimas ir leidimas vykdyti nėra galimas iki momento, kuomet bus nustatyta, ar arbitražinis susitarimas buvo ir ar jis galiojo. Steigimo sutartis ir Steigimo sutartyje numatyta arbitražinė išlyga yra ginčijama Kretingos rajono apylinkės teisme, todėl nėra galimybės patikrinti Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies c punkte nurodyto pagrindo, t. y. ar arbitražinio teismo sprendimas buvo priimtas dėl ginčo, kurio nenumato arbitražinis susitarimas arba neapima arbitražinio susitarimo ar arbitražinės išlygos sutartyje sąlygos, arba tame sprendime yra nuostatų tokiais klausimais, kurių neapima arbitražinis susitarimas ar arbitražinė išlyga sutartyje. Neišnagrinėjus civilinės bylos dėl Steigimo sutarties nuginčijimo negalima daryti vienareikšmės išvados apie prašomo pripažinti arbitražo sprendimo neprieštaravimą Lietuvos viešajai tvarkai, taip pat apie užsienio arbitražui priskirtą kompetenciją spręsti iškilusį ginčą. Ši aplinkybė patvirtina, jog yra tiesioginis prejudicinis ryšys tarp šios nagrinėjamos bylos ir Kretingos rajono apylinkės teisme nagrinėjamos civilinės bylos.

Kiekvienas asmuo, manantis, jog teisės ar teisėti interesai yra pažeidžiami, turi teisę kreiptis į teismą. Todėl Vyriausybė turi teisę ginčyti tiek visą Steigimo sutartį kartu su joje esančia arbitražine išlyga, tiek pačią arbitražinę išlygą atskirai. Ginčo teisena, skirtingai nei speciali užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo procedūra, suteikia šalims daugiau procesinių galimybių įrodinėti aplinkybes, kurios yra reikalavimų ar atsikirtimų pagrindas. Specialios užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo procedūros metu teismas a priori negali spręsti ieškinio senaties termino, ieškovo sąžiningumo kitoje byloje klausimų ir pan., todėl, neleidžiant šalims ginčo teisenos tvarka ginčyti Steigimo sutarties ar arbitražinės išlygos, iš esmės būtų paneigta asmens teisė į teisminę gynybą ir apribojama šalies teisė ginčyti ginčo arbitruotinumą dėl arbitražinės išlygos negaliojimo pagal Konvencijos V straipsnio 1 dalies c punktą. Kadangi Steigimo sutarties teisėtumas negali būti sprendžiamas remiantis specialia užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo procedūra, o faktai, ar Steigimo sutartis ir joje esanti arbitražinė išlyga galioja ar negalioja, ar Steigimo sutartis pažeidžia ar nepažeidžia viešosios tvarkos, yra tiesiogiai susiję su Konvencijos V straipsnio 1 dalies c punkte, V straipsnio 2 dalies b punkte numatytų užsienio arbitražo sprendimų nepripažinimo pagrindų taikymu, todėl šie faktai nustatytini Kretingos rajono apylinkės teisme visapusiškai išnagrinėjus bylą.

Taigi remiantis aukščiau minėta teismine praktika, nustačius tiesioginį prejudicinį ryšį tarp bylų ir konstatavus, jog Lietuvos apeliacinis teismas šioje byloje pats negali nustatyti visų minėtų aplinkybių, šios bylos atžvilgiu yra taikytinas vienas iš privalomųjų bylos sustabdymo pagrindų, t. y. numatytas CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte - iki bus išspręsta kita civilinė byla. Konvencija nedraudžia bylos dėl užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo ir vykdymo sustabdymo ir nenumato kitokių taisyklių, todėl sustabdymas neprieštarauja Konvencijoje numatytiems valstybės įsipareigojimams. Bylos nagrinėjimo sustabdymas savaime nepaneigia teisės į prašymo dėl arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti išsprendimą ir atitinkamai Lietuvos apeliacinio teismo pareigos tokį prašymą nagrinėti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuojantis Lietuvos teismų praktiką, esant panašioms aplinkybėms nurodo, jog byla stabdytina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės kolegijos 2004 m. gruodžio 16 d. nutartis c.b. Nr. 3K-7-552/2004; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės kolegijos 2005 m. gegužės 25 d. nutartis c.b. Nr. 3K-7-268/2005).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Sustabdyti civilinę bylą pagal pirmojo pareiškėjo AB „Geonafta“ pareiškimą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Tarptautinio arbitražo teismo prie Tarptautinių prekybos rūmų Kopenhagoje (Danija) 2003 m. spalio 30 d. sprendimo antrąją ir trečiąją dalis bei atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti minėto sprendimo pirmąją dalį ir antrojo pareiškėjo „Svenska Petroleum Exploration“ AB pareiškimą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Tarptautinio arbitražo teismo prie Tarptautinių prekybos rūmų Kopenhagoje (Danija) 2003 m. spalio 30 d. sprendimą priimtą arbitražo byloje Nr. 11073/TE/MS, pagal ieškovo „Svenska Petroleum Exploration“ AB ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir AB „Geonafta“ iki Kretingos rajono apylinkės teisme bus išnagrinėta civilinė byla pagal ieškovo Lietuvos Respublikos Vyriausybės ieškinį atsakovams „Svenska Petroleum Exploration“ AB, UAB „Genčių nafta“, AB „Geonafta“ dėl kai kurių 1993 m. balandžio 28 d. Steigimo sutarties straipsnių pripažinimo negaliojančiais.

Teisėjai Artūras DriukasDonatas ŠernasVigintas Višinskis