Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Alvydo Pikelio ir pranešėjos Lidijos Liucijos Žilienės,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. D. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 13 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 22 d. išteisinamasis nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis – M. D. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 13 d. nuosprendžiu M. D. nuteistas už tai, kad 2004 m. vasario 14 d., apie 15.50 val., apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų, pasikėsino įsibrauti į G. L. butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir pagrobti svetimą turtą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes tai sutrukdė padaryti į namus grįžęs nukentėjusysis G. L.

Kasaciniu skundu nuteistasis M. D. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 13 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 22 d. išteisinamąjį nuosprendį.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, suvaržiusius jo procesines teises ir tai lėmė neteisingo nuosprendžio priėmimą, taip pat baudžiamojo įstatymo taikymą.

Kasatorius teigia, kad jo kaltė padarius nusikalstamą veiką buvo grindžiama nukentėjusiojo parodymais, asmens kratos protokolu, tardymo eksperimentu. Tačiau teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį šių įrodymų pagrindu, pažeidė BPK 20 straipsnio ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus. Kasatorius pažymi, kad jo nebuvo prie nukentėjusiojo buto durų, jis rūkė laiptų aikštelėje tarp trečiojo ir ketvirtojo aukštų (tą patvirtina nukentėjusysis G. L.), be to, pas jį kratos metu rasti trys medvaržčiai, o nuo G. L. buto durų viršutinės spynos nuimta apdaila buvo pritvirtinta dviem medvaržčiais. Tardymo eksperimento metu nustatyta tik tikėtina išvada, kad du iš trijų medvarščių savo forma panašūs į esančius spynoje. Kasatorius teigia, kad teismas negalėjo remtis tikėtina išvada, jo nuomone, turėjo būti atlikta ekspertizė, kuri kategoriškai patvirtintų, kad pas jį rasti medvaržčiai yra nuo nukentėjusiojo durų spynos apdailos. Be to, nebuvo paneigta jo versija, kad jis ėjo pas R. V., kurio pravardė „Buzykinas“. Tyrėjams buvo pasakyta, kad tai pravardė, tačiau tai buvo ignoruota. Teismas neįvertino šių jį teisinančių parodymų ir nepateikė dėl jų motyvuotų išvadų.

Taip pat kasatorius nurodo, kad nebuvo suteikta galimybė pateikti klausimų nukentėjusiajam teismo posėdyje ir dėl to buvo suvaržytos jo procesinės teisės į gynybą.

Kasaciniame skunde teigiama, kad dėl anksčiau išvardytų pažeidimų buvo pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas, BPK 44 straipsnio 5 ir 7 dalys bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punktas.

Nuteistojo M. D. kasacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo M. D. nusikalstamai veikai baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

Dėl BK 22 straipsnio 1 dalies, 178 straipsnio 2 dalies taikymo, BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų laikymosi

Kasatoriaus skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas išteisinamąjį nuosprendį, ir remdamasis nukentėjusiojo parodymais, asmens kratos protokolu ir tardymo eksperimentu, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė BPK 20 straipsnio ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, nepagrįstas.

Kaltinamojo kaltės klausimas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus išsprendžiamas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Nuosprendis turi būti ne tik teisėtas, bet ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai yra pagrindinė būtina sąlyga vertinant įrodymus. Šioje įstatymo normoje nustatyta ir kita įrodymų vertinimo sąlyga – reikalavimas vertinant įrodymus vadovautis įstatymu, taigi pirmiausia turi būti nustatyta, ar įrodymai atitinka BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytus reikalavimus.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu M. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį už tai, kad pasikėsino įsibrauti į G. L. priklausantį butą ir pagrobti svetimą turtą; šios nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes tai sutrukdė padaryti į namus grįžęs nukentėjęs G. L.

Pirmosios instancijos teismas sprendimą išteisinti M. D. dėl pareikšto kaltinimo motyvavo tuo, kad nepakanka duomenų dėl M. D. kaltės padarius šią veiką, nes ji grindžiama tik faktu, jog asmens kratos metu jo kišenėse rasti du medvaržčiai, kurie panašūs į medvaržčius, esančius nukentėjusiajam priklausančioje durų spynoje, nukentėjusiojo G. L. bei liudytojų V. P. ir R. R. parodymais. Tačiau teismas sprendė, kad eksperimento metu nustatytos aplinkybės, jog pas M. D. rasti medvaržčiai panašūs pagal savo formą ir dydį į tuos medvaržčius, kuriuos nukentėjusysis jau buvo įsukęs apdailai pritvirtinti, nepatvirtina, kad iš M. D. paimti minėti objektai anksčiau sudarė vieną visumą su minėta apdailos detale. Iš šių aplinkybių, teismo nuomone, galima daryti tik prielaidą, kad šie du medvaržčiai galėjo būti minėtos spynos sudėtinė dalis, o nukentėjusysis tik įtaria kaltinamąjį, galėjusį atsukti spynos apdailą ir kėsintis įsibrauti į butą, nes jis šio asmens neužklupo tą darant ir objektyviai tokių aplinkybių nepatvirtino, nes M. D. pastebėjo tik lipant laiptais žemyn. Kiti byloje surinkti ir teisminio tyrimo metu ištirti įrodymai, tai įvykio vietos apžiūros protokolas ir kiti rašytiniai duomenys, teismo nuomone, tik patvirtino padarytos nusikalstamos veikos – pasikėsinimo įsibrauti į butą – buvimo faktą, bet ne kaltinamojo M. D. kaltę, nes pagal BPK 20 straipsnio prasmę įrodymais baudžiamajame procese gali būti pripažinti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės šiai bylai išspręsti. Tuo remdamasis teismas padarė išvadą, kad nenustatyta, jog M. D. dalyvavo padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas naują nuosprendį, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo ne visos bylos aplinkybės įvertintos, todėl ir išvada dėl A. D. kaltės yra neteisinga.

Apeliacinės instancijos teismas įvertino byloje surinktus įrodymus apie nustatytą įvykio eigą dėl M. D. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Šis teismas nustatė, kad M. D. nukentėjusiojo buvo pastebėtas netoli pasikėsinimo vietos (Klaipėdoje, I. Simonaitytės g. 35, 2-oje laiptinėje tarp ketvirto ir trečio aukšto), užkalbintas pradėjo bėgti. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, vertino ir tą nukentėjusiojo parodymų dalį, kurioje jis parodė, kad kaltininkui pradėjus bėgti laiptinėje pasigirdo metalinio daikto bildesys. Atlikus įvykio vietos apžiūrą, tos pačios laiptinės pirmame aukšte ant radiatoriaus buvo rastas reguliuojamas raktas, o ant grindų – apdaila nuo viršutinės spynos. Kadangi šie įvykio vietos apžiūros duomenys patvirtina nukentėjusiojo parodymus, jie pagrįstai apeliacinio teismo pripažinti įrodymais (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Šis teismas, grįsdamas M. D. kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą (BK 22 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnio 2 dalis), taip pat rėmėsi asmens apžiūros protokolu (nuteistojo kišenėje buvo rasti trys medvaržčiai, magnetas, peilis) bei ikiteisminio tyrimo metu atliktu eksperimentu (teisėjų kolegija pažymi, kad šis procesinis veiksmas atliktas laikantis BPK 197 straipsnio reikalavimų, todėl teismas jo duomenis galėjo vertinti pagal kitų įrodymų kontekstą). Eksperimento metu buvo nustatyta, kad du M. D. kišenėje rasti medvaržčiai yra tinkami pritvirtinti nukentėjusiojo buto durų viršutinės spynos apdailą, taip pat, kad medvaržčių galvutės sutampa su tų pačių durų apatinės spynos apdailos medvaržčių galvutėmis, ir pateikta tikėtina išvada, kad kaltininko kišenėje rasti medvaržčiai yra nuo nukentėjusiojo G. L. viršutinės durų spynos apdailos. Be šių anksčiau aptartų duomenų, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi ir kitais ikiteisminio tyrimo surinktais duomenimis – Klaipėdos m. 4-ojo policijos komisariato tarnybiniais pranešimais – paneigiančiais M. D. versiją, kad jis į laiptinę buvo užėjęs, norėdamas aplankyti R. B., nes patikrinus duomenų bazę nustatyta, kad asmuo tokiu vardu ir pavarde neegzistuoja, o apklausus namo gyventojus, paaiškėjo, kad joks asmuo net tokiu pačiu vardu ten negyvena. Taip pat teismo buvo įvertinti M. D. aktyvūs veiksmai siekiant išvengti sulaikymo.

Teismas, ištyręs visus šiuos duomenis ir juos įvertinęs, sprendė, kad baudžiamojoje byloje pakanka duomenų, įrodančių, kad M. D. pasikėsino įsibrauti į nukentėjusiojo G. L. butą ir pagrobti svetimą turtą. Kasacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tokia apeliacinės instancijos teismo išvada yra teisinga. Šios instancijos teismas, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų, įrodymus įvertino išsamiai ir nešališkai, remdamasis išnagrinėtų įrodymų visumos pagrindu.

Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad M. D. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, buvo aptarti ir įvertinti. Jo teiginys, kad nuėjo į Klaipėdoje, I. Simonaitytės g. 35 esantį namą ne šiaip sau, o norėdamas užeiti pas R. B., buvo motyvuotai paneigtas, tai buvo įvertinta kaip kaltinamojo pasirinkta gynybos pozicija. Tokia teismo išvada teisinga. Kasacinės teismas sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, dėl M. D. priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nekaltumo prezumpcijos principo nepažeidė.

Dėl M. D., kaip kaltinamojo, procesinių teisių suvaržymo

Kasatorius teigia, kad teismui išnagrinėjus baudžiamąją bylą nedalyvaujant nukentėjusiajam buvo padaryti procesiniai pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos jo procesinės teisės į gynybą, nes jis negalėjo pateikti klausimų nukentėjusiajam. Iš tiesų kasatorius pirmosios instancijos teisme neturėjo galimybės pateikti klausimų nukentėjusiajam, tačiau šiuo atveju, teisėjų kolegijos nuomone, tai negali būti laikoma procesiniu pažeidimu, suvaržiusiu kaltinamojo teisę gintis. Iš bylos duomenų matyti, kad teismui nukentėjusysis pateikė prašymą bylą nagrinėti jam nedalyvaujant ir remtis ikiteisminio tyrimo metu jo duotais parodymais. Šis prašymas buvo apsvarstytas teismo posėdyje, tačiau, kaltinamajam bei jo gynėjui paprašius iškviesti nukentėjusįjį į teismo posėdį, teismas 2004 m. gruodžio 3 d. tuo pagrindu priėmė nutartį, kuria įpareigojo Klaipėdos miesto VPK atvesdinti nukentėjusįjį G. L. arba surinkti rašytinę medžiagą apie šio asmens atvesdinimo negalimumą. Iš tarnybinio pranešimo paaiškėjo, kad G. L. 2004 m. gruodžio 1 d. kirto Lietuvos Respublikos sieną ir išvyko į užsienį, o, kad jis sugrįžęs, duomenų nėra. 2004 m. gruodžio 21 d. teismas gavo pažymą iš nukentėjusiojo darbovietės (UAB „Sauliaus transporto sistemos“), kurioje nurodyta, kad G. L. dirba tolimųjų reisų vairuotoju ir jo komandiruotės užsienyje užtrunka po kelis mėnesius. Teismas, išnaudojęs visas galimybes surasti ir iškviesti į teismo posėdį nukentėjusįjį G. L., pripažinęs, kad G. L. neatvykimo į teismo posėdžius aplinkybės yra svarbios, jo ikiteisminio bylos nagrinėjimo metu duotus parodymus perskaitė, kaip ir numatyta BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkte, taigi laikantis BPK reikalavimų. Be to, apeliacinės instancijos teismo posėdyje pageidavimo iškviesti nukentėjusįjį nebuvo.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo arba naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, ir šis teismo sprendimas, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintinas teisėtu.

Rezoliucinė dalis

nuta r i a:

Nuteistojo M. D. kasacinį skundą atmesti.