- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-06-13
- Bylos Nr.
- 2A-3/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aldona Rakauskienė (pirm.), Viktoras Aidukas, Vytautas Piesliakas (pran.)
- Nuteistasis
- V. Ž.
- Nukentėjusysis
- A. N.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Vytauto Piesliako,
išnagrinėjo baudžiamąją bylą, atnaujintą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, kurioje Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 1 d. nuosprendžiu V. Ž. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtas laisvės apribojimas trims mėnesiams, įpareigojant per šį laikotarpį nuo 24 val. iki 05 val. būti namuose, išskyrus atvejus, kai toks nebuvimas susijęs su darbu.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 14 d. nutartimi nuteistojo V. Ž. ir nukentėjusiojo A. N. apeliaciniai skundai atmesti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 451 straipsniu, 453 straipsnio 3 dalimi ir 4 dalies 1 punktu, atnaujino baudžiamąją bylą ir perdavė ją nagrinėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegijai.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo V. Ž. ir jo gynėjo advokato R. Andrikio, prašiusių V. Ž. prašymą tenkinti ir baudžiamąją bylą nutraukti, prokuroro, prašiusio V. Ž. prašymą tenkinti ir bylą nutraukti, paaiškinimus
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. Ž. nuteistas už tai, kad 2004 m. rugpjūčio 9 d., apie 01 val., sporto aikštelėje prie namo Gabijos g. Nr. 4, Vilniuje, sudavė kumščiu A. N. į galvą, pargriovė jį ant žemės, spyrė vieną kartą jam į dešinį petį ir taip nežymiai jį sužalojo.
Nuteistasis V. Ž. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 1 d. nuosprendį dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir jį išteisinti.
Pareiškėjo manymu, teismai nepagrįstai konstatavo, kad tarp jo ir nukentėjusiojo prasidėjo asmeninio pobūdžio žodinis konfliktas, kurio metu jie siekė vienas kitą įžeisti ir kuris vėliau peraugo į abipuses muštynes. Iš bylos medžiagos akivaizdu, jog tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo nebuvo jokių asmeninių tarpusavio santykių, o pareiškėjas, būdamas policijos pareigūnas, vykdė savo tarnybines pareigas ir siekė sudrausminti viešąją tvarką pažeidinėjusius asmenis. Jis priėjo prie nukentėjusiojo ir kitų jaunuolių, prisistatė esąs policijos pareigūnas ir pareikalavo nutraukti viešosios tvarkos pažeidimus, todėl teismo išvada, kad nuteistasis ir nukentėjusysis, tarp jų kilus žodiniam konfliktui, siekė vienas kitą įžeisti, yra nepagrįsta. Jis veikė kaip policijos pareigūnas (Vilniaus VPK Viešosios tvarkos tarnybos komisaras) vadovaudamasis Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymu ir turėjo viešojo administravimo subjekto statusą. Pareiškėjo veiklą reguliavo Policijos veiklos įstatymas ir Vidaus tarnybos statutas. Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad policijos pareigūnas, be kitų šiame straipsnyje išvardytų pareigų, privalo gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis kartu su draugais pažeidinėjo viešąją tvarką, tuo tarpu jo veiklos kompetencija buvo viešosios tvarkos pažeidimų tyrimo sritis.
Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad vykdydamas tarnybines pareigas, policijos pareigūnas privalo prisistatyti. Jei policijos pareigūnas neturi skiriamųjų ženklų (specialios aprangos (uniformos) arba specialaus tarnybinio ženklo) arba jei asmuo reikalauja, policijos pareigūnas privalo pateikti tarnybinį pažymėjimą. Pareiškėjas pažeidėjams prisistatė kaip policijos pareigūnas. Nors jis neturėjo jokių skiriamųjų policijos ženklų, nepateikė pažymėjimo, tačiau niekas jo nereikalavo to daryti. Jis vykdė tarnybines pareigas, t. y. pareikalavo nutraukti viešosios tvarkos pažeidimus, tačiau nukentėjusysis į tai pašaipiai replikavo, dėl ko nuteistasis jį įspėjo elgtis mandagiau. Tai įrodo, kad tarp jo ir nukentėjusiojo nekilo jokio asmeninio pobūdžio konflikto, kurio metu nuteistasis siekė įžeisti nukentėjusįjį.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad teismo išvada apie abipusių muštynių kilimą yra nepagrįsta. Nukentėjusysis bei kiti asmenys, būdami policijos patrulio įspėti dėl viešosios tvarkos pažeidinėjimo prie „Kemi“ autoserviso, jau po 24.00 val. nuėjo į mokyklos stadioną prie Gabijos g. 4-ojo namo, ten susėdę ant suoliuko garsiai kalbėjosi, juokėsi. Apie 1.00 val. prie jų priėjo pareiškėjas, prisistatė policijos pareigūnu ir pradėjo priekaištauti dėl keliamo triukšmo, įspėjo, kad iškvies policiją. Pirmasis smurtą prieš nuteistąjį pavartojo būtent nukentėjusysis. Konflikto metu policijos pareigūnus iškvietė pats V. Ž., kuris ir nukentėjo daugiausiai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 10 d. nutartyje, kuria buvo tenkintini Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojos ir nukentėjusiojo (V. Ž.) kasaciniai skundai ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, pagrįstai nurodė, kad „nukentėjusysis (V. Ž.) pagrįstai kasaciniame skunde nurodo, jog duodamas parodymus apie tai, kas pradėjo muštynes, buvo nuoseklus visų apklausų metu“. Tuo tarpu šioje byloje teismai nepagrįstai nurodė, kad nuteistasis neadekvačiai reaguodamas į nukentėjusiojo replikas dėl jo išsakytų pastabų apie triukšmą nakties metu pirmas sudavė smūgius nukentėjusiajam. Dėl to, kas pradėjo muštynes, nuteistasis buvo nuoseklus visų apklausų metu, kai tuo tarpu kartu su nukentėjusiuoju buvusių ir tiesiogiai konfliktą stebėjusių jo draugų (E. M. ir M. B.) parodymai apie įvykių seką konflikto metu yra prieštaringi, nenuoseklūs ir vienas kitam prieštaraujantys.
Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusysis A. N. kitoje byloje buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už pareiškėjo (V. Ž.) sumušimą, kuris šioje byloje buvo pripažintas nukentėjusiuoju. 2001 m. kovo 15 d. Europos Tarybos pagrindų sprendimo dėl nukentėjusiųjų padėties baudžiamosiose bylose 5 punkte nustatyta, kad į nukentėjusiųjų reikmes turėtų būti atsižvelgiama ir jais rūpinamasi visapusiškai ir kompleksiškai, vengiant dalinių ar nenuoseklių sprendimų, galinčių sukelti antrinį persekiojimą. Todėl tokia situacija, kai yra akivaizdus antrinis persekiojimas, t. y. dėl tos pačios veikos pagal A. N., kaltinamo kitoje baudžiamojoje byloje, kur nuteistasis pripažintas nukentėjusiuoju, pareiškimą lygiagrečiai pradedama privataus kaltinimo byla, kurioje jis tampa nukentėjusiuoju, yra neleistina ir pažeidžia teisingo bei sąžiningo baudžiamojo proceso principą.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo V. Ž. prašymas tenkintinas.
Dėl profesinių pareigų vykdymo, kaip aplinkybės, šalinančios baudžiamąją atsakomybę
Sutinkamai su Baudžiamojo kodekso 30 straipsnio 1dalimi, asmuo pagal šį kodeksą neatsako už žalą, kurią padarė vykdydamas profesines pareigas, jeigu jis neviršijo įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytų įgaliojimų. Įstatymas nustato dvi žalos padarymo teisėtumo sąlygas vykdant profesines pareigas. Jų visuma šalina asmens baudžiamąją atsakomybę. Pirma sąlyga nustato, kad žala padaroma vykdant profesines pareigas. Taigi žala padaroma darbo santykių srityje ir žalos padarymas susijęs su profesinių funkcijų vykdymu. Antra sąlyga siejama su veikimu įgaliojimų ribose ir jų neviršijimu. Iš kitos pusės, BK 30 straipsnis nenustato žalos, padaromos vykdant profesines pareigas pobūdžio ir dydžio. Įstatymas daro nuorodas į įstatymais ar kitais teisės aktais nustatytų įgaliojimų neviršijimą, bet nedaro nuorodos į žalos dydį, kaip tai daroma kitais BK V skyriuje numatytais atvejais, šalinančiais baudžiamąją atsakomybę. Tuo tarpu jokie kiti teisės aktai nenustatinėja kokius sužalojimus gali padaryti pareigūnas vykdydamas profesines pareigas. Dėl to gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad atliekant profesines funkcijas lyg ir pateisinama bet kokia žmogui padaryta žala, svarbu kad tik asmuo nepažeistų teisės aktų nustatytų įgaliojimų. Tačiau sisteminis šio įstatymo aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad esamoje teisinėje situacijoje klausimas, ar padaryta veika šalina baudžiamąją atsakomybę remiantis BK 30 straipsnio nuostatomis, galėtų būti sprendžiamas tik padarius turtinę žalą ar nežymius, o išimtiniais atvejais, nesunkius sveikatos sutrikdymus. Tokia išvada išplaukia iš šios normos aiškinimo ir santykio su kitomis BK V skyriaus normomis.
Šioje privataus kaltinimo pagrindu Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nagrinėtoje byloje 2005 m. gruodžio 1 d. nuosprendžiu nustatyta, kad 2004 m. rugpjūčio 9 d., apie 01 val., sporto aikštelėje prie namo Gabijos g. Nr. 4, Vilniuje, V. Ž. sudavė kumščiu nukentėjusiajam A. N. į galvą, pargriovė jį ant žemės, spyrė vieną kartą jam į dešinį petį ir taip nežymiai jį sužalojo.
Pažymėtina, kad dėl to paties įvykio yra priimtas ir kitas nuosprendis. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. balandžio 4 dienos nuosprendžiu byloje, kurioje buvo atliktas ikiteisminis tyrimas ir byla buvo nagrinėjama valstybinio kaltinimo pagrindu, A. N. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2004 m. rugpjūčio 9 d., apie 01 val. (t. y. tuo pačiu metu), sporto aikštelėje prie namo Nr. 4, esančio Vilniuje, Gabijos g. (t. y. toje pačioje vietoje), sudavė ne mažiau kaip tris smūgius rankomis ir kojomis nukentėjusiajam V. Ž. į įvairias kūno vietas ir taip nežymiai jį sužalojo. Taigi dėl to paties įvykio yra priimti du apkaltinamieji nuosprendžiai. Juos priėmė vienas ir tas pats apylinkės teismas, tačiau nuteistos skirtingos konflikto pusės.
Abiem nuosprendžiais nustatytos šios bylos aplinkybės: grupė jaunuolių viešoje vietoje („Kemi“ autoserviso teritorijoje Ukmergės g.) gėrė alų, garsiai kalbėjosi, šūkavo, necenzūriškai keikėsi, dainavo po 22 valandos, t. y. pažeidinėjo viešąją tvarką riksmais, necenzūriniais keiksmais, dėl ko jaunuoliams raminti du kartus buvo kviesti policijos pareigūnai. Atvykusi policija įspėjo jaunuolius dėl jų elgesio. Nukentėjusysis A. N. (ir kiti kartu su juo buvę vaikinai atrodė apsvaigę nuo alkoholio ) įvykio metu buvo girtas. Po paskutinio kontakto su policijos pareigūnais nukentėjusysis su savo draugais pasitraukė link Gabijos gatvės, t. y. link būsimos konflikto su kaltinamuoju vietos. Tačiau jaunuoliai, nuėję į kitą vieta prie namo, esančio Gabijos g. Nr. 4, toliau triukšmavo, pažeidinėjo viešėją tvarką, dėl ko kėlė aplinkinių namų gyventojų nepasitenkinimą. V. Ž. tuo laiku buvęs savo namuose, Pašilaičių g. (duomenys neskelbtini). Pažiūrėjęs iš balkono, pamatė jaunuolių kompaniją, kurie šūkavo ir keikėsi. Tuo metu jau buvo tarp 24 -01 valandos nakties. V. Ž. privataus kaltinimo byloje parodė, kad išėjęs į balkoną priminė jaunuoliams, jog jie yra viešoje vietoje ir triukšmauti nedera, tačiau jie į tai atsakė necenzūriniais žodžiais. Neapsikentęs tokio jaunuolių elgesio, V. Ž. išėjo juos įspėti. Tačiau kai jis išėjo į lauką, jaunuoliai jau traukėsi link sporto aikštelės, todėl jis nusekė paskui juos ir kai prie jų priėjo, jaunuoliai (tarp jų ir A. N.) jau sėdėjo ant sporto aikštelėje esančių suoliukų. Priėjęs prie vaikinų, V. Ž. pareiškė jiems pastabą dėl triukšmo nakties metu. Vaikinai į pastabą nesureagavo, pasakę, kad „nieko blogo“ nedaro ir pasakė, kas bus, jeigu nepaklus jo nurodymams. V. Ž. įspėjo, kad jis yra policijos pareigūnas (komisaras) ir liepė skirstytis. Vienam iš jaunuolių, o būtent – A. N., nepatiko policijos pareigūno pastabos ir reikalavimai, todėl tarp jų prasidėjo konfliktas.
Tačiau A. N. ir jo draugų, iš vienos pusės, ir V. Ž. iš kitos, parodymai apie žodinio konflikto peraugimą į jėgos panaudojimą iš esmės skiriasi. A. N. teigė, kad išreiškęs žodinį reikalavimą nepažeidinėti viešosios tvarkos, V. Ž., atsakydamas į A. N. žodžius, sudavė jam smūgį į galvą, o A. N. į smūgį atsakė suduodamas tris smūgius V. Ž. Tuo tarpu V. Ž. parodė, kad po jo reikalavimo skirstytis, nuo suoliuko atsikėlė A. N., priėjo prie jo ir trenkė jam kumščiu į smilkinį. V. Ž. liepė pastarajam liautis, tačiau tada prie jo pribėgo E. M., kuris taip pat jam smogė kumščiu į galvą. Susikibę su A. N., jie pargriuvo, tada E. M. sudavė jam smūgius. Atsikėlęs, jis prisidengė A. N., kuriam ir teko E. M. smūgiai. Taip pat E. M. bandė jam suduoti maišeliu su smėliu, tačiau to padaryti nepavyko. Grumtynės tęsėsi kelias minutes, kol atvyko policijos pareigūnai, kuriuos iškvietė būtent V. Ž.. Įvykio vietoje buvęs E. M. negalėjo pasakyti, kas pirmas sudavė smūgius, o M. B. teigė, kad V. Ž. pirmas sudavė smūgį.
Byloje taip pat nustatyta, kad V. Ž. tuo metu buvo policijos pareigūnas. Jis dirbo Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos tarnybos komisaru. Jo veiklos sritis buvo viešosios tvarkos apsauga. Nors įvykio metu jis buvo namie, t. y. nebuvo tarnyboje, tačiau policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktas įpareigoja policijos pareigūną gavus pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pačiam tapus įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai. Taigi įstatymas įpareigoja policijos pareigūną imtis vykdyti profesines pareigas nepriklausomai nuo to ar jis tuo metu yra tarnyboje ar ne tarnybos metu. Minėtų pareigų nevykdymas gali užtraukti jam baudžiamąją atsakomybę pagal BK 229 straipsnį. Kaip reikalauja įstatymas, V. Ž., sužinojęs, kad pažeidžiama viešoji tvarka, išėjo iš namų ir ėmėsi profesinių pareigų vykdymo. Taigi, išeidamas iš namų užkirsti kelią tariamam viešosios tvarkos pažeidimui, jis vadovavosi Policijos veikos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis ir veikė teisėtai. Pastebėjęs tariamus teisės pažeidėjus, V. Ž. priėjo prie A. N. ir jo draugų, įspėjo, kad jie yra viešoje vietoje ir pareikalavo liautis triukšmauti bei skirstytis. Kaip matyti iš bylos aplinkybių, nei nukentėjusysis, nei jo palydovai į šias V. Ž. pagrįstas pastabas nereagavo, todėl jis prisistatė policijos darbuotoju (komisaru) ir tai patvirtino tiek A. N., (T. 1, b. l. 158-160), tiek ir įvykio vietoje buvę jo draugai E. M. (T. 1, b. l. 152-155) bei M. B. (T. 1, b. l. 155-157)).
Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 3 dalis nustato, kad vykdydamas tarnybines pareigas, policijos pareigūnas privalo prisistatyti. Jei policijos pareigūnas neturi skiriamųjų policijos ženklų (specialios aprangos (uniformos) arba specialaus tarnybinio ženklo) arba jei asmuo reikalauja, policijos pareigūnas privalo pateikti tarnybinį pažymėjimą. V. Ž. neparodė savo tarnybinio pažymėjimo, patvirtinančio jo, kaip valdžios atstovo, statusą, tačiau byloje nėra duomenų, kad iš jaunuolių pusės būtų pareikštas toks reikalavimas. Taigi ir šioje situacijoje jis veikė pagal įstatymo nuostatas ir jų nepažeidė. Kolegija konstatuoja, kad veika, dėl kurios Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 1 d. nuosprendžiu buvo nuteistas V. Ž., buvo susijusi su jo tarnybos pareigų, numatytų policijos veiklos įstatyme, vykdymu. Byloje nenustatyta, kad V. Ž. pažeidė įstatymo reikalavimus reaguodamas į vaikinų elgesį ir reikalaudamas jų laikytis rimties nakties metu gyvenamojoje zonoje.
Tačiau, kaip nustatyta bylos medžiagoje, jaunuoliai ir tada nepakluso policijos pareigūno reikalavimui, dėl to konfliktas pagilėjo: buvo prieita prie smurto, padaryti sveikatos sutrikdymai.
BK 30 straipsnis nustato, kad baudžiamoji atsakomybė už padarytą žalą nekyla, jei nebuvo pažeisti įstatymų ar kitų teisės aktų nustatyti pareigūno įgaliojimai. Policijos veiklos įstatymo 16 straipsnio 1 dalis nustato, kad šis ir kiti įstatymai suteikia policijos pareigūnui teisę, įgyvendinant policijos uždavinius, reikalauti, kad tiesiogiai jam nepavaldūs asmenys vykdytų jo teisėtus nurodymus, o jų nevykdymo ar pasipriešinimo atveju panaudoti prievartą. Analogiška nuostata įtvirtinta šio įstatymo 18 straipsnio, reglamentuojančio policijos pareigūno bendrąsias teises, 1 dalies 4 punkte, kur pasakyta, kad šio įstatymo ketvirtajame skirsnyje numatytais atvejais policijos pareigūnas turi teisę panaudoti šaunamuosius ginklus, fizinę bei kitokią prievartą. Policijos veiklos įstatymo 24 straipsnyje greta kitų fizinės prievartos panaudojimo pagrindų nustatyta, kad policijos pareigūnas turi teisę panaudoti fizinę prievartą: gindamas save, kitą asmenį nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio gyvybei ar sveikatai kėsinimosi bei sulaikydamas teisės pažeidimą padariusį asmenį, kuris aktyviais veiksmais vengia sulaikymo, taip pat masinių riaušių ar grupinių veiksmų, kuriais pažeidžiama viešoji tvarka, metu.
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu, kuriuo A. N. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, nustatyta, kad A. N. panaudojo jėgą prieš asmenį, prisistačiusį policijos pareigūnu ir pareikalavusiu nutraukti neteisėtą elgesį. V. Ž. A. N. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Kaip konstatuota specialisto išvadoje, sveikatos sutrikdymas V. Ž., padarytas šešiais trauminiais poveikiais. Tarp jų išsiskiria nosies lūžis ir kraujosruva viršutinėje lupoje. Nors proceso dalyviai dėl smurto panaudojimo pradžios, intensyvumo ir asmens, kuris pirmas panaudojo prievartą, davė prieštaringus parodymus, kūno sužalojimų padarymas V. Ž. yra nustatytas teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu. Tai leidžia daryti išvadą, kad prieš policijos pareigūną, vykdantį profesines pareigas užkertant kelią teisės pažeidimui, buvo panaudotas smurtas, ko įstatymas neleidžia.
Pagal ATPK 187 straipsnio 2 dalį teisėtų pareigūno nurodymų nevykdymas yra administracinis nusižengimas. Tuo tarpu BK 286 straipsnis nustato, kad tas kas panaudodamas smurtą ar grasindamas jį panaudoti pasipriešino viešo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui laikomas padaręs nusikaltimą. Taigi teisės pažeidėjas netenka teisės į būtinąją gintį, todėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. spalio 10 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 5 d. išteisinamąjį nuosprendį, kuriuo A. N. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas dėl smurto prieš V. Ž. panaudojimo kaip veikęs būtinosios ginties būklėje.
Tuo tarpu vykdydamas savo įgaliojimus policijos pareigūnas turi teisę panaudoti jėgą ar specialias priemones. Policijos veiklos įstatymo 16 straipsnio 2 dalis nustato, kad policijos pareigūnai, vykdydami jiems suteiktus įgaliojimus, vadovaujasi tik įstatymais. Įstatymais pagrįsti policijos pareigūnų reikalavimai yra privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Už šių reikalavimų nevykdymą asmenys atsako įstatymų nustatyta tvarka. Policijos veiklos įstatymo 22 straipsnio 5 dalis nustato, kad policijos pareigūnas, veikiantis pagal įstatymų ir kitų teisės aktų jam suteiktus įgaliojimus, neatsako už žalą, padarytą veikiant pagal įstatymų ir kitų teisės aktų suteiktus įgaliojimus. To paties įstatymo 23 straipsnis, kuriame reglamentuotos prievartos rūšys ir jos panaudojimo sąlygos, nustato, kad policijos pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą, kai būtina užkirsti kelią teisės pažeidimams, sulaikyti juos padariusius asmenis ir kitais atvejais, saugant bei ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus. Prievarta, galinti sukelti kūno sužalojimų ar mirtį, gali būti naudojama tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai įvykdyti, ir tik po to, kai visos įmanomos įtikinimo ar kitos priemonės nebuvo veiksmingos. Prievartos rūšį ir jos panaudojimo ribas pasirenka policijos pareigūnas, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį bei individualias pažeidėjo savybes. Naudodami prievartą, policijos pareigūnai privalo stengtis išvengti sunkių pasekmių.
Fizinė prievarta šiame įstatyme suprantama kaip bet kokio pobūdžio fizinės jėgos bei kovinių imtynių veiksmų naudojimas. Sprendžiant apie fizinės prievartos panaudojimo ir padarytos žalos teisėtumą, pažymėtina, kad nukentėjusysis A. N. šioje byloje buvo nežymiai sužalotas. Teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad nukentėjusiojo galvoje užfiksuotas vienas sužalojimas, būdingas smūgio kumščiu sudavimui - poodinė kraujosruva kairės akies vidiniame kampe ir dešiniojo peties sąnario srityje. Tokie sužalojimai neviršija žalos padarymo vykdant profesines pareigas teisėtumo sąlygų. Kartu pažymėtina, kad žymiai sunkesni kūno sužalojimai padaryti nuteistajam V. Ž.
Kolegija daro išvadą, kad Vilniaus m. 1-asis apylinkės teismas nagrinėjęs privataus kaltinimo bylą pagal A. N. skundą, neanalizavo šios situacijos profesinių pareigų vykdymo požiūriu, todėl aiškiai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai V. Ž. pripažino kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo A. N., o apeliacinės instancijos teismas padarytos klaidos neištaisė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes V. Ž. vykdė profesines pareigas ir profesinių pareigų vykdymo teisėtumo sąlygų, numatytų BK 30 straipsnyje, nepažeidė, todėl vadovaujantis BK 30 straipsniu ir BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, nuosprendis ir paskesnė apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintini ir baudžiamoji byla nutrauktina.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 455 straipsnio 2 punktu
nutaria:
Panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 1 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 14 d. nutartį V. Ž. byloje ir vadovaujantis BK 30 straipsniu ir BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu baudžiamąją bylą nutraukti.