Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-02-06 · Administracinė byla Nr. I-1369-484/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-02-06
Bylos Nr.
I-1369-484/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00012-2018-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ina Kirkutienė
Pareiškėjas
E. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1369-484/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00012-2018-7Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. vasario 6 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas E. S. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 2700 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1).

Pareiškėjas skunde paaiškina, kad 2014 m. liepos mėnesį buvo suimtas ir patalpintas į Lukiškių TI-K. Tardymo izoliatoriuje buvo apytiksliai dešimt parų. Pareiškėjas 2015 m. lapkričio 20 d. vėl buvo suimtas ir laikomas Lukiškių TI-K. Teigia, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas netinkamomis sąlygomis: kamerose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktais nustatytos 3,6 kv. m. normos, kadangi jis buvo laikomas su dar keliais suimtaisiais. Dėl ploto trūkumo tarp suimtųjų kildavo konfliktai, todėl jis patyrė emocinį sukrėtimą, neigiamus išgyvenimus, dėl kurių tapo irzlus, nervingas, jaučia baimę, apatiją, susirgo depresija. Kadangi Lukiškių TI-K nesilaikė teisės aktų reikalavimų, mano, kad jis turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 11-16) prašo pareiškėjo reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Dėl skundo esmės paaiškina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K su pertraukomis buvo laikomas nuo 2014 m. liepos 25 d. iki 2015 m. gruodžio 2 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. Atsiliepime pateikti duomenys rodo, kad tam tikrais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Teigė, kad Lukiškių TI-K stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas galimybes kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras.

Taip pat nurodo, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.

Remdamasis Civilinio kodekso 6.271 str. nuostatomis, atsakovo atstovas pabrėžė, kad žala atlygintina tais atvejais, kai viešojo administravimo subjektai neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas) arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Šiuo atveju būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Akcentavo, kad tam tikras suimtųjų ir / arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais. Pareiškėjo nusiskundimai, atsakovo atstovo nuomone, yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Šios žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Todėl pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atsakovas laiko nepagrįstu ir traktuoja kaip nesąžiningą norą pasipelnyti iš valstybės.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Lukiškių TI-K 2014-2015 m. jam nebuvo užtikrinta teisė į tinkamas suėmimo sąlygas.

Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. LVAT praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010, Nr. A82-932/2011).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).

Pagal CK 1.125 str. 8 d. reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas prašė reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų senaties terminą.

Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo padavimo dienos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tik apytiksliai įvardijo laikotarpį, kuriuo jis buvo laikomas suimtas Lukiškių TI-K, todėl teismas ginčui aktualiu laikotarpiu laiko atsakovo atstovo atsiliepime nurodytąjį, t. y. nuo 2014 m. liepos 25 d. iki 2015 m. gruodžio 2 d. Pareiškėjas skundą teismui padavė 2017 m. gruodžio 28 d. (pagal išsiuntimo datą ant voko, b. l. 3) ir reikalavimui dėl dalies žalos atlyginimo praleido ieškinio senaties terminą.

Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes.

Išanalizavus bylos medžiagą, pareiškėjo skunde nurodytų teisių pažeidimų pobūdį, darytina išvada, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, kadangi jis skunde nurodė, kad dėl ploto trūkumo patyrė emocines ir dvasines kančias, jaučia baimę, apatiją, susirgo depresija. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog buvo objektyviai užkirstos galimybės kreiptis į teismą. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 25 mėn. iki 2014 m. gruodžio 27 d.

Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis; žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Šiuo atveju teismui neatnaujinus termino reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 25 d. iki 2014 m. gruodžio 27 d., skundas šioje dalyje atmestinas. Atsižvelgiant į tai, teismas toliau pasisako tik dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 28 d. iki 2015 m. gruodžio 2 d.

Pareiškėjas skunde teigia, kad Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Suėmimo vykdymo ir (ar) laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu galiojo 3,6 m² minimali kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui tardymo-izoliatoriaus kameroje, norma, įtvirtinta Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), pasisakydamas dėl gyvenamojo ploto, tenkančio vienam asmeniui įkalinimo įstaigos kameroje, yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 m² plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas taip pat išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13).

Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2015 m. lapkričio 20 d. iki 2015 m. gruodžio 2 d. kamerose Nr. 109, kurios plotas 7,31 kv. m., ir kameroje Nr. 25, kurios plotas – 34,71 kv. m. (b. l. 12-13, 17-20). Kamerose buvo laikoma nuo 2 iki 12 asmenų. Remiantis atsakovės atstovo nurodytu kamerų plotu ir asmenų, laikytų šiose kamerose kartu su pareiškėju skaičiumi, nustatyta, kad vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimas, nustatytas Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte, pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistas laikotarpiais nuo 2015 m. lapkričio 21 d. iki 2015 m. lapkričio 23 d. ir nuo 2015 m. lapkričio 26 d. iki 2015 m. gruodžio 1 d., iš viso 10 dienų. Šiais laikotarpiais vienam asmeniui teko nuo 1,83 kv. m. iki 3,47 kv. m. kameros ploto. Taigi, darytina išvada, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie kalinimą perpildytose kamerose yra pagrįstos.

LVAT analogiškose nagrinėjamai bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo laikomasi nuostatos, kad aplinkybės, glaudžiai susijusios su minimalaus teisės aktuose numatyto gyvenamojo ploto vienam asmeniui neužtikrinimu (pvz., prastas miegas esant mažam kameros plotui, kt.), vertinamos kaip šio pažeidimo dalis (žr. pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-51/2013, 2013 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1395/2013). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų esminiu veiksniu nurodė laikymą neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui, o kiti jo nusiskundimai (konfliktai tarp suimtųjų dėl ploto trūkumo, po kurių jis tapo irzlus, susirgo depresija) laikytini glaudžiai susijusiais su nusiskundimu dėl laikymo perpildytose kamerose, todėl vertintina kaip minėto pažeidimo dalis.

Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui kameroje, be to, kamerų plotą papildomai mažino jose esantys baldai. Tai reiškia, kad pareiškėjas iš viso 10 dienų Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį ir Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį. Dėl suėmimo sąlygų visumos jis patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis kriterijų, į kuriuos atsižvelgiama nustatant neturtinės žalos dydį, sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Pagal suformuotą teismų praktiką, neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (LVAT 2013-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).

Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pažeidimų trukmę ir pobūdį, į tai, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją dėl ploto trūkumo ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė, į tai, kad teismui pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių teisės aktų reikalavimų neatitinkančio laikymo Lukiškių TI-K poveikio jo psichikai ir sveikatos būklei (jų nenustatė ir teismas; b. l. 50-72). Teismas taip pat neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K administracijos darbuotojų elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Esant tokioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti skunde nurodoma 2 700 Eur suma nėra pagrindo, nes ji akivaizdžiai neadekvati pareiškėjo patirtiems neturtiniams praradimams.

Teismas, įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais bei atsižvelgdamas į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 100 Eur sumos priteisimas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis, tuo kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo E. S. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui E. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 100 (vieną šimtą) eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per mėnesį nuo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai.

Teisėja Ina Kirkutienė