- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-02-18
- Bylos Nr.
- 2A-128-302/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė (pran.), Dalia Kačinskienė, Andžej Maciejevski
- Pareiškėjas
- N. K.
- Suinteresuotas asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Vilniaus miesto savivaldybei, A. Ž.
- Kategorijos
- 50.11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 128.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos N. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. liepos 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos N. K. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Vilniaus miesto savivaldybei, A. Ž. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja N. K. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji buvo buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), nuomininkės T. K. šeimos nariu, o nuo 2002-04-27 (po T. K. mirties) minėto buto nuomininke. Juridinio fakto, kad pareiškėja butu naudojosi kaip nuomininkė, nustatymas reikalingas dėl valstybės garantijos išdavimo. Pareiškime nurodė, kad pareiškėja su savo motina - T. K. (mirė 2002-04-27) gyveno ir gyvena bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nuo 1955 m. spalio mėnesio nuomos pagrindais. Nuomos sutartis sudaryta su tuometiniu Vilniaus m. Tarybų rajono butų ūkio skyriumi. 2004-11-12 Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 30-1816 butas ir namas, kuriame pareiškėja gyvena, yra grąžintas A. ir V. Ž. . Pagal nustatytą tvarką Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 str. savivaldybės administracija privalo išduoti valstybės garantiją bute gyvenantiems nuomininkams. Vilniaus miesto savivaldybė tokios garantijos pareiškėjai neišduoda, nes abejoja, kad ji buvo nuomininkės šeimos nariu, o po motinos mirties tapo nuomininke. Pareiškėja, gyvendama kartu su motina T. K. , buvo nuomininkės šeimos narys ir turėjo tokias pačias teises ir pareigas kaip jos motina T. K. , o po mamos mirties ji tapo teisėta buto nuomininke. Ji prisidėjo prie buto išlaikymo, mokėjo nuomos mokestį, paveldėjo bute esantį turtą. 2007-01-25 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės Naujamiesčio seniūniją, kad būtų pasirašyta buto nuomos sutartis, tačiau pareiškėja buvo informuota, jog pagrindo tokiam veiksmui nėra, nes namas grąžintas V. Ž. ir jo broliui A. Ž. .
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija su pareiškimu nesutiko, prašė jo netenkinti. Nurodė, kad 71,88 kv. m. ploto gyvenamosios patalpos, esančios Algirdo g. 32-4, Vilniuje, dalis iki Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2004-12-12 įsakymo Nr. 30-1816 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiui A. Ž. “ priėmimo priklausė savivaldybei nuosavybės teise. T. K. gyvenamosios patalpos Algirdo g. 32-4, Vilniuje, dalyje gyveno 1955-10-12 Vilniaus miesto Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto Butų valdybos išduoto orderio Nr. 002413 pagrindu. 2002-04-27 T. K. mirė. 2005-07-14 dėl priėmimo pas Vilniaus m. savivaldybės mero pavaduotoją į Vilniaus m. savivaldybės administraciją kreipėsi T. K. dukra N. K. - pareiškėja, prašydama išduoti jai valstybės garantiją LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka. 2005-07-21 raštu Nr. A63-3081(8587)-4.4-TDP-6) Vilniaus m. savivaldybės administracijos Teisės departamento Juridinis skyrius informavo pareiškėją, kad pripažinti ją 71,88 kv. m ploto gyvenamosios patalpos Algirdo g. 32-4, Vilniuje, dalies mirusio nuomininko šeimos nare, turinčia teisę gauti valstybės garantiją, nėra pagrindo, nes ji dar 1975 m. išvyko gyventi į Maskvą. Pareiškėja 2003 m. neteisėtai apsigyveno ginčo gyvenamojoje patalpoje, iš jos buvo reikalaujama ne vėliau kaip iki 2008-08-01 atlaisvinti šią gyvenamąją patalpą bei raktus grąžinti Vilniaus m. savivaldybės administracijai, tačiau ji šio nevykdė.
Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2009 m. liepos 10 d. sprendimu atmetė pareiškimą.
Teismas sprendimą motyvavo tuo, kad mirus savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties šaliai, nuomininko teises perimti galima esant dviems įstatyme įtvirtinsimoms sąlygoms: pirma, mirusio nuomininko teises perimti (tapti nuomos sutarties šalimi) gali tik kartu gyvenęs šeimos narys ar buvęs šeimos narys, antra, per du mėnesius po nuomininko mirties teisių perėmėjas turi informuoti apie tai nuomotoją.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas padarė išvadą, kad pareiškėja negyveno su pagrindine nuomininke ir kartu netvarkė bendro ūkio. Lankydamasi epizodiškai savo mamos namuose pareiškėja netapo jos šeimos nare, neįrodė, jog tvarkė bendrą ūkį, todėl neįgijo teisės naudoti gyvenamąją patalpą.
Be to, teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėja nerealizavo savo teisės į sutarties pakeitimą dėl kito šeimos nario pripažinimo nuomininku pagal CK 6.602 str. nuostatas, nes neįvykdė šio straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos per 2 mėnesius po nuomininko mirties informuoti nuomotoją ir neprašė teismo, įstatymų nustatyta tvarka atnaujinti praleistą terminą.
Šalies argumentai
Pareiškėja N. K. apeliaciniu skundu prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškimą tenkinti. Nurodo, kad nesutinka su teismo sprendimu. Teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėja neįrodė, kad buvo T. K. šeimos nare, nes bendro gyvenimo ryšys su motina nebuvo nutrūkęs, be to, ji prižiūrėjo butą, mokėjo už jį nuomą ir kitus mokesčius. Ta aplinkybė, kad pareiškėja buvo išvažiavusi į Maskvą jau beveik 20 metų, neturi teisinės reikšmės, nes piliečiai nėra saistomi su viena gyvenamąja vieta. Šiuo metu, lyginant su tarybiniais laikais, žmogaus judėjimo laisvės samprata yra pasikeitusi ir pilietis gali turėti gyvenamąją vietą ne vienoje valstybėje.
Teismas neteisingai nurodė, kad pareiškėjas per du mėnesius neinformavo nuomotojo apie sutarties pasikeitimą nuomininkui mirus, nes įstatymas nenumato, kokia forma tai turėjo būti padaryta. Pareiškėja mokėjo mokesčius, savivaldybė dėl jų jokių pretenzijų neturi, taigi tokia informacijos forma neprieštarauja įstatymui.
Šalies argumentai
Apeliantė nurodo, kad nuomos sutartis po motinos mirties įsigaliojo, nes savivaldybė priėmė jos mokamą nuomos mokestį ir įtraukė į apskaitą, taigi kol sutartis nenuginčyta, bet kokie argumentai yra atmestini.
Teismo motyvai dėl socialinio būsto nesuprantami, nes pareiškėja su jais nesusijusi.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinkantis Aukščiausiojo teismo formuojamą praktiką.
Pripažinti pareiškėją 71,88 kv. m ploto gyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini), dalies mirusio nuomininko šeimos nare, turinčia teisę gauti valstybės garantiją, nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėja N. K. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, o būtent – kad ji buvo buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), nuomininkės T. K. šeimos nariu, o nuo 2002-04-27 (po T. K. mirties) minėto buto nuomininke. Taigi faktiškai pareiškėja prašo nustatyti du juridinę reikšmę turinčius faktus. Pareiškėja yra T. K. dukra (b. l. 19, 22, 43). T. K. butu, esančiu (duomenys neskelbtini), naudojosi nuomos teise Vilniaus miesto Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto Butų valdybos 1955-10-17 išduoto orderio Nr. 002413 pagrindu (b.l. 84). 1985-03-26 gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipine sutartimi, patvirtinta Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1983-07-04 nutarimu Nr. 177, T. K. buvo išnuomotos aukščiau nurodytos gyvenamosios patalpos neterminuotam laikui (b. l. 5-6). T. K. mirė 2002-04-27 (b. l. 24-26). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004-11-12 įsakymu Nr. 30-1816 į gyvenamąjį namą Algirdo g. 32/2, Vilniuje, atkurtos nuosavybės teisės A. Ž. (b.l. 64-65). 2005-07-14 pareiškėja kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją dėl valstybės garantijos išdavimo Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka (b.l. 83). 2005-07-21 Vilniaus miesto savivaldybės administracija pareiškėją informavo, kad nėra teisinio pagrindo jai išduoti valstybės garantijos (b.l. 85).
Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas pareiškėjos reikalavimus nustatyti jos prašomus juridinę reikšmę turinčius faktus, tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias gyvenamosios patalpos nuomos santykius ir padarė teisingą išvadą, kad nėra pagrindo nustatyti pareiškėjos prašomų juridinę reikšmę turinčių faktų.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja prašo nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus tuo tikslu, kad jai kaip savivaldybei priklausiusio buto, esančio Algirdo g. 32-4a, Vilniuje, kuris buvo grąžintas savininkui vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatomis, nuomininkei būtų išduota valstybės garantija.
Pažymėtina, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnį atkuriant nuosavybės teises į gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, savivaldybės vykdomoji institucija kartu su sprendimu grąžinti piliečiui natūra gyvenamąjį namą, jo dalį, butą privalo juose gyvenantiems nuomininkams išduoti valstybės garantinį dokumentą dėl nuomininkui suteiktos valstybės garantijos.
Pagal Civilinio kodekso 6.578 straipsnio 3 dalį nuomininkas yra fizinis asmuo, kuris savo vardu ir dėl savo, savo šeimos bei buvusių šeimos narių interesų sudaro gyvenamosios patalpos nuomos sutartį. Kaip matyti iš bylos medžiagos, buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininke buvo T. K. , kuri mirė 2002-04-27. Civilinio kodekso 6.589 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad gyvenamosios patalpos nuomininko šeimos nariai turi tokias pat teises ir pareigas, atsirandančias iš gyvenamosios patalpos nuomos sutarties, kaip ir nuomininkas. Pagal Civilinio kodekso 6.588 straipsnio 1 dalį nuomininko šeimos nariai yra kartu gyvenantys sutuoktinis (sugyventinis), jų nepilnamečiai vaikai, nuomininko ir jo sutuoktinio tėvai. Pagal to paties straipsnio 2 dalį pilnamečiai vaikai, jų sutuoktiniai (sugyventiniai) ir nuomininko vaikaičiai priskiriami prie šeimos narių, jei jie su nuomininku turi bendrą ūkį. Taigi gyvenamųjų patalpų nuomos santykių ypatumas yra tas, kad gyvenamosios patalpos nuomininko šeimos nariai turi tokias pat teises ir pareigas, atsirandančias iš gyvenamosios patalpos nuomos sutarties, kaip ir nuomininkas (Civilinio kodekso 6.589 straipsnio 1 dalis).
Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra teisinio pagrindo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja buvo nuomininkės T. K. šeimos nare, nes tam nėra visų įstatyme nustatytų sąlygų, t.y. pareiškėja, turėdama įstatyme įtvirtintą pareigą pateikti nustatinėtiną faktą patvirtinančius įrodymus (Civilinio proceso kodekso 178 str., 447 str. 3 p.), neįrodė, kad ji, būdama pilnamete T. K. dukra, kartu su motina – buto nuomininke T. K. vedė bendrą ūkį. Byloje esantys duomenys patvirtina priešingą aplinkybę, kad pareiškėja ginčo bute gyveno iki 1975 m., o vėliau išvyko mokytis į Maskvą, ten ištekėjo ir liko gyventi Maskvos m., Rusijoje, o nurodytame bute apsigyveno nuo 2003 m. Pareiškėjos nurodomos aplinkybės, kad ji rūpinosi šiuo butu, mokėdama mokesčius už šiam butui patiektą elektros, šilumos energiją bei vandenį, taip pat už suteiktas komunalines paslaugas, nesudaro pagrindo laikyti, kad ji vedė bendrą ūkį su buto nuomininke T. K. , nes tai buvo padaryta po pareiškėjos motinos mirties. Apeliaciniame skunde dėstomi argumentai, kad pareiškėjos ir jos motinos bendro gyvenimo ryšys nenutrūko, ji visada buvo motinos šeimos narys, nes yra jos dukra, yra teisiškai nereikšmingi sprendžiant dėl asmens pripažinimo nuomininko šeimos nariu, todėl atmestini.
Pareiškėja taip pat prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji nuo 2002-04-27 po T. K. mirties tapo aukščiau nurodyto buto nuomininke. Civilinio kodekso 6.602 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartis pakeičiama nuomininkui mirus, jeigu nuomininko šeimos nariai ir toliau gyvena nuomojamoje gyvenamojoje patalpoje ir per 2 mėnesius po nuomininko mirties informuoja apie tai nuomotoją. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip nustatyta aukščiau, nėra pagrindo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto, kad pareiškėja buvo buto, esančio Algirdo g. 32-4a, Vilniuje, nuomininkės T. K. šeimos nare, kas yra būtina sąlyga keičiant nuomos sutartį mirus nuomininkui pagal Civilinio kodekso 6.602 straipsnio 2 dalį, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė juridinę reikšmę turinčio fakto, kad po motinos mirties pareiškėja tapo buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininke. Be to, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėja neįvykdė ir kitos minėtoje teisės normoje įtvirtintos sąlygos, t.y. ji neinformavo nuomotojo per 2 mėnesius po nuomininko mirties apie tai, kad toliau gyvena nuomojamoje patalpoje. Apeliantės nuomone, teismas padarė neteisingą išvadą apie tai, kad apeliantė neinformavo nuomotojo, nors ji po motinos mirties mokėjo nuomos mokestį ir iš dalies kitus mokesčius, ir tokia informacijos forma įstatymui neprieštarauja, tačiau tokie jos argumentai nesudaro pagrindo pripažinti teismo sprendimo neteisėtu ir nepagrįstu dėl aukščiau nurodytų motyvų.
Kiti apeliacinio skundo argumentai dėl nuomos sutarties galiojimo bei dėl socialinio būsto neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl kolegija dėl jų plačiau nepasisako.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes, sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais. Apeliacinio skundo argumentais naikinti apylinkės teismo sprendimą nėra pagrindo (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 d. 1 p.).
Atmetus apeliacinį skundą iš apeliantės priteistinos 12,75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (Civilinio proceso kodekso 88 straipsnio, 93 straipsnio 2, 3 d.)
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 str. kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš N. K. , a.k. (duomenys neskelbtini) 12,75 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme į valstybės biudžetą.