- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-04-30
- Bylos Nr.
- I-2984-342/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00165-2018-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Aušrelė Mažrimienė
- Pareiškėjas
- M. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
2018 m. balandžio 25 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. M. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2 - 6) prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK), 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Nurodo, kad nuo 2014-10-08 iki 2017-01-02 skirtingais laikotarpiais buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje (toliau – ir Areštinė). Teigia, kad laikomas buvo nežmoniškomis, antisanitarinėmis, fizinę ir psichinę sveikatą žalojančiomis, orumą žeminančiomis, kankinančiomis, teises varžančiomis sąlygomis. Argumentuoja, jog kameros mažos, senai dažytos, nubyrėjęs tinkas, sienos aprašytos. Gultai senai dažyti ir aprūdiję. Tualetas smirda, surūdijęs. Nėra ventiliacijos, kameroje tamsu, patalynė skleidžia blogą kvapą, nėra dažnai skalbiama. Čiužinys plonas, dėmėtas, suplyšęs ir smirda. Patalpos ir tualetas nedezinfekuojami. Dėl nurodytų sąlygų patyrė didelę emocinę, psichologinę bei moralinę žalą. Mano, kad yra visos būtinosios sąlygos Klaipėdos AVPK atsakomybei kilti.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos AVPK, atsiliepimu (b. l. 13 - 17) prašo pripažinti, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas ir reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų ir atsakovo atstovas neturi tokių duomenų, kad pareiškėjas kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Klaipėdos AVPK administracijai dėl jo teisių pažeidimų. Pažymi, kad informacijos apie pareiškėjo buvimą areštinėje nuo 2009-06-11 iki 2014-12-31 pateikti negali, nes ši informacija yra nustatyta tvarka sunaikinta. Prašo taikyti sutrumpintą trijų metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą nagrinėti už Areštinėje pareiškėją laikytas dienas po 2015-03-05.
Pažymi, kad pareiškėjas Areštinės kamerose nagrinėjamu laikotarpiu nuo 2015-03-26 iki 2016-02-18 buvo laikomas 47 dienas. Atkreipia dėmesį, kad nustatytas minimalaus ploto tenkančio vienam areštinės kameroje laikomam asmeniui pažeidimas 10 dienų buvo labai nežymus, o 5 dienas pareiškėjas areštinėje buvo laikomas kameroje, kurioje akivaizdžiai trūko teisės aktais reikalaujamo ploto tenkančio vienam laikomam asmeniui. Teigia, kad buvimo Areštinėje metu pareiškėjas ir kiti su juo laikomi asmenys intensyviai dalyvavo atliekant procesinius veiksmus, buvo išvedami pasivaikščioti ir dalį laiko areštinės kameroje jų nebūdavo todėl likusiam kameroje asmeniui tekdavo kur kas didesnė, nei nustatyta, ploto norma. Pažymi, kad pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis kaip ir visi kiti asmenys nedarant išimčių.
Teigia, kad Areštinėje esamų lovų čiužiniai ir patalynė buvo ir yra nesuplyšę ir švarūs. Areštinėje profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją) vykdo UAB „Kauno grūdai”. Pažymi, kad Areštinės kamerose įrengtas apšvietimas, lempučių skaičius, langų dydis atitinka Lietuvos Respublikos higienos normos HN 37:2002 „Areštinės. Įrengimo bei eksploatavimo taisyklės” nustatytus reikalavimus, kurie Areštinėje turi būti taikomi ir nagrinėjamu laikotarpiu, nes vėlesnės, t. y. Lietuvos Respublikos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai” 2 punkte yra įtvirtinta, kad veikiančios policijos areštinėms taikomi tik tie HN 37:2009 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Akcentuoja, kad Klaipėdos visuomenės sveikatos centro patikrinimo metu nustatyta, kad Areštinės kamerose ir kitose areštinės patalpose yra įrengtas centrinis šildymas, o oro temperatūra, santykinė drėgmė ir judrumas atitinka galiojančių higienos normų reikalavimus. Taip pat nustatyta, jog informacija, apie tai, kad nuo areštinės kamerų sienų ir lubų byra tinkas, nepasitvirtino. Areštinės kamerose periodiškai atliekami einamieji patalpų remonto darbai, t.y. perdažomos nuniokotos lubos, sienos, grindys, atstatomos nugriautos pertvaros.
Pažymi, kad pranešime Areštinės viršininkas pateikia duomenis apie tai, kad nuo 2015-12-30 eksploatuojamoje areštinėje, adresu Kauno g. 6, Klaipėda, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Klaipėdos departamento Visuomenės sveikatos saugos kontrolės skyriaus specialistai 5 kartus atliko patikrinimus Areštinėje ir pažeidimų nenustatė. Akcentuoja ir tai, kad vadovaujantis Higienos normos reikalavimais areštinėje laikomi asmenys patys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu kamerose.
Prašo skundą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 77 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti, todėl byla nagrinėtina iš esmės pareiškėjui ir atsakovės atstovui nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo M. M. reikalavimo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos AVPK, 25 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, kurią jis galimai patyrė dėl Klaipėdos AVPK (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.
Dėl ieškinio senaties termino taikymo
Pareiškėjas skundu prašo priteisti neturtinę žalą iš atsakovės už laikotarpį nuo 2014-10-08 iki 2017-01-02. Atsakovė atsiliepimu prašo taikyti trijų metų ieškinio senaties terminą neturtinės žalos priteisimui.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, tarp jų ir reikalavimams atlyginti žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produkcijos, taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko, kai ginčo šalis to reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Kadangi pareiškėjo skundas surašytas 2018-02-23, darytina išvada, jog senaties terminas reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2014-10-08 iki 2015-02-23 yra pasibaigęs.
Pažymėtina, jog Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės (skyriaus teisėmis) viršininko 2018-03-20 tarnybiniame pranešime Nr. 30-PR2-5553 „Dėl M. M. skundo” (b. l. 18 - 20) nurodyta, kad duomenų apie pareiškėjo buvimą areštinėje nuo 2014-10-08 iki 2014-12-31 neturi, kadangi vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, dokumentai apie Areštinėje patalpintus asmenis saugomi 3 metus. Klaipėdos AVPK taip pat pateikė dokumentų naikinimo aktą Nr. 30-PR2-5553 (b. l. 43 – 48), kuris patvirtinta, kad areštuotų asmenų dokumentai, žurnalai ir kiti rašytiniai įrodymai yra sunaikinti. Taigi, net ir atnaujinus ieškinio senaties terminą už laikotarpį iki 2014-12-31, įrodymų, kuriais būtų galima nustatyti, kokiais periodais pareiškėjas buvo laikomas Areštinėje ir ar minėtais periodais buvo pažeistos pareiškėjo teisės, nebėra išlikę, todėl Teismas dėl sunaikintų dokumentų negalėtų nustatyti objektyvios tiesos byloje ir šioje dalyje pareiškėjo skundo netenkintų.
Vadovaujantis anksčiau išdėstytomis aplinkybėmis bei vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio ir 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatomis atsakovo prašymas taikyti ieškinio senatį tenkintinas ir pareiškėjo reikalavimo daliai dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2014-10-08 iki 2015-02-23 taikytinas ieškinio senaties terminas Taigi, pareiškėjo skundas dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2014-10-08 iki 2015-02-23 atmestinas kaip nepagrįstas.
Toliau vertintina tai, ar skundas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas galimai patyrė Areštinėje laikotarpiu nuo 2015-02-23 iki 2017-01-02, yra pagrįstas.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo sąlygų
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš netinkamų jo laikymo kamerose sąlygų, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą anksčiau minėtų viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ( toliau - ir LVAT) praktikos, nagrinėjant bylas pagal bausmių vykdymo ir kardomojo kalinimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinime (Administracinė jurisprudencija Nr. 26, 2014, p. 541) nurodyta, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą. Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga.
Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, svarbu įvertinti ir nustatyti ar Klaipėdos AVPK (pareigūnų) veiksmuose (neveikime) yra deliktinės atsakomybės pažymių, taip pat tai, ar šie veiksmai (neveikimas) tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.
Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001-07-24 sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios” Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005-04-07 sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008-02-14 sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012-01-10 sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles tvirtina vidaus reikalų ministras, suderinęs su teisingumo ministru. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Minėto įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Nustatant vienam sulaikytajam asmeniui laikomam areštinės kameroje tenkančio minimalus ploto normatyvą būtina vadovautis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 Nr. 5-V-356 įsakymu patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktu, kuriame nustatyta, kad asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto į bendrą gyvenamąjį plotą. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT savo praktikoje (žr., pvz., LVAT 2015-04-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A-678-442/2015, 2015-07-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015, 2015-09-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2711-520/2015 ir kt.).
Dėl teisė į minimalų gyvenamąjį plotą užtikrinimo
Pareiškėjas neginčija atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus. Teismas neturi pagrindo šiais duomenimis abejoti. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad taikant ieškinio senaties terminą, teismas nevertina atsakovės atstovo pateiktų duomenų apie pareiškėjo kalinimo sąlygas iki 2015-02-23.
Iš Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės (skyriaus teisėmis) viršininko 2018-03-20 tarnybinio pranešimo (b. l. 18 - 20) matyti, kad pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas laikotarpiais nuo 2015-03-26 iki 2015-03-31 kameroje Nr. 35; nuo 2015-04-16 iki 2015-04-21 kameroje Nr. 9; nuo 2015-04-23 iki 2015-04-28 kameroje Nr. 28; nuo 2015-05-21 iki 2015-05-26 kameroje Nr. 27; nuo 2015-06-29 iki 2015-07-01 kameroje Nr. 27; nuo 2015-10-01 iki 2015-10-06 kameroje Nr. 39; nuo 2015-12-17 iki 2015-12-22 kameroje Nr. 35; nuo 2015-12-30 iki 2016-01-06 kameroje Nr. 5; nuo 2016-02-11 iki 2016-02-18 kameroje Nr. 13.
Teisė į minimalų plotą buvo pažeista laikotarpiais nuo 2015-03-26 iki 2015-03-31 (5 paros (6 dienos)) (asmeniui tenkantis plotas buvo 4,97 kv. m., kameros Nr. 35, dydis – 16,13 kv. m., sanitarinio mazgo dydis – 1,2 kv. m., asmenų skaičius – 3); nuo 2015-04-16 iki 2015-04-21 (5 paros (6 dienos)) (asmeniui tenkantis plotas buvo 2,64 kv. m. kameros Nr. 9 dydis – 6,49 kv. m., sanitarinio mazgo dydis – 1,2 kv. m., asmenų skaičius – 2); nuo 2015-12-17 iki 2015-12-22 (5 paros (6 dienos)) (asmeniui tenkantis plotas buvo 4,97 kv. m. kameros Nr. 35, dydis – 16,13 kv. m., sanitarinio mazgo dydis – 1,2 kv. m., asmenų skaičius – 3).
Apibendrinus anksčiau išdėstytą, darytina išvada, kad 2015 metais 15 parų (18 dienų) pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į minimalų gyvenamąjį plotą. Teismas nevertina ploto ryte ir vakare atskirai, o vertina, kad jeigu tą dieną reikiamas plotas buvo bent kurią paros dalį nesuteiktas, reiškia pažeista pareiškėjo teisė į teisės akte nustatytą ploto normą, o tuo pačiu į tinkamas laikymo sąlygas. Kitais pareiškėjo buvimo Areštinėje laikotarpiais pareiškėjui teko nuo 5,12 iki 20,07 kv. m. ploto, taigi teisės aktų reikalavimai šiuo aspektu nebuvo pažeisti. Anksčiau nurodytų argumentų pagrindu teismas sprendžia, jog tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista.
Dėl higienos normų reikalavimų užtikrinimo
Pareiškėjas savo teisių pažeidimą taip pat kildina ir iš neteisėtų atsakovės veiksmų, neužtikrinus higienos normų reikalavimų, t. y. netinkamos kamerų, sienų, gultų, tualeto, patalynės, čiužinio būklės, netinkamos kamerų ventiliacijos, apšvietimo ir kt.
Minėta, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Su suimtuoju net ir jo sutikimu draudžiami medicinos, biologiniai ir kitokie mokslo bandymai. Draudžiama, išskyrus Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytus atvejus, filmuoti ar fotografuoti suimtąjį be išankstinio jo sutikimo.
Areštinių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-06-18 įsakymu Nr. 182, 7 punkte nurodyta, jog areštinės savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Ministro Pirmininko potvarkiais, teisingumo ministro ir Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymais, kitais teisės aktais ir šiomis taisyklėmis. Šių taisyklių 274 punkte įtvirtinta, kad nuteistiesiems areštu skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus. Turi būti skiriamas reikiamas dėmesys klimato sąlygoms, kubinei oro talpai, reikiamam vietos plotui, apšvietimui, šildymui ir vėdinimui. Nuteistųjų nuolat naudojamos areštinės patalpos turi būti gerai sutvarkytos ir švarios. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (neteko galio 2017-04-04) 80 punkte įtvirtinta, jog policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Šios taisyklės taikomos būtent asmenims, kurie yra laikomi teritorinių policijos komisariatų areštinėse (žr., pvz., LVAT bylas Nr. A502-2207/2014; A525-1247/2012; A442-1840/2013; A1484-442/2015; A804-525/2015; A261-369/2014; A575-1881/2014; A678-442/2015; A227-520/2015 ir kt.).
Higienos reikalavimus, taikomus policijos areštinėms, nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN37:2009 „Policijos areštinės. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai” (toliau – HN 37:2009), galiojusi iki 2015-11-01, t. y. pareiškėjo laikymo areštinėje laikotarpiu.
Teismas pažymi, jog pareiškėjo teiginius dėl areštinės kamerų neatitikties higienos normoms paneigia byloje esantys įrodymai.
Iš byloje pateikto Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015-11-11 patikrinimo akto Nr. K3-540 (b. l. 22 – 24) matyti, kad atliktas areštinės kamerų Nr. 13, 18, 26, 30, 32 patikrinimas ir jo metu nustatyti dirbtinės apšvietos ir oro judrumo neatitikimai higienos normoms, tačiau šie neatitikimai nevertinti kaip pažeidimai. Patikrinimo metu nenustatyta pažeidimų dėl šalčio, drėgmės, nešvarių langų, nuo sienų ir lubų byrančio tinko, pelėsio, nevalomų kamerų, neišduodamo inventoriaus kamerų valymui, surūdijusių lovų gultų, netinkamų čiužinių, nevykdomos dezinfekcijos. Nors patikrinimas atliktas 2015-11-11, o pareiškėjas kameroje Nr. 13 laikytas nuo 2016-02-11 iki 2016-02-18, teismo vertinimu, nėra pagrindo manyti, kad sąlygos kameroje, kurioje buvo atliktas patikrinimas, galėjo iš esmės pasikeisti.
Iš Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015-12-01 patikrinimo akto Nr. K3-579 (b. l. 26 – 31) matyti, kad atliktas areštinės kamerų Nr. 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 17, 18, 19, 21, 22, 24, 26, 29, 30, 31 ir kt. patikrinimas ir jo metu nustatyti dirbtinės apšvietos ir oro judrumo neatitikimai higienos normoms, tačiau šie neatitikimai nevertinti kaip pažeidimai. Patikrinimo metu nenustatyta pažeidimų dėl šalčio, drėgmės, nemalonių specifinių kvapų, netinkamos kamerų grindų dangos, tarakonų, parazitų, kamerų ir dušų antisanitarinių sąlygų. Patikrinimas atliktas 2015-12-01, o pareiškėjas kameroje Nr. 5 laikytas nuo 2015-12-30 iki 2016-01-06, todėl manytina, kad sąlygos kameroje, kurioje buvo atliktas patikrinimas, negalėjo iš esmės pasikeisti.
Pagal Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2016-04-11 patikrinimo aktą (b. l. 32 – 33) Areštinės dušuose, persirengimo kambariuose žemos patalpų ir tekančio vandens temperatūros bei nešvarių langų gyvenamosiose patalpose nenustatyta (higienos normų pažeidimų nenustatyta).
Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2016-10-11 patikrinimo akto (b. l. 35 - 36) matyti, kad areštinės kamerose Nr. 1, 2, 3, 13 higienos normų pažeidimų nenustatyta. Patikrinimas atliktas 2016-10-11, o pareiškėjas kameroje Nr. 13 laikytas nuo 2016-02-11 iki 2016-02-18, todėl sąlygos kameroje, kurioje buvo atliktas patikrinimas, negalėjo iš esmės pasikeisti.
Iš Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015-04-13 patikrinimo akto Nr. K3-98 (b. l. 65 – 68) matyti, kad 2015-03-30 atliktas areštinės kamerų Nr. 3, 4, 5, 15, 23, 25, 34, 35, 38 ir 39 patikrinimas ir jo metu nenustatyta dirbtinės apšvietos, oro temperatūros, oro judrumo, santykinės drėgmės reikalavimų neatitikimų. Patikrinimo aktu taip pat konstatuota, jog visose kamerose įrengti skaidraus stiklo langai, lovų čiužiniai nesuplyšę, švarūs, kamerose įrengta mechaninė ištraukiamoji ventiliacija, kameros ir jų įrenginiai švarūs, pasivaikščiojimo kiemai išvalyti, atliekamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas, buitinių parazitų nepastebėta, laikomi asmenys kartą per savaitę turi teisę nusiprausti duše pagal HN 37:2009 60 punkto reikalavimus, dušo patalpos sienos, grindys lygios, lengvai valomos, dezinfekuojamos, kamerose, dušinėje ant sienų ar lubų pelėsių nebuvo, pasivaikščiojimo kiemai išvalyti. Patikrinimas atliktas 2015-03-30, pareiškėjas tuo metu laikytas kameroje Nr. 35, o kitais laikotarpiais ir – kamerose Nr. 5 (nuo 2015-12-30 iki 2016-01-06) bei 39 (nuo 2015-10-01 iki 2015-10-06). Tai patvirtina ir Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015-10-08 surašyto patikrinimo akto Nr. K3-472 (b. l. 69 – 71) duomenys, iš kurių matyti, kad atliktas areštinės kamerų Nr. 23 ir 14 patikrinimas, kurio metu nepasitvirtino laikomų asmenų nusiskundimai, jog yra šalta, drėgna, nuo sienų ir lubų byra tinkas, yra pelėsis, čiužiniai smirdi ir pūva, išdraskytos rozetės, išdaužyta pertvara, skirianti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos, nešvarūs langai ir pan. (b. l. 22 - 24).
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2017-05-24 patikrinimo aktas (b. l. 37 – 38), 2017-07-10 patikrinimo aktas (b. l. 39 – 40), 2018-03-07 patikrinimo aktas (b. l. 41 - 42) taip pat patvirtina, kad Areštinės kamerose higienos normų pažeidimų nenustatyta.
Pažymėtina, kad pareiškėjo teiginius dėl nedezinfekuotų čiužinių, patalpų ir patalynės paneigia ne tik anksčiau aptarti patikrinimo aktai, bet ir Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalas (b. l. 49 - 64).
Taigi, apibendrinant anksčiau išdėstytą, darytina išvada, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamas pareiškėjo laikymo areštinėje higienos sąlygas ir jų tiesioginį poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant laikymo areštinėje sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje esančiais duomenimis nenustatyta, kad pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas pažeidžiant galiojantį teisinį reglamentavimą dėl higienos normų reikalavimų ar jam kokiu nors būdu sąmoningai bloginamos esamos sąlygos. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų Klaipėdos AVPK yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Dėl neturtinės žalos dydžio
Atsižvelgus į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas, apibendrinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovė, atstovaujama Klaipėdos AVPK, pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, t. y. teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m. kameros ploto. Tai reiškia, jog aptariamu atveju ši viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti. LVAT praktikoje suformuota taisyklė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis patiria neturtinę žalą (žr., pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009, Nr. A756-122/2010, A502-913/2011, A444-343/2013 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr. pvz., 2008-11-18 sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, 871/02), todėl konstatavus atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus yra pagrindas vertinti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.
Pareiškėjas prašo priteisti 15 000,00 Eur neturtinės žalos, teigdamas, jog dėl aukščiau nurodytų, pareiškėjo teigimu, netinkamų laikymo areštinės kamerose sąlygų, jis patyrė emocinę, psichologinę bei moralinę žalą.
Teismo vertinimu, nurodytas kalinimo perpildytoje gyvenamojoje patalpoje laikotarpis bei pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto norma sukėlė pareiškėjui diskomfortą, be to, toks perpildymas iš dalies trukdė naudotis privatumu kasdieniniame gyvenime. Atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę – 15 parų, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį ir į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Teismas, įvertinęs pareiškėjo kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis Klaipėdos AVPK areštinėje trukmę (15 parų), pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, konstatuoja, jog pareiškėjui nagrinėjamu atveju priteistina neturtinė žala pinigais.
Tiek EŽTT, tiek nacionaliniai teismai laikosi pozicijos, jog pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006-03-29 sprendimą Cocchiarella prieš Italiją, pareiškimo Nr. 64886/01; LVAT 2016-05-26 nutartį administracinėje byloje A-1193-662/2016). Taigi, EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, o pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams (žr., pvz., 2004-10-19 sprendimą Dubjakova prieš Slovakiją; pareiškimo Nr. 67299/01). Nagrinėjamu atveju pastebėtina, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Administracinių teismų praktikoje (žr., pvz., administracinės bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009 ir kt.) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiama) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Taip pat neturtinės žalos dydį gali lemti ir specifiniai kriterijai, nustatyti konkrečioje byloje.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią įvertinti ir materialiai kompensuoti yra ypatingai sunku, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną galima tik iš naujo sukurti. Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu. Materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta, turinio, todėl pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr., Konstitucinio Teismo 2006-08-19 nutarimą).
LVAT praktikoje už kiekvieną kalinimo dieną, kurią buvo pažeista minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto norma, asmeniui priteisiama nuo 6,00 iki 9,00 Eur (žr., pvz., 2015-12-10 nutartis administracinėse bylose Nr. A-2199-662/2015 ir A-2183-662/2015; 2015-12-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015; 2015-12-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015; 2016-02-17 nutartį administracinėje byloje A-2314-822/2016 ir kt.).
Be to, pažymėtina, jog LVAT praktikoje konstatuota, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu, t. y. pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post (liet. atgal (retroaktyviai)) turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (liet. iš anksčiau, prieš tai ) (žr., pvz., LVAT 2008-10-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais svarbu atsižvelgti į šios žalos ypatumus. Kadangi neturtinė žala patiriama individualiai, todėl sprendžiant dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, reikia aiškintis ir vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgti į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, vertybės, į kurias buvo kėsintasi, ir jų pažeidimo būdas, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, vienam asmeniui turinčios tekti minimalios ploto normos pažeidimo apimtis, pažeidimo tąsa, neigiamo poveikio pareiškėjo sveikatai mastas ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus, bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, tarp jų – teisingumo principo (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-07-08 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).
Tokiu atveju teismas, atsižvelgdamas į įstatymuose (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, CK 6.250 straipsnį) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, taip pat byloje nustatytą pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, konstatuoja, jog pareiškėjo prašoma priteisti suma (15 000 Eur) yra neproporcinga (pernelyg didelė) kompensuoti tuos nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus, kuriuos pareiškėjas patyrė. Teismas atkreipia dėmesį į bylai reikšmingas aplinkybes, o būtent į tai, kad pareiškėjo laikymas Klaipėdos Areštinėje nebuvo vientisas, o susidėjo iš 9 atskirų epizodų, išsidėsčiusių per vienerių metų laikotarpį; į tai, jog kitais nei pažeidimo laikotarpiais, pareiškėjui teko nuo 5,94 iki 20,07 kv. m. kameros ploto; taip pat į tai, jog pareiškėjas skunde nenurodė jokių individualių aplinkybių, kaip neturtinė žala pasireiškė būtent jam, tik atkartojo šabloniškas frazes dėl neturtinės žalos elementų ir jos patyrimo, taip pat nepateikė duomenų, kad pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes; bei į tai, jog iš bylos duomenų nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo atsakovės atstovo elgesio pareiškėjo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų (priešingai, atsakovo atstovas nurodė, kad esant perpildytoms kameroms buvo stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras). Nurodytos aplinkybės mažina pažeidimo intensyvumą ir neigiamą poveikį pareiškėjui, o tuo pačiu turi įtakos kompensacijos, kuri priteistina kaip neturtinės žalos atlyginimas, dydžiui. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti 15 000 Eur suma nėra pagrindo, nes tokios sumos yra akivaizdžiai neadekvačios pareiškėjo patirtiems neturtiniams praradimams.
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teismas, atsižvelgęs į teisės aktų nuostatas, teismų praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo, dėl kurio pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, mastą, trukmę ir aplinkybę, kad pažeidimo intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, atsižvelgęs į tai, jog byloje nėra duomenų, jog dėl neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėjo fizinė ar psichinė sveikata pablogėjo, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, jog skundas tenkintinas iš dalies, ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos AVPK, pareiškėjui priteistina 110,00 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 88 straipsniais, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo M. M. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui M. M. (a.k. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 110,00 Eur (vieną šimtą dešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą.
Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimą per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.