- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-08
- Bylos Nr.
- 1A-473/2014
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aloyzas Kruopys (pirm.), Albinas Bielskis, Linas Žukauskas
- Nuteistasis
- D. J.
- Nukentėjusysis
- J. U.
- Advokatai
- Tomas Leščinskas
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. J. gynėjo advokato Tomo Leščinsko apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. balandžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo D. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir nubaustas keturiolikos metų laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose.
Iš D. J. priteista: nukentėjusiosios J. U. naudai 6 330 Lt turtinei žalai ir 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; Valstybinei ligonių kasai – 3494, 50 Lt; į valstybės biudžetą – 237, 85 Lt.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. J. nuteistas už tai, kad 2013 m. lapkričio 16 d. vakare, tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bute (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, tarpusavio konflikto metu su L. U. sudavė jai ne mažiau kaip 4 kartus rankų kumščiais ir kojomis į galvą ir daugybinius smūgius į kitas kūno dalis, dėl to jai buvo padarytas kairio galvos smegenų pusrutulio parasagitalinės venos plyšimas, kuris sukėlė kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu, suspaudusiu galvos smegenis bei sukėlusiu gyvybei pavojingą būseną – smegenų komą. Dėl patirtos sunkios galvos traumos L. U. 2013 m. lapkričio 17 d., 05.00 val., Klaipėdos universitetinėje ligoninėje mirė.
Šalies argumentai
Nuteistojo D. J. gynėjas advokatas T. Leščinskas apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį. Gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad teismo medicinos specialisto išvadoje užfiksuoti duomenys paneigia nuteistojo parodymus apie tai, kad L. U. mirtį lėmę sužalojimai galėjo atsirasti jai iškritus iš lovos. Teismo posėdyje apklaustas specialistas G. P. negalėjo kategoriškai paneigti, kad L. U. konstatuoti sužalojimai galvoje arba vienas iš jų galėjo atsirasti nukritus iš lovos. Šis specialistas nurodė ir tai, kad apžiūrėjęs nukentėjusiosios lavoną, nerado jokių plaukų pešimo požymių. Todėl apygardos teismo išvada, kad prieš mirtį L. U. buvo mušama, kadangi įvykio vietoje rastas plaukų kuokštas, yra nepagrįsta. D. J., aiškindamas plaukų kuokšto atsiradimo aplinkybes, į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams parodė L. U. plaukų šepetį su jame buvusiu plaukų kuokštu. Be to, nuteistasis paaiškino ir tai, kad nukentėjusiajai iškritus iš lovos, jis bandė ją kelti, pražiodino, todėl tokiu būdu ant jo drabužių galėjo likti L. U. kraujo pėdsakų. Tos aplinkybės, kad įvykio metu D. J. smurtavo prieš L. U., apelianto teigimu, nepatvirtina ir byloje esantys duomenys apie ankstesnius jų konfliktus. Visais atvejais, po L. U. pranešimų policijai, ikiteisminiai tyrimai D. J. atžvilgiu nebūdavo pradėdami. Konstatuodamas, jog tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios konfliktai vykdavo dažnai, apygardos teismas rėmėsi liudytojų E. O. ir V. M. parodymais, tačiau, apelianto nuomone, juos įvertino netinkamai. Teismo nuosprendyje liko neaptartos liudytojos V. M. nurodytos aplinkybės apie tai, kad daugeliu atveju, kai ši liudytoja eidavo raminti L. U., D. J. namuose net nebūdavo, o su nukentėjusiąja konfliktuodavo kiti, nepažįstami vyriškiai.
Anot gynėjo, apygardos teismo nuosprendyje liko nepaneigta ir kita D. J. nurodyta gynybinė versija, pagal kurią L. U. galėjo sužaloti ir kiti asmenys. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip nurodė liudytoja V. M., sanitarai į įvykio vietą atvyko praėjus dviem valandoms po to, kai bute buvo girdėti triukšmas.
Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su D. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Nuosprendį priėmęs teismas neįvertino to, kad, kaip nustatyta objektyviais bylos duomenimis, pastaruoju metu L. U. ir D. J. nesiejo tarpusavio atsakomybės santykiai, nuteistasis artimiausiu metu ketino išsikraustyti iš jų bendros gyvenamosios vietos.
Teismo posėdyje dalyvavęs nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo prašymas panaikinti Klaipėdos apygardos teismo nuosprendį ir priimti naują, išteisinamąjį teismo nuosprendį iš esmės grindžiamas šiais argumentais: pirma, byloje surinktais įrodymais nepaneigtas D. J. aiškinimas, kad L. U. mirtį lėmusius sužalojimus galėjo patirti pati iškrisdama iš lovos arba ją sužaloti galėjo kiti asmenys; antra, nenustatyta, kad D. J. įvykio metu ar prieš tai būtų vartojęs fizinį smurtą L. U. atžvilgiu. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad tokie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, paneigiami byloje surinktais įrodymais, kuriuos pirmosios instancijos teismas ištyrė bei įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BPK) 20 straipsnio reikalavimų.
Iš byloje surinktų įrodymų neginčijamai nustatyta, kad L. U. buvo sužalota 2013 m. lapkričio 16 d., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje. Iš teismo medicinos specialisto išvados nustatyta, kad L. U. mirė 2013 m. lapkričio 17 d., 5.00 val., VšĮ Klaipėdos universitetinėje ligoninėje dėl stipraus galvos sumušimo, kairio galvos smegenų pusrutulio parasagitalinės venos plyšimo, kuris sukėlė kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu, suspaudusiu galvos smegenis bei sukėlusiu gyvybei pavojingą būseną – smegenų komą. Apžiūrėjus L. U. lavoną, rasta daug sužalojimų įvairiose kūno vietose – viršugalvyje, veide, smakre, krūtinės ląstoje, žastuose ir kt. (b.l. 32–37, t. 1). Pirmosios instancijos teisme apklaustas išvadą pateikęs specialistas G. P. ją patvirtino ir detalizuodamas paaiškino, kad L. U. mirtį lėmė sužalojimai, padaryti keturiose galvos srityse – viršugalvio dešinėje pusėje, dešinio antakio ir dešinės akies viršutinio voko srityje, kairės akiduobės išorinio krašto srityje ir kairio skruosto srityje. Į šias galvos vietas buvo suduota ne mažiau kaip po vieną smūgį kietu buku daiktu. Specialistas, atsižvelgęs į šių sužalojimų išsidėstymą (tai, kad jie išsidėstę ne vienoje plokštumoje), padarė kategorišką išvadą, kad jie negalėjo atsirasti L. U. nugriuvus (b.l. 143-144, t. 2).
Taigi teismo medicinos specialisto išvada ir ją pateikusio specialisto G. P. paaiškinimai paneigia D. J. gynėjo apeliaciniame skunde keliamą versiją, jog L. U. mirtį lėmusius sužalojimus galėjo pasidaryti pati, iškritusi iš lovos. Pažymėtina, kad šią gynybinę versiją paneigia ir kitais objektyviais bylos duomenimis nustatytos faktinės aplinkybės. Antai, liudytojas G. D. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2013 m. lapkričio 16 d., jam patruliuojant, buvo gautas pranešimas apie buitinį konfliktą bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje. Nuvykus į įvykio vietą jau pamatė medikus, kurie pasakė, kad bute buvo smarkiai sužalota moteris, ant kurios kūno buvo matyti daug smurto žymių (b.l. 122-123, t. 2). Greitosios medicinos pagalbos tarnybos darbuotojas S. B. pirmosios instancijos teisme taip pat parodė, kad atvykus pagal iškvietimą į įvykio vietą, bute buvo rasta stipriai sumušta moteris, ant kurios kūno matėsi daug sužalojimų, kraujosruvų ant veido, prie akių (b.l. 123, t. 2). Taigi iš šių liudytojų parodymų nustatyta, kad L. U. veidas buvo stipriai sužalotas, kraujosruvos buvo matyti prie akių bei lūpų. Akivaizdu, kad jei L. U. būtų iškritusi iš lovos, ji nebūtų galėjusi taip stipriai susižaloti veido. Aplinkybė, jog būtent D. J. smurtavo prieš L. U. ir padarė mirtį lėmusius sužalojimus, nustatyta ir iš netiesioginių įrodymų. Nukentėjusioji J. U. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2013 m. lapkričio 17 d., apie 2 val., jai paskambinto D. J. ir pasakė, kad L. U. spyrė į pilvą, todėl dabar jam reikia Raudonojo Kryžiaus ligoninės telefono numerio. Taip pat D. J. pasakė, kad „jei mirs (L. U.), neturėkite nieko pikto ant manęs“ (b.l. 116-118, t. 2).
Objektyviais bylos duomenimis paneigiama ir ta D. J. pirmosios instancijos teisme kelta versija, jog L. U. galėjo sužaloti ir kiti asmenys. Pats nuteistasis D. J. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad 2013 m. lapkričio 16 d., apie 15-16 val. jis grįžo namo. L. U. namuose buvo viena, jokių sužalojimų ant jos kūno nesimatė. Tuo tarpu, kaip jau minėta, atvykus greitosios medicinos pagalbos tarnybos darbuotojams bei policijos pareigūnams ant L. U. veido buvo matyti daug sužalojimų. Nuteistasis neparodė, kad po to, kai jis užmigo ir atsikėlęs rado stipriai sužalotą L. U., jų bute būtų lankęsi dar kokie nors kiti asmenys ar kad ši būtų iš buto išėjusi. Vadinasi, L. U. visus sužalojimus, tarp jų ir mirtį lėmusius, padarė būtent D. J.. Pažymėtina ir tai, kad teisiamajame posėdyje apklaustas specialistas G. P. parodė, kad atsižvelgiant į patirtų sužalojimų pobūdį bei į tai, kad L. U. buvo apsvaigusi nuo alkoholio, ji po sužalojimo dar galėjo kurį laiką (ne ilgiau nei valandą) savarankiškai judėti, tačiau jos judesiai, koordinacija ir orientacija turėjo būti sutrikę. Ši aplinkybė taip pat paneigia nuteistojo D. J. aiškinimą, kad L. U. galėjo būti iš namų išėjusi ir sumušta nežinomų asmenų.
Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pagrįsta ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad apžiūrėjus butą, kuriame gyveno D. J. ir L. U., buvo matyti, jog jame vyko išgertuvės, buvo smurtaujama prieš L. U.. Šios aplinkybės nustatytos iš įvykio vietos apžiūros protokolo, taip pat iš liudytojo (policijos pareigūno) T. M. parodymų, iš kurių matyti, kad įvykio vieta – butas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, buvo netvarkingas, jame buvo daug tuščių butelių nuo alkoholinių gėrimų, pats D. J. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, jo rankos buvo kruvinos. Liudytojas ant žemės pastebėjo juodų plaukų kuokštą, dėl kurio D. J. paaiškino, kad tai gali būti plaukų kuokštas, iškritęs iš L. U. plaukų šepečio. Tačiau liudytojas pastebėjo, kad ant žemės rastas plaukų kuokštas nebuvo susivėlęs, atrodė, kad jis gali būti išrautas (b.l. 121-122, t. 2). Tokius pačius parodymus dėl ant žemės gulėjusio plaukų kuokšto davė ir liudytojas V. S. (b.l. 146, t. 2). Liudytojas V. R. pirmosios instancijos teisme parodė, kad butas, kuriame gyveno D. J. ir L. U., priklauso jam, todėl po pastarosios nužudymo jis kartu su tyrėja nuvyko į butą. Atvykęs pamatė, kad bute yra didelė betvarkė, daugelis baldų sulaužytų (b.l. 118-119, t. 2). Minėtais objektyviais bylos duomenimis nustatytos aplinkybėmis, vertinant jas visumoje su pirmiau aptartais duomenimis, leidžia daryti išvadą, kad 2013 m. lapkričio 16 d., bute, kuriame gyveno nuteistasis su nukentėjusiąja, buvo girtaujama, o jiems susipykus, D. J. smurtavo prieš L. U.. Tokios išvados nepaneigia apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog, kaip nustatyta iš liudytojos V. M. parodymų, nuteistojo ir nukentėjusiosios namuose būdavo girtaujama bei triukšmaujama ir tuomet, kai D. J. nebūdavo namuose. Liudytoja V. M. teigė girdėjusi triukšmą ir 2013 m. lapkričio 16 d. vakare, maždaug prieš dvi valandas iki kol atėjo greitosios medicinos pagalbos darbuotojas ir paprašė padėti išnešti sužalotą L. U. (b.l. 119-120, t. 2). Liudytoja E. O. pirmosios instancijos teisme parodė, kad pas kaimynus D. J. ir L. U. bute barniai ir triukšmas būdavo girdimi dažnai, vyras labai garsiai rėkdavo. 2013 m. lapkričio 16 d. taip pat buvo girdėti, kad vyras šaukia (b.l. 120-121, t. 2). Atsižvelgiant į paties nuteistojo parodymus, kad jis 2013-11-16 į butą grįžo 15-16 valandą ir po to iki sulaikant niekur išėjęs nebuvo, akivaizdu, kad triukšmas ir konfliktas vyko dalyvaujant D. J.. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad D. J. ir anksčiau smurtaudavo prieš L. U. – šią aplinkybę patvirtina liudytojų V. M. bei E. O. parodymai bei byloje esančios pažymos apie L. U. pranešimus policijos pareigūnams (b.l. 59-71, 122-153). Tai, kad ikiteisminiai tyrimai D. J. atžvilgiu buvo nutraukti ar nepradėti, nepaneigia jo ankstesnio netinkamo elgesio su L. U. fakto.
Įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje patikimai nustatyta, jog ne kas kitas, o būtent D. J. 2013 m. lapkričio 16 d., vakare, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, smurtavo prieš L. U., suduodamas smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas bei padarydamas sužalojimus, lėmusius nukentėjusiosios mirtį. Todėl jis pagrįstai pripažintas kaltu dėl tyčinio L. U. nužudymo.
Pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą atsako tas, kas nužudė savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį (2008 m. birželio 12 d. redakcija).
Šiuo aspektu aktualu atsižvelgti į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 4 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto (2008 m. birželio 12 d. redakcija), 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto (2008 m. birželio 12 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pateiktą konstitucinės šeimos išaiškinimą, kuriame nurodyta, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu. Pažymėtina, kad šeimos nario sąvoka pateikta Lietuvos Respublikos BK 248 straipsnyje, esančiame BK XXXIV skyriuje, kuriame reglamentuojami nusikaltimai teisingumui, ir Lietuvos teismų praktikoje egzistuoja tam tikros sąsajos aiškinant šeimos nario sąvoką bylose dėl nusikaltimų teisingumui bei bylose dėl nusikaltimų asmeniui, kurie padaromi prieš šeimos narius. Lietuvos Respublikos BK 248 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad „artimieji giminaičiai“ yra tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai, o 2 šio straipsnio dalyje numatyta, kad nusikaltimą padariusio asmens „šeimos nariai“ yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai.
Šioje byloje iš nuteistojo D. J., nukentėjusiosios J. U. (b.l. 116-118, t. 2), liudytojos D. J. (b.l. 118, t. 2) parodymų nustatyta, kad D. J. su L. U. artimus santykius palaikė maždaug septynerius metus, iš kurių šešerius kartu gyveno, vedė bendrą ūkį. Iš šių proceso dalyvių parodymų nustatyta ir tai, kad D. J. ir L. U. siejo artimi ryšiai, jie tikėjosi sulaukti vaikų, gyveno viename bute. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad D. J. ir L. U. siejo sugyventinių santykiai, kurių turinys iš esmės atitinka šeimos teisinius santykius, nepaisant to, kad jie nebuvo sudarę santuokos (įregistravę partnerystės) ar, kaip teigiama apeliaciniame skunde, jų santykiai buvo blogi. Todėl D. J. veika pagrįstai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą.
Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bausmė, atitinkanti Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje įtvirtintos laisvės atėmimo bausmės vidurkį, D. J. paskirta tinkamai įvertinus visas bausmės skyrimo aplinkybes, laikantis Lietuvos Respublikos BK bendrosios dalies nuostatų, atitinka specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytos bausmės rūšį ir dydį bei yra pakankamai individualizuota.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo D. J. gynėjo advokato Tomo Leščinsko apeliacinį skundą atmesti.