- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-04-09
- Bylos Nr.
- eI-263-505/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01472-2018-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Daina Kukalienė, Natalja Zelionkienė, Algis Markevičius
- Pareiškėjas
- N. A.
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Dainos Kukalienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Algio Markevičiaus, Nataljos Zelionkienės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. A. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl aktų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja N. A. skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydama:
panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2017 m. gruodžio 18 d. raštą Nr. 8SD-7205-(14.8.94.) „Dėl išvados parengimo“;
panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2018 m. vasario 20 d. raštą Nr. 8SD-750-(14.8.94.) „Dėl išvados parengimo“;
panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2018 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. 1SS-1223-(7.5) „Dėl skundo nagrinėjimo“;
įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į pareiškėjai tenkančią A. L. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini) (dabar Kauno miestas), dalį, į kurią nuosavybės teisės pareiškėjai dar nėra atkurtos, atkūrimo pareiškėjai suteikiant jai neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą (-us) kitoje vietoje.
Šalies argumentai
Pareiškėja skunde nurodė, ji ir jos atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad pareiškėja N. A. (toliau – ir pareiškėja) gavo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, atsakovė) 2018 m. birželio 20 d. sprendimą „Dėl skundų nagrinėjimo“ Nr. 1 SS-1223-(7.5.) (toliau - ir Sprendimas), priimtą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjus pareiškėjos skundus dėl NŽT Kauno miesto skyriaus 2017 m. gruodžio 18 d. rašto Nr. 8SD-7205-( 14.8.94.) (toliau – ir 2017 m. gruodžio 18 d. atsakymas) ir 2018 m. vasario 20 d. rašto Nr. 8SD-750-( 14.8.94.) (toliau – ir 2018 m. vasario 20 d. atsakymas, 2017 m. gruodžio 18 d. atsakymas ir 2018 m. vasario 20 d. atsakymas kartu - ir atsakymai, o sprendimas ir atsakymas kartu - skundžiami aktai), kuriais atsakovas atsisakė nuosavybės teises į likusią pareiškėjai priklausančią atkurti buvusio savininko A. L. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtos žemės dalį, į kurią pareiškėjai nuosavybės teisės dar nėra atkurtos, atkurti pareiškėjai lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose. Su skundžiamais aktais pareiškėja nesutinka. Skundžiami aktai naikintini ir atsakovas įpareigotinas atlikti pareiškėjos prašomus veiksmus dėl toliau nurodytų priežasčių.
Pareiškėja 2003 m. kovo 19 d. prašymu (registruotas 2018 m. kovo 24 d.) yra išreiškusi valią nuosavybės teises į žemę atkurti atlyginant žeme, kas atitinka atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdą lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose. Atsakovo skundžiamų aktų skundžiamos dalys pažeidžia pareiškėjos teisėtus lūkesčius.
Pareiškėjos 2003 m. kovo 19 d. prašyme yra aiškiai nurodyta, kad atkūrus jai nuosavybės teises į dalį priklausančios atkurti žemės, dėl likusiosios pareiškėjai buvo pasiūlyta pasirinkti atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdą. Pareiškėja 2003 m. kovo 19 d. prašyme nurodė: „atlyginimo būdą pasirenku žeme“. Taigi tiek iš pažodinio 2003 m. kovo 19 d. prašymo teksto, tiek ir iš tikruosius pareiškėjos ketinimus atspindinčio minėtojo motyvo, kuriuo buvo grindžiamas 2003 m. kovo 19 d. prašymas, yra akivaizdu, jog pareiškėja pasirinko ne nuosavybės teisių atkūrimo būdą natūra, o kompensavimo būdą (atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdą), t. y. pageidavimą nuosavybės teises atsikurti kompensuojant žeme.
Pažymėjo, kad pareiškėjos valia visuomet buvo ir yra visiškai aiški - nuosavybės teises pareiškėja pageidauja atsikurti žeme, tačiau kitoje, nei buvo natūrinė žemė vietoje. Tai iš esmės reiškia, kad pareiškėja nuosavybės teises siekia atsikurti lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose. Pastarasis kompensavimo būdas savo esme visuomet buvo ir šiuo metu yra numatytas nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančiame įstatyme, nepaisant to, kad teisės normų raidoje jo pavadinimas (tačiau ne esmė, ne turinys) keitėsi.
Pareiškėja pažymi, kad įstatymo nustatytais terminais pasirinkusi kompensavimo būdą žeme (t. y. lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose), ji įgijo teisėtų lūkesčių, kad būtent šiuo būdu (lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose) jai bus kompensuota už likusią priklausančios atkurti žemės dalį, į kurią nuosavybės teisės jai dar neatkurtos.
Minėtus pareiškėjos teisėtus lūkesčius formavo ir pats atsakovas. Institucija iki 2003 m. kovo 1 d. nepranešė pareiškėjai, kad institucijai pareiškėjos 2003 m. kovo 19 d. prašyme išreikšta valia dėl kompensavimo būdo yra neaiški, iki 2003 m. kovo 1 d. nepasiūlė pareiškėjai pasirinkti kitų nuosavybės teisių atkūrimo/atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdų, tuo patvirtindama, kad jai buvo aiški pareiškėjos valia dėl kompensavimo žeme (lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose), t. y. institucija nematė kliūčių šiuo būdu kompensuoti pareiškėjai ir galiojant Atkūrimo įstatymui. Skundžiamais aktais atsakovas šiuos pareiškėjos teisėtus lūkesčius pažeidė. Esant minėtoms aplinkybėms pareiškėjos skundas tenkintinas.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepimu į skundą su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovė atsiliepime į skundą nurodė bei įgaliota atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad L. J. 1991 m. gruodžio 17 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko A. L. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) (dabar Kauno mieste) turėtą 1,25 ha žemę. Šiame prašyme L. J. išreiškė valią, kad nuosavybės teisės į žemę būtų atkurtos natūra.
L. J. 2001 m. gruodžio 29 d. notarine sutartimi perleido pareiškėjai teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. 2003 m. kovo 24 d. pareiškėja pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad pasirenka kompensavimo būdą - žemę.
Kauno apskrities viršininko ir Nacionalinės žemės tarnybos sprendimais pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės į buvusio žemės savininko L. J. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) turėtą 1,25 ha žemę, liko neatkurtos 0,7461 ha turėtos žemės plotas.
Nacionalinė žemės tarnyba 2012 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.7.)-5442 „Dėl laisvos neužstatytos žemės sklypo“ kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją dėl informacijos apie laisvą (neužstatytą) buvusio žemės savininko A. L. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) turėtą žemę.
Kauno miesto savivaldybės administracija, išnagrinėjusi Kauno miesto skyriaus kartografinėje medžiagoje pažymėtas buvusio žemės savininko A. L. iki nacionalizacijos valdyta žemė, 2014 m. vasario 7 d. raštu Nr. 70-2-344 „Informacija dėl laisvos (neužstatytos) žemės“ informavo, kad buvusio žemės savininko A. L. iki nacionalizacijos valdyta žemė yra valstybės išperkama. Informacija, kad buvusio žemės savininko A. L. iki nacionalizacijos valdyta žemė yra valstybės išperkama, 2014 m. vasario 26 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94.)-856 „Dėl informacijos pateikimo“ pareiškėjai buvo pateikta.
Šalies argumentai
Skunde minimame 2003 m. kovo 24 d. prašyme pareiškėja nurodė, kad pasirenka kompensavimo būdą - žemę, tačiau įvertinus prašymo turinį galima teigti, jog šiuo prašymu pareiškėja vienareikšmiškai išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į žemę buvusioje vietoje, t. y. natūra. Joks kitoks nuosavybės teisių atkūrimo būdas ar kita galima žemės sugrąžinimo vieta prašyme nėra nurodyti. Kadangi pareiškėja iki 2003 m. balandžio 1 d. nekonkretizavo savo prašymo nurodydama nuosavybės teisių atkūrimo būdą, taigi iki teisės aktuose nustatyto termino (2003 m. balandžio 1 d.) neišreiškė valios gauti lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje, todėl atsižvelgiant į tai, kad Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais pareiškėja nekeitė išreikštos valios dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo, Kauno miesto skyriaus 2014 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94.)-7069 pareiškėjai buvo siūlyta galimybė pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, t. y. pateikti prašymą atlyginti už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, tačiau šia galimybe pareiškėja nepasinaudojo. Taigi pagal Atkūrimo įstatymo 10, 16, 21 straipsnių pakeitimo įstatymo nuostatas skunde nurodytu būdu, t. y. suteikiant neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą (-us) kitoje vietoje, nėra galimybių atkurti nuosavybės teises, todėl Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pagrįstai ir teisingai atsisakė parengti išvadą ir jokio pagrindo nėra įpareigoti atsakovą atlikti pareiškėjos prašomus veiksmus, todėl Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, pareiškėjas neįrodė savo skundo reikalavimų pagrįstumo, todėl skundas atmestinas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. 8SD-7205-(14.8.94.) „Dėl išvados parengimo“, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2018 m. vasario 20 d. sprendimo Nr. 8SD-750-(14.8.94.) „Dėl išvados parengimo“, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2018 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. 1SS-1223-(7.5) „Dėl skundo nagrinėjimo“, teisėtumo ir pagrįstumo.
Nuosavybės teisių į žemę atkūrimo bylos medžiaga nustatyta, kad L. J. 1991 m. gruodžio 17 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko A. L. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) (dabar Kauno mieste) turėtą 1,25 ha žemę. Šiame prašyme L. J. išreiškė valią, kad nuosavybės teisės į žemę būtų atkurtos natūra.
Pretendentė L. J. 2001 m. gruodžio 29 d. notarine sutartimi, reg. Nr. 6505, perleido pareiškėjai N. A. teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atkūrimą (nuosavybės teisė atkuriama į A. L. nuosavybės teisėmis valdytos 4,963 ha žemės (duomenys neskelbtini), Kauno apskrityje dalį- 1,4543 ha).
Pareiškėja Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriui 2003 m. kovo 19 d. (gautas 2003 m. kovo 24 d.) pateikė prašymą, kuriame išreiškė valią, kad nuosavybės teisės į likusią 1,25 ha žemės būtų atkurtos atlyginant žeme.
Nacionalinė žemės tarnyba 2012 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.7.)-5442 „Dėl laisvos neužstatytos žemės sklypo“ kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją dėl informacijos apie laisvą (neužstatytą) buvusio žemės savininko A. L. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) turėtą žemę.
Kauno miesto savivaldybės administracija, išnagrinėjusi Kauno miesto skyriaus kartografinėje medžiagoje pažymėtas buvusio žemės savininko A. L. iki nacionalizacijos valdyta žemė, 2014 m. vasario 7 d. raštu Nr. 70-2-344 „Informacija dėl laisvos (neužstatytos) žemės“ informavo, kad buvusio žemės savininko A. L. iki nacionalizacijos valdyta žemė yra užimta Nekilnojamojo turto registre įregistruotais žemės sklypais, inžinerinės infrastruktūros teritorija, Kauno miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miško plotu, todėl išnagrinėtoje teritorijoje A. L. iki 1940 m. turėtos žemės vietoje, Kauno miesto savivaldybės teritorijos ribose, laisvos (neužstatytos) žemės nėra.
Nacionalinė žemės tarnyba 2014 m. vasario 26 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94.)-856 „Dėl informacijos pateikimo“ pareiškėjai buvo pateikta informacija, kad buvusio žemės savininko A. L. iki nacionalizacijos valdyta žemė yra valstybės išperkama.
Pareiškėja 2017 m. spalio 2 d. prašymu (gautas 2017 m. lapkričio 23 d.) „Dėl išvados parengimo“ NŽT Kauno skyriui prašė parengti išvadą dėl lygiaverčio žemės sklypo suteikimo neatlygintinai į (duomenys neskelbtini) kadastrinę vietovę Kauno rajone, už 0,8060 ha (iš jų paliekant iki 0,12 ha naujam žemės sklypui pagal įrašytą eilę Kauno mieste) buvusio žemės savininko A. L. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini).
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą, 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 8SD-7205-(14.8.94.) „Dėl išvados parengimo“ nurodė, jog L. J. 1991 m. gruodžio 17 d. prašyme nurodė atkūrimo būdą - natūra, 2001 m. vasario 12 d. prašyme nurodyta, kad pretendentė kompensavimo būdą pasirenka žeme. L. J. (mirusi) 2001 m. gruodžio 29 d. notarine sutartimi perleido pareiškėjai teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atkūrimą. Pareiškėja 2003 m. kovo 24 d. prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A. L. turėtą žemę, nurodė, kad į likusią žemės dalį pasirenka kompensavimo būdą – žeme ir iki 2003 m. balandžio 1 d. nekonkretizavo savo prašymo nurodydama nuosavybės teisių atkūrimo būdą, t. y. iki teisės aktuose nustatyto termino (2003 m. balandžio 1 d.) neišreiškė valios gauti lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje. Todėl jeigu pilietis iki Įstatyme nustatyto termino (2003 m. balandžio 1 d.) nepareiškė arba nepakeitė valios dėl būdo už iki 1940 m. turėtą žemę gauti lygiavertį žemės sklypą kaimo ar miesto teritorijoje, jam išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio negali būti rengiama.
Pareiškėja 2018 m. sausio 18 d. prašymu (gautas 2018 m. sausio 22 d.) NŽT Kauno skyriui prašė nuosavybės teises į žemę, į kurias pareiškėjai priklauso atkurti nuosavybės teisę, tačiau į kurią jos dar nėra atkurtos, atkurti pareiškėjai lygiaverčiais žemės sklypais. Išvadą dėl lygiaverčio žemės sklypo neatlygintino suteikimo už visą žemės plotą prašo parengti pareiškėjai į Kauno rajoną, (duomenys neskelbtini) vietovę.
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyrius 2018 m. vasario 20 d. sprendimu Nr. 8SD-750-(14.8.94.) „Dėl išvados parengimo“, atsakydama į pareiškėjos prašymą, nurodė jog L. J. 1991 m. gruodžio 17 d. prašyme nurodė atkūrimo būdą - natūra, 2001 m. vasario 12 d. prašyme nurodyta, kad pretendentė kompensavimo būdą pasirenka žeme. L. J. (mirusi) 2001 m. gruodžio 29 d. notarine sutartimi perleido pareiškėjai teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atkūrimą. Pareiškėja 2003 m. kovo 24 d. prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A. L. turėtą žemę, nurodė, kad į likusią žemės dalį pasirenka kompensavimo būdą – žeme ir iki 2003 m. balandžio 1 d. nekonkretizavo savo prašymo nurodydama nuosavybės teisių atkūrimo būdą, t. y. iki teisės aktuose nustatyto termino (2003 m. balandžio 1 d.) neišreiškė valios gauti lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje. Todėl jeigu pilietis iki Įstatyme nustatyto termino (2003 m. balandžio 1 d.) nepareiškė arba nepakeitė valios dėl būdo už iki 1940 m. turėtą žemę gauti lygiavertį žemės sklypą kaimo ar miesto teritorijoje, jam išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio negali būti rengiama. Be to pažymėjo, jog pareiškėja apie tai buvo informuota Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 8SD-7205-(14.8.94.) „Dėl išvados parengimo“.
Pareiškėja 2018 m. sausio 17 d. skundu NŽT (gautas 2018 m. sausio 22 d.) prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. 8SD-7205-(14.8.94.) „Dėl išvados parengimo“ ir prašė nuosavybės teises į žemę, į kurias pareiškėjai priklauso atkurti nuosavybės teisę, tačiau į kurią jos dar nėra atkurtos, atkurti pareiškėjai lygiaverčiais žemės sklypais kitoje vietoje, t. y. parengti išvadą dėl lygiaverčio žemės sklypo neatlygintino suteikimo (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, Kauno rajone (iki konkrečios išvados parengimo pasilieka teisę keisti kadastro vietovę).
Pareiškėja 2018 m. kovo 19 d. skundu NŽT (gautas 2018 m. kovo 21 d.), prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2018 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. 8SD-750-(14.8.94.) „Dėl išvados parengimo“ ir prašė nuosavybės teises į žemę, į kurias pareiškėjai priklauso atkurti nuosavybės teisę, tačiau į kurią jos dar nėra atkurtos, atkurti pareiškėjai lygiaverčiais žemės sklypais kitoje vietoje, t. y. parengti išvadą dėl lygiaverčio žemės sklypo neatlygintino suteikimo (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, Kauno rajone (iki konkrečios išvados parengimo pasilieka teisę keisti kadastro vietovę).
Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2018 m. birželio 20 d. sprendimu Nr. 1SS-1223-(7.5) „Dėl skundo nagrinėjimo“, išnagrinėjusi pareiškėjos skundus dėl minėtų administracinių aktų teisėtumo ir pagrįstumo, nurodė, kad atsižvelgdami į nustatytas faktines aplinkybes, kad Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais pareiškėja nekeitė išreikštos valios dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo, Kauno miesto skyriaus 2014 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94.)-7069 pareiškėjai buvo siūlyta galimybė pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, t. y. pateikti prašymą atlyginti už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, tačiau šia galimybe pareiškėja nesinaudojo, todėl pagal Atkūrimo įstatymo 10, 16, 21 straipsnių pakeitimo įstatymo nuostatas pareiškėjai nurodytuoju nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teises, todėl mano, kad NŽT Kauno miesto skyriaus 2017 m. gruodžio 18 d. raštu Nr. 8SD-7205-( 14.8.94.) „Dėl išvados parengimo“ ir 2018 m. vasario 20 d. raštu Nr. 8SD-750-( 14.8.94.) „Dėl išvados parengimo“ pagrįstai atsisakė parengti išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, Kauno rajone.
Pareiškėja Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos administracinius aktus ginčija dėl to, kad pareiškėjai nuosavybės teisės į likusią žemę (0,7461 ha) turėjo būti atkuriamos lygiaverčiais žemės sklypais kitose Lietuvos vietovėse, kadangi toks būdas savo esme atitinka pareiškėjos pasirinktą nuosavybės teisių atkūrimo būdą žeme ir skundžiamais sprendimais atsakovas nepagrįstai pažeidė pareiškėjos teisėtus lūkesčius.
Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Įstatymas, Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas, Atkūrimo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų" patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, Tvarka) bei kiti teisės aktai.
Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos: 1) grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja; 2) perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus ne jų nuosavybės teise turėtoje žemėje, jų naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą prie šių statinių arba teritorijų planavimo dokumentuose numatytą jų naudojamą žemės sklypą kitai paskirčiai; 3) perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą, Vyriausybei patvirtinus jo dydį tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, arba piliečių pageidavimu mieste, kuriame jie gyvena.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 3 punkto nuostatomis, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu. Jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, ir pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, per Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytus terminus.
Iki 2012 m. lapkričio 22 d. galiojusi Įstatymo 21 straipsnio 3 dalies redakcija numatė, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.
Nuo 2012 m. lapkričio 22 d. įsigaliojo nauja Įstatymo 21 straipsnio redakcija su vėlesniais pakeitimais (2012 m. lapkričio 8 d. Įstatymo Nr. XI-2404 redakcija), kuri nebenumato piliečiams teisės pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, išskyrus tuos atvejus, kai pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, iki 2013 m. liepos 1 d. turi teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, taip pat tuos atvejus, kai piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas.
Taigi tiek Įstatymas, tiek Tvarka reglamentuoja, jog nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą išimti, pagal kurią, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.
Nagrinėjamoje byloje būtent ir kilo ginčas dėl pareiškėjos išreikštos valios dėl nuosavybės teisių atlyginimo būdo. Todėl šio ginčo sprendimui tinkamai išspręsti būtina įvertinti visus pareiškėjos prašymus, kuriuose ji nurodė pageidaujamą nuosavybės teisių atkūrimo į žemę būdą.
Kaip jau minėta, L. J. 1991 m. gruodžio 17 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko A. L. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) (dabar Kauno mieste) turėtą 1,25 ha žemę. Šiame prašyme L. J. išreiškė valią, kad nuosavybės teisės į žemę būtų atkurtos natūra.
Pareiškėja Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriui 2003 m. kovo 19 d. (gautas 2003 m. kovo 24 d.) pateikė prašymą, kuriame išreiškė valią, kad nuosavybės teisės į likusią 1,25 ha žemės būtų atkurtos atlyginant žeme. Pažymėtina, jog pareiškėja prašyme pasirinko atlyginimo būdą, atitinkantį Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte nurodytą už valstybės išperkamą žemę atlyginimo piliečiams būdą per Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą, t. y. iki 2003 m. balandžio 1 d.
Taip pat akivaizdu, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau- ir NŽT) 2018 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. 8S-21-(14.8.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei N. A.“ pareiškėjai perduotas neatlygintinai nuosavybėn 0,0599 ha naujas žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Šiame sprendime nurodyta, kad liko neatkurtos nuosavybės teisės į 0,7461 ha, į kuriuos jos bus atkurtos vėliau.
Teisėjų kolegija, įvertinusi tiek pirminio prašymo turinį, tiek vėlesnio pareiškėjos prašymo turinį bei šiuose prašymuose išreikštą pareiškėjos valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, konstatuoja, jog pareiškėja per visą nuosavybės teisių atkūrimo procesą nuosekliai yra deklaravusi tik vieną jai priimtiną nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (atlyginimo už nekilnojamąjį turtą) būdą, t. y. nuosavybės teisių atkūrimą natūra (žeme).
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 3 punkte įtvirtinta norma, kad nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu. Jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, ir pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, per Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytus terminus. Tai reiškia, kad būtina atsižvelgti į paskutinį pareiškėjos atsakovui pateiktą prašymą (2003 m. kovo 19 d.), todėl konstatuotina, kad iki Įstatymo 21 straipsnyje numatytų terminų pabaigos, per kuriuos piliečiai galėjo keisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, pareiškėja pasirinko kompensavimo būdą, kuriuo ji pageidauja atkurti nuosavybės teises į žemę (atlyginimo už nekilnojamąjį turtą), į kurią nuosavybės teisių atkūrimas natūra negalimas, ir šis 2003 m. kovo 19 d. prašymas sukelia teisines pasekmes.
Atstatymo įstatymo 16 straipsnis, nustatantis išlikusio nekilnojamojo turto išpirkimo būdus, įtvirtino, kad valstybė išperka išlikusį nekilnojamąjį turtą šiais būdais – tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimu nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra) (Atstatymo įstatymo 16 str. 1 p.). Teismo nuomone, pareiškėja N. A. išreiškė valią dėl tokios pat rūšies turto perdavimo, t. y. lygiaverčio žemės sklypo perdavimo, atlyginimo būdo, atitinkančio atlyginimo būdą ekvivalentine natūra.
Atkūrimo įstatymo, įsigaliojusio 1997 m. liepos 1 d., 12 straipsnyje numatyta, kai žemė iš piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnio 9 dalį šiais būdais: 1) perduodama lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą; 2) įskaitymu panaikindama piliečio pinigines prievoles valstybei, atsiradusias po nekilnojamojo turto nusavinimo iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo dienos; 4) perduodama neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai miestuose ir kaimo vietovėse, kur buvo turėtoji žemė, lygiavertį turėtajam žemės sklypą prie nuosavybės teise turimų pastatų (nepaisant turėtos žemės vietos). Vyriausybės nustatyta tvarka piliečio pageidavimu lygiavertis turėtajam naujas žemės sklypas individualiai statybai gali būti perduotas neatlygintinai nuosavybėn kituose, negu buvo turėtas žemės sklypas, miestuose bei kaimo vietovėse, išskyrus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos, Birštono ir Neringos miestus; 5) pinigais – išpirkdami kaimo vietovėje žemę, mišką, išskyrus 4 straipsnio 7, 10 dalyse ir 6 straipsnio 3, 7 dalyse nurodytus atvejus, taip pat išskyrus atvejį, kai privačion nuosavybėn iš laisvos žemės fondo yra įsigyta žemė, kurios susigrąžinti nepageidavo šio įstatymo 2 straipsnyje nurodyti piliečiai. Atlyginimo pinigais dydis padidinamas 15 procentų, jeigu yra išperkama žemė, į kurią nuosavybės teisės yra atkurtos arba atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams – 1918–1920 m. nepriklausomybės kovų kariams savanoriams, pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviams, politiniams kaliniams, tremtiniams ar ordinu apdovanotiems asmenims, jų sutuoktiniams, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), ir jei ši žemė pagal šio įstatymo 12 straipsnį yra priskirta valstybės išperkamai žemei ir yra naudojama asmeniniam arba valstiečio ūkiui, tarnybinėms daloms; 6) pinigais – išpirkdama žemę, kuri nustatyta tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d.; 7) pinigais – Lietuvos Respublikos piliečiams politiniams kaliniams ir tremtiniams, sugrįžusiems iš tremties po šio įstatymo įsigaliojimo ir nepageidaujantiems susigrąžinti žemės, miško ir vandens telkinių kaimo vietovėse natūra; 8) pinigais – piliečiams, atsisakiusiems jiems perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo individualiai statybai miestuose, kompensuojant Vyriausybės nustatyto dydžio žemės sklypo tame mieste vidutinės vertės sumą, kurią nustato Vyriausybė; 9) perduodama neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam vandens telkinį – už išperkamą arba neišlikusį vandens telkinį. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad valstybė, atlygindama piliečiams už nekilnojamąjį turtą, kuris pagal šį įstatymą negrąžinamas natūra, laikosi negrąžinamo turto ir vietoj jo perduodamo kito turto, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, lygiavertiškumo principo. Kai atlyginama už pagal šį įstatymą negrąžinamą žemę, mišką, vandens telkinį, vietoj jų perduodamos nuosavybėn žemės, miško, vandens telkinio lygiavertiškumas nustatomas pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką.
Nurodytas teisinis reglamentavimas patvirtino, jog N. A. 2003 m. kovo 19 d. prašyme Kauno žemėtvarkos skyriui nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – žeme išreiškė valią, jog nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtų atkuriamos grąžinant turtą nepaisant turėtos žemės vietos ekvivalentine, arba lygiaverte natūra, būtent siekta ekvivalentinės natūros būdu atkurti nuosavybės teises arba į tos pačios rūšies, arba į tos pačios vertės turtą, kadangi kiti atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdai – piniginių prievolių panaikinimas ar atlyginimas pinigais prašymuose nebuvo nurodyti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-2501/2013 buvo išaiškinta, kad pasirinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas gali reikšti ir atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo pasirinkimą, kai tiek vienas, tiek kitas lemia tų pačių materialiųjų pasekmių atsiradimą. Pretendentė N. A. siekė, jog nuosavybės teisės būtų atkurtos jos pasirinktu būdu – žeme, nepaisant turėtos žemės vietos.
Būtent N. A. 2003 m. kovo 19 d prašyme nurodytas atlyginimo būdas žeme, teismo nuomone, atitiko Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 ir 4 punktuose numatytus atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdus, pretendentei nurodant jos pasirenkamą atlyginimo būdą žeme (tos pačios rūšies lygiaverčiu turtu – žeme).
Pažymėtina ir tai, jog Atkūrimo įstatymo preambulėje buvo akcentuojamas nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumas, grindžiamas 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostata – Lietuvos Respublikos piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o jei šios galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama. Vadinasi Atstatymo įstatymo metu pareikšta asmens valia atkurti nuosavybės teises pasirinktu būdu turi būti realizuojama toliau pagal naujai priimto įstatymo nuostatas tiek, kiek ji gali būti laikoma šias nuostatas atitinkanti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas nuoseklią praktiką analogiško pobūdžio bylose, yra nurodęs, jog Atstatymo įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu nebuvo panaikinta galimybė atlyginant piliečiams už nekilnojamąjį turtą, kuris pagal šį įstatymą negrąžinamas natūra, vietoj jo perduoti kitą lygiavertį turtą, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 bei 4 punktuose numatyti atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdai savo paskirtimi ir teisiniu turiniu nėra kokybiškai kitokie, negu buvo Atstatymo įstatyme 16 straipsnio 1 punkte numatytas tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimas nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-01-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2123-492/2016).
N. A. 2003 m. kovo 19 d. prašyme nurodyta valia turėjo būti nuosekliai realizuojama, sudarant galimybę pretendentei atkurti nuosavybės teises lygiaverčiu žemės sklypu kitoje vietovėje.
Be to, pažymėtina, jog atsakovė pretendentui į nuosavybės teisių atkūrimą iki 2003 m. balandžio 1 d. nesiūlė pareikštą valią keisti ar tikslinti. Teismui nebuvo pateikta duomenų, kad pareiškėjai nuosavybės teisės negalėtų būti atkuriamos atlyginant už valstybės išperkamą turtą Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 dalyje numatytu būdu – perduodant lygiavertį žemės sklypą. N. A. 2003 m. kovo 19 d. prašyme Kauno žemėtvarkos skyriui buvo nurodžiusi, jog pasirenka nuosavybės teisių atkūrimo (atlyginimo) būdą žeme. Atstatymo įstatymo 16 straipsnis, nustatęs išlikusio nekilnojamojo turto išpirkimo būdus, numatė, kad valstybė išperka išlikusį nekilnojamąjį turtą šiais būdais – tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimu nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra), todėl minėtame prašyme dėl atlyginimo būdo N. A. pareikšta valia galiojant Atstatymo įstatymui turėjo būti realizuojama ir įsigaliojus naujam Atkūrimo įstatymui.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-146-590/2014, kurioje sprendžiamo ginčo aplinkybės buvo panašios, išaiškinta, kad vien tik teisinių formuluočių, kuriomis įstatymų leidėjas Atstatymo įstatymo ir Atkūrimo įstatymo raidoje apibūdino, kokiu būdu atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris negali būti grąžintas turėtoje iki nacionalizacijos vietoje (ekvivalentine natūra, lygiaverte natūra, lygiaverčiu turėtajam žemės sklypu), ar už jį atlyginama, nereiškia, kad minėti nuosavybės teisių atkūrimo ar kompensavimo būdai savo turiniu ir paskirtimi iš esmės skiriasi.
Vien tai, kad keitėsi įstatymuose vartojamos teisinės formuluotės, tačiau nuosavybės teisių atkūrimo būdus apibrėžiančių sąvokų ir kompensavimo už valstybės išperkamą turtą materialinis teisinis turinys, šių būdų paskirtis išliko ta pati, negali turėti įtakos asmens laiku ir tinkamai pareikštai valiai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Priešingas aiškinimas paneigtų tiek patį įstatyme įtvirtintą atlyginimo už negrąžinamą valstybės išperkamą turtą lygiavertiškumo principą, tiek nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumą keičiantis teisiniam reglamentavimui, tiek piliečių teisėtus lūkesčius, kad nuosavybės teisių atkūrimas ir toliau bus vykdomas jų pasirinktu būdu, kuris privalomas institucijai, vykdančiai nuosavybės teisių atkūrimo procedūras (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-01-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2123-492/2016).
Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, ginčo teisinį reglamentavimą, teisminę praktiką, darytina išvada, jog pareiškėjos ginčijami Atsakymas ir Sprendimas buvo priimti nesilaikant Atkūrimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 16 straipsnio 9 dalies 1 punkto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr.1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo tvarkos ir sąlygų“ 3 punkto nuostatų, neatsižvelgiant į pretendentės išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (atlyginimo) būdo, pažeidžiant pareiškėjos teisėtus lūkesčius, todėl naikintini (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.). Atsakovė įpareigotina iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į pretendentei tenkančią A. L. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini) (dabar Kauno miestas), dalį, į kurią nuosavybės teisės dar nėra atkurtos, N. A. atkūrimo, suteikiant neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą (-us) kitoje vietoje (ABTĮ 88 str. 4 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjos N. A. skundą tenkinti.
Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2017 m. gruodžio 18 d. raštą Nr. 8SD-7205-(14.8.94.) „Dėl išvados parengimo“; Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2018 m. vasario 20 d. raštą Nr. 8SD-750-(14.8.94.) „Dėl išvados parengimo“; Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2018 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. 1SS-1223-(7.5) „Dėl skundo nagrinėjimo“.
Įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į pareiškėjai N. A. tenkančią A. L. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtos žemės, buvusios Kleboniškio kaime, Pažaislio valsčiuje (dabar Kauno miestas), dalį, į kurią nuosavybės teisės pareiškėjai dar nėra atkurtos, atkūrimo pareiškėjai suteikiant jai neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą (-us) kitoje vietoje.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.