Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Nerijus Meilutis, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės (skolininkės) uždarosios akcinės bendrovės „TIS LT“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. L2-3001-528/2016 pagal ieškovės (kreditorės) uždarosios akcinės bendrovės „Biodegra“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „TIS LT“ dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

reikalavimas priteisti 34 3,94,25 Eur skolą yra nepagrįstas, kadangi UAB „Biodegra“ nurodytu laikotarpiu nesuteikė atsakovei jokių paslaugų, reikalavimas grindžiamas atsakovės nepriimtomis PVM sąskaitomis faktūromis, išrašytomis pasibaigusios jungtinės veiklos sutarties pagrindu. Už iki 2013 metų paslaugų teikimo sutarties pabaigos suteiktas paslaugas UAB „TIS LT“ yra visiškai atsiskaičiusi su UAB „Biodegra“;

teismas, tenkindamas kreditorės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nevertino reikalavimo minimalaus pagrįstumo bei nepareikalavo iš kreditorės įrodymų, kurie prima facie patvirtintų ir būtų pakankami, kad teismas įsitikintų, jog pareiškimas, remiantis pateiktais faktiniais ir teisiniais argumentais gali būti tenkinamas. Nors CPK 431 straipsnis įtvirtina, jog prie pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo įrodymai nepridedami, tačiau turi būti nurodomi įrodymai, kuriais galima pagrįsti reiškiamą reikalavimą. Be to, nors įsakymo priėmimui įrodymus pateikti nereikia, tačiau sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įrodymus pateikti būtina;

nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi ieškovė (kreditorė) nepateikė jokių duomenų, kad ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo atveju, atsakovė (skolininkė) negalės įvykdyti teismo sprendimo. Ieškovės abejonės atsakovės mokumu, neparemtos jokiais įrodymais, nesudaro pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Nepateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog egzistuoja reali grėsmė, kad teismo sprendimas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. UAB „TIS LT“ yra pelningai veikianti įmonė, neturinti įsiskolinimų Sodrai. 2014 metais įmonės kapitalas buvo 81 344,71 Eur, turto turėjo už 209 077,56 Eur, taigi nėra jokios rizikos, kad galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo atveju UAB „TIS LT“ negalės jo įvykdyti;

UAB „TIS LT“ yra viešųjų pirkimų dalyvis ir pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės gali sutrikdyti normalią atsakovės verslo veiklą, kas lemtų didelių nuostolių atsiradimą taip pažeidžiant šalių interesų pusiausvyros principą;

nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra nemotyvuota, nenurodomi motyvai, kuriais teismas rėmėsi konstatuodamas, jog yra pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Iš nutarties nėra aišku, kaip teismas nusprendė, kad reikalavimas yra tikėtinai pagrįstas, kadangi pareiškime nenurodytas reikalavimo pagrindas. Vien kreditoriaus teiginys apie skolą pagal sąskaitas, kreditoriaus abejonė, kad atsiskaitys, negali būti pagrindu laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, nes taip sudaromos prielaidos piktnaudžiavimui.

Pagal CPK 433 straipsnio 3 dalį prie pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo įrodymai nepridedami;

atsakovė iki pat 2015 m. spalio mėnesio nuosekliai pridavinėjo atliekas ieškovei, kaip numatyta jungtinės veiklos sutartyje, ir nenutrūkstamai mokėjo už paslaugas pagal jai pateikiamas sąskaitas faktūras. Norėdama nutraukti sutartį, atsakovė privalėjo tai padaryti raštu, laikantis sutarties sąlygų;

atsakovės kartu su atskiruoju skundu pateikiami dokumentai yra suklastoti;

apeliantė nepagrįstai taiko teismo įsakymo išdavimo procedūrai civilinio ieškinio formą;

atskirojo skundo teiginiai yra prieštaringi, kadangi turto arešto dalis nėra didelė ir niekaip negalėtų apsunkinti ar įtakoti atsakovės veiklos, jei jos finansinė būklė būtų tokia gera kaip teigiama. Atsakovė ne vieną kartą žodžiu yra informavusi ieškovę, kad turi finansinių sunkumų, yra prašiusi atidėti mokėjimus, vėluodama yra atlikusi mokėjimus grynaisiais pinigais. Dėl to manytina, kad atsakovės finansinė būklė nėra gera, o laikinųjų apsaugos priemonių nepritaikymas apsunkintų galimybes išsiieškoti skolą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl rašytinių paaiškinimų ir naujų įrodymų priėmimo

2014-04-01 Kauno apygardos teisme gauti apeliantės rašytiniai paaiškinimai kartu su naujais įrodymais.

Civilinių bylų nagrinėjimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodeksas (CPK 1 str. 1 d.). Apeliacinės bylos nagrinėjamos laikantis CPK III dalies XVI skyriuje įtvirtintų proceso taisyklių, CPK bendrųjų nuostatų ir tų pirmosios instancijos teismo procesą reglamentuojančių nuostatų, kurios neprieštarauja apeliacinės instancijos teisme nustatytai bylų nagrinėjimo tvarkai (CPK 302 str.). Nagrinėjamu atveju, apeliantė pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose atsikertama į atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstytus argumentus. Bylų nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme reglamentuojančios teisės normos nenumato galimybės apeliantui pareikšti savo nuomonę dėl gauto atsiliepimo į jo pateiktą apeliacinį skundą, t.y. šiuo atveju nėra taikytinos pasirengimą teisminiam nagrinėjimui paruošiamųjų dokumentų būdu reglamentuojančios teisės normos įtvirtintos CPK 227 straipsnyje. Apeliaciniame procese numatyti tik šie šalių procesiniai dokumentai: atskirasis skundas ir atsiliepimas į atskirąjį skundą (CPK 335 str.), be to pasibaigus atskirojo skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) atskirąjį skundą yra draudžiama (CPK 323, 338 str.). Ši nuostata nėra vien formalus reikalavimas, jos laikymasis yra būtinas tam, kad užtikrinti CPK 17 straipsnyje įtvirtintą šalių procesinio lygiateisiškumo principą. Šiuo atveju apeliantė nepagrįstai remiasi CPK 42 straipsnio 1 dalimi, kaip suteikiančia joms teisę teikti teismui rašytinius paaiškinimus. Galiojant turinio prieš formą viršenybės principui, dėl procesinio dokumento pobūdžio spręstina ne pagal procesinio dokumento pavadinimą, o pagal jo turinį. Pateikti rašytiniai paaiškinimai savo turiniu visiškai atitinka procesinį dokumentą – atsiliepimą. Civilinio proceso normoms nenumatant galimybės apeliaciniame procese pateikti atsiliepimą į atsiliepimą į atskirąjį skundą, apeliantės rašytiniai paaiškinimai atsisakytini priimti ir grąžintini juos padavusiam asmeniui. Vadovaujantis CPK 314, 338 straipsniais įrodymai, kuriais grindžiamas atskirasis skundas, privalo būti pateikimai kartu su atskiruoju skundu, nebent šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kartu su rašytiniais paaiškinimais yra pateikiama 2014 metų ieškovės ir perkančiosios organizacijos paslaugų teikimo sutartis ir ieškovės 2014 m. pasiūlymas viešajame pirkime. Akivaizdu, jog šiuos įrodymus apeliantė turėjo galimybę, manydama esant juos reikšmingus nagrinėjimo klausimo išsprendimui, pateikti juos kartu su atskiruoju skundu, todėl nauji įrodymai atsisakytini priimti ir grąžintini juos padavusiam asmeniui.

Dėl bylos esmės

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo.

Atsakant į apeliantės argumentą dėl procesinių normų pažeidimo teismui nepareikalavus iš kreditorės įrodymų pagrindžiančių reikalavimo pagrįstumą, pažymėtina, kad šiuo atveju kreditorė į teismą kreipėsi dėl 34 394,25 Eur skolos ir 244 Eur žyminio mokesčio išieškojimo iš skolininko LR CPK XXIII skyriuje nustatyta tvarka. Bylose dėl teismo įsakymo išdavimo, skirtingai nei bylose, nagrinėjamose ginčo teisenos tvarka, teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo (CPK 435 str. 3 d.), prie pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo nėra pateikiami reiškiamą reikalavimą pagrindžiantys įrodymai (CPK 433 str. 3 d.). Teismui priėmus kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo laikinosios apsaugos priemonės yra taikomos tik preliminariai įvertinus paties pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo pagrįstumą, t. y. ar pareiškimas atitinka 431 straipsnyje įtvirtintus leistinumo reikalavimus. Kadangi kreditorės pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo atitiko tokiam procesiniam dokumentui CPK 431 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytus leistinumo reikalavimus bei CPK 433 straipsnyje numatytus pareiškimo formai ir turiniui numatytus reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismas šioje civilinio proceso stadijoje neturėjo pagrindo konstatuoti, jog pateiktas kreditorės pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo yra aiškiai nepagrįstas, juo labiau, jog teismo įsakymas buvo išduotas. Apeliantės teigimu, laikinosios apsaugos priemonės negalėjo būti taikomos, kadangi atsakovė (skolininkė) už suteiktas paslaugas yra visiškai atsiskaičiusi, o ieškovė be jokio teisinio pagrindo išrašė ir apmokėjimui pateikė sąskaitas už nesuteiktas paslaugas pasibaigusios Jungtinės veiklos sutarties pagrindu. Šie atsakovės argumentai yra susijęs ne su procesiniu, o materialiniu ieškovės reiškiamo reikalavimo pagrįstumo vertinimu. Nei sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nei apeliacinės instancijos teismui revizuojant pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria šis klausimas buvo išspręstas, ginčas nėra nagrinėjamas iš esmės, todėl atskirojo skundo faktiniai ir teisiniai argumentai ir juos patvirtinantys įrodymai dėl ieškovės pareikšto reikalavimo pagrįstumo netiriami ir nevertinami. Nagrinėjamu atveju nebuvo CPK 435 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų pagrindų atsisakyti priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo, todėl tuo pačiu nėra galimybės vien šiuo pagrindu teigti, jog laikinosios apsaugos priemonės negalėjo būti taikomos.

Apeliantė taip pat nurodo egzistuojant absoliutų skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindą, numatytą CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte, t. y. nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų). Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su apeliantės argumentais dėl skundžiamos nutarties motyvacijos trūkumų. Iš tiesų pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo motyvų neišdėstė. Kita vertus, tai nesudaro pagrindo konstatuoti absoliutų skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindą. Iš nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę grindė didele reikalavimo suma. Nagrinėjamoje byloje yra reiškiamas reikalavimas dėl 34 394,25 Eur sumos priteisimo. Įvertinus tai, kad šioje pradinėje proceso stadijoje paprastai nėra turima išsami informacija apie asmens, kuriam reiškiamas turtinis reikalavimas, finansinę padėtį, tokio dydžio suma gali būti vertinama kaip didelė. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, jog pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra tada, kai vyksta ginčas dėl didelės pinigų sumos, nes ieškinio sumos dydis objektyviai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Ar yra faktinis pagrindas remtis šia prezumpcija, kiekvienu atskiru atveju sprendžia teismas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog reikalavimo sumos dydis yra vertinamasis kriterijus, jo įtaka vertintina kartu su asmens, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės, turtine padėtimi, finansiniais pajėgumais. Civiliniame procese galiojant rungimosi principui, kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Šiuo atveju teismui sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės grindus didele pareikšto reikalavimo suma, o atsakovei teigiant, jog tokio dydžio reikalavimas, lyginant su jos finansine padėtimi nėra didelis ir dėl to nėra jokios grėsmės, kad galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju, jis nebus įvykdytas, būtent atsakovei tenka pareiga įrodymais pagrįsti savo gerą finansinę padėtį, leidžiančią neabejoti galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo realumu. Kartu su atskiruoju skundu pateikiama 2014 metų balansas ir 2014 m. pelno (nuostolių) ataskaita. Iš balanso matyti, kad atsakovė 2014 metais turėjo turto 721 903 Lt (209 078 Eur) sumai, o 2014 metais įmonė uždirbo 265 738 Lt (76 963 Eur) pelno (b.l. 56-58). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie atsakovės finansiniai rodikliai patvirtina, kad ji turi nemažos vertės turto bei 2014 metais vykdė pelningą ūkinę – komercinę veiklą. Kita vertus, šių finansinių rodiklių, neįvertinus jų turinio, nepakanka, norint nustatyti tikrąją atsakovės finansinę padėtį bei įvertinti jos tikruosius pajėgumus kaip pakankamus įvykdyti galimai palankų ieškovei teismo sprendimą. Iš pateikto balanso matyti, kad praktiškai visą turtą (191 901 Eur) sudarė trumpalaikis turtas, iš kurio net 139 373 Eur – pinigai ir pinigų ekvivalentai. Taigi iš atsakovės pateiktų įrodymų matyti, kad jos turimo turto masę sudarė itin likvidus turtas, kuris pagal savo pobūdį gali itin greitai keistis, dėl ko negali patikimai garantuoti pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimo ilgesnėje perspektyvoje. Juo labiau, kad atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad praėjus beveik pusantrų metų nuo balansinių duomenų pateikimo, atsakovės turimo turto masė nesumažėjo. Iš balanso duomenų matyti, kad mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 127 820 Eur, iš kurių 111 608 Eur per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai. Taigi atsakovės mokėtinos sumos viršijo pusę jos balanse apskaityto turto vertės. Esant aukščiau nurodytiems duomenimis, darytina išvada, kad reikalavimo suma (34 394,25 Eur) atsakovės atžvilgiu gali būti laikoma pakankamai didele, o jos turimo turto pobūdis teikia pagrindą spręsti apie būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144 str.). Reikšminga ir tai, atsakovė nepateikė apeliacinės instancijos teismui jokių duomenų apie jos gerą finansinę padėtį prašymo nagrinėjimo metu, ji pati vadovaujasi dar 2014 m. balanso duomenimis, kurio duomenys, atsižvelgiant į atsakovės turto sudėtį, negali pakankamai atspindėti šiuo metu esančios atsakovės turtinės padėties. Apibendrinant išdėstytą konstatuotina, jog byloje surinkti duomenys ir atsakovės pateikiami argumentai nepaneigia būtinybės jos atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, šiuo atveju negalima spręsti, kad atsakovės turtinė padėtis yra tokia, jog netaikius byloje laikinųjų apsaugos priemonių ieškovei palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju, jo įvykdymas nepasidarytų neįmanomas ar bent jau nepasunkėtų.

Apeliantės teigimu, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia šalių interesų pusiausvyros principą. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visada yra susijęs su tam tikrais ribojimais ir kiekvienu atveju sukelia nepatogumus proceso šaliai, tačiau tai savaime nereiškia šio asmens subjektinių teisių pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nustatė ir jų taikymo eiliškumą (nekilnojamasis, kilnojamasis turtas, o jų nesant ar esant nepakankamai – piniginės lėšos) būtent toks laikinųjų apsaugos priemonių taikymo eiliškumas, kai areštas į pinigines lėšas nukreipiamas tik nesant kitokio turto, labiausiai atitinka ekonomiškumo bei šalių interesų pusiausvyros principą, kadangi leidžia atsakovei patirti mažiau suvaržymų ūkinėje - komercinėje veikloje. Teismui patikrinus VĮ Centrinės hipotekos įstaigos registro duomenis (CPK 179 str. 3 d.) nustatyta, kad vykdydamas skundžiamą nutartį antstolis areštavo atsakovei priklausančias pinigines lėšas, esančias bankų sąskaitose. Taigi, nors nutartyje ir buvo nurodytas mažiausiai atsakovės, kaip ūkinę-komercinę veiklą vykdančio asmens, teises varžantis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo eiliškumas, realiai buvo areštuotos atsakovės piniginės lėšos. Tačiau aplinkybė, kad atsakovė neturi jokio kito turto, kurio arešto pakaktų byloje pareikštiems reikalavimams užtikrinti, nereiškia, jog laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos. Priešingai, iš to galima taip pat spręsti apie poreikį užtikrinti byloje pareikštus reikalavimus. Kita vertus, jei atsakovė dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių patiria nuostolius, ši nutartis neužkerta apeliantei teisės motyvuotai kreiptis į teismą su prašymu dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo (CPK 146 str.).

Įvertinęs byloje esančius duomenis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios sudarytų prielaidas skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti, apeliantė nenurodė ir apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus atskirąjį skundą apeliantei bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. Ieškovė yra pareiškusi prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė jų dydį patvirtinančių įrodymų, todėl bylinėjimosi išlaidos jis nepriteistinos (CPK 98 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 323 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies, 1 punktu, teismas,

nutaria:

atsakovės (skolininkės) uždarosios akcinės bendrovės „TIS LT“ rašytinius paaiškinimus su priedais atsisakyti priimti ir grąžinti juos padavusiam asmeniui.

Atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.