- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-03-22
- Bylos Nr.
- I-1583-402/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00657-2016-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- I. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
nedalyvaujant pareiškėjui I. M. (I. M.), atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovui ir trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. M. (I. M.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu ir patikslintais skundais kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – Alytaus PN), 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ( I t., b. l. 4-6, 19, 41-43, 45, 54).
Pareiškėjas skunduose nurodė, kad serga sunkiomis infekcinėmis, lėtinėmis, nepagydomomis ligomis, kurių dalis yra netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN pasekmės. Paaiškino, kad nuo 2007 m. birželio 29 d. iki 2013 m. spalio 29 d. Alytaus PN jam, kaip ligoniui, nebuvo skirtas tinkamas maitinimas, pareiškėjas atlikti bausmę nebuvo perkeltas į gydymo įstaigą, taip pat nebuvo izoliuotas nuo kitų nuteistųjų. Dėl nehigieniškų laikymo sąlygų ir blogo maitinimo pareiškėjui 2012 m. atsirado aštriagalvė kandyloma, kuri buvo išoperuota 2014 m. kovo 24 d. Pasak pareiškėjo, Alytaus PN jis buvo maitinamas kenksmingu, skausmus sukeliančiu, sveikatą trikdančiu ir pavojų gyvybei keliančiu maistu, todėl buvo kankinamas. Skunde pareiškėjas taip pat nurodė, kad nuo 2007 m. birželio 29 d. iki 2016 m. liepos 11 d. Alytaus PN buvo laikomas perpildytose patalpose, kuriose nebuvo spintelės pareiškėjo asmeniniams daiktams ir maistui susidėti, nebuvo sudarytos sąlygos skalbti, džiovinti ir laikyti drabužius, nebuvo pakankamai šilto vandens, patalpose nė karto nebuvo atliktas remontas, buvo pelėsio. Naudotis šiltu vandeniu pareiškėjas galėjo tik kartą per savaitę, be to, atvykus į įstaigą pareiškėjui nebuvo atliekamas sanitarinis švarinimas (atvykęs į įstaigą nusiprausti po dušu pareiškėjas galėjo tik 2 kartus). Tokios kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos, kankinančios, pažeidžiančios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį bei nacionalinius teisės aktus. Dėl minėtų atsakovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią sveikatos pablogėjimu, dvasiniu sukrėtimu, išgyvenimais, depresija. Prašo skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Alytaus pataisos namai atsiliepimuose (I t., b. l. 23-26, 64-72) prašė daliai reikalavimų taikyti ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti. Nurodė, kad Alytaus PN laikomi asmenys maitinami pagal teisės aktais patvirtintas fiziologines mitybos normas ir valgiaraščius. Dietinį maitinimą nuteistiesiems skiria tik gydantis gydytojas. Nuo 2013 m. spalio 29 d. pareiškėjui paskirta dirbančio nuteistojo maisto norma. Pareiškėjas pageidauja individualaus meniu, kad galėtų pats pasirinkti patiekalus, tačiau Lietuvos Respublikos teisės aktai tokios galimybės nenustato. Pareiškėjas bausmę periodiškai atlieka Alytaus PN, o esant sveikatos pablogėjimui, siunčiamas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Pareiškėjas į Alytaus visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų gyvenimo sąlygų nesikreipė. Alytaus PN gyvenamosiose patalpose yra užtikrinami nustatytų higienos normų reikalavimai. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad skundą dėl ploto trūkumo ir higienos sąlygų pareiškėjas teismui pateikė 2016 m. liepos 21 d., o Alytaus PN laisvės atėmimo bausmę atliko 2007 m. birželio 29 d. – 2016 m. liepos 11 d. laikotarpiu, todėl nagrinėjamu atveju taikytinas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Nurodė, kuriose Alytaus PN patalpose po 2013 m. liepos 14 d. buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus bei kartu su pareiškėju buvusių asmenų skaičių. Pažymėjo, kad gyvenamosios patalpos yra bendrabučio tipo, t. y. nuteistieji dienotvarkėje nustatytu laiku gali laisvai judėti įstaigos teritorijoje (viduje ir lauke). Alytaus PN baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpose 2009 m. ir 2010 m. atliktas kapitalinis remontas, pakeisti langai, durys, naujai įrengti tualetai su ištraukiamąja ventiliacija, įrengta elektros instaliacija, apšvietimas, kameros aprūpintos naujais baldais ir inventoriumi. Būriuose ir uždaros zonos kamerose įrengtos prausyklos ir tualetai yra geros būklės. Nuteistiesiems sudaryta galimybė kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais teiginiais.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 29 d. iki 2016 m. liepos 11 d.
Atsakovės atstovas prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 str. 2 d. ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.
Pagal CK 1.127 str. 1 d. įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).
Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų nuo 2007 m. birželio 29 d. Tačiau teismas vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat bausmės atlikimo pradžios, nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis į kompetentingas institucijas. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su kalinimo sąlygas reglamentuojančiais teisės aktais, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi tik 2016 m. balandžio 25 d. (I t., b. l. 15), todėl daliai skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Pareiškėjas nurodo, jog dėl pažeistų teisių jis patyrė neturtinę žalą pasireiškusią sveikatos pablogėjimu, dvasiniu sukrėtimu, išgyvenimais, depresija. Pažymėtina, kad jei pareiškėjas jautė nepatogumus, išgyvenimus, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos. Akcentuotina, jog gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriame buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Esant šioms aplinkybėms atsakovės atstovo prašymas tenkintinas, skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2007 m. birželio 29 d. iki 2013 m. balandžio 24 d. taikytina trejų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Alytaus PN laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 25 d. iki 2016 m. liepos 11 d.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jis buvo kalinamas Alytaus PN laikant jį patalpose, kuriose nebuvo užtikrintas minimalus asmeniui tenkantis plotas ir higienos sąlygos (nebuvo sudarytos sąlygos skalbti, džiovinti ir laikyti drabužius, nebuvo pakankamai šilto vandens, patalpose nė karto nebuvo atliktas remontas, buvo pelėsio), neužtikrinant tinkamos prausimosi tvarkos įstaigoje bei sanitarinio švarinimo atvykus į ją, taip pat nesuteikiant pareiškėjui tinkamo maitinimo, neiškeliant jo į Laisvės atėmimo vietų ligoninę arba neizoliuojant nuo kitų nuteistųjų.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau– ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui, o 11¹.2. punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. vienam žmogui.
Bylos duomenimis (I t., b. l. 97-99, 65-66, 100-105, II t. b. l. 26-27) nustatyta, jog pareiškėjas nuo 2013 m. gegužės 7 d. iki 2013 m. gegužės 14 d., nuo 2016 m. gegužės 11 d. iki 2016 m. liepos 11 d., paskirtas į kamerų tipo patalpų kamerą Nr. 44, kuri yra 15,82 m2 ploto, joje įrengtos 4 miegamosios vietos, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,95 kv. m. Nuo 2013 m. gegužės 28 d. iki 2013 m. birželio 11 d., paskirtas į kamerų tipo patalpų kamerą Nr. 10, kuri yra 11,61 m² ploto, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,87 m². Nuo 2013 m. birželio 11 d. iki 2013 m. birželio 18 d., nuo 2013 m. liepos 16 d. iki 2013 m. liepos 30 d., nuo 2013 m. rugpjūčio 6 d. iki 2014 m. rugsėjo 5 d. pareiškėjas paskirtas į 5 būrį, 3 miegamąjį (miegamasis ne kameros tipo, o bendrabučio tipo) yra 44,98 m² ploto, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,74 m². Nuo 2013 m. lapkričio 8 d. iki 2013 m. gruodžio 17 d., nuo 2013 m. gruodžio 23 d. iki 2014 m. sausio 14 d., nuo 2014 m. vasario 4 d. iki 2014 m. kovo 4 d., nuo 2014 m. balandžio 15 d. iki 2014 m. gegužės 6 d., 2014 m. gegužės 13 d. iki 2014 m. liepos 29 d., pareiškėjas paskirtas į 16 būrį, 5 miegamąjį (miegamasis ne kameros tipo, o bendrabučio tipo) yra 45,10 m² ploto, jame įrengta 14 miegamųjų vietų, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,22 m² . Nuo 2015 m. gegužės 5 d. iki 2015 m. gegužės 19 d., pareiškėjas paskirtas į 16 būrį, 4 miegamąjį (miegamasis ne kameros tipo, o bendrabučio tipo) yra 44,57m² ploto, jame įrengta 14 miegamųjų vietų, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,18 m². Nuo 2015 m. gegužės 26 d. iki 2015 m. rugpjūčio 11 d., nuo 2015 m. rugpjūčio 18 d. iki 2015 m. rugsėjo 10 d., nuo 2015 m. rugsėjo 29 d. iki 2015 m. lapkričio 3 d., nuo 2015 m. lapkričio 10 d. iki 2015 m. lapkričio 11 d., nuo 2015 m. gruodžio 15 d. iki 2015 m. gruodžio 29 d., nuo 2016 m. sausio 7 d. iki 2016 m. sausio 29 d. pareiškėjas paskirtas į 2 būrį, 3 miegamąjį (miegamasis ne kameros tipo, o bendrabučio tipo) yra 34,15 m2 ploto, jame įrengta 8 miegamųjų vietų, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 4,26 m². Nuo 2016 sausio 29 d. iki 2016 m. vasario 4 d., pareiškėjas paskirtas į 2 būrį, 6 miegamąjį (miegamasis ne kameros tipo, o bendrabučio tipo) yra 35,85 m² ploto, jame įrengta 5 miegamųjų vietų, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 7,17 m². Nuo 2013 m. rugsėjo 5 d. iki 2013 m. rugsėjo 17 d., nuo 2013 m. spalio 8 d. iki 2013 m. lapkričio 8 d., nuo 2014 m. liepos 29 d. iki 2014 m. rugpjūčio 5 d., nuo 2014 m. rugpjūčio 12 d. iki 2014 m. rugpjūčio 13 d., nuo 2015 m. gruodžio 29 d. iki 2016 m. sausio 7 d., nuo 2016 m. gegužės 10 d. iki 2016 m. gegužės 11 d. paskirtas į kamerų tipo patalpą Nr. 5, kuri yra 28,66 m² ploto, joje įrengtos 8 miegamosios vietos, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,58 kv. m. Nuo 2014 m. rugsėjo 23 d. iki 2014 m. rugsėjo 29 d., paskirtas į kamerų tipo patalpą Nr. 1, kuri yra 28,77 m² ploto, joje įrengtos 8 miegamosios vietos, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,59 m2.. Nuo 2014 m. spalio 31 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d., paskirtas į kamerų tipo patalpą Nr. 40, kuri yra 12,59 m² ploto, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 4,19 m². Nuo 2015 m. rugsėjo 10 d. iki 2015 m. rugsėjo 22 d., paskirtas į kamerų tipo patalpą Nr. 7, kuri yra 6,7 m² ploto, joje įrengta 1 miegamoji vieta, vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 6,7 m². Nuo 2015 m. lapkričio 11 d. iki 2015 m. lapkričio 26 d., paskirtas į kamerų tipo patalpą Nr. 11, kuri yra 12,14 m² ploto, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 4,06 m². Nuo 2016 m. vasario 4 d. iki 2016 m. vasario 5 d., paskirtas į kamerų tipo patalpą Nr. 17, kuri yra 11,25 m² ploto, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,75m². Nuo 2016 m. vasario 5 d. iki 2016 m. vasario 8 d., nuo 2016 m. vasario 17 d. iki 2016 m. vasario 19 d. paskirtas į kamerų tipo patalpą Nr. 2, kuri yra 29,51 m² ploto, joje įrengtos 8 miegamosios vietos, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,68 m². Nuo 2016 m. vasario 8 d. iki 2016 m. vasario 17 d., paskirtas į kamerų tipo patalpą Nr. 20, kuri yra 15,58 m² ploto, joje įrengtos 4 miegamosios vietos, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,89 m². Nuo 2016 m. vasario 19 d. iki 2016 m. kovo 30 d., paskirtas į kamerų tipo patalpą kamerą Nr. 35, kuri yra 12,87 m² ploto, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 4,29 m². Nuo 2016 m. kovo 30 d. iki 2016 m. balandžio 29 d., nuo 2016 m. gegužės 3 d. iki 2016 m. gegužės 10 d., paskirtas į kamerų tipo patalpą Nr. 24, kuri yra 13,45 m² ploto joje įrengtos 4 miegamosios vietos, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,36 m².
Iš į bylą pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas ir į 9 būrį (I t., b. l. 98), tačiau teismas pažymi, jog pareikalavus papildomų dokumentų iš atsakovo kokiose patalpose ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas, nustatyta, jog pareiškėjas negyveno 9 būryje (t. y. vienu laikotarpiu buvo išvykęs į LVAL, kitu laikotarpiu patalpintas į kamerų tipo patalpas) (II t., b. l. 26-27), pareiškėjas taip pat skunde nenurodo, jog gyveno 9 būryje.
Nors pareiškėjas nurodo, jog patalpos nuolat buvo perpildytos, taip pat pateikia skirtingus kai kurių minėtų patalpų plotus bei jose gyvenusių asmenų skaičių, šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų nepateikia, todėl, teismo vertinimu, atsakovo atstovo oficialiai pateikti įrodymai (kompiuterinės programos „Įskaita“ išrašai), kuriuose matyti ginčo patalpų plotai bei miegamųjų vietų skaičius, paneigia abstrakčius ir deklaratyvius pareiškėjo argumentus. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas neteigia, jog patalpose būtų buvę laikoma daugiau asmenų, nei įrengta miegamųjų vietų. Konstatuotina, kad minėtais laikotarpiais tiek bendrabučio tipo, tiek kamerų tipo patalpose ir baudos izoliatoriuje pareiškėjui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, išskyrus laikotarpius: nuo 2013 m. rugsėjo 5 d. iki 2013 m. rugsėjo 17 d., nuo 2013 m. spalio 8 d. iki 2013 m. lapkričio 8 d., nuo 2014 m. liepos 29 d. iki 2014 m. rugpjūčio 5 d., nuo 2014 m. rugpjūčio 12 d. iki 2014 m. rugpjūčio 13 d., nuo 2015 m. gruodžio 29 d. iki 2016 m. sausio 7 d., nuo 2016 m. gegužės 10 d. iki 2016 m. gegužės 11 d., kuomet pareiškėjas buvo paskirtas į kamerų tipo patalpą Nr. 5 (teko 3,58 kv. m., trūko 0,02 kv. m.); nuo 2014 m. rugsėjo 23 d. iki 2014 m. rugsėjo 29 d., kuomet buvo paskirtas į kamerų tipo patalpą Nr. 1 (3,59 kv. m., trūko 0,01 kv. m.); Nuo 2016 m. kovo 30 d. iki 2016 m. balandžio 29 d., nuo 2016 m. gegužės 3 d. iki 2016 m. gegužės 10 d., kuomet pareiškėjas buvo paskirtas į kamerų tipo patalpą Nr. 24 (teko 3,36 kv. m., trūko 0,24 kv. m.), taigi, darytina išvada, jog pareiškėjui minėtu laikotarpiu (iš viso 109 paras (61 parą trūko 0,02 kv. m., 6 paras trūko 0,01 kv. m., 39 paras trūko 0,24 kv. m.) nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje, taip pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose (trūko atitinkamai 0,01 iki 0,24 kv. m. ploto).
Bylos duomenimis nustatyta (I t., b. l. 27-28), jog laikotarpiais nuo 2013 m. balandžio 25 d. iki 2013 m. gegužės 7 d., nuo 2013 m. gegužės 14 d. iki 2013 m. gegužės 28 d., nuo 2013 m. birželio 18 d. iki 2013 m. liepos 16 d., nuo 2013 m. liepos 30 d. iki 2013 m. rugpjūčio 6 d., nuo 2013 m. rugsėjo 17 d. iki 2013 m. spalio 8 d., nuo 2013 m. gruodžio 17 d. iki 2013 m. gruodžio 23 d. nuo 2014 m. sausio 14 d. iki 2014 m. sausio 21 d., nuo 2014 m. sausio 28 d. iki 2014 m. vasario 4 d., nuo 2014 m. kovo 4 d. iki 2014 m. balandžio 15 d. nuo 2014 m. gegužės 6 d. iki 2014 m. gegužės 13 d., nuo 2014 m. gegužės 27 d. iki 2014 m. birželio 3 d., nuo 2014 m. rugpjūčio 5 d. iki 2014 m. rugpjūčio 12, nuo 2014 m. rugsėjo 16 d. iki 2014 m. rugsėjo 23 d., nuo 2015 m. rugpjūčio 11 d. iki 2015 m. rugpjūčio 18 d., nuo 2015 m. rugsėjo 22 d. iki 2015 m. rugsėjo 29 d., nuo 2015 m. lapkričio 3 d. iki 2015 m. lapkričio 10., nuo 2015 m. gruodžio 8 d. iki 2015 m. gruodžio 15 d., nuo 2016 m. balandžio 29 d. iki 2016 m. gegužės 3 d. buvo išvykęs į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2014 m. gegužės 5 d., nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. gegužės 26 d. buvo išvykęs į Lukiškių TI-K.
Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžia, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 109 dienas nebuvo užtikrinta 3,6 kv. m minimali ploto norma, tačiau taip pat pažymėtina, jog ši norma buvo pažeista nežymiai, iki teisės aktais garantuojamos gyvenamojo ploto normos trūko nuo 0,01 iki 0,24 kv. m. Teismui nepateikti duomenys apie Alytaus PN kamerų tipo patalpų kamerose įrengtų sanitarinių mazgų plotą, tačiau, atsižvelgiant į vienam asmeniui šiose kamerose tekusį plotą ir bendrą kamerų plotą, nėra pagrindo išvadai, jog šiose kamerose įrengtų sanitarinių mazgų plotas buvo toks didelis, kad, jį atskaičius, pareiškėjui būtų tekę mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad gyvenamosiose patalpose sienos ir lubos buvo pažeistos grybelio, apipelijusios, neremontuotos, trūko spintelių daiktams susidėti, prausykloje įrengta per mažai vandens čiaupų, netiekiamas šiltas vanduo, maudytis po šiltu vandeniu buvo leidžiama tik kartą per savaitę 15 minučių, pareiškėjas nespėdavo maudymosi metu išsiskalbti drabužių.
Ginčui aktualiu laikotarpiu iki 2015 m. lapkričio 1 d. laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Šios higienos normos 24 punkte numatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (56 p.). Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (68 p.). Sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje turi būti įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistema (27 p.). Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Higienos normoje HN 134:2015 nustatyti reikalavimai yra iš esmės analogiški minėtiems.
Nei Higienos normoje HN 76:2010, nei Higienos normoje 134:2015 nėra reglamentuota, kad kitose patalpose (šiuo atveju, kamerose ar prausykloje), išskyrus išvardintas, turi būti įrengta karšto vandens tiekimo sistema. Darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl šilto vandens tiekimo yra nepagrįsti, todėl atmestini.
Dėl galimybės išsimaudyti duše kartą per savaitę, atsakovas paaiškino (I t. b. l. 69), kad nuteistiesiems pagal patvirtintą grafiką tokia galimybė yra suteikiama bei į bylą pateikė šią aplinkybę patvirtinantį Nuteistųjų maudymosi duše grafiką Nr. 4-701 (I t., b. l. 96). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui tokia galimybė nebuvo suteikta, pats pareiškėjas skunde nurodė, jog dušu jam leidžiama naudotis kartą per savaitę 15 minučių, todėl Higienos normos HN 76:2010 ir Higienos normos 134:2015 reikalavimų pažeidimas šiuo atžvilgiu nekonstatuotinas.
Atsakovas į bylą pateikė Alytaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. gruodžio 12 d. patikrinimo aktą Nr. PA-369 ir 2015 m. gruodžio 14 d. patikrinimo aktą Nr. PA-436 (I t., b. l. 76-81). Šių pareiškėjo kalinimo laiku atliktų patikrinimų metu buvo kompleksiškai tikrinama, kaip Alytaus pataisos namuose laikomasi higienos normos reikalavimų. Minėtuose aktuose nurodyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, tai atitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Taip pat nurodyta, kad visose kamerų tipo patalpose ir lokaliniuose sektoriuose Nr. 4, Nr. 5 ir Nr. 6 atliktas kapitalinis remontas (I t., b. l. 77), pataisos namų patalpos bei jose esantys įrenginiai tvarkingi ir prižiūrimi, ant sienų bei lubų pelėsių nėra (I t., b. l. 80). Dušinės ir prausyklos patalpos kasdien valomos ir dezinfekuojamos, šių patalpų sienos ir grindys išklotos plytelėmis, paviršiai lygūs. Gyvenamosioms patalpoms valyti išduodamas specialus inventorius. Abiejų patikrinimų metu higienos normos pažeidimų nenustatyta. Atsakovės atstovas taip pat pateikia Statybos-remonto darbų rangos sutartį Nr. 52 ir Pažymas apie atliktų darbų ir išlaidų vertę (I t., b. l. 84-90). Iš šių duomenų matyti, kad Alytaus PN pagal turimas finansines galimybes atlieka remonto darbus ir stengiasi atitinkamai užtikrinti laikomų asmenų teises į saugią iš švarią aplinką. Nors ir galimai ne visos patalpos buvo tinkamai suremontuotos, tačiau negali būti reikalaujama iš Alytaus PN, kad jis atliktų kapitalinį patalpų remontą. Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad Higienos normos HN 76:2010 58 punktas nustatė, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys taip pat privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam jiems išduodamas reikalingas inventorius bei priemonės, ši aplinkybė, kaip minėta, patvirtinta byloje esančiais patikrinimo aktais (I t., b. l. 76-81). Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos gyvenamosiose patalpose sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Alytaus PN negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas.
Žemesnės instancijos teismas
Minėtuose patikrinimo aktuose taip pat konstatuota, jog pataisos namuose yra įrengta skalbykla, joje yra 4 skalbimo mašinos, džiovykla. Nuteistiesiems sudaromos sąlygos skalbti ir džiovinti apatinius bei viršutinius drabužius pagal Alytaus PN direktoriaus įsakymu patvirtintą Nuteistųjų asmeninių apatinių drabužių skalbimo ir viršutinių drabužių skalbimo bei cheminio valymo tvarkos aprašą. Nuteistųjų, esančių kamerų tipo patalpose, apatiniai drabužiai skalbiami ir džiovinami kartą per savaitę. Teismo vertinimu, šie duomenys paneigia pareiškėjo deklaratyvius teiginius, kad pataisos namuose nesudaromos sąlygos skalbti ir džiovinti drabužius. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo nesudaryta galimybė naudotis skalbyklos paslaugomis. Pažymėtina, kad minėtų aplinkybių pareiškėjas nedetalizavo, taip pat nenurodė, kodėl, pataisos namuose esant įrengtai skalbyklai, buvo priverstas skalbti drabužius maudymosi duše metu. Teismas tokį pareiškėjo elgesį vertina kaip valingą ir sąmoningai pasirinktą elgesio variantą, kuris nesudaro pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.
Pareiškėjas taip pat nepateikia jokių savo nurodomą aplinkybę dėl spintelių trūkumo pagrindžiančių duomenų. Tuo tarpu atsakovas nurodo, kad pareiškėjo gyvenamosiose patalpose buvo reikiamas skaičius inventoriaus (I t., b. l. 68). Nors pareiškėjas nurodo, kad kiti nuteistieji jam neleisdavo pasidėti į spintelę savo daiktų, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl tokių aplinkybių būtų kreipęsis į būrio viršininką ar pataisos namų administraciją, būtų teikęs prašymą ar skundą dėl baldų trūkumo, netinkamumo naudoti ar panašiai, o pataisos namų administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, šis pareiškėjo argumentas nelaikytinas pakankamu neturtinės žalos, kuri galėtų būti atlyginta pinigais, konstatavimui.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad pareiškėjas savo pateiktų argumentų dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis. Teismas pažymi, kad pareiškėjo pateikti A. S., G. A. ir V. M. liudijimai (I t., b. l. 45-47), yra surašyti nuteistųjų, pareiškėjo pažįstamų, dėl ko, teismo vertinimu, jų parodymai negalėtų būti laikomi kaip objektyvūs ir nešališki pareiškėjo patirtų išgyvenimų ir netinkamų sąlygų patvirtinimai, todėl jų liudijimais teismas nesivadovauja, į teismo posėdį minėti asmenys nebuvo kviesti.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, netikėti Alytaus PN paaiškinimais ir oficialiai pateikta informacija teismas neturi pagrindo. Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl blogų buities ir sanitarinių kalinimo sąlygų bei dėl to kilusios žalos yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.
Pareiškėjas teigia, kad prausykloje įrengta per mažai čiaupų dideliam nuteistųjų skaičiui. Byloje nėra šią aplinkybę paneigiančių duomenų, tačiau matyti, kad šiuos nepatogumus pareiškėjas sieja su gyvenamųjų patalpų perpildymu, todėl šios aplinkybės nevertinamos kaip atskiri žalos padarymo pagrindai ir vertintini kaip šioje byloje jau nustatyto gyvenamųjų patalpų ploto reikalavimo pažeidimo dalis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-423-575/2015).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Alytaus PN grįžus iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės jam nebuvo atliekamas sanitarinis švarinimas, nors tokią pareigą nustatė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 62 punktas.
Atsakovės atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 69, II t., b. l. 27) nurodė, kad pareiškėjui kiekvieną kartą grįžus iš LAVL buvo atliekamas sanitarinis švarinimas.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte numatyta, jog ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Higienos normos HN 76:2010 68 punkte reglamentuota, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 44 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 62 punkte numatyta, kad nuteistiesiems atvykus į pataisos įstaigą, patikrinama jų sveikata ir atliekamas sanitarinis švarinimas. Sveikatos tikrinimo rezultatai įrašomi į Asmens sveikatos istoriją (ambulatorinę kortelę). Alytaus PN direktoriaus 2016 m. sausio 21 d. patvirtintame Nuteistųjų maudymosi duše grafike nurodyta, jog kamerų tipo patalpose bausmę atliekantys nuteistieji dušu naudojasi sekmadieniais nuo 10.00 val. iki 12.00 val. ir nuo 14.00 val. iki 18.00 val., uždarojoje zonoje maudymosi laikas vienam nuteistajam – 15 minučių. Etapu atvykę nuteistieji duše maudosi nuo 15.30 val. iki 16.30 val. (I t., b. l. 96). Teismas nenustatė pagrindo abejoti Alytaus PN teiginiais, kad pareiškėjui buvo atliktas sanitarinis švarinimas, nepažeidžiant nustatytos tvarkos. Pareiškėjas nepateikė teismui duomenų, kad jis dėl šių skunde nurodytų pažeidimų kreipėsi į administraciją su skundais.
Pareiškėjas nurodo, jog dėl užkrečiamų sunkių jam diagnozuotų ligų, turėjo būti perkeltas atlikti bausmę į Laisvės atėmimo vietų ligoninę arba laikomas izoliuotai nuo kitų asmenų.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 70 straipsnyje nustatyta, kad atskirose pataisos įstaigose arba vieni nuo kitų izoliuoti toje pačioje pataisos įstaigoje turi būti laikomi vyrai ir moterys, suaugusieji ir nepilnamečiai. Jeigu yra tokia galimybė, izoliuoti nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose pataisos įstaigose laikomi: nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas pirmą kartą už nesunkius ir apysunkius nusikaltimus; nuteistieji už tyčinius ir neatsargius nusikaltimus; buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai, kuriems pirmą kartą paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė; pavojingi recidyvistai, nuteisti už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus; nuteistieji, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze; nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų buvusius ar esamus valstybės tarnautojus, nuteistus užsieniečius, neįgaliuosius, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, sergančius AIDS nuteistuosius, ribotai pakaltinamus asmenis, doro elgesio ir dirbančius nuteistuosius, taip pat režimą pažeidinėjančius nuteistuosius. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog BVK 70 straipsnyje nustatyta imperatyvi pareiga izoliuotus vienus nuo kitų laikyti tik vyrus ir moteris bei suaugusiuosius ir nepilnamečius. Tuo tarpu kitų nuteistųjų atžvilgiu, esant tam tikroms aplinkybėms, pataisos įstaigoms suteikiama teisė, tačiau ne pareiga, laikyti juos izoliuotus. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas patektų į kurią nors iš šių kategorijų, kurioms priskirti asmenys yra laikomi izoliuoti. Priešingai, iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjui buvo nustatytas didesnis, nei 40 procentų darbingumas (50 procentų), taip pat diagnozuota ŽIV liga, tačiau ne AIDS infekcija (I t., b. l. 38-39, 7-8, 48). BVK 70 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad jeigu pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis raštu prašo pataisos įstaigos administraciją dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, pataisos įstaigos direktorius turi teisę nutarimu perkelti tokį nuteistąjį į kamerų tipo patalpas ir laikyti jį kameroje vieną arba kartu su kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų pateikęs tokį prašymą Alytaus PN administracijai, taip pat nenustatyta, kad Sveikatos priežiūros tarnybos specialistai dėl pareiškėjo sveikatos būklės būtų rekomendavę pataisos namų administracijai izoliuoti jį nuo kitų nuteistųjų. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, Alytaus PN pareigūnai neturėjo teisinio ar faktinio pagrindo laikyti pareiškėją izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, todėl neteisėti atsakovo veiksmai šiuo atžvilgiu nekonstatuotini.
Nuteistųjų perkėlimą atlikti bausmę į kitą pataisos įstaigą reglamentuoja BVK 69 straipsnis, kuriame nurodyta, kad perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimo leidžiama dėl nuteistojo ligos, kitų išimtinių aplinkybių, dėl kurių toliau laikyti nuteistąjį toje pačioje pataisos įstaigoje negalima, arba kitais šiame Kodekse nustatytais atvejais (1 d.). Teisę perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą turi Kalėjimų departamento direktorius (4 d.). Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2015-08-31 įsakymu Nr. V-321 patvirtintame Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos apraše (toliau – Aprašas) (TAR, 2015-08-31, Nr. 2015-13252) 3 punkte nurodyta, kad nuteistuosius iš vienos pataisos įstaigos į kitą leidžiama perkelti dėl ligos pagal gydytojo (gydytojų) išvadą šia tvarka: perkeliančioji įstaiga pateikia Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos motyvuotą išvadą, kuri turi būti suderinta su priimančiąja įstaiga, o šią išvadą tvirtina Kalėjimų departamento direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas. Nuteistųjų perkėlimą iš vienos pataisos įstaigos į kitą, gavusi šiame tvarkos apraše nurodytus dokumentus, organizuoja perkeliančioji įstaiga (4 p.). Taigi, pareiškėjo perkėlimą į kitą pataisos įstaigą (šiuo atveju – į Laisvės atėmimo vietų ligoninę) atlikti tolimesnės bausmės, Alytaus PN administracija būtų privalėjusi organizuoti tik jei būtų gavusi Aprašo 3 punkte numatytus dokumentus, tai yra gydytojo išvadą. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad tokia išvada buvo teikta. Iš bylos duomenų matyti tik kad pareiškėjas pats buvo kreipęsis į Kalėjimų departamentą prie Teisingumo ministerijos, prašydamas perkelti jį į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, tačiau prašymas buvo netenkintas. Šio atsakymo pareiškėjas neginčija, nagrinėjamoje byloje nereiškia reikalavimų Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos, todėl minėtos institucijos veiksmai ar neveikimas nėra ginčo dalykas nagrinėjamu atveju. Tuo tarpu byloje nesant duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Alytaus PN administraciją, prašydamas organizuoti jo perkėlimą į kitą pataisos įstaigą ar kad Alytaus PN administracija, gavusi Aprašo 3 punkte numatytus dokumentus (gydytojų išvadą), būtų atsisakiusi organizuoti pareiškėjo perkėlimą, nenustačius, kad minėta išvada buvo teikta, nėra pagrindo konstatuoti Alytaus PN neteisėtus veiksmus ar neveikimą. Pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini, kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad pataisos namuose laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 25 d. iki 2013 m. spalio 29 d., jam nebuvo skiriamas dietinis maitinimas. Maistas buvo pavojingas sveikatai, kenksmingas ir sukeliantis skausmus. Nuo netinkamo maisto, kaip teigia pareiškėjas, jam sutriko sveikata, atsirado virškinamojo trakto susirgimai.
Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių (toliau – Maitinimo organizavimo taisyklės) (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. balandžio 1 d.) 5 ir 6 punktus, maitinimą organizuoja kalinimo įstaigos administracija. Sudaromi valgiaraščiai: Valgiaraštis dirbantiems vyrams, Valgiaraštis nedirbantiems vyrams, Valgiaraštis dirbančioms moterims ir kt., kuriuos tvirtina Kalėjimų departamento direktorius. Taisyklių 7 punkte buvo nustatyta, kad ligoniai ir neįgalieji pagal medicinines indikacijas (pagal kalinimo įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos išvadas) maitinami pagal Valgiaraštį dirbantiems vyrams, Valgiaraštį dirbančioms moterims, Valgiaraštį nepilnamečiams, Valgiaraštį nėščioms moterims, Valgiaraštį krūtimi maitinančioms moterims, Valgiaraštį dirbantiems vyrams (vegetarams), Valgiaraštį dirbančioms moterims (vegetarėms) (atitinkamai pagal maitinamų asmenų grupes) maistą subalansuojant individualiai pagal sveikatos duomenis ir Lietuvos dietologų draugijos metodines rekomendacijas. Valgiaraščius koreguoja kalinimo įstaigos direktoriaus paskirtas asmuo ir Sveikatos priežiūros tarnybos viršininkas. Koreguotus valgiaraščius tvirtina kalinimo įstaigos direktorius. Ligoniai, kurie gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose ir kuriems pagal juos gydančių gydytojų išvadas yra paskirtas dietinis maitinimas, maitinami pagal Dietinio maitinimo valgiaraštį.
Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjui minėtu laikotarpiu buvo skiriamas maitinimas pagal Valgiaraštį nedirbantiems vyrams (I t., b. l. 50). Pagal minėtą ginčo laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą, pagal Dietinį valgiaraštį maitinami tik asmenys, esantys pataisos įstaigų gydymo įstaigose, jei tokį maitinimą paskyrė gydytojas. Kitiems asmenims, taip pat ir pataisos namuose, o ne pataisos įstaigų gydymo įstaigoje kalintam pareiškėjui, maitinimas pagal Dietinį valgiaraštį nebuvo reglamentuotas, todėl Alytaus PN neturėjo pareigos jam minėto maitinimo tiekti. Nuo 2015 m. balandžio 1 d. įsigaliojusios Taisyklių redakcijos 7 punkte buvo įtvirtinta nuostata, kad nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą, maitinami pagal dietinio maitinimo valgiaraščius. Iš bylos duomenų matyti, jog įsigaliojus naujai minėtai taisyklių redakcijai ir Alytaus pataisos namuose pradėjus teikti maitinimą pagal dietinį valgiaraštį, pareiškėjui pagal gydytojo rekomendaciją buvo paskirtas dietinis maitinimas (I t., b. l. 39), tačiau pareiškėjo toks valgiaraštis netenkino. Atsižvelgiant į tai, jam buvo skirtas maitinimas pagal Valgiaraštį dirbantiems vyrams. Atsakovo atstovas pateikia į bylą Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos cheminių tyrimų skyriaus Cheminių tyrimų protokolus, taip pat Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimų centro tyrimo protokolus ( I. t., b. l. 110-118), iš kurių matyti, jog Alytaus pataisos namuose tiekiamas maistas atitiko teisės aktų reikalavimus bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14 patvirtintose Fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose (Žin., 2002, Nr. 4-98) numatytas maisto energetines vertes. Teismas taip pat pažymi, jog byloje esančiame Medicinos dokumentų išraše (I t., b. l. 106-107) konstatuota, jog pareiškėjo virškinimo sistemos sutrikimai yra sąlygoti ŽIV ligos. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei surinktus įrodymus, pareiškėjo argumentai dėl netinkamai suteikto, kenksmingo ir sveikatai pavojingo maitinimo atmestini, kaip nepagrįsti.
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Alytaus PN ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 109 paras kamerų tipo patalpose neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, todėl konstatuotina, kad Alytaus PN šiuo atžvilgiu pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamo ploto patalpose.
Teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinant pareiškėjui minimalaus gyvenamojo ploto, jis patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. LVAT praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau- EŽTT) praktikoje (EŽTT 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Pareiškėjas nurodė, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų patyrė 30 000 Eur neturtinę žalą, kuri pasireiškė sveikatos pablogėjimu, nepatogumais. Vis dėlto, iš pareiškėjo pateiktos Asmens sveikatos istorijos, Medicinos dokumentų išrašo (I t., b. l. 106-107, 38-39, 48) negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad pareiškėjo nurodomi sveikatos sutrikimai buvo sąlygoti kalinimo sąlygų - per mažo gyvenamojo ploto. Iš minėtų duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę matyti, jog jam yra diagnozuoti daugybiniai sveikatos sutrikimai – lėtinis bronchitas, hepatitas, ŽIV, lėtinis gastritas ir kt., dėl kurių pareiškėjas periodiškai lankėsi pas gydytoją. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodomi sveikatos sutrikimai, kuriuos jis sieja su netinkamomis kalinimo sąlygomis, buvo sąlygoti daugelio pareiškėjui diagnozuotų lėtinių ligų, ir objektyviai negali būti laikomi susijusiais su neteisėtais atsakovo veiksmais, konkrečiu atveju – suteiktu per mažo gyvenamuoju plotu. Todėl teismas neturi pagrindo išvadai, kad kalinimo sąlygos galėjo tiesiogiai įtakoti pareiškėjo nurodytus sveikatos sutrikimus. Tačiau teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų (pažeidžiant vienam asmeniui turėjusią tekti ploto normą), pažeidimų trukmę ir mastą, daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. LVAT praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT administracinę bylą Nr. A143-1966/2008; administracinę bylą Nr. A502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Todėl nagrinėjamu atveju darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, nes vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.
EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas mažesnio nei teisės aktuose nustatytas ploto kamerų tipo patalpose gyveno 109 paras, tačiau pažymėtina, jog pareiškėjo teisių pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, byloje nenustatytą kitų pažeidimų, kurie galėjo bloginti pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygas, byloje nėra duomenų, kad Alytaus PN pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Konkrečiu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas kankinančiomis - t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis. Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis - t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).
Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 450 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 5 punktu, teismas
nusprendė:
Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui I. M. (I. M.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 450 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Likusioje dalyje skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.