Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 1 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 8 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos R.Mickevičienės pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. nuteistas už tai, kad 2005 m. balandžio 27 d., apie 18 val., G. K. priklausančiame gyvenamajame name, tarpusavio konflikto su broliu J. K. metu, tyčia dūrė vieną kartą peiliu pastarajam į krūtinės ląstos kairį šoną, padarydamas durtinę – pjautinę kiauryminę žaizdą krūtinės ląstos kairiame šone su kairiojo plaučio sužalojimu, kas komplikavosi gausiu vidiniu ir išoriniu nukraujavimu, pasireiškusiu kraujo susitelkimu kairėje krūtinplėvės ertmėje, dėl ko nukentėjusysis mirė, t.y. A. K. tyčia nužudė J. K. ir tokiais savo veiksmais įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nuosprendyje, spręsdamas bausmės skyrimo klausimą, nepagrįstai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepripažino jo prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi. Teigia, kad teismas nurodo, kad jis tik iš dalies pripažino savo kaltę, todėl, jo manymu, remiantis šia aplinkybe teismas padarė išvadą, kad šis dalinis kaltės pripažinimas rodo, kad jo gailestis yra nenuoširdus. Apeliantas pabrėžia, jog nei baudžiamasis įstatymas, nei teismų praktika nenustato prisipažinimo apimties reikalavimų. Tvirtina, kad jis nuo pirmos apklausos savanoriškai prisipažino įvykdęs nusikalstamą veiką, tačiau teismas, skirdamas bausmę, į šią aplinkybę neatsižvelgė.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą prokurorė prašė nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti, o gynėja, A. K. ir nukentėjusioji G. K. prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti.

Nuteistojo A. K. apeliacinis skundas tenkinamas ir Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 19 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai paskirtos bausmės ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 1 p., 2 p., 3 p.).

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. K. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d., nuosprendyje padarė išvadą, kad nusikaltimą pastarasis įvykdė veikdamas tiesiogine tyčia. Tokią savo poziciją apygardos teismas motyvavo tuo, jog nuteistasis nukentėjusiajam į krūtinę dūrė peiliu, skirtu kiaulėms skersti, suvokė pavojingą kito asmens gyvybei nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. Apeliantas skunde nesutinka su tokia apygardos teismo išvada ir prašo pripažinti, kad jis nusikaltimą įvykdė netiesiogine tyčia. Apeliacinės instancijos teismas tenkina šį nuteistojo prašymą, nepagrįstu pripažindamas apygardos teismo skundžiamame nuosprendyje padarytą išvadą dėl tiesioginės tyčios buvimo.

Lietuvos Respublikos BK 15 str. 3 d. įtvirtina netiesioginės tyčios apibrėžimą: nusikalstama veika yra padaryta netiesiogine tyčia tada, kai asmuo suvokia daromos nusikalstamos veikos pavojingą pobūdį, numato pavojingų padarinių kilimą ir nors nenori tų padarinių, tačiau sąmoningai leidžia jiems kilti. Netiesioginė tyčia nuo tiesioginės skiriasi valiniu kaltės momentu – santykiu su pavojingų (įstatyme numatytų) padarinių kilimu. Kaip matyti iš baudžiamojo įstatymo pateikto apibrėžimo, valinis netiesioginės tyčios momentas yra nusakomas „nors ir nenorėjo įstatyme numatytų padarinių, tačiau sąmoningai leido jiems kilti“. Svarbu tai, kad pavojingi padariniai, kuriuos sukėlė netiesioginės tyčios kaltė, yra priverstiniai. Iš esmės tai yra kaltininkui nereikalingi padariniai, kurių jis iš principo galėtų išvengti, pasirinkęs kitokį elgesio būdą. Tačiau šie padariniai tampa neišvengiami dėl to, kad kaltininkas tikslui pasiekti pasirenka būtent tokį elgesio būdą, vietą ir laiką, jog pasirinktomis sąlygomis nepageidaujami padariniai tampa labai tikėtini. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis J. K. pirmas pradėjo konfliktą, t.y. atėjo į kambarį, kuriame tuo metu buvo nuteistasis A. K. , suėmė rankomis už drabužių, pargriovė pastarąjį ant grindų ir keletą kartų koja spyrė į pilvą, o po to išėjo. Logiška, kad po tokių brolio veiksmų apeliantas atsikėlęs nuėjo paskui jį, norėdamas išsiaiškinti, kodėl šis taip pasielgė. Eidamas link priemenės, jis iš virtuvės spintelės stalčiaus pasiėmė peilį, kuriuo tikėjosi išgąsdinti brolį tuo atveju, jei šis ir vėl pultų. Apeliantui atėjus į verandą, ten buvęs nukentėjusysis J. K. paklausė, ar šiam dar maža, ir dešine ranka vėl užsimojo smogti. Būtent tuo metu, norėdamas pagąsdinti brolį, nuteistasis A. K. mostelėjo rankoje turėtu peiliu, tikėdamasis, kad brolis išsigąs ir pasitrauks. Nukentėjusiajam nepasitraukus, apeliantas vieną kartą dūrė peiliu į kairį šoną (b.l. 80-81; 90-92; 132-133). Specialisto išvada patvirtino, kad durtinė – pjautinė žaizda J. K. padaryta vienu duriančio – pjaunančio daikto smūgiu (b.l. 22-27). Nuteistojo parodymais ir kita bylos medžiaga nustatyta kad mirtina žaizda J. K. padaryta 30 cm (geležtės ilgis – 18 cm) ilgio peiliu, kuriuo, kaip parodė nuteistasis, buvo skerdžiamos kiaulės. Apygardos teismas, pripažindamas, kad A. K. veikė tiesiogine tyčia, pabrėžė tai, kad nusikaltimo padarymui pasirinktas peilis rodo, jog nuteistasis suvokė pavojingą kito asmens gyvybei veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. Tad apygardos teismas tiesioginės tyčios buvimą iš esmės grindė tik tuo, kad durta kiaulėms skersti naudojamu peiliu. Tuo tarpu kolegija mano, jog vien peilio duomenys (bendras peilio ilgis – 30 cm, geležtės – 18 cm) neįrodo, kad apeliantas išties turėjo tiesioginę tyčią nužudyti savo brolį. Iš jo nuoseklių parodymų matyti, kad jis peilį pasiėmė tam, kad galėtų pagąsdinti brolį, jei šis pultų, o ne tam, kad tyčia jį nužudytų, be to, tokį peilį iš stalčiaus pasiėmė jo specialiai nesirinkdamas, neturėjo tikslo, kad peilis būtų kuo ilgesnis ar aštresnis, dūrė tik vieną kartą. Neginčytina, kad apeliantas, būdamas suaugęs žmogus, suvokė tokių savo veiksmų pavojingumą, numatė, kad gali kilti pavojingi padariniai ir nors nenorėjo jų, tačiau sąmoningai leido jiems kilti. Tad sutinkama su apeliacinio skundo argumentu, kad nuteistasis A. K. neturėjo tikslo nužudyti brolį, tačiau ta aplinkybė, kad einant aiškintis santykių jis pagąsdinimui pasiėmė peilį, leidžia pagrįstai tvirtinti, kad apeliantas, nors ir nenorėjo brolio mirties, tačiau sąmoningai leido jai kilti. Apelianto pasirinktas elgesio variantas rodo akivaizdų abejingumą kilsiančioms pasekmėms (brolio gyvybės atėmimui) ir nors jis tokių pasekmių nenorėjo, tačiau nieko nedarė, kad jos nekiltų. Taigi apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su apygardos teismo išvada dėl nuteistojo A. K. tyčios turinio, pripažįsta, jog apeliantas, nužudydamas savo brolį J. K. , veikė netiesiogine tyčia.

Kolegija sutinka ir su ta apeliacinio skundo dalimi, kuria nuteistasis prašo jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti jo prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi. Apygardos teismas nuosprendyje nepagrįstai neįvertino tos aplinkybės, kad nuteistasis A. K. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios pripažino esmines bylos aplinkybes, davė nuoseklius parodymus dėl brolio nužudymo aplinkybių. Apeliantas nė karto neneigė, kad būtent dėl jo veiksmų buvo nužudytas J. K. , tuo pačiu pabrėždamas nenorėjęs jo nužudyti, o peilį pasiėmęs tik tam, kad galėtų pastarąjį pagąsdintų. Ta aplinkybė, kad A. K. nepripažino turėjęs tikslą nužudyti brolį, neduoda pagrindo teigti, kad jis nepripažįsta savo kaltės arba, kaip nurodoma apygardos teismo nuosprendyje, savo kaltę pripažino tik iš dalies. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme nuteistasis tvirtino, jog nuoširdžiai gailisi dėl savo veiksmų. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, kolegija nuteistojo A. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįsta Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 1 p. nurodytas aplinkybes, t.y. jo prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi.

Apygardos teismas, skirdamas nuteistajam A. K. bausmę, atsižvelgė į Lietuvos Respublikos BK 54 str. numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, atsakomybę lengvinančias ir atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir skyrė jam 8 metų laisvės atėmimo bausmę. Individualizuojant bausmę labai svarbu tinkamai įvertinti kaltininko asmenybę, atsižvelgiant į tai, kad jis yra ne tik nusikalstamos veikos subjektas, bet ir nubaudimo objektas. Sutinkama su tuo, kad apygardos teismas A. K. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo J. K. elgesys, taip pat tai, kad nukentėjusioji G. K. prašė griežtai nebausti nuteistojo A. K. (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 6 p., 2 d.). Tačiau kolegija mano, kad apygardos teismas nepakankamai įvertino Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. 5 p. nuostatas ir neatsižvelgė į jas skiriant A. K. bausmę. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog apeliantas išlaikė du nepilnamečius vaikus, dirbo ūkyje, padėjo savo 77 metų motinai. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, taip pat nuosprendžiu jau pripažintas aplinkybes, tikslinga nuteistajam A. K. paskirtą 8 metų laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 6 metų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p., 3 p.,

nusprendži a:

Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 19 d. nuosprendį pakeisti:

pripažinti A. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi.

Pripažinti, kad nužudydamas J. K. veikė netiesiogine tyčia.

A. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d. paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 6 (šešerių) metų.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.