Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo teisėjas Algimantas Kukalis, sekretoriaujant Jolantai Banevičiūtei, dalyvaujant ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės UAB „Privati valda“ atstovei R. K., atsakovo atstovui advokatui Pauliui Vaicekauskui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Privati valda“ ieškinį atsakovui G. S., dėl žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nagrinėjant bylą teismo posėdyje ieškovės atstovė patikslinto ieškinio reikalavimus palaikė ir prašė patikslintą ieškinį patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Patikslintas ieškinys atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė iškėlė reikalavimą atsakovui dėl žalos atlyginimo iš įmonės administracijos vadovo ir vienintelio akcininko, kai jis laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo jo vadovaujamai įmonei.

Nagrinėjamos bylos medžiaga nustatyta, kad pagal įmonės kreditoriaus A. G. pareiškimą Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 7 d. nutartimi iškelta bankroto byla UAB „Privati valda“ (b. l. 26). UAB „Privati valda“ buvo įsteigta 2004-10-04. Įmonės direktoriumi nuo 2004-09-30 iki 2008-04-10 paskirtas atsakovas G. S., vėliau šias pareigas iki bankroto bylos iškėlimo ėjo V. P.. Vienintelis įmonės akcininkas nuo 2008-04-21 yra atsakovas (b. l. 11-13).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad įmonės administracijos vadovo ir įmonės savininko civilinės atsakomybės pagrindai nors ir susiję, tačiau nėra tapatūs. Skirtingas juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų narių statusas lemia ir jų civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais. Įmonės dalyvio (savininko) atsakomybę reglamentuoja CK 2.50 straipsnio 3 dalis, vadovo – CK 2.87 straipsnio 7 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje BUAB ,,Panevėžio balsas“ v. UAB ,,Eksena“, byla Nr. 3K-3-244/2009). Įmonė įgyja civilines teises ir prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus (CK 2.81 str. 1 d.), o ne savininkus; pirminė pareiga veikti bendrovės vardu (taigi, ir atstovauti bendrovei ir teisme vesti bylas jos vardu) tenka įmonės administracijos vadovui (ABĮ 37 str. 10 d.). Tiek įmonės vadovo, tiek ir jos savininko civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246 – 6.249 str.). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovų veiksmus, padarytos žalos faktą bei priežastinį ryšį (CPK 178 str.). Nustačius, kad atsakovai atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jų kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.). Paneigti šią prezumpciją, siekdami išvengti civilinės atsakomybės turėtų atsakovai, t. y. įmonės vadovas ir akcininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Limantra“ v. N. G., byla Nr. 3K-3-130/2011).

Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį įmonės vadovas bei savininkas (savininkai) turi pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (t. y. įmonė viešai paskelbė, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), t. y. įmonei tapus nemokiai. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas apibūdinamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Taigi, įstatymas kalba apie aplinkybių visumą: 1) įsipareigojimų nevykdymas, pasireiškiantis skolų nemokėjimu arba iš anksto apmokėtų darbų neatlikimu; 2) pradelstų įmonės įsipareigojimų santykį su įmonės turtu.

Balanso duomenys yra vienas iš įrodymų, kuriais remdamasis teismas sprendžia dėl įmonės nemokumo būsenos, kaip ji apibrėžiama ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje. Tačiau nustatyti momentą, kada įmonė tapo nemokia, yra svarbu kai sprendžiama dėl pasekmių, kylančių iš tokio nemokumo, taikymo (šiuo atveju – reikalaujama iš atsakovų žalos atlyginimo būtent dėl to, kad jie laiku neinicijavo įmonės bankroto), turi būti nustatyta, kada įmonės pradelstų (bet ne mokėtinų per vienerius metus) įsipareigojimų suma viršijo pusę į balanso įrašyto turto vertės, taip pat – kada įmonė nebeatsiskaitinėjo su kreditoriais, nebeatliko iš anksto apmokėtų darbų ir t. t.

Ieškovė patikslintame ieškinyje nurodo, kad Kauno apygardos teismas priimdamas nutartį dėl UAB „Privati valda“ bankroto bylos iškėlimo sprendė, kad 2006-12-31 balanso duomenimis įmonėje turto buvo už 84.248,00 Lt. Per vienerius metus mokėtinos sumos (įsipareigojimai) sudarė 89.285,00 Lt. 2007-12-31 balanso duomenimis turtas sudarė 142.271,00 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos (įsipareigojimai) - 156.4712,00 Lt. Įmonė 2006m. pelno ( nuostolio) duomenimis patyrė 2. 383 Lt nuostolį, 2007m. metų duomenimis - 9163 Lt nuostolį. Bankroto procedūros metu atsakovas bankroto administratoriui pateikė duomenis, kad 2008-06-30 įmonėje turto nebuvo, įsipareigojimai kreditoriams sudarė 119015 Lt, o veikla bendrovės buvo nuostolinga. Teigia, kad analizuojant finansinius duomenis matyti, kad laikotarpiu nuo 2005-01-01 iki 2008-07-01 bendrovė veikė pastoviai nuostolingai, jos turtas buvo visada mažesnis už įmonės įsipareigojimus. Tvirtina, kad bendrovė nemokumo būseną pasiekė 2006-12-31 ir nuo tada atsakovui kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei bei atsakomybė už tokios pareigos nevykdymą.

Teismas atkreipia dėmesį, kad skaičiuojant aritmetiškai 2006m. gruodžio 31d. balanso duomenimis, per vienerius metus mokėtinų įsipareigojimų suma viršijo į balansą įrašyto turto vertę labai nežymiai. Tačiau, nors ir mokėtinų sumų viršijimas buvo nežymus atsakovas būdamas įmonės vadovu turėjo pareigą žinoti bendrovės finansinę būklę, o taip pat turėjo galimybę kelti įmonei bankroto bylą. Vertinant nustatytas aplinkybes, teismas atskirai pažymi, kad įmonės yra steigiamos, siekiant įgyvendinti pasirinktą verslo modelį ir gauti ekonominę naudą – pelną, todėl jų veikla visada siejasi su tam tikra verslo rizika. Ši aplinkybė lemia tai, kad teismų praktikoje nėra plačiai taikoma asmeninė bendrovės vadovo atsakomybė prieš kreditorius bendrųjų atsakomybę nustatančių teisės normų pagrindu. Taigi, įmonės valdymo organai, atlikdami tiek konkrečias įstatyme nustatytas, tiek fiduciarines pareigas, turi veikti taip, kad įmonė gautų kuo didesnę ekonominę naudą iš verslo veiklos ir kad jai nebūtų padaryta žalos. Tačiau tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos ir didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Todėl svarbu nustatyti, ar sprendimas nesikreipti į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, net ir įmonės finansiniams rodikliams nesant geriems, laikytinas siekiu išsaugoti įmonę ir toliau vykdyti veiklą, ar įmonės vadovas (akcininkas) veikė neapgalvotai ir nesuderinamai su įprastine ūkine veikla. Analizuojant teismų praktiką bylose dėl žalos atlyginimo, kai ieškinys grindžiamas būtent pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo neįvykdymu, pastebėtina, jog žala šiuo pagrindu priteisiama tokiais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nemoki, ar jai gresia nemokumas, ji prisiima naujus įsipareigojimus, dėl neatsiskaitymo su esamais kreditoriais didėja nuostoliai arba atsiranda naujų kreditorių, su kuriais taip pat nėra galimybės atsiskaityti.

Vertinant aplinkybę, ar įmonės vadovo veiksmai nevykdant pareigos inicijuoti įmonės bankroto buvo neteisėti, teismo nuomone, turi būti atsižvelgta į byloje pateiktais įrodymus ir nustatytas aplinkybes (CPK 178 straipsnis). Iš bylos duomenų, kurie apibudina UAB „Privati valda“ veiklos tikslus matyti, kad bendrovės komercinė veikla buvo susijusi su nekilnojamojo turto parengimu, tokio turto pirkimo ir pardavimu. Kitokios ūkinės-komercinės veiklos bendrovė nevykdė. Atsakovas tvirtina, kad jis 2008 metais įsigijo visas bendrovės akcijas ir tapo jos vieninteliu akcininku, todėl jeigu įmonė jau nuo 2006m. gruodžio 31d. būtų buvusi nemoki jis neabejotinai tokių akcijų būtų nepirkęs. Toks atsakovo aiškinimas yra logiškas ir nėra paneigtas. Kiti bylos duomenys rodo, kad atsakovas 2007m. sausio 6d., 2007m. sausio 16d. ir 2007m. sausio 15d. mokėjimo nurodymais ( t . 2., b. l. 92-93) suteikė bendrovei 40000 Lt paskolą. Bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad atsakovas už bendrovę mokėjo ir nuomos mokesčius ir iš esmės vykdė prisiimtus įsipareigojimus bei bandė padengti bendrovės įsiskolinimus ( t. 2., b. l. 94-112). Taigi, tokie atsakovo veiksmai rodo, jog tuo metu atsakovas būdamas bendrovės vadovu turėjo pagrįstų lūkesčių vykdyti veiklą ir išvengti įmonės bankroto. Teismo nuomone, nustatyti faktai patvirtina, kad bankroto bylos iškėlimas ir tokiu būdu veikiančio ūkio subjekto pašalinimas iš rinkos ginčo nurodytu laikotarpiu galėjo būti tam neproporcinga priemonė. Atskirai atkreiptinas dėmesys, kad vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas, todėl paprastas atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės – komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindu atsirasti įmonės vadovo civilinei atsakomybei CK 6.263 straipsnio pagrindu. Įmonės, kaip verslo subjekto, komercinę sėkmę lemia nuolatinė strategiškai numatyta ir neviršijanti normalios gamybinės – ūkinės verslo rizikos valdymo organų veikla. Dėl to, sprendžiant, ar valdymo organų nariai tinkamai atliko pagal galiojantį teisinį reglamentavimą jiems tenkančias pareigas, būtina tirti ir vertinti ne tik atitinkamu laikotarpiu priimtus konkrečius sprendimus (atliktus veiksmus), kaip tokius, bet ir jų visumą, t. y. vertinti visą juridinio asmens veiklos laikotarpiu valdymo organų vykdytą veiklą. Sisteminis valdymo organų priimtų ir įgyvendintų sprendimų (plačiąja prasme) naudingumo bendrovei (ypač jos galimybei vykdyti įsipareigojimus kreditoriams) įvertinimas suteikia galimybę nustatyti, ar bendrovė buvo valdoma efektyviai ir ar buvo veikiama jos interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013-04-19 nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB ,,LRG farmacija” kreditorius UAB ,,Glaxo SmithKline Lietuva” v. D. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-234/2013).

Esant nustatytoms aplinkybėms ir aptartai argumentacijai nėra pagrindo teigti, kad byloje yra įrodyta būtina civilinei atsakomybei atsirasti sąlyga - atsakovo neteisėti veiksmai ( CK 6. 246 straipsnis).

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę žala nėra preziumuojama, todėl ją ir jos dydį prašantis priteisti asmuo turi įrodyti ( CK 6. 249 straipsnis).

Nagrinėjant bylą ieškovė tiek savo patikslintame ieškinyje, tiek ir teismo posėdžių metu įrodinėjo, kad Kauno apygardos teismo nutartimis UAB „Privati valda“ bankroto byloje yra patvirtinti bankrutuojančios įmonės kreditoriniai reikalavimai, kurių bendra suma sudaro 338.789,54 Lt ir ši suma laikytina atsakovo padarytos žalos dydžiu. Teismas nagrinėdamas bylą ieškovei 2015m. vasario 11d. nutartimi išaiškino, kad ieškovės pateiktų įrodymų ieškinio žalos dydžiui pagrįsti nepakanka ir remdamasis CPK 179 straipsnio 1 dalimi pasiūlė jai pateikti papildomus įrodymus. Teismas tokią nutartį priėmė remdamasi Kasacinės instancijos teismo išaiškinimais ir nurodė, jog jei dėl pareigos pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo padidėja įmonės skola kreditoriams, žala atsiranda tiek bankrutuojančiai įmonei, tiek ir jos kreditoriams. Žala bankrutuojančiai įmonei atsiranda tokiu būdu, kad padidėja jos skolų kreditoriams apimtis (pasyvas), kitaip tariant, pablogėja bendra įmonės turtinė padėtis. Tokia įmonės patiriama žala yra tiesioginė. Tuo tarpu žala kreditoriams atsiranda tokiu būdu, kad dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013). Teismas priimdamas nutartį akcentavo, kad ieškovė nagrinėjamoje byloje reiškia ieškinį atsakovui ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu, numatančiu, jog įmonės vadovas, turėdamas teisę priimti sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Ieškinį pareiškus ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu, spręstina, ar pagal konkrečias bylos aplinkybes įmonės vadovas ir/ar akcininkas neteisėtai uždelsė inicijuoti bankroto bylą, ar šis uždelsimas sukėlė ieškovo nurodomą žalą. Pažymėtina, kad kreditoriams ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu žala atsiranda ne per se dėl to, kad asmenys, turintys pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, patys apskritai nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, o dėl to, kad, atsiradus šiems asmenims tokiai pareigai, jie jos laiku neįvykdė ir būtent tai kreditoriams sąlygojo naujų nuostolių atsiradimą ar ankstesnių padidėjimą. Todėl nagrinėjamoje byloje svarbu yra nustatyti momentą, kada atsirado pareiga atsakovui pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo ir/ar priimti sprendimą dėl įmonės likvidavimo. Tik konstatavus pareigos savalaikiai kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimą, nustatytinas padarytos žalos įmonei bei jos kreditoriams dydis. Ieškovė vykdydama 2015m. vasario 11d. nutartį, 2015m. vasario 27d. pateikė teismui pranešimą, nurodydama, kad negali pateikti jokių papildomų įrodymų žalos dydžiui pagrįsti. Teismas įvertinęs nustatytas aplinkybes ir išdėstytą motyvaciją konstatuoja, kad ieškovė prašomo žalos dydžio neįrodė, todėl ieškinio tenkinti ir dėl to nėra teisinio pagrindo ( CK 6. 249 straipsnis).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad egzistuoja visos būtinosios civilinės atsakomybės taikymo atsakovui, kaip buvusiam įmonės vadovui, netinkamai vykdžiusiam įstatymais nustatytas pareigas sąlygos, todėl patikslintas ieškinys dėl žalos atlyginimo yra atmestinas.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Patikslintą ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą, apeliaciniu skundu.