Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2006-11-30 · Administracinė byla Nr. A-756-2145-06

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2006-11-30
Bylos Nr.
A-756-2145-06
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Virgilijus Valančius (pirm.), Arūnas Sutkevičius, Vaida Urmonaitė (pran.)
Pareiškėjas
S. K.
Atsakovas
Kauno miesto priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A16 – 2145/2006Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S).
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. lapkričio 30 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Sutkevičiaus, Vaidos Urmonaitės (pranešėja) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovui Kauno miesto priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas S. K. 2006 m. vasario 9 d. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Kauno miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos (toliau – ir Kauno miesto PGT) 4053,77 Lt neišmokėto darbo užmokesčio dalį, kuri susidarė atsakovui taikant darbo užmokesčio indeksavimo koeficientus per 2002-2004 metus.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2006 m. balandžio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – priteisė S. K. iš Kauno miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 3134,70 Lt, t. y. neišmokėto darbo užmokesčio nuo 2003 m. vasario 9 d. dalį.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalimi, konstatavo, kad valstybės tarnautojo reikalavimui dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo yra taikytinas trejų metų senaties terminas. Kreipimasis į teismą teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių, net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo (Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A12-219-2004, A1-638-2005).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad teisės aktai, kuriais remdamasis atsakovas valstybės tarnautojams mokėjo tik dalį jiems priklausančio darbo užmokesčio, Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu buvo pripažinti antikonstituciniais.

Kauno apygardos administracinis teismas, remdamasis Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalimi, Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalimi, konstatavo, kad apie savo teisės pažeidimą pareiškėjas turėjo sužinoti 2002 m. rugpjūčio mėnesį, kai jam buvo išmokėtas sumažintas darbo užmokestis už 2002 m. liepos mėnesį. Į teismą jis kreipėsi 2006 m. vasario 9 d., t. y. praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą. Atsakovas prašė taikyti senatį, nurodydamas, kad neišmokėtas darbo užmokestis turėtų būti skaičiuojamas tik nuo 2003 m. vasario mėn. (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, DK 298 straipsnis). Todėl teismas pareiškėjui priteisė darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2003 m. vasario 9 d. iki kreipimosi į teismą dienos.

III.

Apeliaciniu skundu S. K. prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti iš atsakovo nuo 2002 m. liepos mėnesio priskaičiuoto ir neišmokėto darbo užmokesčio dalį – 4053,77 litus. Taip pat S. K. prašo priteisti iš atsakovo visas proceso išlaidas, tame tarpe ir išlaidas advokato teisinėms paslaugoms ir atstovavimui apmokėti – 1000 litų.

Apeliantas, remdamasis Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalimi ir Darbo kodekso 27 straipsniu, nurodo, kad apie savo pažeistą teisę jis sužinojo 2004 m. gruodžio mėnesį, kai buvo paskelbtas 2004 m. gruodžio 13 d. Konstitucinio Teismo nutarimas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad S. K. apie savo teisės pažeidimą turėjo sužinoti 2002 m. rugpjūčio mėnesį. Apeliantas nurodo, kad atsakovui pradėjus taikyti indeksavimo koeficientą, jo darbo užmokestis nesumažėjo tiek, kad būtų galima iš karto pastebėti. S. K. nurodo, kad jo darbo užmokestis kiekvieną mėnesį yra skirtingo dydžio, nes priklauso nuo budėjimų, dirbto naktinio darbo ir viršvalandžių. Atsakovas nepranešė, kad yra išmokamas ne visas darbo užmokestis.

Be to, apeliantas nurodo, kad atsakovas darbo užmokestį apskaičiuodavo ir išmokėdavo vadovaudamasis kompetetingų valstybės institucijų priimtais ir viešai paskelbtais teisės aktais, kurie pagal taikomą prezumpciją yra teisėti. Todėl S. K. teigia, kad eilinis žmogus, negavęs dalies darbo užmokesčio, negalėjo aiškiai suprasti apie savo pažeistą teisę. Todėl, apelianto nuomone, senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2004 m. gruodžio 18 d., kai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo nutarimas. Taip pat S. K. teigia, kad DK 298 straipsnyje numatytas 3 metų terminas negali būti tapatinamas su DK 27 straipsnyje nustatytu senaties terminu, kadangi ši teisės norma yra aiškinama kaip priteistino darbo užmokesčio dydžio apribojimas.

Šalies argumentai

Apeliantas nurodo, kad nagrinėjant administracinę bylą Kauno apygardos administraciniame teisme, jis turėjo 1000 litų išlaidų advokato teisinėms paslaugoms apmokėti (900 Lt – prašymo surašymas, 100 Lt – atstovavimas pirmosios instancijos teismo posėdyje). Atsakovo teiginiai, kad jis neprivalėjo naudotis advokato paslaugomis, o galėjo pats kreiptis į teismą, apelianto nuomone, yra nepagrįsti, nes kiekvienas asmuo turi teisę naudotis advokato paslaugomis.

IV.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Kauno miesto priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Be motyvų, išdėstytų pirmosios instancijos teismo sprendime, atsakovas nurodo, kad visi įsakymai, susiję su pareigūnų darbo organizavimu, buvo skelbiami Kauno miesto PGT struktūrinių padalinių lentose. Su įsakymais pareigūnai supažindinami ir tarnybinių pasitarimų metu, todėl visi Kauno m. PGT darbuotojai buvo informuoti apie darbo užmokesčiui taikomus indeksavimo koeficientus. Be to, kiekvienam Kauno m. PGT darbuotojui buvo įteikiami atsiskaitymo lapeliai, kuriuose taip pat atsispindėjo informacija apie pareigūnui taikomą indeksavimo koeficientą.

Taip pat atsakovas nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas padengti visas teismo proceso išlaidas yra nepagrįstas. Kauno miesto PGT nuomone, turėtų būti atsižvelgta į Kauno miesto PGT kaltės dėl ginčo nebuvimą, bylos sudėtingumą (išnagrinėta vieno posėdžio metu), precedentinės bylos buvimą, bylos apimtį, pareiškėjo atstovo parengtų ir pateiktų į bylą dokumentų skaičių, Kauno miesto PGT geranorišką pagalbą forminant analogiškus prašymus tarnybos darbuotojams.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Pareiškėjo teisės buvo pažeistos nesumokėjus jam pagal įstatymus priklausančio darbo užmokesčio. Pagrindas ginti savo pažeistas teises teisme atsirado realiai negavus pagal Valstybės tarnybos įstatymą jam priklausančių piniginių išmokų. Pareiškėjas prašo priteisti negautą darbo užmokesčio dalį nuo 2002 m. liepos mėnesio iki 2004 m. rugsėjo mėnesio. Skundą Kauno apygardos administraciniam teismui S. K. pateikė 2006 m. vasario 9 d.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai, per kuriuos administraciniuose teismuose turi būti ginčijami administraciniai aktai, veiksmai arba neveikimas, ir nereglamentuojamas terminas, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo. Tokio termino nenustatyta ir Valstybės tarnybos įstatyme. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas Darbo kodekso reglamentuojamiems santykiams, jeigu Darbo kodeksas ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Darbo kodekse kitokio senaties termino reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo nenumatyta, todėl Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio pagrindu Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas taikytinas ir pareikštiems valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad pareiškėjas apie savo pažeistą teisę sužinojo gavęs atlyginimą už 2002 m. liepos mėnesį, t. y. 2002 m. rugpjūtį. Nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad apie savo teisių pažeidimą jis sužinojo tik po to, kai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas. Aktai, kuriais remiantis buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, buvo neteisėti dar iki Konstituciniam Teismui juos oficialiai tokiais pripažįstant. Todėl pareiškėjas, matydamas, kad jam mokamas sumažintas darbo užmokestis ir manydamas, kad tai pažeidžia jo teises, galėjo kreiptis į teismą, nepriklausomai nuo to, ar jau Konstitucinis Teismas paskelbė savo nutarimą, ar dar ne. Pareiškėjo argumentas, kad jo darbo užmokestis kiekvieną mėnesį yra skirtingas, todėl jis nepastebėjo sumažėjimo, nelaikytinas pagrįstu, kadangi kiekvienas pakankamai rūpestingas žmogus, kuriam rūpi jo paties gerovė, domisi savo darbo užmokesčio dydžiu, už ką jį gauną ir kodėl jis yra mažinamas.

Dėl šių priežasčių atmestinas apeliacinio skundo reikalavimas senaties terminą skundui paduoti pradėti skaičiuoti nuo 2004 m. gruodžio 18 d.

Taip pat, S. K. prašo atlyginti pirmosios instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad šį klausimą turi nagrinėti tas teismas, kuris nagrinėjo bylą ir priėmė palankų pareiškėjui sprendimą, t. y. Kauno apygardos administracinis teismas. Todėl pareiškėjas, norėdamas gauti išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant Kauno apygardos administraciniame teisme, atlyginimą, turėtų kreiptis būtent į šį teismą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o S. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas SutkevičiusVaida UrmonaitėVirgilijus Valančius