- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-16
- Bylos Nr.
- 2S-417-623/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alma Urbanavičienė (pirm.), Neringa Švedienė, Marijonas Greičius (pran.)
- Pareiškėjas
- J. V. K.
- Suinteresuotas asmuo
- Aukštaitijos
- Kategorijos
- 128.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. V. K. atskirąjį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutarties, kuria byla nutraukta, civilinėje byloje pagal pareiškėjo J. V. K. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijai, Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui, Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas J. V. K. kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jam priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), Molėtų raj., buvo sodyba, susidedanti iš gyvenamojo namo, svirno, tvarto, kluono, daržinės ir nurodė, kad jam buvo atkurta nuosavybės teisė į 0,1015 ha žemės sklypą, esantį prie (duomenys neskelbtini), Molėtų raj., kuriame buvo M. K. sodyba. Čia išlikę buvusios sodybos pamatai. Pareiškėjas nori atkurti buvusią sodybą, tačiau Labanoro regioniniame parke draudžiama statyti su draustinio tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose. Nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, kad jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype buvo sodyba, jis įgytų teisę jame atstatyti buvusią sodybą.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija su pareiškimu nesutiko nurodydamas, kad juridinę reikšmę turintis faktas gali būti nustatomas tik tuomet, kai jis pareiškėjui gali sukelti teisines pasekmes. Šiuo atveju teisinių pasekmių toks faktas sukurti negali, kadangi pareiškėjo sklype negalima jokia statyba. Specialiose žemės ir miško naudojimo sąlygose 127.9.1. p. nustatyta, kad 100 metrų iki vandens telkinio kranto linijos arba 50 metrų nuo terasos šlaito briaunos negalima jokia statyba, o pareiškėjo sklypo tolimiausias kampas nuo ežero yra nutolęs tik 29,38 m.
Suinteresuotas asmuo Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius su pareiškimu nesutiko nurodydamas, kad pareiškėjo sklype statyba negalima, nes jis patenka į vandens telkinių apsaugos zoną, be to, daliai sklypo - 0,045 ha - yra taikomi miško naudojimo apribojimai. Taigi, net ir nustačius juridinę reikšmę turinti faktą, jis nesukeltų pareiškėjui jokių teisinių pasekmių.
Suinteresuotas asmuo Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas su pareiškimu nesutiko.
Žemesnės instancijos teismas
Molėtų rajono apylinkės teismas 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi civilinę bylą nutraukė. Teismas nurodė, kad pareiškėjas kelia reikalavimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kurio pagrindu jis įgytų teisę turimame žemės sklype atstatyti sodybą. Teismas nustatė, kad pareiškėjui priklausančiam 0,1015 ha žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), Molėtų raj. yra nustatytos specialios naudojimo sąlygos, tarp kurių vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos, nacionaliniai ir regioniniai parkai, miško naudojimo apribojimai ir kt. Pagal 1995-12-29 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1640 patvirtintų Specialių žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9.1. p. vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama statyti pastatus arčiau kaip 100 metrų iki vandens telkinio kranto linijos arba 50 metrų – nuo terasos šlaito briaunos. Teismas nurodė, jog tolimiausias sklypo taškas nuo Stirnių ežero yra nutolęs 29,38 m., iš sklypui taikomų specialių naudojimo sąlygų matyti, kad vandens telkinių apsaugos zona apima visą pareiškėjo sklypą, t.y. 0,1015 ha, taigi teismas padarė išvadą, kad gyvenamojo namo ir kitų statinių statyba šiame sklype negalima. Teismas konstatavo, kad juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas pareiškėjui negali sukelti teisinių padarinių, t.y. negali tapti pagrindu atsirasti pareiškėjo siekiamoms įgyti teisėms, todėl laikė, kad byla dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo negali būti nagrinėjama teisme.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu (b.l. 73-74) pareiškėjas V. J. K. prašo Molėtų rajono apylinkės teismo 2010-08-27 nutartį panaikinti ir perduoti klausimą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas kreipėsi į teismą, kad būtų nustatyta, jog jo nuosavybės teise valdomame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo gyvenama sodyba. Šio fakto nustatymas jam sukurs tam tikras asmenines teises, suteikiančias pagrindą kreiptis į atitinkamas įstaigas dėl kitų klausimų sprendimo. Labanoro regiono parko direkcija savo rašte nurodė, kad jam reikalinga nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą kad jo žemės sklype buvo sodyba, dėl to jam atsiras galimybė statyti pavėsines. Apeliantas nurodo, kad teismas, nutraukdamas civilinę bylą, apribojo jo subjektinę teisę kreiptis į atitinkamas įstaigas gauti reikiamo leidimo.
Atsiliepimas
Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į atskirąjį skundą (b.l. 78-81) prašo palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą. Suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėjo žemės sklypas, kuriame siekiama nustatyti gyvenamos sodybos buvimo faktą dėl naujos statybos atstatymo, yra Labanoro regioninio parko, (duomenys neskelbtini) hidrografinio draustinio teritorijoje, (duomenys neskelbtini) ežero apsaugos juostoje ir zonoje, (duomenys neskelbtini), Molėtų r. Pareiškėjo 0,1015 ha žemės sklypo daliai – 0,045 ha taikomi miško naudojimo apribojimai. Daro išvadą, kad pareiškėjo toje žemės sklypo dalyje, kurioje yra mišku apaugęs plotas, jokių statinių statyba išvis negalima. Pažymi, kad pareiškėjo minėtame žemės sklype jokia sodyba negali būti atkuriama, nes neužtenka įstatymų nustatyto žemės sklypo ploto. Pareiškėjo pats tolimiausias sklypo kampas nuo (duomenys neskelbtini) ežero siekia tik 29,38 m, kai tuo tarpu visas pareiškėjo 0,0115 ha žemės sklypas patenka į minėto ežero apsaugos zoną. Daro išvadą, kad statinių statyba šiame pareiškėjo žemės sklype negalima, atitinkamos institucijos neišduos jokių su statyba susijusių dokumentų, todėl juridinio fakto nustatymas negali sukelti teisinių pasekmių.
Suinteresuotas asmuo Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas atsiliepimu į atskirąjį skundą (b.l. 85-86) prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą nurodydamas, kad prašomas nustatyti juridinis faktas, jog pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame sklype buvo sodyba, pagal galiojančius įstatymus nesukurs teisinių pasekmių.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama (CPK 337 str. 3 p.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Šioje byloje pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jam priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini)., Molėtų raj., buvo sodyba, susidedanti iš gyvenamojo namo, svirno, tvarto, kluono, daržinės. Pareiškėjas nurodė, kad juridinio fakto nustatymas reikalingas dėl sodybų atstatymo darbų, naujų statinių statybai.
Pagal CPK 444, 445 straipsnių nuostatas juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme.
Kasacinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką bylose dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, ne kartą pažymėjo, kad nustatytini ne bet kokie faktai, o tik tokie, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. V. v. Labanoro regioninis parkas ir kt., bylos Nr. 3K-3-562/2004; 2008 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-259/2008, ir kt.). Dėl to, nagrinėjant klausimą dėl prašymo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, būtina įvertinti, ar prašomas nustatyti faktas, atsižvelgiant į atitinkamus santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, gali būti pagrindas atsirasti pareiškėjo siekiamoms įgyti teisėms.
Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kas įsiteisėjusiu 2007 m. spalio 15 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu Molėtų rajono savivaldybės administracija įpareigota per 20 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos J. V. K. pagal 2006-11-14 paraišką projektavimo sąlygų sąvadui gauti, reg. Nr.P4-392, patvirtinti ir išduoti projektavimo sąlygų sąvadą pirties pastato pertvarkymui žemės ūkio paskirties žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), Molėtų rajone.
Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) ir 13 straipsnio 2 dalies 5 punkte (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) nustatytais ribojimais, draudimais siekiama užtikrinti, kad nebūtų statomi statiniai, pakeičiantys kraštovaizdžio estetinę vertę, mažinantys atskirų atitinkamose vietovėse esančių objektų vertę, statiniai, kurių statyba ir eksploatavimas galėtų sudaryti prielaidas užteršti gamtinę aplinką ar kitaip pakenkti gamtai, ir (arba) statiniai, kurių statyba ar eksploatavimas galėtų kelti pavojų žmonių saugumui, sveikatai ir pan. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarime yra konstatavęs, kad Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) ir 13 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyti ribojimai, draudimai proporcingi siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui, ir nėra pagrindo teigti, jog savininkų nuosavybės teisės varžomos labiau negu leidžia Konstitucija.
Pažymėtina, kad įstatyme įtvirtinti statybų draudimai draustiniuose turi tam tikrų išlygų statyti pastatams esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą) (Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktas).
Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), Molėtų raj. jokia statyba yra negalima. Todėl pirmos instancijos teismo nutartis panaikinama ir klausimas dėl turinčio juridinę reikšmę fakto nustatymo perduodamas nagrinėti pirmos instancijos teismui iš naujo.
Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tais atvejais, kai teismas pripažįsta faktą esant nustatytą, jis turi nurodyti, kuriam tikslui tas faktas nustatytas (CPK 448 str.) ir ši teismo konstatuota aplinkybė gali nevisiškai sutapti su pareiškėjo pareiškime nurodytu fakto nustatymo reikalingumu (CPK 447 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
n utarė:
Molėtų rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartį panaikinti pareiškėjo J. V. K. pareiškimą dėl turinčio juridinę reikšmę fakto nustatymo perduoti pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.