Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Aurelijaus Rauckio ir Danguolės Šiugždinytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2019 m. liepos 29 d. nuosprendžio, kuriuo V. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį, ir jam paskirta bausmė - 60 (šešiasdešimties) parų areštas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. V. R. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2019 m. kovo 10 d., dienos metu, name Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tarpusavio konflikto su nukentėjusiuoju V. S. metu, tyčia kumščiu sudavė nukentėjusiajam V. S. į veidą, tokiais veiksmais padarė jam muštinę žaizdą dešinio antakio srityje, tuo nežymiai sutrikdė nukentėjusiajam V. S. sveikatą.

3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis V. R. ir jo gynėja advokatė Virginija Bradulskienė prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras Juozas Bagdonavičius ir nukentėjusysis V. S. prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo V. R. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

6. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas neteisingai įvertino byloje esančius duomenis ir padarė nepagrįstą išvadą, jog jis (nuteistasis V. R.) sudavė kumščiu į veidą nukentėjusiajam V. S. ir jį sužalojo.

7. Kolegija daro išvadą, kad šis apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas, todėl atmestinas. Ši išvada daroma dėl šių aplinkybių.

8. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šios pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies prasmę, teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.

9. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Siekiant asmenį pripažinti kaltu padarius šią nusikalstamą veiką, būtina įrodyti objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. BK 140 straipsnyje numatyta materialioji nusikaltimo sudėtis – mušimo, kitokio smurto panaudojimo atvejais turi būti sukeltas vienas iš straipsnio dispozicijoje nurodytų padarinių: fizinis skausmas, nežymus sužalojimas ar trumpas susargdinimas. Taigi, šiame BK straipsnyje nurodyta nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Ši nusikalstama veika apima smurtavimą tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatą.

10. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir motyvuotai, remdamasis teisme ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, pagrįstai pripažino V. R. kaltu padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Teismo padarytos išvados visiškai atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas ir bausmė nuteistajam pritaikyti tinkamai.

11. Teismas nustatė, kad tarpusavio konflikto su nukentėjusiuoju V. S. metu, V. R. tyčia kumščiu sudavė nukentėjusiajam V. S. į veidą, tokiais veiksmais padarė jam muštinę žaizdą dešinio antakio srityje, tuo nežymiai sutrikdė nukentėjusiajam V. S. sveikatą.

12. Kolegija konstatuoja, kad šios teismo nustatytos aplinkybės yra teisingos, vertinant įrodymus ir surašant nuosprendį BPK 305 straipsnio nuostatos nepažeistos.

13. Apylinkės teismas, vertindamas nukentėjusiojo V. S. parodymus, atsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis nuosekliai nuo pat pirmos apklausos dienos tvirtino, jog įvykio metu kaltinamasis V. R. išsakė jo atžvilgiu įžeidžiančio pobūdžio žodžius, o nukentėjusiajam žodžiu į tai atsakius, V. R. sudavė kumščiu jam į veidą. Nukentėjusysis V. S. iškarto po įvykio sumuštas nuėjo pas kaimyną, kuris iškvietė greitąją medicinos pagalbą ir tą pačią dieną kreipėsi į medicinos įstaigą, kur jam buvo diagnozuota akies voko ir periokulinės srities žaizda. Teismas vertino liudytojos N. S., kuri yra nukentėjusiojo žmona, parodymus, kad kaltinamasis V. R. pradėjo jos vyrą vadinti įžeidžiamais žodžiais, o V. S. paklausus „gal jis pats toks yra“, kaltinamasis ranka vieną kartą sudavė nukentėjusiajam. Teismas vertino liudytojo A. I. parodymus apie tai, kad kitą dieną po įvykio nuvykęs pas nukentėjusįjį pamatė jo prakirstą antakį, o pats nukentėjusysis jam pasakojo, kad kumščiu jam sudavė V. R.. Teismas argumentavo tą aplinkybę, kad nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus patvirtino specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad V. S. padaryta muštinė žaizda dešinio antakio srityje. Sužalojimas padarytas kietu buku daiktu ar įrankiu, savigynai būdingų sužalojimų nekonstatuota. Teismas pažymėjo, kad kumštis yra vertinamas kaip bukas traumuojantis daiktas. Teismas pasisakė apie tai, kad byloje nenustatyta aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog liudytojai N. S. ir A. I. siekia melagingai apkalbėti kaltinamąjį, tokių abejonių neišreiškė ir pats kaltinamasis. Įvertinęs minėtus duomenis, teismas tikėjo nukentėjusiojo parodymais dėl kaltinamojo pavartoto fizinio smurto, nes jie yra nuoseklūs ir patvirtinti kitais teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais. Teismas vertino ir kaltinamojo V. R. parodymus, ir nurodė, kad kaltinamojo nurodytų aplinkybių apie jo prigulimą ir atsibudus netikėtai išgirstus nukentėjusiojo V. S. ištartus žodžius – „užmušiu“ bei rankose laikomą kirvį, nepatvirtina jokie kiti byloje esantys duomenys. Teisme apklausti liudytojai L. M. ir A. I. nepatvirtino matę, kad jiems išeinant iš nukentėjusio namų kas nors būtų prigulęs. Liudytojas A. I. sėdėjo prie pečiaus, tačiau nurodė nematęs jokio kirvio. Šią aplinkybę patvirtino nukentėjusysis V. S. ir jo žmona N. S., nurodydami, kad namuose nėra laikomas kirvis, kirvis yra malkinėje. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, kaltinamojo V. R. duotus parodymus teismas vertino kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teismas nurodė, kad kaltinamojo parodymai paneigti išanalizuotais tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojų, kuriuos teismas vertino, kaip nuoseklius, parodymais, todėl įvertinęs kaltinamojo parodymus su ištirtais įrodymais, konstatavo, kad nėra pagrindo tikėti kaltinamojo parodymais.

14. Aukštesniojo teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, kurių parodymai viso proceso metu nekito, buvo nuoseklūs, atitiko rašytinius įrodymus ir vieni kitus papildė. Teismas pagrįstai kritiškai vertino kaltinamojo parodymus, kurie buvo prieštaringi kitiems bylos duomenims. Nustatyta, kad nukentėjusysis V. S. pareiškime, pirminėje apklausoje ir teisiamojo posėdžio metu apklausiamas nurodė, kad nuteistasis V. R. stuktelėjo ranka, po kurio smūgio jam (nukentėjusiajam V. S.) buvo prakirstas antakis, bėgo kraujas ir nurodė, kad tuo metu jokio kirvio rankose neturėjo bei, kad kirvio nebuvo virtuvėje, o kirvis buvo padėtas malkinėje ir, kad jis tikrai pirmas nuteistojo nepuolė. Nukentėjusiojo žmona liudytoja N. S. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad įvykio dieną iš parduotuvės grįžus V. S., nuteistajam V. R., jo sugyventinei, A. I., jie visi kartu gėrė alų. Duodama parodymus liudytoja nurodė, kad įvykus žodiniam konfliktui, nuteistasis V. R. vieną kartą ranka sudavė nukentėjusiajam V. S., po suduoto smūgio nuteistasis neatsiprašė ir pabėgo, be to taip pat nurodė, kad kirvio namuose nelaiko, malkų taip pat, ir kad kirvis būna padėtas malkinėje. Taigi, teismo teisingai konstatuota, kad šie nukentėjusiojo ir liudytojos parodymai yra nuoseklūs ir išsamūs, todėl apylinkės teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį jais pagrįstai rėmėsi. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog byloje nustatyta, kad konflikto metu nei nukentėjusysis, nei nuteistasis nenaudojo kirvio, įvykio vietoje kirvio net nebuvo, todėl nėra pagrindo tikėti apeliacinio skundo argumentu, jog nukentėjusysis rankose laikė kirvį, o nuteistasis V. R. bandydamas apsiginti ir atimti kirvį iš jo, netyčia galine kirvio dalimi sudavė nukentėjusiajam. Nukentėjusiojo parodymus taip pat patvirtina ir specialisto išvada Nr. G774/2019(02), kurioje konstatuota, jog V. S. padaryta muštinė žaizda dešinio antakio srityje, kuri padaryta kietu buku daiktu ar įrankiu. Teismas teisingai pažymėjo, kad kumštis yra vertinamas kaip bukas traumuojantis daiktas. Liudytojas A. I. patvirtino aplinkybes apie tai, kad kitą dieną po įvykio nuvykęs pas nukentėjusįjį pamatė jo prakirstą antakį, o pats nukentėjusysis jam pasakojo, kad kumščiu jam sudavė V. R.. Taigi, tą aplinkybę, kad V. R. sudavė kumščiu, o ne kirviu nukentėjusiajam, pastarasis patvirtino A. I.. Taigi, daroma išvada, kad nukentėjusiojo V. S. ir liudytojų N. S., A. I. parodymai, specialisto išvadoje esantys duomenys, duoda pagrindą daryti išvadą, kad jog buvo smūgiuota ranka ir kirvis nebuvo naudojamas, sužalojimas padarytas sudavus smūgį ranka. Apylinkės teismas itin kruopščiai ištyrė visus įrodymus ir pagrįstai atmetė bet kokią apkalbėjimo galimybę. Teismas, vertindamas nukentėjusiojo parodymus, atsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis nuosekliai nuo pat pareiškimo parašymo dienos tvirtino, kad nuteistasis V. R. jam kumščiu sudavė į veidą po kilusio žodinio konflikto. Vėliau nukentėjusysis nuėjo pas kaimyną, kuris ir iškvietė jam greitąją medicinos pagalbą ir dar tą pačią dieną kreipėsi į medicinos įstaigą, kur jam buvo diagnozuota akies voko ir periokulinės srities žaizda. Tokią pačią įvykio versiją patvirtina ir liudytojos N. S. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai. Be to, apylinkės teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų daryti prielaidą, jog liudytojai N. S. ir A. I. siekia melagingai apkalbėti nuteistąjį bei teisingai pažymėjo, kad tokių abejonių neišreiškė ir pats nuteistasis V. R.. Darytina išvada, jog apylinkės teismas pagrįstai tikėjo nukentėjusiojo parodymais dėl kaltinamojo pavartoto fizinio smurto, kadangi jie yra nuoseklūs ir patvirtinti kitais ištirtais įrodymais, todėl yra pagrindas teigti, jog apylinkės teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą nuosprendį ir jo naikinti ar keisti nėra jokio teisinio pagrindo.

15. Kolegija, atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje įrodymų visetas patvirtina, jog V. R. smurtavo prieš nukentėjusįjį V. S. ir rankos kumštimi sudavė smūgį į veidą, tuo nukentėjusiajam dėl muštinės žaizdos dešinio antakio srityje padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje įrodyta, kad nuteistasis sukėlė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius nukentėjusiajam (nežymiai sutrikdė sveikatą). Kadangi byloje esančių įrodymų visetu įrodyti visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymiai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino V. R. kaltu padarius šią veiką ir paskyrė jam bausmę, kuri atitinka padaryto nusikaltimo pavojingumą ir nuteistojo asmenybę.

16. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas, kad V. R. veikė būtinosios ginties sąlygomis. Kolegija daro išvadą, kad šis skundo argumentas nepagrįstas, todėl atmestinas.

17. LR BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

18. Apeliantas V. R. teigia, kad jis prigulė ir atsibudęs pamatė, kad V. S. grasino panaudoti kirvį, todėl jis (nuteistasis) griebė kirvį, norėdamas atimti jį iš nukentėjusiojo ir atiminėdamas galine kirvio dalimi (pentimi) sudavė nukentėjusiajam.

19. Tačiau byloje ištirtais nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, specialisto išvada patvirtinama, kad konflikto metu nukentėjusysis neturėjo jokio kirvio su savimi, jo nepanaudojo, nukentėjusysis prieš nuteistąjį nesmurtavo ir neketino to daryti, nuteistasis sužalojo nukentėjusįjį sudavęs smūgį ranka, todėl tai vertinti kaip nuteistojo būtinąją gintį nėra teisinio pagrindo. Nuteistojo iškelta versija, kad nukentėjusysis rankose laikė kirvį ir tai buvo pavojingas kėsinimasis, dėl to jam atsirado būtinoji gintis, nepatvirtina jokie byloje esantys duomenys.

20. Aukštesnysis teismas, įvertinęs baudžiamosios bylos įrodymų visetą, daro išvadą, jog nukentėjusysis neatliko jokių veiksmų, kurie galėtų būti laikomi akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi į nuteistąjį V. R., todėl nagrinėjamu atveju nenustatytos baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės – būtinosios ginties, numatytos LR BK 28 straipsnyje, sąlygos.

21. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas dėl V. R. kaltės ir nusikalstamos veikos padarymo, todėl naikinti nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

22. Esant šioms aplinkybėms daroma išvada, kad Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2019 m. liepos 29 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti įstatyminio pagrindo nėra, todėl nuosprendis paliekamas galioti, o nuteistojo V. R. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. R. apeliacinį skundą atmesti.