Vilniaus apygardos teismo nutartis

2007-07-19 · Civilinė byla Nr. 2A-734-186/2007

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-07-19
Bylos Nr.
2A-734-186/2007
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Konstantas Ramelis (pirm.), Dalia Višinskienė, Egidijus Žironas
Ieškovas
E., E. M.
Atsakovas
D., Donato Ragėno, Jozefos Stefanijos, Zarasų rajono savivaldybės administracijai, J. S. G., D. R.
Trečiasis asmuo
Utenos apskrities viršininko administracija
Advokatai
Deividas Poška, Sergėjus Korznikovas
Civilinė byla Nr. 2A-734/07
NUTARTISVILNIAUS APYGARDOS TEISMASVilnius 2007 m. liepos 19 d.

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Konstanto Ramelio,kolegijos teisėjų Dalios Višinskienės ir Egidijaus Žirono,sekretoriaujant Ritai Sindikaitei

dalyvaujant ieškovui E. M.

ieškovo atstovui advokatui Deividui Poškai

atsakovui D. R.

atsakovo Donato Ragėno atstovui advokatui Sergejui Korznikovui

atsakovės Jozefos Stefanijos

Girčienės atstovams advokatui Sergejui Korznikovui ir J. R.

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo E. M. apeliacinį skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo E. M. ieškinį atsakovams Zarasų rajono savivaldybės administracijai, J. S. G., D. R. dėl Zarasų rajono valdybos sprendimo ir potvarkio panaikinimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais. Tretysis asmuo Utenos apskrities viršininko administracija.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas E. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas: pripažinti negaliojančia 2006-02-15 dovanojimo sutartį Nr. 561, sudarytą tarp J. S. G. ir D. R.; pripažinti negaliojančiais 2003-02-05 pirkimo pardavimo sutartį Nr. 469 ir 2003-02-05 priėmimo-perdavimo aktą Nr. 470, sudarytus tarp atsakovų J. S. G. ir D. R.; panaikinti Zarasų rajono valdybos 1994-11-18 sprendimą Nr. 1188-2348; panaikinti 1994-11-18 Zarasų rajono valdybos potvarkio Nr. 349 pirmo priedo (lentelės) 54 punktą.

Ieškovas nurodė, kad iki 1940-07-22 nacionalizacijos jo senelis V. K. Stainiškių k., Zarasų raj. nuosavybė teise valdė 61,6 ha žemės. Ieškovo motina P. K.-M. kreipėsi su prašymu atstatyti jai nuosavybės teises į tėvo turėtą žemę, tačiau Zarasų rajono valdybą 1994-11-18 sprendimu Nr. 1189-2349 ir 1994-11-18 potvarkiu Nr. 349v atkūrė jai nuosavybės teises tik į 30,8 ha V. K. nuosavybės teisėmis valdytą žemės sklypo dalį Stainiškių k., Zarasų raj.. 2005-07-20 mirus P. K.-M., šį žemės sklypą paveldėjo ieškovas – jos sūnus E. M.. Ieškovas nurodė, kad Zarasų rajono valdybos 1994-11-18 sprendimu Nr. 1188-2348 ir 1994-11-18 potvarkiu Nr. 349v (potvarkio pirmo priedo 54 punktas) J. S. G. ir S. K. lygiomis dalimis buvo atkurtos nuosavybės teisės į 30,8 ha žemės sklypą, esantį Stainiškių I k., Zarasų raj. 2002 m. mirus S. K., jai priklausiusią ½ dalį žemės sklypo pagal 2002-03-01 paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 815 paveldėjo J. S. G.. 2003-02-05 pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 469 bei priėmimo-perdavimo aktu Nr. 470 J. S. G. 2900/3080 žemės sklypo dalį pardavė D. R., o likusią 180/3080 žemės sklypo dalį 2006-02-15 dovanojimo sutartimi jam padovanojo. Šiuo metu D. R. nuosavybės teise priklauso visas 30,8 ha žemės sklypas. Ieškovas nurodė, kad J. S. G. ir S. K. nuosavybės teisės buvo atkurtos neteisėtai, pažeidžiant ieškovo motinos P. K.–M. teises ir teisėtus interesus. Ieškovas nurodė, kad jo prosenelis R. K. Stainiškių kaime turėjo 61,6 ha žemės, kurią po savo mirties paliko savo sūnui V. K. (ieškovo senelis), kuris nacionalizacijos metu ir buvo viso 61,6 ha žemės sklypo Stainiškių k. savininkas. Ieškovas šias aplinkybes grindė Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymėjimu Nr. R4-3506. 1922-09-28 R. K. testamento nuorašas nepatvirtina, jog testamentas buvo įvykdytas pagal palikėjo valią. Nacionalizavus V. K. turtą, vienintelė jo įpėdinė pagal tuo metu galiojančius įstatymus buvo ieškovo motina. J. S. G. ir S. K. neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, nes jų giminystės ryšys su nekilnojamojo turto savininku V.K. nebuvo tiesioginis. Ieškovas, ginčydamas žemės sklypo perleidimo D. R. sandorius, nurodė, kad J. S. G. neturėjo teisės ginčijamais sandoriais perleisti jos neteisėtai įgytos žemės sklypo dalies. Sudarydami ginčijamus sandorius, atsakovai elgėsi nesąžiningai, nes žinojo, kad ant sandoriais perduodamo žemės sklypo stovi ieškovui nuosavybės teise priklausantys pastatai, o dovanojimo sutartį sudarė siekdami pridengti pirkimo-pardavimo sutartį tam, kad išvengtų privalomo pranešimo ieškovui apie žemės sklypo pardavimą, pažeidžiant ieškovo pirmenybės teisę įsigyti šį turtą. Ieškovas nurodė, jog nagrinėjamu atveju nėra praleistas ieškinio senaties terminas, nes naujas aplinkybes jis ir jo motina sužinojo tik 2004-07-02, gavę iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymėjimą.

Atsakovė J. S. G. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad jos tėvas R. K. turėjo dvi santuokas – su pirmąja žmona G. K. jis susilaukė sūnaus V. K., o su antrąja žmona E. K. (atsakovės motina) jis turėjo tris dukteris: J. S. G. (K.), S. K. ir Z. K.. Atsakovės tėvas R. K. 1922-09-28 testamentu paliko visą savo turtą lygiomis dalimis, t.y. po 1/2 dalį trobesių ir žemės, antrajai žmonai E. K. su vaikais bei sūnui iš pirmos santuokos V. K.. 1936-05-23 mirus R. K., Dusetų apylinkės teismas patvirtino testamentą vykdymui. Po R. K. mirties atsakovės motina E. K. priėmė palikimą ir valdė jai paliktą turto dalį. Nuo to laiko iki nacionalizacijos ginčo žemė lygiomis dalimis priklausė E. K. ir V. K.. Todėl nuosavybės teisės atsakovei J. S. G. ir S. K. atkurtos pagrįstai ir teisėtai. Atsakovė prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

Atsakovai D. R. ir Zarasų rajono savivaldybės administracija su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti.

Žemesnės instancijos teismas

Zarasų rajono apylinkės teismas 2007-04-04 sprendimu ieškinį atmetė bei priteisė iš E. M. 2000 Lt bylinėjimosi išlaidų D. R. naudai ir 37,40 Lt pašto išlaidų valstybei. Teismas atmetė ieškinį dalyje dėl Zarasų rajono valdybos 1994-11-18 sprendimo Nr. 1188-2348 ir potvarkio Nr. 349v kaip paduotą praleidus įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą (LR CK 1.131 str. 1 d., 1964 m. LR CK 90 str. 1 d.). Teismas, nustatęs, kad P. M. sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo vėliausiai buvo įteiktas 1995-02-17 (P. M. nuosavybės teisių į žemės sklypą įregistravimo nekilnojamojo turto registre diena), sprendė, kad ji nuo šios dienos tikrai žinojo, jog nuosavybės teisės jai atkurtos į 30,80 ha, o ne į 61,60 ha žemės. Kadangi LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 įsigaliojimo dieną ieškovo motinai sprendimas buvo įteiktas, šio įstatymo 19 str. 1 d. nustatytas 30 d. terminas kreiptis į teismą su ieškiniu ir prašyti panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo turi būti skaičiuojamas nuo įstatymo įsigaliojimo dienos, t.y. nuo 1997-07-09. Šis terminas pasibaigė 1997-10-10, o ieškinys teismui paduotas 2006-08-09. Teismas taip pat pažymėjo, jog ieškinio senaties terminas būtų pasibaigęs ir tuo atveju, jei jis būtų skaičiuojamas nuo ieškovo nurodyto momento – 2004-07-02. Skundžiamame sprendime pasisakyta ir dėl ieškovo reikalavimų esmės. Teismas padarė išvadą, kad ieškovo pateiktas Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2004-07-02 pažymėjimas Nr. R4-3506 neįrodo, jog iki nacionalizacijos jo senelis V. K. buvo viso 61,6 ha žemės sklypo Stainiškių I k., Zarasų r. savininkas. Teismas sprendė, kad kiti byloje esantys įrodymai patvirtina, jog žemės nacionalizacijos metu V. K. ir E. K. valdė po 30,80 ha žemės. Teismas nustatė, jog R. K. 1922-09-28 notariniu testamentu 1/2 dalį trobesių ir žemės paliko savo sūnui iš pirmos santuokos – ieškovo seneliui V. K., o kitą pusę trobesių ir žemės paliko antrajai žmonai E. K. su vaikais. 1936-10-23 Dusetų apylinkės teismas šį testamentą patvirtino vykdymui. Byloje nėra duomenų, kad testamentas nebuvo įvykdytas, nėra duomenų, kad E.K. nepriėmė ar atsisakė palikimo. Teismas sprendė, jog aplinkybę, kad V. K. ir E. K. iki 1940 m. nacionalizacijos valdė po 30,8 ha žemės Stainiškių I k., Zarasų r. patvirtina archyviniai duomenys – Zarasų apskrities žemės ūkio komisijos archyviniame fonde esantis žinių apie ūkius, turinčius 5 ha ir daugiau žemės Antazavės valsčiaus ūkių 1940-10-21 sąrašas, o taip pat Zarasų apskrities žemės tvarkytojo archyviniame fonde „žemės fondo sudarymo“ 1940-1941 m. byloje esantis Antazavės valsčiaus „žemės valdymo pertvarkymo paliestų ūkių ir jų sunaudojimo“ sąrašas. Be to, šią aplinkybę patvirtina ir ieškovo motinos P. M. veiksmai – prašyme atkurti nuosavybės teises nurodytas jos tėvui priklausęs 30,8 ha žemės sklypo plotas, tai, jog ji žemės sklypo ribų parodymo ir jų paženklinimo vietoje metu sutiko su nustatytu 30,8 ha žemės plotu ir ribomis bei daugiau nei 10 metų nereiškė pretenzijų dėl nuosavybės teisių atkūrimo J.S. G. ir S. K.. Teismas, nustatęs, kad nuosavybės teisės atsakovei J.S. G. į 30,80 ha žemės sklypą atkurtos teisėtai ir pagrįstai, atmetė ieškovo reikalavimus dėl 2003-02-05 žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 469 ir priėmimo-perdavimo akto Nr. 470 bei 2006-02-15 žemės sklypo dovanojimo sutarties Nr. 561 pripažinimo negaliojančiomis. Teismas atmetė ieškovo argumentus, jog jis ar jo motina P. K.-M. turėjo pirmumo teisę pirkti iš J.S. G. ginčijamais sandoriais perleistą žemę, nes ant jos stovi šiuo metu ieškovui, o iki jo motinos mirties – P. K.-M. priklausantys pastatai. Teismas nustatė, kad žemės sklypo pirkimo-pardavimo metu nei ieškovas, nei jo motina nebuvo šių pastatų savininkai ir neturėjo pirmumo teisės į parduodamą žemės sklypą, nes nuosavybės teisės į pastatus P. M. vardu buvo atkurtos Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 1-641 tik 2005-11-30. Sudarant žemės sklypo dovanojimo sutartį, jokiems asmenims pirmumo teisė nėra numatyta. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad 2006-02-15 dovanojimo sutartis buvo sudaryta kitai (pirkimo-pardavimo) sutarčiai pridengti.

Šalies argumentai

Ieškovas E. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Zarasų rajono apylinkės teismo 2007-04-04 sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį patenkinti: panaikinti Zarasų rajono valdybos 1994-11-18 sprendimą Nr. 1188-2348; panaikinti Zarasų rajono valdybos 1994-11-18 potvarkio Nr. 349 pirmo priedo (lentelės) 54 punktą; pripažinti negaliojančiais 2003-02-05 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 469 ir 2003-02-05 priėmimo-perdavimo aktą Nr. 470; pripažinti negaliojančia 2006-02-15 dovanojimo sutartį Nr. 561. Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes buvo priimtas pažeidžiant materialinės ir procesinės teisės normas. Mano, kad LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 str. 1 d. nustatytas 30 d. terminas nelaikytinas senaties terminu, dėl ko jis nagrinėjamoje byloje pritaikytas nepagrįstai ir neteisėtai. Teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai padarė išvadą, jog P. M. vėliausiai nuo 1995-02-17 sužinojo (ir kartu suprato) apie savo teisių pažeidimą. Sprendžiant apie ieškinio senaties termino eigos pradžią teismas turėjo nustatyti sužinojimo apie teisės pažeidimą momentą, t.y. kada asmuo faktiškai suvokė, kad jo teisės arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami (subjektyvusis ieškinio senaties eigos pradžios momentas). P. M. nesuvokė savo teisių pažeidimo, naudojosi atkurta nuosavybės dalimi, dėl ko ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo P. M. subjektyvaus suvokimo apie jos teisių pažeidimą momento. Teismas nepagrįstai preziumavo, jog P. M. suprato ir suvokė savo teisių pažeidimą. Tokiu būdu teismas apskritai nenustatė subjektyviojo ieškinio senaties eigos pradžios momento. Tuo pagrindu teismas taip pat padarė nepagrįstą išvadą, jog P. M. sutiko su nuosavybės teisių į 30,80 ha žemės sklypą atstatymu. Teismas atmesdamas ieškovo reikalavimą dėl pirkimo-pardavimo ir dovanojimo sandorių, kuriais nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą buvo perleistos D. R., pripažinimo negaliojančiais, neatsižvelgė, kad atsakovai J.S. G. ir D. R. veikė nesąžiningai. Atsakovai faktiškai žinojo, jog sudarydami žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį jie pažeidžia P. M. teises ir teisėtus interesus, nes J.S. G. žinojo/turėjo žinoti, kad jos nuosavybės teisės į 30,80 ha žemės sklypą, esantį Stainiškių I k., Zarasų raj., yra atkurtos nepagrįstai ir neteisėtai, ir kad P. M. pretenduoja atkurti savo nuosavybės teises į sklype esančius pastatus. Kadangi 2006-02-15 žemės sklypo dovanojimo sutartis Nr. 561 buvo sudaryta po 2005-11-30 Zarasų rajono savivaldybės direktoriaus įsakymo Nr. 1-641 priėmimo, abi sutarties šalys turėjo žinoti apie 30,80 ha žemės sklype esančius P. M. priklausančius statinius. Ginčijamą 2006-02-15 žemės sklypo dovanojimo sutartį Nr. 561 teismas turėjo vertinti pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą ją sudariusių atsakovų valią, pritaikant apsimestinio sandorio teisines pasekmes. Pats D. R. pripažino, kad žemės perleidimas buvo įformintas dovanojimo sutartimi, nenurodant, kad tai yra atlyginimas už globą. Aplinkybę, jog 30,8 ha žemės sklype yra P. M. (po jos mirties - ieškovui) priklausantys statiniai žinojo ir turėjo žinoti dovanojimo sandorį tvirtinusi notarė J. Ramanauskienė. Apeliantas mano, jog 2004-07-02 Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymėjimas Nr. R4-3506, Zarasų valsčiaus vykdomojo komiteto 1947-04-07 pažyma ir liudytojų S. B., P. B., A. B., A. S. laikotarpiu nuo 1946-01-20 iki 1948-04-16 duoti parodymai (dokumentai pateikiami su apeliaciniu skundu) patvirtina, kad R. K. Stainiškių kaime nuosavybės teise turėjo 61,6 ha žemės, kurią po savo mirties paliko sūnui V. K., kuris nacionalizacijos momentu ir buvo 61,60 ha žemės savininkas. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl kartu su ieškiniu pateiktų rašytinių įrodymų įrodomosios ir lyginamosios vertės. Nepaisant to, kad 1922-09-28 notarinis testamentas 1936-10-23 Dusetų apylinkės teisme buvo patvirtintas vykdymu, byloje nėra duomenų, kad jis buvo įvykdytas pagal R. K. testamente išreikštą valią, nėra aišku, ar visi įpėdiniais priėmė palikimą. Teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, privalėjo vadovautis vėliausiais ir tiksliausiais rašytiniais įrodymais, įvertinant juos visų byloje esančių įrodymų kontekste. Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti papildomus rašytinius įrodymus, nesilaikė LR CPK 179 str. 1 d., 181 str., 226 str., 230 str. 1 d. 251 str. 2 d reikalavimų, kas turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui.

Atsiliepimas

Atsakovas Zarasų rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Zarasų rajono apylinkės teismo 2007-04-04 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas D. R. atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovė J. S. G. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Zarasų rajono apylinkės teismo 2007-04-04 sprendimą palikti nepakeistą.

Utenos apskrities viršininko administracija atsiliepimu prašo Zarasų rajono apylinkės teismo 2007-04-04 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo E.M. ieškinį dalyje dėl Zarasų rajono valdybos 1994-11-18 sprendimo Nr. 1188-2348 ir potvarkio Nr. 349 pirmo priedo 54 punkto panaikinimo, konstatavo, kad ieškovas praleido LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 str. nustatytą 30 dienų terminą skundui paduoti. Teismas, nustatęs, kad ginčijamo sprendimo ir potvarkio dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo metu įstatymai nenustatė sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo apskundimo termino, taikė 1964 m. LR CK 84 str. 1 d. įtvirtintą bendrą ieškinio senaties terminą, o 1997-07-09 įsigaliojus LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui (lex specialis LR CK atžvilgiu) – šio įstatymo 19 str. 1 d. įtvirtintą 30 dienų terminą. Minėto įstatymo 19 str. 1 d. nustatė, kad institucijų, nagrinėjančių piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Nuostata, kad sprendimai gali būti apskųsti teismui per trisdešimt dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos, yra nustatyta asmenims, kurie yra nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo dalyviai. Kitų suinteresuotų asmenų skundams dėl minėtų sprendimų, kurie priimti ne jų prašymų pagrindu, bet kurie, jų manymu, pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus, paduoti taip pat taikytinas minėtame įstatyme numatytas specialus 30 dienų terminas, tačiau jis, vadovaujantis LR CK 1.127 str. 1 d. nuostatomis, skaičiuotinas nuo dienos, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimą.

Žemesnės instancijos teismas

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė termino, per kurį ieškovas E. M. galėjo apskųsti Zarasų rajono valdybos 1994-11-18 sprendimą Nr. 1188-2348 ir potvarkį Nr. 349 dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. S. G. ir S. K. į 30,80 ha žemės sklypą Stainiškių k., Zarasų r. pradžią. Pirmosios instancijos teismas ieškinio senaties termino minėtiems reikalavimams pareikšti pradžią pagrįstai siejo su P. M. sužinojimu, jog nuosavybės teisės jai buvo atkurtos ne į 61,6 ha žemės sklypą, o į 30,8 ha. Šios aplinkybės nustatymas yra pakankamas tam, kad pripažinti, jog P. M. nuo to momento žinojo apie savo kaip subjekto, turinčio teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į V. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę, teisių pažeidimą. Todėl nesant duomenų apie Zarasų rajono valdybos 1994-11-18 sprendimo Nr. 1189-2349, kuriuo P. M. buvo atkurtos nuosavybės, įteikimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vėliausia šio sprendimo įteikimo P. M. diena laikė jos nuosavybės teisių įregistravimo į žemės sklypą viešame registre dieną, t.y. 1995-02-17. Apeliantas nepagrįstai nurodo, jog nagrinėjamu atveju P. M. sužinojimas apie sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo jos atžvilgiu priėmimą nesutampa su subjektyviu ieškinio senaties eigos pradžios momentu, kadangi P. M. turėjo faktiškai suvokti apie jos teisės ar įstatymo saugomo intereso pažeidimą. Ieškovas P. M. sužinojimą apie savo teisių ir teisėtų interesų pažeidimą kildina iš jos sužinojimo aplinkybės, jog V. K. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė ne 30,8 ha, bet 61,6 ha žemės sklypą Stainiškių k. Zarasų r., dėl ko Zarasų rajono valdybos 1994-11-18 sprendimu Nr. 1188-2348 ir potvarkio Nr. 349 pirmo priedo 54 punktu nuosavybės teisės į 30,8 ha žemės sklypą Stainiškių kaime J. S. G. ir S. K. buvo atkurtos neteisėtai. Apeliantas E. M. nurodo, jog ši aplinkybė P. M. ir jam tapo žinoma gavus Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2004-07-02 pažymą Nr. R4-3506, kurioje nurodyti archyviniai duomenys patvirtino, jog P. M. tėvas V. K. iki 1940 m. nacionalizacijos valdė ne 30,8 ha žemės sklypą, į kurį nuosavybės teisės Zarasų rajono valdybos 1994-11-18 sprendimu Nr. 1189-2349 buvo atkurtos P. M., bet 61,6 ha žemės sklypą. Šiame archyvo pažymėjime nurodyti Žemės ūkio liaudies archyviniame fonde, Zarasų apskrities žemės ūkio komisijos nutarimų dėl žemės, numatytų paimti į valst. žemės fondą, byloje, o taip pat Respublikinės žemės komisijos prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos archyviniame fonde 1944-1948 byloje esantys archyviniai duomenys, kuriuose V. K. įvardinamas kaip 61,6 ha žemės Stainiškių kaime savininkas. Teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Pats ieškovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patvirtino, jog jo motina P. M. visą laiką žinojo, kad jos tėvas V. K. iki 1940 m. nacionalizacijos buvo 61,6 ha žemės sklypo Stainiškių k. Zarasų r. savininkas, tačiau prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 30,8 ha jo valdytą žemės sklypo ploto dalį padavė tik įtikinėjama, kad jai nebus atkurtos nuosavybės teisės į visą 61,6 ha žemės sklypą, o sprendimo neskundė, nes neturėjo V. K. nuosavybės teises į visą 61,6 ha žemės sklypą patvirtinančių įrodymų (b.l.133). Be to, pažymėtina, jog V. K. mirė 1951-05-09, kai jo dukteriai P. M. buvo dvidešimt septyneri metai, dėl ko mažai tikėtina, jog ji nežinojo apie savo tėvo V. K. iki nacionalizacijos valdyto žemės sklypo plotą Stainiškių kaime. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai termino, per kurį P. M. turėjo teisę ginčyti Zarasų rajono valdybos 1994-11-18 sprendimą Nr. 1188-2348 ir potvarkio Nr. 349 pirmo priedo 54 punktą, siejo su P. M. nuosavybės teisių įregistravimu viešame Nekilnojamojo turto registre (1995-02-17). Kadangi 1964 m. LR CK 90 str. 1 d. nustatytas bendras 3 metų ieškinio senaties terminas LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įsigaliojimo dieną, t.y. 1997-07-09, nebuvo suėjęs, ieškovas E. M., pareikšdamas ieškinį 2006-08-09 praleido Įstatymo 19 str. 1 d. nustatyta 30 d. terminą, skaičiuojant jį nuo minėto įstatymo įsigaliojimo dienos, ir šio termino atnaujinti neprašė.

Apeliacinio skundo argumentai, jog nagrinėjamu atveju LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 str. 1 d. nustatytas 30 dienų terminas netaikytinas, yra atmestinas. Kadangi specialus įstatymas numatė institucijų, nagrinėjančių piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, sprendimų dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo apskundimo terminus, tai įstatymo nuostata, numatanti bendrą ieškinio senaties terminą (LR CK 1.125 str. 1 d.), neturėjo būti taikoma (LR Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 1 d., LR CK 1.125 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškovo reikalavimų esmės, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovas neįrodė, kad V. K. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 61,6 ha žemės sklypą Stainiškių kaime, Zarasų r.. Pagal LR 176 str. 1 d. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

Kadangi nagrinėjamoje byloje ieškovas E. M. savo reikalavimą dėl Zarasų rajono valdybos 1994-11-18 sprendimo Nr. 1188-2348 ir potvarkio Nr. 349 pirmo priedo (lentelės) 54 punkto panaikinimo grindžia aplinkybe, jog V. K. iki 1940 m. nacionalizacijos priklausė 61,6 ha žemės sklypas Stainiškių kaime, būtent jam, vadovaujantis LR CPK 178 str., teko pareiga įrodyti V. K. nuosavybės teisių į 61,6 ha žemės atsiradimo pagrindą. Tik įrodžius nuosavybės teisės atsiradimo pagrindą, galima spręsti dėl nekilnojamojo turto valdymo nuosavybės teise fakto. Apeliantas įrodinėja, kad R. K. po savo mirties 1936-05-23 jam priklausiusį 61,6 ha žemės sklypą Stainiškių k., Zarasų r. paliko savo sūnui iš pirmos santuokos (ieškovo seneliui) V. K., kuris iki 1940 m. nacionalizacijos buvo šio žemės sklypo savininkas. Byloje nustatyta ir šalys neginčija, jog R. K. iki savo mirties 1936-05-23 nuosavybės teise valdė 61,6 ha žemės sklypą Stainiškių kaime, kurį 1922-09-28 notariškai patvirtintu testamentu paliko savo įpėdiniams – 1/2 dalį savo sūnui iš pirmos santuokos V. K., o kitą dalį – antrajai žmonai E. K. ir vaikams. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 str. 1 d. testamentai yra pakankamas įrodymas, patvirtinantis, kas buvo turto savininku iki jo nacionalizavimo. Byloje esant oficialiam rašytiniam įrodymui – 1922-09-28 R. K. notariniam testamentui – ieškovui teko pareiga įrodyti, jog R. K. testamente išreikšta valia nebuvo įgyvendinta, arba vėlesnį nuosavybės teisių į žemę perleidimo V. K. faktą.

Palikimo atsiradimo metu (1936-05-23) paveldėjimo pagal testamentą teisinius santykius reguliavo Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalis (1010–1103, 1222–1345 straipsniai). R. K. notarinis testamentas atitiko Civilinių įstatymų sąvado X tomo dalies penktojo perskirstymo antrosios skirties notariniam testamentui keliamus reikalavimus (b.l.93). Vadovaujantis Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvadu, tam, kad įpėdiniai taptų paveldėtino turto savininkais, jie turėdavo palikimą priimti. Sąvado 1261 str. numatyta, jog „palikimo priėmimu laikoma, kada paveldėtojai nei atsišaukimo apie skolų nemokėjimą nepadarė, nei mirusiojo turto pajamų nesutaupė, tik turėjo ir naudojo turtą savo asmens pelnui“. Šių normų taikymo praktiką formavo Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas, pagal kurią palikimo priėmimo faktui konstatuoti pakanka įrodyti, kad įpėdinis po palikimo atsiradimo pradėjo palikimą faktiškai valdyti (Vyriausiojo Tribunolo 1927 m. sausio 3 d. sprendimas byloje Nr. 217). Nors savininko mirties momentu įpėdiniai, remiantis Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvadu, įgydavo paveldėjimo teisę, t.y. teisę pradėti turėti palikimą jį priimant, tačiau įpėdiniai galėdavo palikimą turėti tik suteikus palikėjo valiai vykdomosios galios, t.y. nustatytąja tvarka patvirtinus testamentą vykdyti. Bet koks testamentas palikėjui mirus turėjo būti patvirtintas Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo I dalies 1060-1066 str. nustatyta tvarka. Per įstatymo nustatytą terminą pristatytus testamentus vykdymui tvirtindavo taikos teisėjas, padarydamas įrašą pristatytame patvirtinti testamento originale ar ištraukoje. Civilinių įstatymų 1060 str. nustatyta tvarka R. K. 1922-09-28 testamentą vykdymui 1937-04-09 patvirtino Dusetų Apylinkės Teismo Teisėjas, testamento tekste užfiksuota, kad už likusį po R. K. mirties turtą įpėdiniai palaikų mokestį sumokėjo (b.l.94). Tai reiškia, kad testamente nurodyti įpėdiniai priėmė palikimą, o E. K. palikimą priėmė ir savo nepilnamečių dukterų vardu. Atsakovė J. S. G. patvirtino, jog po tėvo R. K. mirties jos motina E. K. dirbo paveldėtą žemę. Be to, Lietuvos centrinio valstybės archyo 2004-07-02 pažymėjime Nr. R4-3506 nurodyta, jog Zarasų apskrities žemės tvarkytojo archyviniame fonde, „žemės fondo sudarymo“ 1940-1941 m. byloje, Antazavės valsčiaus „žemės valdymo pertvarkymo paliestų ūkių ir jų sunaudojimo“ sąraše (be datos) įrašyti buvę 61,60 ha ploto ūkio Staniškių kaime savininkai K. V. ir E.. Byloje taip pat yra Antazavės valsčiaus ūkių 1940-10-21 sąrašas, kuriame nurodytas V. K. ir E. K. valdę po 30,80 ha žemės (b.l.69). Šie archyviniai duomenys taip pat patvirtina palikimo priėmimo faktą.

Lietuvos centrinio valstybės 2004-07-02 pažymėjime Nr. R4-3506 nurodyti archyviniai duomenys, jog Žemės ūkio liaudies komisariato archyviniame fonde, Zarasų apskrities žemės ūkio komisijos nutarimų dėl žemių, numatytų paimti į valst. žemės fondą, byloje, 1940-11-22 nutarime įrašytas buvęs 61,60 ha žemės ūkio Staniškių kaime savininkas K. V. (Pagrindas. F. R-764, ap. La, b. 82, 1. 7.), o taip pat, jog Respublikinės žemės komisijos prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos archyviniame fonde, 1944-1948 byloje, Antazavės valsčiaus ūkių, sumažintų iki 5 ha, sąraše (be datos) įrašytas žemės valdytojas K. V., Staniškių kaime valdęs 61 ha žemės (Pagrindas. F. R-61, ap.2, b. 46, l. 11.) (b.l. 15-16) neįrodo V. K. nuosavybės teisių į 61,6 ha žemės sklypą Stainiškių k., Zarasų r. atsiradimo pagrindo. To neįrodo ir byloje esantis Zarasų apskrities Antazavės valsčiaus Vykdomojo komiteto 1947-04-07 pažymėjimas (b.l.25-29). Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog, vadovaujantis LR Vyriausybės 1993-06-10 nutarimu Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“ 1.1.2. p., 1.1.4. p. nuostatomis, Lietuvos TSR (1940-1941 metais ir 1945-1948 metais) įstaigų parengti sąrašai, kuriuose nurodyta ūkininkų turėtas nuosavybės teise žemės plotas, bei Rusijos ir 1941-1945 metais Lietuvoje veikusių įstaigų sudaryti žemės rūšiavimo dokumentai laikytini papildomais žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančiais dokumentais. Net ir pripažinus galimybę žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodyti netiesioginiais įrodymais, šių įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Netiesioginių įrodymų turi būti surinkta pakankamai, t. y. tiek, kad būtų pašalinta kitų prielaidų galimybė ir liktų vienintelė galima prielaida. Byloje esant nenuginčytam oficialiam rašytiniam įrodymui – 1922-09-28 notariniam testamentui, kuris Dusetų Apylinkės Teismo Teisėjo 1936-10-23 įrašu buvo patvirtintas vykdymui, o taip pat įrodymams, kad testamente nurodyti įpėdiniai palikimą priėmė, minėti archyviniai duomenys nepaneigia, jog ginčo žemės sklypo savininkai iki 1940 m. nacionalizacijos buvo testatoriaus R. K. testamente nurodyti įpėdiniai. Teisėjų kolegija kritiškai vertina apeliacinės instancijos teisme pateiktus įrodymus - Lietuvos TSR įgaliotų pareigūnų užfiksuotus liudytojų apklausos protokolus, atsižvelgiant į tai, kad pagal LR CPK 197 str. 2 d. įtvirtintą rašytinių įrodymų vertinimo taisyklę notariniame vykdymui patvirtintame testamente kaip oficialiame rašytiniame įrodyme nurodytos aplinkybės negali būti paneigtos remiantis liudytojų parodymais. Be to, jokie teisės aktai, reglamentuojantys žemės valdymo nuosavybės teise faktą patvirtinančius įrodymus (LR Vyriausybės 1997-09-29 nutarimo dėl LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 12 p., LR Vyriausybės 1993-05-20 nutarimas Nr. 349 „Dėl kai kurių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą“, LR Vyriausybės 1993-06-10 nutarimas Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“), tarp šį faktą patvirtinančių įrodymų nenumato Lietuvos TSR įgaliotų pareigūnų 1945-1948 metais užfiksuotų liudytojų apklausos protokolų.

Žemesnės instancijos teismas

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog ieškovas E. M. neįrodė, kad jo senelis V. K. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 61,6 ha žemės sklypą Staniškių k. Zarasų r., kurį jam po savo mirties paliko R. K., dėl ko ginčijamas sprendimas atkurti nuosavybės teises į 30,8 ha žemės Stainiškių k., Zarasų r. J. S. G. ir S. K. yra teisėtas. Byloje neįrodyta, jog R. K. įpėdinė – jo žmona iš antros santuokos E. K. nepriėmė palikimo savo ir nepilnamečių vaikų vardu, o V. K. po savo tėvo R. K. mirties priėmė ne tik jam testamentu palikto turto dalį, bet visą palikimą. Teisėjų kolegija pripažįsta neįrodyta apelianto nurodomą aplinkybę, kad testamente nurodytų įpėdinių turtinė padėtis po testamento įvykdymo iki žemės nacionalizavimo pradžios galėjo pasikeisti, nes tai tėra jokiais įrodymais nepagrįsta prielaida. Tuo tarpu būtent ieškovui teko pareiga įrodyti V. K. nuosavybės teisių atsiradimo pagrindą.

Pripažinus, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimus dėl Zarasų rajono valdybos 1994-11-18 sprendimo Nr. 1188-2348 ir potvarkio 349 pirmo priedo (lentelės) 54 punkto panaikinimo, teisėjų kolegija pripažįsta, jog atsakovė J. S. G., laikydamasi įstatymų nustatytos tvarkos, turėjo teisę perleisti jai nuosavybės teise priklausiusį ginčo žemės sklypą. Daiktą perleidžiantis asmuo gali neturėti teisės perleisti daikto tik tuo atveju, jeigu jo perleidimą draudžia ar riboja imperatyviosios įstatymo nuostatos. Be to, asmuo pripažįstamas neturinčiu teisės perleisti daiktą, jeigu jo civilinės teisės ir pareigos į šį daiktą atsirado iš neteisėtų, neatitinkančių įstatymų reikalavimų administracinių aktų.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog P. M. nuosavybės teisės į pastatus buvo atkurtos Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005-11-30 įsakymu Nr. 1-641, pagrįstai konstatavo, jog sudarant 2003-02-05 pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 469 ir 2003-02-05 priėmimo–perdavimo aktą Nr. 470, atsakovė nepažeidė P. M. pirmenybės teisės pirkti parduodamą turtą laikantis tuo metu galiojusios 1994-04-26 LR Žemės įstatymo redakcijos 18 str. 4 d. nustatytos tvarkos. Dėl to šis sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms (LR CK 1.80 str.). Sandorių negaliojimo pagrindus įtvirtinti LR CK pirmosios knygos II dalies IV skyriaus normose. Apelianto nurodoma aplinkybė, jog atsakovė žinojo, kad P. M. siekia atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklype esančius pastatus, nėra pagrindas pripažinti negaliojančia ginčijamą pirkimo pardavimo sutartį, nes neatitinka sandorio negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovo reikalavimo pripažinti negaliojančia 2006-02-15 žemės sklypo dovanojimo sutartį Nr. 561 pagrįstumo, teisingai konstatavo, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu galiojusios LR Žemės įstatymo redakcijos 31 str. nustatyta pirmumo teisė pirkti parduodamą privačią žemę neapėmė pastatų savininko pirmumo teisės įsigyti tą žemę, kai sudaromas dovanojimo sandoris. Apelianto pateikti argumentai neįrodo, jog ginčijama 2006-02-15 žemės sklypo dovanojimo sutartis Nr. 561 buvo sudaryta kitam sandoriui, t.y. pirkimo-pardavimo sandoriui, pridengti, dėl ko nagrinėjamu atveju ginčijamai dovanojimo sutarčiai turėtų būti taikomos apsimestinio sandorio teisinės pasekmės (LR CK 1.87 str.). Apeliantas neįrodė, jog nagrinėjamu atveju ginčijamo sandoryje išreikšta šalių valia neatitiko tikrųjų sandorio šalių ketinimų, kurios šalys turėjo sudarydamos sandorį. Bylos duomenimis nenustatyta, kad dovanojimo sutarties sąlygos realiai nebuvo vykdomos.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas atmesdamas ieškinį teisingai aiškino ir taikė tiek materialines, tiek procesines teisės normas, tinkamai, visapusiškai ir pilnutinai ištyrė įrodymus, turinčius reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, o apeliacinio skundo argumentai nėra pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Zarasų rajono apylinkės teismo 2007-04-04 sprendimas paliekamas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus apeliacinį skundą, iš ieškovo E. M. atsakovo D. R. naudai priteistinos jo turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 98 str.). Atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, į tai, kad apeliacinės instancijos teisme buvo tiriami nauji, ieškovo iniciatyva pateikti įrodymai, prašymas tenkinamas visiškai.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 - 331 str., teismas

nutarė:

Zarasų rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui D. R. (a.k. (duomenys neskelbtini)) iš ieškovo E. M. (a.k. (duomenys neskelbtini)) 2000 Lt (du tūkstančius litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

Kolegijos pirmininkas Konstantas RamelisTeisėjai Dalia VišinskienėEgidijus Žironas