Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2012-03-22 · Administracinė byla Nr. A-502-206-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-03-22
Bylos Nr.
A-502-206-12
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00373-2011-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Dainius Raižys (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Virginija Volskienė
Pareiškėjas
Z. B.
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
Trečiasis asmuo
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Kategorijos
  • 6.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A502-206/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00373-2011-0Procesinio sprendimo kategorija 6.8 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. kovo 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,dalyvaujant pareiškėjai Z. B.,pareiškėjos atstovui adv. Tomui Bagdanskiui,atsakovo atstovei Sigitai Savickenei,trečiojo suinteresuoto asmens atstovei Gražinai Jackūnienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Z. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Z. B. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja Z. B. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2011 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. (6.5)I-548; 2) panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus Naujosios Vilnios pensijų skyriaus 2010 m. lapkričio 3 d. sprendimą Nr. 17-17-5158; 3) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyriaus Naujosios Vilnios pensijų skyrių mokėti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas nuo 2010 m. spalio 1 d.

Skunde (b. l. 1-6, 21-26) paaiškino, kad 1998 m. liepos 9 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė dokumentus, patvirtinančius darbą kenksmingomis darbo sąlygomis, ir prašymą dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas skyrimo. Negavusi informacijos apie priimtą sprendimą, pareiškėja kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, kurio darbuotoja pranešė, jog kompensacija paskirta ir bus pradėta mokėti nuo 2010 m. spalio 1 d. Taip pat buvo paaiškinta, kad likus maždaug mėnesiui iki kompensacijos mokėjimo pradžios, pareiškėja turi pateikti banko sąskaitos, į kurią bus pervedamos lėšos, numerį. Pasitikėdama VSDFV Vilniaus skyriaus darbuotoja ir visa sistema, sprendimo skirti kompensaciją ji nepaprašė. Likus kelioms savaitėms iki kompensacijos mokėjimo pradžios, Z. B. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių ir užpildė prašymą, kuriame nurodė banko sąskaitos numerį. VSDFV Vilniaus skyriaus darbuotoja prašymą priėmė tik todėl, kad kompensacija buvo skirta, taip pat informavo, kad neranda pateiktų dokumentų, todėl paprašė ateiti kitą dieną. 2010 m. rugsėjo 15 d. ta pati inspektorė pateikė pildyti dar vieną blanką, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo dar vienas prašymas skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas. 2010 m. lapkričio 6 d. pareiškėja gavo VSDFV Vilniaus skyriaus raštą ir sprendimą, nurodantį, kad išnagrinėjus pateiktus dokumentus ir atsižvelgiant į 2010 m. rugsėjo 15 d. prašymą, kompensacija neskiriama. Apie 1998 m. liepos 9 d. prašymą ir priimtą spendimą jame nebuvo užsiminta. Gavusi sprendimą neskirti kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas, pareiškėja raštu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, prašydama informuoti apie priimtą sprendimą išnagrinėjus 1998 m. liepos 9 d. prašymą bei grąžinti 1998 m. liepos 9 d. pateiktus dokumentus. VSDFV Vilniaus skyrius nurodė, kad dokumentų grąžinti negali, nes neranda bylos. Vėliau Z. B. sužinojo, kad VSDFV Vilniaus skyriaus darbuotojai bandė surinkti prarastus dokumentus, tačiau visų gauti nepavyko, todėl priėmė sprendimą neskirti kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas.

Šalies argumentai

Pareiškėja nurodė, kad atsakovas laikotarpį, kai ji dirbo Vilniaus „Dailė“ kombinate skulptūros cecho bronzos liejyklos meistre, įskaitė kaip darbą kenksmingomis darbo sąlygomis, o laikotarpį, kai dirbo Bronzos dirbinių ūkiskaitinio cecho viršininke, ne. Tame pačiame atsakyme teigiama, kad liejimo cecho, liejimo baro, padalinio viršininko pareigybė yra sąraše pareigybių, kurioms kompensacijos yra skiriamos. 1992 metais Vilniaus kombinate „Dailė“, vykdant struktūrinę reorganizaciją, buvo priimtas sprendimas bronzos liejyklą atskirti nuo skulptūros cecho ir pavadinti Bronzos dirbinių ūkiskaitiniu cechu, nekeičiant gamybos pobūdžio ir technologinių procesų. Po reorganizacijos liko ta pati bronzos liejykla, tik kitu pavadinimu. Prie 1998 m. liepos 9 d. prašymo pareiškėja buvo pridėjusi dokumentus, įrodančius, kad atskiriant bronzos liejyklą nuo skulptūros cecho į savarankišką cechą, pakeistas tik pavadinimas. Visas gamybos procesas, darbo sąlygos ir kenksmingi veiksniai, gaminama produkcija liko tie patys, kaip ir bronzos liejykloje. Vadovaujantis pateiktais dokumentais ir buvo priimtas sprendimas skirti kompensaciją. Fakto, kad jos, kompensacijos gavėjos, duomenys įrašyti į VSDFV duomenų bazę neneigia ir VSDFV. Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 267 (toliau – ir Aprašas) 4.1 ir 4.2 punkte nustatyta, kad kompensacija skiriama už darbą kenksmingose darbo sąlygose, todėl gamybinio padalinio pavadinimo pakeitimas atliekant tuos pačius darbus, kaip ir bronzos liejykloje, nėra pagrindas neskirti kompensacijos už kenksmingas darbo sąlygas. Aprašo 11 punktas aiškiai išdėsto nuostatą dėl teisės gauti kompensaciją, teigdamas, kad socialinio draudimo teritoriniai skyriai, gavę prašymą ir dokumentus dėl kompensacijos, patikrina šių dokumentų išdavimo pagrįstumą, nustato asmens teisę gauti kompensaciją ar jos dalį ir per 10 dienų nuo prašymo su visais reikiamais dokumentais gavimo raštišku sprendimu patvirtina šios teisės buvimą ar nebuvimą. Sprendimas dėl kompensacijos skyrimo buvo priimtas dar 1998 metų liepą. Tuo, kad toks sprendimas buvo priimtas ir jis buvo teigiamas, pareiškėja neabejoja, nes tai žodžiu patvirtino VSDFV Vilniaus skyriaus darbuotoja. Kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas pareiškėja negavo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus kaltės. Sprendimas neskirti kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas remiantis vien 2010 m. rugsėjo 15 d. prašymu pažeidžia teisingumo ir protingumo principus, nes prašymas ir visi reikiami dokumentai buvo pateikti dar 1998 m. liepos 9 d. Siekiant iš naujo surinkti dokumentus, patvirtinančius teisę į kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas, pareiškėja patirtų papildomų laiko ir piniginių sąnaudų.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepimas

Atsiliepime (b. l. 43-45) paaiškino, kad 2010 m. rugsėjo 15 d. gavo Z. B. prašymą skirti ir mokėti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas. Kadangi VSDFV Vilniaus skyrius nerado 1998 m. liepos 9 d. pareiškėjos pateikto prašymo skirti kompensaciją ir prie jo pridėtų dokumentų apie darbą ypatingomis sąlygomis Vilniaus „Dailė“ kombinate, dar kartą kreipėsi į uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) „Vilniaus dailė“, kurioje saugomi Vilniaus „Dailė“ kombinato archyviniai dokumentai. Buvo pareikalauti visi dokumentai apie pareiškėjos darbą ypatingomis sąlygomis 1988 – 1994 metais (įsakymai apie priėmimą į darbą, pervedimus į kitas pareigas, atleidimą iš darbo, asmeninė kortelė T-2, kurioje yra įrašai apie pareiškėjos užimamas pareigas, cechų pavadinimus ir kt.). Gavus visus reikalingus dokumentus, paaiškėjo, kad į pareiškėjos stažą kompensacijai skirti galima įskaityti laikotarpį nuo 1988 m. lapkričio 21 d. iki 1992 m. spalio 1 d., t. y. 3 metus 10 mėnesių 11 dienų, kai ji Vilniaus dailės kombinato Bronzos liejykloje ėjo meistrės pareigas, nes Sąrašo Nr. 2 XV skyriaus „Liejimo gamyba“ 1 dalies „b“ punkte įvardintos liejimo cecho viršininko, ir liejimo baro, padalinio viršininko bei meistro pareigybės. Laikotarpis nuo 1992 m. spalio 2 d. iki 1994 m. gruodžio 13 d., kuriuo pareiškėja ėjo Bronzos dirbinių ūkiskaitinio cecho viršininkės pareigas, neįskaitytas į stažą kompensacijai skirti, nes minėto cecho viršininko pareigybė nenumatyta Sąrašo Nr. 2 XV skyriaus 1 dalyje. Šiuo laikotarpiu pareiškėja darbų, įvardintų Sąraše Nr. 2, nedirbo. VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. lapkričio 3 d. priėmė sprendimą ,,Dėl atsisakymo skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas Z. B.“, nes pareiškėja neatitiko kompensacijai gauti nustatytų reikalavimų, t. y. neturėjo reikalaujamo 5 metų stažo ypatingomis darbo sąlygomis. Priimant šį sprendimą, aplinkybė, kad iš 1998 metais kompensacijai skirti pateiktų dokumentų suformuota byla nebuvo rasta, neturėjo įtakos, nes visa kompensacijai skirti reikalinga medžiaga surinkta iš naujo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime nurodė iš esmės analogiškus nesutikimo su pareiškėjos skundu argumentus (b. l. 69-71).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 6 d. sprendimu pareiškėjos Z. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas, Pensijų įstatymas) 67 straipsnio 2 dalį, teisę gauti kompensaciją turi moterys, kurios iki 1995 m. sausio 1 d. nustatytą laiką dirbo kenksmingomis darbo sąlygomis darbus, nurodytus Lietuvoje galiojančiame gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąraše Nr. 1 (toliau – ir Sąrašas Nr. l), taip pat dirbusios darbus sunkiomis sąlygomis ne mažiau kaip 5 metus 1988 – 1998 metais, nurodytus sąraše Nr. 2 (toliau – ir Sąrašas Nr. 2), patvirtintuose buvusios TSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173. Sąrašo Nr. 2 XV skyriaus „Metalo apdirbimas” 1 dalies „Liejimo gamyba“ „b“ punkte įvardytos meistro, kuris vadovavo karštų darbų barams liejimo gamyboje, ir viršininko, kuris vadovavo liejimo cechui arba vienam iš „b“ punkte nurodytų liejimo gamybos struktūrinių padalinių (lydymo, užpylimo (išpilstymo) kokilių užpylimo, liejinių terminio apdirbimo, apkapojimo, įkrovos, žemės paruošimo, formavimo, strypų, glaistymo ir apibarstymo medžiagų gamybos tikslaus liejimo modeliams ir mišinių jiems paruošimo), pareigybės. TSRS Valstybinio darbo ir darbo užmokesčio komiteto ir Visasąjunginės Centrinės Profesinių Sąjungų Tarybos Sekretoriato 1976 m. balandžio 2 d. išaiškinimo Nr. 5/8 „Dėl TSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173 patvirtintų Gamybų, cechų, profesijų ir pareigų, darbas kuriose suteikia teisę gauti valstybinę pensiją lengvatinėmis sąlygomis ir lengvatinio dydžio, sąrašų taikymo tvarkos 4 punkte nustatyta, kad tais atvejais, kai Sąrašuose Nr. l ir Nr. 2 nurodytos ne tik gamybos, bet ir tam tikri cechai, teisę į lengvatinį pensinį aprūpinimą turi darbininkai ir inžinerijos technikos darbuotojai (pagal profesijas ir pareigas), dirbantys tuose struktūriniuose padaliniuose.

Teismas nustatė, kad pareiškėja nuo 1988 m. lapkričio 21 d. iki 1992 m. spalio 1 d. Vilniaus dailės kombinate dirbo Bronzos liejykloje Skulptūros darbų cecho meistre; laikotarpiu nuo 1992 m. spalio 2 d. iki 1994 m. gruodžio 13 d. ėjo Bronzos dirbinių ūkiskaitinio cecho viršininkės pareigas. Iš Sąrašo Nr. 2 matyti, kad liejyklos meistro pareigybė yra įvardinta, o Bronzos dirbinių ūkiskaitinio cecho viršininkės pareigybė į šį sąrašą neįtraukta. Kadangi Pensijų įstatymo 67 straipsnio 2 dalyje nustatyta teisė į kompensaciją siejama su asmens darbo, dirbto kenksmingomis sąlygomis (pareigų, profesijos), įrašymu į Lietuvoje galiojančių gamybų, cechų ir profesijų Sąrašą Nr. 1 bei Sąrašą Nr. 2, o ne tik su kenksmingomis darbo sąlygomis, atsakovas pagrįstai neįtraukė pareiškėjos dirbto laikotarpio Bronzos dirbinių ūkiskaitinio cecho viršininke į darbo ypatingomis sąlygomis stažą. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog pareiškėjos 1998 m. pateiktas prašymas ir dokumentai buvo prarasti, neturi įtakos priimant sprendimą dėl teisės į kompensaciją. Bylos nagrinėjimo metu pareiškėja negalėjo pasakyti, kokio dokumento trūksta, t. y. negalėjo teigti, kad surinkti ne visi duomenys.

III.

Pareiškėja Z. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas (b. l. 137-139) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Sprendimas skirti kompensaciją buvo priimtas dar 1998 m., išnagrinėjus pareiškėjos 1998 m. liepos 9 d. pateiktus dokumentus. Kaip kompensacijos gavėja ji buvo įrašyta į VSDFV duomenų bazę, nurodant, kad kompensacija pradedama mokėti nuo 2010 m. spalio 1 d. Pareiškėjai su atsakovo atsiliepimu nebuvo pateikti priedai, kuriais atsakovas grindė savo atsikirtimus. Tuo pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 113 straipsnio 1 punktą.Teismas neatsižvelgė į tai, kad 1995 m. UAB „Vilniaus dailė“ direktoriaus patvirtintame UAB „Vilniaus dailė“ atliekamų pavojingų darbų (gamybos procesų) sąraše, nurodyta ir bronzos liejiko profesija bei įvardyti pavojingi darbai. Šis dokumentas liudija, kad po 1994 m. Bronzos liejyklą pavadinus Bronzos dirbinių ūkiskaitiniu cechu liko tie patys liejimo darbai.Posėdžio metu pareiškėja pateikė teismui dokumentus, įrodančius, kad ir po 1992 m. bronzos liejyklą pavadinus Ūkiskaitiniu bronzos dirbinių cechu, liejykla de facto ir liko bronzos liejykla, su tuo pačiu technologiniu procesu ir tais pačiais darbais. Taigi darbo kenksmingomis sąlygomis faktas yra patvirtintas. Atleidžiant pareiškėją iš darbo 1997 m. vasario 14 d. įsakyme Nr. 26-p jos pareigybė buvo įvardyta „Bronzos liejyklos vadovę Z. B. <...>“.Praėjus daugiau kaip 21 m. po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, VSDFV priima sprendimus vadovaudamasi 1956 m. rugpjūčio 2 d. ir 1976 m. balandžio 2 d. neegzistuojančios valstybės, t. y. TSRS, priimtais norminiais aktais, surašytais rusų kalba ir viešai neprieinamais.

Atsiliepimas

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius ir trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepimuose prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 154-157).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Administracinis ginčas kilo dėl 2011 m. sausio 24 d. sprendimo ir 2010 m. lapkričio 3 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo įpareigojimo atlikti atitinkamus veiksmus, todėl inter alia turi būti tiriama ir vertinama, ar pareiškėjas turi teisę reikalauti, idant atsakovas atliktų tokius veiksmus, ir ar atsakovas turi kompetenciją ir pareigą juos atlikti.

Pagal Pensijų įstatymą, teisę gauti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas turi nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai, išdirbę šio įstatymo 67 straipsnio 2–4 dalyse ir Tvarkos aprašo 6.1–6.9 punktuose nustatytą laiką arba ne mažiau kaip pusę šio laiko minėto įstatymo 67 straipsnio 5 dalyje ir Tvarkos aprašo priede nurodytu laikotarpiu. Vyrams, dirbusiems ne mažiau kaip 12,5 metų, o moterims – ne mažiau kaip 10 metų kitus darbus sunkiomis darbo sąlygomis, numatytus Sąraše Nr. 2, tokios kompensacijos skiriamos ir mokamos pagal Pensijų įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 2 punktą už 5 metus. Teisę gauti kompensaciją turi moterys, kurios iki 1995 m. sausio 1 d. nustatytą laiką dirbo kenksmingomis darbo sąlygomis darbus, nurodytus Lietuvoje galiojančiame gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąraše Nr. 1, taip pat dirbusios darbus sunkiomis sąlygomis ne mažiau kaip 5 metus 1988 – 1998 metais, nurodytus sąraše Nr. 2, patvirtintuose buvusios TSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173. Sąrašo Nr. 2 XV skyriaus „Metalo apdirbimas” 1 dalies „Liejimo gamyba“ „b“ punkte įvardytos meistro, kuris vadovavo karštų darbų barams liejimo gamyboje, ir viršininko, kuris vadovavo liejimo cechui arba vienam iš „b“ punkte nurodytų liejimo gamybos struktūrinių padalinių (lydymo, užpylimo (išpilstymo) kokilių užpylimo, liejinių terminio apdirbimo, apkapojimo, įkrovos, žemės paruošimo, formavimo, strypų, glaistymo ir apibarstymo medžiagų gamybos tikslaus liejimo modeliams ir mišinių jiems paruošimo), pareigybės.

Šalys skirtingai vertina pareiškėjos darbo pobūdį 1992 m. spalio 2 d. – 1994 m. gruodžio 13 d. laikotarpiu, kuomet ji dirbo Vilniaus dailės kombinato Bronzos dirbinių ūkiskaitinio cecho viršininke.

Pareiškėja tvirtino, kad jos darbo pobūdis ir funkcijos tiek dirbant Bronzos liejykloje meistrės pareigose tiek Bronzos dirbinių ūkiskaitinio cecho viršininke išliko tokie patys. Byloje esantis UAB „Vilniaus dailė“ 2011 m. balandžio 12 d. raštas (b.l. 101) patvirtina, kad Bronzos dirbinių ūkiskaitiniame ceche po 1992 m., atskyrus bronzos liejyklą nuo Skulptūros cecho, darbų pobūdis ir technologiniai procesai liko tie patys, kaip buvo Skulptūros cecho bronzos liejykloje. Iš Vilniaus kombinato „Dailė“ etatų ir darbuotojų sąrašo (b.l. 112-116) matyti, kad nuo 1992 m. spalio 1d. Bronzos dirbinių ūkiskaitiniame ceche dirbo vienas asmuo – viršininkė Z. B.. Taigi, byloje surinkti ir įvertinti įrodymai duoda pagrindą išvadai, kad pareiškėja ir po 1992 m. spalio 2 d. dirbo tokį pat darbą, kaip Vilniaus dailės kombinato Bronzos liejykloje.

Todėl įvertinus visas reikšmingas ginčui aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėja, nuo 1988 m. lapkričio 21 d. iki 1992 m. spalio 1 d., kai ji Vilniaus dailės kombinato Bronzos liejykloje ėjo meistrės pareigas, ir nuo 1992 m. spalio 2 d. iki 1994 m. gruodžio 13 d. dirbdama Vilniaus dailės kombinato Bronzos dirbinių ūkiskaitinio cecho viršininke, ilgiau kaip 5 metus dirbo Sąraše Nr. 2 išvardintus darbus, kas suteikia jai teisę į kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas.

Dėl paminėto pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, o nauju sprendimu pareiškėjos skundas tenkinamas pilnai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjos Z. B. apeliacinį skundą tenkinti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 6 d. sprendimą panaikinti.

Pareiškėjos Z. B. skundą tenkinti. Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2011 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. (6.5)I-548 ir VSDFV Vilniaus skyriaus Naujosios Vilnios pensijų skyriaus 2010 m. lapkričio 3 d. sprendimą Nr. 17-17-5158. Įpareigoti VSDFV Vilniaus skyriaus Naujosios Vilnios pensijų skyrių mokėti pareiškėjai Z. B. kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas nuo 2010 m. spalio 1 d.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Artūras DrigotasDainius RaižysVirginija Volskienė