- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-30
- Bylos Nr.
- 2A-1086-560/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-02173-2011-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Dalia Kačinskienė, Dainius Rinkevičius
- Atsakovas
- AB „Lietuvos draudimas“
- Ieškovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdos Janovičienės, Dalios Kačinskienės ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. liepos 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas VSDFV Klaipėdos skyrius pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ 7 585,37 Lt žalos atlyginimo. Nurodė, kad 2006-07-20 įvyko autoįvykis, kurio metu patyrė traumą M. M.. Dėl patirtų sužalojiomų ji neteko 50 procentų nedarbingumo. Už laikotarpį nuo 2008-06-25 iki 2011-03-31 ieškovas išmokėjo M. M. 7 585,37 Lt netekto darbingumo pensijos. Dėl M. M. sužalojimo teismo nuosprendžiu kaltu pripažintas A. L., kurio atsakomybę apdraudė atsakovas AB „Lietuvos draudimas“. Ieškovas, išmokėję M. M. netekto darbingumo pensiją, kreipėsi į atsakovą dėl žalos atlyginimo, tačiau atsakovas pretenzijos netenkino, todėl ieškovas prašo nurodomą žalą priteisti iš atsakovo.
Atsiliepimas
Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kurį prašė atmesti. Atsakovas neginčijo autoįvykio fakto, neginčijo, kad vairuotojo, padariusio autoįvykį atsakomybė buvo apdrausta draudimo bendrovėje AB „Lietuvos draudimas“, neginčijo ieškovo išmokėtos netekto darbingumo pensijos nukentėjusiai M. M. dydžio. Nesutiko su ieškiniu, nes mano, kad ieškovas yra preleidęs nustatytus terminus (pretenzijai pareikšti, ieškinio senaties terminą), todėl neturi teisės į reikalavimo tenkinimą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2011-07-26 sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė iš AB „Lietuvos draudimas“ 7 585,37 Lt VSDFV Klaipėdos skyriaus naudai. Nurodė, kad pagal LR CK 6.290 str. 3 d., draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį. Byloje nėra jokių duomenų, kad autoįvykio kaltininkas A. L. atlygino ieškovui žalą, padarytą dėl M. M. išmokėtos pensijos išmokos, todėl teismas konstatavo, kad ieškovas turi teisę į atgręžtinio reikalavimo tenkinimą. Tokia teisė nesukuria tarp ginčo šalių draudimo santykių, o šiuo atveju atsakovo atsakomybė yra kildinama ne draudimo sutarties pagrindu, bet iš A. L. padarytos žalos atlyginimo, todėl, teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje netaikytinas LR CK 1.125 str. 7 d. numatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Teismas laikė, kad ginčo atveju yra taikomos LR CK 1.125 str. 8 d. nuostatos, bei konstatavo, kad ieškovas nėra praleidęs sutrumpinto trijų metų ieškinio senaties termino, kadangi teismas laikė ieškinio senaties termino eigos pradžią nuo 2008-06-25, t. y. nuo išmokėtos pirmosios netekto darbingumo pensijos išmokos. Dėl šių aplinkybių teismas netaikė LR CK 2.131 str. 1 d. nustatytos pasekmės bei remdamasis LR CK 6.263 str. 3 d., 6.290 str. 1 ir 3 d., Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (TPSVCAPDĮ) 19 str. 10 d. nuostatomis, ieškovo ieškinį tenkino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011-07-26 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodė, kad teismas netinkamai kvalifikavo ieškovo i atsakovo teisinius santykius. Pažymėjo, kad pagal LR CK 1.3 str. 2 d. nuostatas, jeigu yra CK ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos CK normos išskyrus atvejus, kai šis kodeksas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms. LR CK 6.254 str. 1 d., 6.988 str. 3 d., 6.1018 str. analizė rodo, kad tik draudimo sutartinius santykius reglamentuojančios teisės normos ir draudimo sutartis nustato, kokią žalą ir kokia apimtimi atlygina draudikas, tai reiškia, kad draudiko pareigų apimtis nustatoma ne pagal deliktinės atsakomybės taisykles, o pagal teisės normas, reglamentuojančias draudimo santykius, taip pat pagal draudimo sutartį. Dėl šių aplinkybių teismo išvados, anot apelianto, kad tarp šalių susiklostė žalos atlyginimo, o ne draudimo teisiniai santykiai ir LR CK 1.125 str. 8 d. nustatytas terminas nėra praleistas, yra nepagrįstos. Apelianto įsitikinimu, tarp ieškovo ir atsakovo susiklostė (tęsėsi) draudimo santykiai, atsiradę tarp AB „Lietuvos draudimas“ ir nukentėjusiosios M. M.. Taip pat apelianto įsitikinimu, teismas netinkamai kvalifikavo draudiko prievolę kaip kylančią iš regreso santykių. Pasak apelianto, ieškovo reikalavimo teisė kyla iš subrogacijos. Ieškovui išmokėjus nedarbingumo pensiją nukentėjusiajai M. M. ir įstojus į toliau besitęsiančią prievolę, nauja prievolė neatsirado, tik senojoje pasikeitė šalys, todėl teismas nepagrįstai tarp šalių susiklosčiusius santykius kvalifikavo kaip deliktinius. Dėl šių aplinkybių taip pat senaties termino eiga nebuvo atnaujinta ir ieškovui galiojo tos pačios senaties skaičiavimo taisyklės, kurios būtų taikomos ieškovei reiškiant reikalavimus įvykio kaltininkui ar jo draudikui. Remiantis išdėstytu, apeliantas teigia, kad teismas turėjo taikyti ne CK 1.127 str. 3 d, o 1.128 str. ir 127 str. 1 d. Be paminėto, apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas nevertino įstatymo nustatytų pretenzijų pareiškimo terminų praleidimo fakto. Pažymėjo, jog TPSVCAPDĮ 16 str. 4 d. numatyti terminai pretenzijai pareikšti, kuriuos praleido ieškovas, yra naikinamieji ir jiems pasibaigus išnyksta draudiko pareiga išmokėti draudimo išmoką. Šių aplinkybių teismas visiškai nevertino, dėl jų nepasisakė. Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas netinkamai pritaikė ir apskaičiavo ieškinio senaties terminą. Pažymėjo, kad praleistų senaties terminų atnaujinimas vertintinas kaip stabilumo ir teisėtų lūkesčių pažeidimas, kurie pateisinami ir galimi tik išimtiniais atvejais. Kadangi eismo įvykis įvyko 2006-07-20, o ieškovas į atsakovą dėl žalos atlyginimo kreipėsi tik 2011-02-24, t.y. praėjus beveik 4 metams nuo eismo įvykio, dėl kurio atsirado žala, akivaizdu, jog teismo nurodomas 3 metų terminas yra praleistas. Teismas nesprendė praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimo, tik nepagrįstai pripažino jį nepraleistu. Dėl patirtų nuostolių atlyginimo kreipianti praėjus 4 metams nuo eismo įvykio ir 2,5 metų nuo sprendimo išmokėti nedarbingumo pensiją, ieškovas nesielgė kaip apdairus ir rūpestingas asmuo. Atnaujinti praleistą terminą nėra priežasčių, o atsakovas atnaujinti ieškinio senatį neprašo, todėl skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas. Be to, apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas nukrypo nuo LAT formuojamos praktikos, nesivadovavo Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalgoje AC-34-1 (Teismų praktika Nr. 34) pateiktais išaiškinimais, LAT 3K-3-100/2011 nutartimi.
Atsiliepimas
Ieškovas VSDFV Klaipėdos skyrius pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kurį prašė atmesti. Nurodė, kad pagal LR valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 str., CK 6.290 str. 3 d., 1.125 str. 8 d., 1.127 str. 4 d. nuostatas draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį. Teismas teisingai nurodė, kad šio ginčo atveju ieškinio senaties termino pradžia yra 2008-06-25, t.y. ieškovui pradėjus mokėti netekto darbingumo pensiją nukentėjusiajai M. M.. Be to, teismas teisingai nurodė, kad atgręžtinio reikalavimo teisė nesukuria tarp ginčo šalių draudimo santykių, jų tokie santykiai nesieja. Atsakovo atsakomybė kildinama ne draudimo sutarties pagrindu, o iš A. L. padarytos žalos atlyginimo, todėl ginčo sprendimui negali būti taikomos CK 1.125 str. 7 d. nuostatos, o turi būti taikoma CK 1.125 str. 8 d. Taip pat atsakovas mano, kad apelianto teiginys, jog teismas, priimdamas sprendimą, nukrypo nuo LAT formuojamos praktikos, yra nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje iš esmės priėmė teisėtą sprendimą patenkinti VSDFV Klaipėdos skyriaus ieškinį. Apeliaciniame skunde išdėstyti atsakovo teiginiai nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo.
Byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad 2006-07-20 apie 16:00 val. Šilalės r. Pagrybio k. teritorijoje magistralės Vilnius-Kaunas-Klaipėda 221 kilometre įvyko eismo įvykis, kurio metu, susidūrus A. L. vairuojamam automobiliui Mercedes Benz, v.n. (duomenys neskelbtini) ir M. M. vairuojamam automobiliui Audi 100, v.n. (duomenys neskelbtini) buvo sužalota M. M.. 2008-12-04 Šilalės apylinkės teismo nuosprendžiu dėl eismo įvykio kaltu buvo pripažintas A. L., kurio civilinę atsakomybę įvykio metu buvo apdraudęs atsakovas AB „Lietuvos draudimas“. Dėl autoįvykio metu padarytų M. M. sužalojimų nukentėjusiajai nustatytas 50 proc. netekto darbingumo lygis, nuo 2008-06-25 jai paskirta ir mokama netekto darbingumo pensija. Per laikotarpį nuo 2008-06-25 iki 2011-03-31 M. M. ieškovas VSDFV Klaipėdos skyrius išmokėjo 7 585,37 Lt netekto darbingumo pensijos. Šią sumą ieškovas VSDFV Klaipėdos skyrius reikalauja priteisti iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“, kuris įvykio metu buvo apdraudęs įvykio kaltininko A. L. civilinę atsakomybę.
Byloje tarp šalių nėra ginčo dėl įvykusio eismo įvykio, kaltininko, dėl to, jog vairuotojo, padariusio eismo įvykį, civilinę atsakomybę tuo metu buvo apdraudęs atsakovas AB „Lietuvos draudimas“, nėra ginčo dėl M. M. padarytų sužalojimų, netekto darbingumo lygio, ieškovo nukentėjusiajai M. M. išmokėtos pensijos dydžio, jos paskaičiavimo pagrįstumo. Nagrinėjamoje byloje tarp šalių ginčas pagrinde kilo dėl to, ar nagrinėjamu atveju tarp šalių susiklostė žalos atlyginimo (deliktiniai) ar draudimo teisiniai santykiai, ar ieškovui reikalavimo teisės į išmokėtą pensiją perėjo regreso ar subrogacijos būdu, ar šioje byloje taikytini TPVCAPDĮ 16 str. 4 d. numatyti terminai, ar ieškovas yra praleidę ieškinio senaties terminą.
Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-10 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2006, bei laikė, kad šalių nesiejo draudiminiai teisiniai santykiai, kad atsakovo atsakomybė kildinama ne draudimo sutarties pagrindu, bet iš A. L. padarytos žalos atlyginimo, kad ieškovas yra įgijęs regreso teisę, kad byloje nėra taikomas LR CK 1.125 str. 7 d. numatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, o turi būti taikomas CK 1.125 str. 8 d. numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, kurio ieškovas nėra praleidęs. Su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis apeliacinės instancijos teismo kolegija negali pilnai sutikti.
Pažymėtina, kad teismų praktika bylose, susijusiose su privalomojo transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo teisiniais santykiais kito. Naujausios teismų praktikos tendencijos šioje srityje apžvelgtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 29 d. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalgoje (paskelbta biuletenyje „Teismų praktika“ Nr. 34), kurioje be kita ko nurodoma, kad įvykus draudžiamajam įvykiui, dėl kurio transporto priemonės valdytojui atsiranda civilinė atsakomybė, draudiko kaip skolininko statusas grindžiamas ne civilinės deliktinės atsakomybės teisiniais santykiais, o sutartiniais privalomojo civilinės atsakomybės draudimo santykiais. Draudiko pareiga išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiam reiškia sutartinių įsipareigojimų, kylančių iš privalomai sudarytos civilinės atsakomybės draudimo sutarties, vykdymą. Reiškiant reikalavimus draudimo kompanijai, kaip žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės draudikui, nukentėję asmenys (ar jų teises perėmę asmenys) tai daro TPVCAPDĮ pagrindu (TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalis). Nukentėjusio asmens (ar jo teisių perėmėjo, taip pat ir socialinį draudimą mokančių asmenų) reikalavimo teisės į atsakingą už žalą asmenį ir draudiką atsiranda dviem savarankiškais pagrindais, atitinkamai delikto ir civilinės atsakomybės draudimo sutarties. Iš privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties atsiradusi prievolė yra vykdytina pirmiau nei deliktinė (subsidiarus santykis), tai reiškia, jog nukentėjusysis pirmiausia savo reikalavimą turi tenkinti iš draudiko, nepriklausomai nuo to, kokiomis aplinkybėmis nukentėjusiajam yra padaryta žala. Taigi, tais atvejais, kai socialinio draudimo išmokas mokantys subjektai iš atsakingo draudiko siekia prisiteisti nukentėjusiam trečiajam asmeniui išmokėtas socialinio draudimo išmokas (CK 6.290 str. straipsnio 3 dalis, TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalis), tarp šių šalių susiklosto ne deliktiniai santykiai, o draudimo teisiniai santykiai (CK 1.125 str. 7 d.). Socialinio draudimo išmokas mokančių subjektų reikalavimai atsakingam draudikui tenkinami įstatymo ir TPVCAPD sutarties pagrindu. Tačiau tais atvejais, kai toks ieškovas negali patenkinti savo reikalavimo iš pagrindinio skolininko, arba atsakingo draudiko nesama, socialinio draudimo išmokas sumokėję subjektai reikalavimą gali reikšti ir eismo įvykio kaltininkui. Toks reikalavimas grindžiamas deliktiniais santykiais, kuriems taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Iš paminėto darytina išvada, kad šalis nagrinėjamu atveju sieja ne deliktiniai teisiniai santykiai, kaip tą neteisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, o draudimo teisiniai santykiai. Ieškovo reikalavimo teisė atsirado subrogacijos pagrindu. Tačiau, net ir konstatavus, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, nėra pagrindo skundžiamą sprendimą naikinti, nes teismo sprendimas visiškai patenkinti ieškinį iš esmės yra teisingas (LR CPK 328 str.).
Nesutiktina su apelianto teiginiais, kad nagrinėjamoje byloje turėjo būti taikomos TVPCAPDĮ 16 str. 4 d. nuostatos bei iš to kylantys padariniai. Pažymėtina, kad svarbią reikšmę TPVCAPD draudimo sutartimi suteikiamos draudimo apsaugos galiojimui turi draudiko informavimas apie draudžiamąjį įvykį kaip apie draudimo sutartimi prisiimtos rizikos atsiradimą. Minėtoje normoje nustatyti terminai yra nustatyti teisinio apibrėžtumo bei aiškumo tikslais ir yra reikšmingi nustatant, ar draudikas turi pareigą išmokėti draudimo išmoką, t.y. draudimo apsaugos galiojimą. Pagal esamą praktiką, praleidęs įstatyme nustatytus terminus pretenzijai pateikti nukentėjusysis ir transporto priemonės valdytojas praranda draudimo apsaugą, nebent draudikas apie draudžiamąjį įvykį buvo informuotas draudėjo arba kaltininko ar transporto priemonės valdytojo. Taigi, kolegijos vertinimu, būtina atsižvelgti ne tik į tai, kada žalos atlyginimo reikalaujantis asmuo pareiškė pretenziją draudikui, bet ir į tai, ar draudikas kitais būdais apie įvykį buvo informuotas nepažeidžiant TVPCAPDĮ 16 str. 4 d. numatytų terminų. Nors byloje nėra pateikta pakankamai informacijos, kada atsakovas buvo informuotas apie įvykusį eismo įvykį, kurio metu buvo sužalota M. M., tačiau remiantis vien Šilalės rajono apylinkės teismo 2008-12-04 nuosprendžiu, iš kurio seka, kad baudžiamojoje byloje AB „Lietuvos draudimas“ buvo patrauktas civiliniu atsakovu, jam atstovavo bei teikė paaiškinimus G. T., darytina išvada, kad apie eismo įvykį atsakovas buvo informuotas nepažeidžiant TVPCAPDĮ 16 str. 4 d. numatytų terminų. Pažymėtina, kad minimoje įstatymo nuostatoje nurodyti terminai nėra ieškinio senaties terminai.
Kaip minėta, tarp ginčo šalių yra susiklostę draudiminiai teisiniai santykiai, kuriems taikomas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas (LR CK 125 str. 7 d.). Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto nuomone, kad ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo tada, kai įvyko eismo įvykis (2006-07-20) arba nuo tada, kai ieškovas pradėjo mokėti M. M. pensiją (2008-09-25). LR CK 1.127 str. 1 d. numatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kuria asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Iš bylos medžiagos seka, kad ieškovas 2011-02-24 kreipėsi į atsakovą dėl žalos atlyginimo, o atsakovas 2011-03-16 raštu, kurį ieškovas gavo 2011-03-21, atsisakė išmokėti prašomą sumą. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas prasidėjo atsakovui atsisakius mokėti išmoką pagal ieškovo reikalavimą, t.y. ieškovui gavus atsakovo 2011-03-16 raštą (b.l. 19). Ieškovui pareiškus ieškinį 2011-04-26, konstatuotina, kad nebuvo praleistas ieškinio senaties terminas.
Remiantis aukščiau išdėstytu bei atsižvelgiant į tai, kad byloje nebuvo ginčijamas prašomos priteisti žalos faktas, jos dydis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija laiko, kad skundžiamu sprendimu buvo pagrįstai patenkintas ieškinys, priteisiant iš atsakovo ieškovo naudai 7 585,37 Lt.
Taigi, teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. liepos 26 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ar keičiamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p. teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. liepos 26 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.