- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-01-26
- Bylos Nr.
- 2A-305-658/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-19-3-00053-2011-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nerijus Meilutis (pran.), Arūnas Rudzinskas, Neringa Venckienė
- Ieškovas
- Č. V.
- Atsakovas
- A. S.
- Kategorijos
- 11.9.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš šios kolegijos pirmininko ir pranešėjo Nerijaus Meilučio, kolegijos teisėjų Arūno Rudzinsko ir Neringos Venckienės apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2A-305-658/2012 pagal apelianto - ieškovo Č. V. apeliacinį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-141-670/2011 pagal ieškovo - Č. V. patikslintą ieškinį atsakovui – A. S. IĮ dėl neteisėto atleidimo iš darbo, neišmokėto darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo bei patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Jurbarko rajono apylinkės teismas 2011 m. spalio 10 d. sprendimu atsisakė tenkinti ieškovo - Č. V. patikslintą ieškinį, kuriuo ieškovas prašė pripažinti neteisėtu jo atleidimą iš darbo atsakovo įmonėje ir grąžinti jį į darbą; priteisti ieškovo naudai jam atleidimo iš darbo dieną priklausančią ir nesumokėtą 1119,50 Lt dienpinigių sumą už paskutinę komandiruotę į Ispaniją, 3071,34 Lt dydžio kompensaciją už uždelstą atsiskaityti laiką nuo ieškovo atleidimo iš darbo iki patikslinto ieškinio pateikimo dienos, 3382,21 Lt delspinigių už laiku nesumokėtus dienpinigius vykstant į komandiruotes užsienio valstybėse, 148,12 Lt delspinigių už laiku nesumokėtą darbo užmokestį iki atleidimo iš darbo dienos, priteisti 10 000 Lt ieškovo patirtai neturtinei žalai atlyginti bei priteisti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Jurbarko rajono apylinkės teismas skundžiamu 2011 m. spalio 10 d. sprendimu ieškovo patikslintą ieškinį atsisakė patenkinti ir savo sprendimą motyvavo tuo, kad ieškovas iš darbo buvo atleistas teisėtai, t. y. remiantis jo paties pateiktu prašymu, kurio jis per tris dienas neatsiėmė. Taigi, išreikštos valios būti atleistam iš darbo ieškovas neatšaukė. Jokių įrodymų, kad valia būti atleistam iš darbo buvo pareikšta psichologinio spaudimo, kurį darė atsakovas, įtakoje ir neatitiko vidinės ieškovo valios, ieškovas nepateikė. Be to, su ieškiniu į teismą ieškovas kreipėsi praleidęs Lietuvos Respublikos darbo kodekso 297 str. 1 d. numatytą sutrumpintą vieno mėnesio ieškinio senaties terminą, svarbių termino praleidimo priežasčių nenurodė, o atsakovas prašo taikyti ieškinio senaties praleidimo teisines pasekmes. Atsisakydamas tenkinti reikalavimą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir grąžinimo į darbą dėl to, kad praleistas ieškinio senaties terminas, pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad visi pagrįsti turtiniai reikalavimai bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu jau yra įvykdyti, todėl detaliau neanalizuotini. Nors ieškovas nurodo, kad 2010-08-11 kasos išlaidų orderio nepasirašė ir pinigų negavo, jokių įrodymų, kad minėtos dienos kasos išlaidų orderis Nr. 271 yra suklastotas, ieškovas nepateikė. Vadinasi, kol dokumentas įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažintas negaliojančiu, jis galioja ir todėl teismas juo remiasi. Reikalavimą priteisti neturtinės žalos, kurią ieškovas patyrė dėl atleidimo iš darbo, atlyginimą pirmosios instancijos teismas laikė esant nepagrįstą jokiais įrodymais. Teismas pažymėjo, kad nustatant neturtinės žalos dydį darbuotojų teisių pažeidimo bylose inter alia turi būti vertinamos darbo santykius apibūdinančios reikšmingos aplinkybės: darbo santykių trukmė, darbuotojui skirtos nuobaudos, teisių pažeidimo aplinkybės ir padariniai, teismo taikytos kitos pažeistų teisių gynimo priemonės, jų pakankamumas pažeistos teisėms atkurti ir kt. Kadangi ieškovo atleidimą iš darbo pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas pripažino teisėtu, sprendė, jog neturtinės žalos atlyginimas nepriteistinas, nes beveik kiekvienu atveju atleidžiant iš darbo, nors tai būtų daroma ir paties darbuotojo noru, yra patiriamas stresas, vienoks ar kitoks išgyvenimas.
Šalies argumentai
Apeliantas – ieškovas Č. V. su šiuo pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, laiko jį neteisėtu ir nepagrįstu ir skundu prašo apeliacinės instancijos teismą jį panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinys būtų patenkintas, o būtent: ieškovo atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu ir ieškovas sugrąžintas į darbą; jo naudai priteista 1119,50 Lt dienpinigių už paskutinę komandiruotę, 3071,34 Lt kompensacija už uždelstą atsiskaityti laiką nuo ieškovo atleidimo iš darbo dienos iki patikslinto ieškinio pateikimo dienos, 3382,21 Lt delspinigių už laiku nesumokėtus dienpinigius vykstant į komandiruotes užsienio valstybėse, 148,12 Lt delspinigių už laiku nesumokėtą darbo užmokestį, 10 000 Lt dydžio ieškovo patirtos neturtinės žalos atlyginimo , 1210 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo bei bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą. Be to, apeliantas (ieškovas) prašo spręsti klausimą dėl kreipimosi į kompetentingus teisėsaugos institucijų subjektus dėl galimo oficialaus dokumento, t. y., 2010-08-11 kasos išlaidų orderio Nr. 271, suklastojimo. Apeliacinį skundą apeliantas (ieškovas) grindžia šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį. Atsakovui prašant, pirmosios instancijos teismas ieškinio senaties praleidimo teisines pasekmes taikė visų ieškovo pareikštų ieškininių reikalavimų atžvilgiu, nors pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 297 str. 1 d. sutrumpintas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas yra taikomas tik reikalavimams, susijusiems su nesutikimu dėl būtinųjų darbo sąlygų pakeitimu, nušalinimu nuo darbo darbdavio iniciatyva ar atleidimu iš darbo. Be to, ir atsakovas ieškinio senaties praleidimo teisines pasekmes prašė taikyti ieškinio dalyje dėl atleidimo iš darbo pripažinimo negaliojančiu bei ieškovo grąžinimo į darbą.
2. Teismas formaliais pagrindais netenkino ieškovo reiškiamo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nors posėdžio metu ieškovas detalizavo tai, kaip pasireiškė jam daromas psichologinis spaudimas bei dėl atsakovo kaltės patirti išgyvenimai, o būtent: dėl neteisėto atleidimo iš darbo, o taip pat dėl žinios, jog atsakovui pavėluotai apdraudus ieškovo sveikatą, draudimo bendrovė neatlygins ieškovui Prancūzijoje suteiktos medicininės pagalbos išlaidų, dėl pablogėjusios šeimos finansinės padėties ieškovas patyrė įtampą, nerimą; konfliktinė situacija su atsakovu turėjo įtakos ieškovo reputacijai, kadangi ieškovas gyvena mažame mieste, todėl minėtas konfliktas su atsakovu turėjo ir turi įtakos susirandant kitą darbą, apsunkina naujo darbo paieškas, o tai sukelia ieškovui stresą bei psichologinį nerimą.
3. Pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, t. y. netinkamai taikė civilines procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir jų vertinimą, o taip pat neatsižvelgė į proceso įstatymuose numatytą aktyvų teismo vaidmenį nagrinėjant darbo ginčus ir bylos nagrinėjimo metu liko pasyvus. O būtent pirmosios instancijos teismas vadovavosi kritiškai vertintinu, nepatikimu ir galimai suklastotu atsakovo pateiktu finansiniu dokumentu, nepaisė ieškovo nurodytų aplinkybių ir pareikšto prašymo kreiptis į teisėsaugos institucijas. Teismas visiškai nesinaudojo bylose dėl darbo teisinių santykių suteiktomis galimybėmis ex officio rinkti įrodymus, išeiti už pareikštų ieškininių reikalavimų ribų, taikyti alternatyvius subjektinių teisių gynybos būdus, nepaskirstė įrodinėjimo naštos (onus probandi) taip, kad didesnė šios naštos dalis tektų atsakovui ir tokiu būdu būtų efektyviau ginamas ieškovas (darbuotojas), kuris yra socialiniu požiūriu silpnesnė darbo teisinių santykių šalis.
4. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra tinkamai nemotyvuotas, todėl laikytinas nepagrįstu ir neteisėtu; sprendime visiškai nepasisakyta dėl to, kodėl atsisakoma tenkinti ieškovo reikalavimus dėl jam neišmokėtų su darbo teisiniais santykiais susijusių išmokų. Teismo sprendime yra tik formaliai ir abstrakčiai nurodoma, jog visi pagrįsti turtiniai reikalavimai bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu jau yra įvykdyti. Iš tiesų, šių ieškovo pareikštų reikalavimų teismas visiškai nevertino ir nesprendė ar jie yra teisėti ir pagrįsti, netyrė aplinkybių, kurias ieškovas savo ieškinyje nurodė kaip faktinį ieškinio pagrindą, sprendime nenurodė, kuriais įrodymais remdamasis priėjo išvados, kad pagrįsti turtiniai reikalavimai bylos nagrinėjimo teisme metu jau yra įvykdyti. Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be motyvų, todėl absoliučiai negaliojantis.
Atsiliepimas
Atsakovas – A. S. IĮ pateiktu atsiliepimu į apelianto (ieškovo) apeliacinį skundą prašo šio skundo netenkinti. Atsakovas nurodo, kad:
1. Teismas pagrįstai pareikštiems reikalavimams taikė sutrumpintą vieno mėnesio ieškinio senaties terminą, o jokių priežasčių, kurios sudarytų pagrindą šiam terminui atnaujinti ieškovas teismo posėdyje nenurodė; inter alia neįrodė ir ieškinyje nurodytos aplinkybės apie jam atsakovo darytą psichologinį spaudimą;
2. Teismas pagrįstai atsisakė priteisti ieškovui neturtinės žalos atlyginimą, nes tokios žalos ieškovas nepatyrė. Tikrovės neatitinka ieškovo nurodymas, kad jam darytą psichologinį spaudimą bei patirtus išgyvenimus ieškovas detalizavo teismo posėdžio metu;
3. Nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas buvo aktyvus, išreikalavo iš atsakovo papildomus dokumentus. Ieškovo motyvas, jog teismas be pagrindo neišreikalavo tachografų parodymų yra atmestinas. Į teismo reikalavimą pateikti minėtus duomenis, atsakovas paaiškino, kad tokie parodymai yra saugomi šešis mėnesius, o paskutiniųjų parodymų ieškovas pats nepateikė darbdaviui.
4. Teismas sprendime pasisakė dėl visų ieškovo pareikštų reikalavimų ir nurodė, kodėl jie yra atmestini. Teismas teisingai nurodė, kad visi turtiniai reikalavimai yra įvykdyti, nes atsakovas juos įvykdė savanoriškai.
Žodinio proceso tvarka nagrinėjant apeliacinį skundą, apeliantas (ieškovas) Č. V. skundą palaikė; tvirtino, kad iš darbo jis buvo atleistas neteisėtai; paaiškino, kad pasibaigus jo nedarbingumui laukė telefoninio iškvietimo į darbą, todėl nesutinka su tuo, jog padarė pravaikštą. Spaudimą teikti pareiškimą dėl atleidimo iš darbo pačiam prašant, ieškovo nuomone, jam darė atsakovo įmonės vadovas, kuris reikalavo pateikti paaiškinimą dėl neatvykimo į darbą. Šį reikalavimą ieškovas suprato kaip reikalavimą rašyti pareiškimą dėl atleidimo iš darbo. Jog jo teisės esančios pažeistos ieškovas tvirtino suvokęs tuomet, kai buvo atleistas iš darbo. Ieškovas taip pat nurodė, kad į teismą jis mėginęs kreiptis iki sueinant ieškinio senačiai, tačiau jo ieškinius teismas atsisakė priimti. Ieškovas (apeliantas) taip pat nurodė, jog ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių, o būtent dėl to, jog tikėjosi, kad kilusį konfliktą su atsakovu pavyksią išspręsti taikiai, taip pat dėl savo sveikatos būklės.
Pagal pavedimą veikiantis apelianto (atsakovo) procesinis atstovas - advokatas Ž. M. teigė, kad teismas netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nes ieškovas byloje reiškė keletą savarankiškų reikalavimų, o sutrumpintas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas taikytinas tik reikalavimui pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinimo į darbą. Likusiems reikalavimams taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas. Dėl argumentų, kad kasos išlaidų orderis esantis suklastotas, apelianto (ieškovo) atstovas nurodė, kad tai esantis griežtos finansinės atsakomybės dokumentas, todėl jokios korekcijos jame esančios negalimos; tokios pinigų sumos, kuri nurodyta orderyje, ieškovas nėra gavęs.
Atsako įmonės vadovas A. S. apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad teisę žymėti pravaikštas ieškovui darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose jis turėjęs; pasibaigus nedarbingumui darbuotojas privalo atvykti į darbą; jeigu darbo nėra, vairuotojui nurodoma vykti į namus ir, kad jam bus pranešta, kuomet reikia atvykti. Dėl prašymo atleisti iš darbo pateikimo aplinkybių, atsakovo įmonės vadovas nurodė, kad surašytą prašymą ieškovas atsivežė iš namų. Dėl ieškovui išmokėtų piniginių sumų atsakovo įmonės vadovas nurodė, kad tai pagrindžiantis dokumentas yra kasos pajamų orderis, kuris pasirašytas ieškovo.
Liudytoja B. P., kuri yra atsakovo įmonės buhalterė, parodė, kad ieškovas turėjo nedarbingumo pažymėjimą, kuriam pasibaigus, ieškovas į darbą neatvyko, todėl dvi dienas darbo laiko apskaitos žiniaraštyje buvo žymimos pravaikštos. Su ieškovu buvo atsiskaityta visiškai; ieškovas pats pasirašė kasos išlaidų orderyje; tai jis padarė gavęs pinigus. Liudytoja taip pat nurodė, kad taisymą kasos išlaidų orderyje atlikusi ji; buvo padaryta automatinė klaida, todėl buvo ištaisyta data.
Motyvuojamoji dalis
Apelianto (ieškovo) – Č. V. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtina naujas sprendimas.
Dėl ieškinio senaties terminų taikymo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 39 patvirtintoje Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalgoje nurodyta, jog Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 d. 2 d. yra nustatytas bendrasis 3 metų ieškinio senaties terminas Darbo kodekso reglamentuojamiems teisiniams santykiams; DK 297 str. 1 d. nustatytas 1 mėnesio sutrumpintas ieškinio senaties terminas darbuotojo reikalavimams dėl neteisėto darbo sąlygų pakeitimo, nušalinimo nuo darbo darbdavio iniciatyva, atleidimo iš darbo (Teismų praktika, Nr. 18, p. 184-257).
Vadinasi, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Lietuvos Respublikos darbo kodekso normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, ir sutrumpintą 1 mėnesio ieškinio senaties terminą taikė visiems ieškovo pareikštiems ieškininiams reikalavimams. Įstatymas nustato baigtinį sąrašą (numerus clausus) iš darbo teisinių santykių kylančių reikalavimų, kuriems taikomas sutrumpintas 1 mėnesio ieškinio senaties terminas. Visiems likusiems iš darbo teisinių santykių kylantiems reikalavimams, taikytinas bendrasis – 3 metų ieškinio senaties terminas. Todėl dėl praleisto ieškinio senaties termino, kurio praleidimo teisines pasekmes prašė taikyti atsakovas, atsisakytina tenkinti ieškinį tik dalyje dėl ieškovo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir jo grąžinimo į pareigas. Likusiems ieškovo pareikštiems ieškininiams reikalavimams taikytinas bendrasis Darbo kodekse numatytas 3 metų ieškinio senaties terminas. Taigi, taikyti ieškinio senatį jų atžvilgiu nebuvo pagrindo.
Posėdyje išklausius šalis ir ištyrus byloje esančius įrodymus darytina išvada, kad ieškininiams reikalavimams dėl ieškovo atleidimo iš darbo atsakovo įmonėje pripažinimo neteisėtu ir ieškovo grąžinimo į darbą ieškinio senaties praleidimo teisinės pasekmės yra taikytinos. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovas pats pripažino, jog nuostata, kad jo teisės esančios pažeistos, susiformavo iš karto, kai išėjo iš darbo. Vadinasi, ieškinio senaties termino eigos pradžia reikalavimo dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir grąžinimo į jį atžvilgiu skaičiuotina nuo ieškovo atleidimo iš darbo dienos, t. y. 2010-08-03. Aplinkybės, kuriomis ieškovas motyvavo ieškinio senaties termino praleidimą, o būtent tai, kad jis tikėjosi konfliktą su atsakovu išspręsti taikiai, vėliau kreipėsi į teismą, tačiau jo ieškiniai buvo atsisakyti priimti, negali būti pripažintos svarbiomis priežastimis praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti. Imdamasis priemonių tarpusavio ginčus išspręsti derybų keliu (taikiai), asmuo privalo įvertinti tai, kad tokiu būdu nepavykus išspręsti kilusio konflikto, jis gali kreiptis į teismą procesinės teisių gynybos, tačiau ši galimybė yra apribota laiko atžvilgiu, t. y. įstatymų leidėjui nustatant atitinkamus ieškinio senaties terminus. Nesilaikant šių terminų ir priešingai šaliai prašant taikyti ieškinio senaties praleidimo teisines pasekmes, subjektinė materialinė teisė tampa teise, kuri neginama procesine (teismo) tvarka. Dėl ieškovo argumentų, kad į teismą su ieškiniu jis kreipėsi iki sueinant ieškinio senaties terminui, tačiau jo ieškiniai buvo atsisakyti priimti, pasakytina, jog ieškinio senaties termino eigą nutraukia tik tinkamas teisės į procesinę teisių gynybą įgyvendinimas, t. y. ieškinio, atitinkančio įstatyme nustatytus formos ir turinio reikalavimus, pateikimas teismui. Jeigu ieškovo paduotą ieškinį teismas atsisakė priimti, reiškia, jog ieškovas savo teisę į teisminę gynybą įgyvendino netinkamai ir tokio ieškinio pareiškimas ieškinio senaties termino eigos nenutraukė.
Dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą
Esant praleistam ieškinio senaties terminui dėl reikalavimo pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir atsakovui prašant taikyti ieškinio senatį, kolegija nevertina ieškovo iš darbo atleidimo atitikties darbo įstatymų reikalavimams, tačiau sprendžiant klausimą dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą, kurio atžvilgiu nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas, būtina įvertinti aplinkybes, kurias ieškovas nurodo kaip priežastis, dėl kurių patyrė neturtinę žalą. Tokia aplinkybe ieškovas laiko tai, kad prašymą dėl atleidimo iš darbo jis pateikė paveiktas atsakovo įmonės vadovo vartoto psichologinio smurto; taigi, jog išoriškai, t. y., surašant pareiškimą dėl atleidimo iš darbo, išreikšta valia neatitiko jo vidinės valios; valios išraiškos trūkumą nulėmė atsakovo įmonės vadovo daromas psichologinis spaudimas. Kolegijos nuomone, ieškovo išreikšta valia atleisti jį iš darbo ir jos atitikimas vidinei valiai nagrinėjamoje byloje turi būti vertinamas pagal įstatymo analogiją taikant civilinės teisės normas, reglamentuojančias valios reiškimą sudarant sandorius ir sandorių galiojimą. Aiškinantis šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas (ieškovas) pats nurodė, kad kaip reikalavimą parašyti pareiškimą dėl atleidimo iš darbo jis suprato atsakovo įmonės vadovo reikalavimą pateikti paaiškinimą dėl padarytos pravaikštos. Šį reikalavimą apeliantas (ieškovas) traktuoja kaip psichologinį spaudimą. Kolegijos nuomone, vienas iš kriterijų, kurį privalo atitikti bet kokia psichologinė prievarta (spaudimas, grasinimas) tam, kad būtų galima ją pripažinti nulėmus valios išraiškos trūkumą, yra psichologinės prievartos neteisėtumas (metus iniustus). Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad pasibaigus nedarbingumui, ieškovas neatvyko į darbą, todėl darbo apskaitos žiniaraštyje jam buvo žymima pravaikšta. Toks darbuotojo elgesys yra pagrindas taikyti jo atžvilgiu drausminę atsakomybę. Spręsdamas drausminės atsakomybės klausimus, darbdavys privalo aiškintis darbuotojo neatvykimo į darbą priežastis, padaryti išvadą, ar darbuotojas į darbą neatvyko be priežasties. Natūralu, kad šiuo tikslu iš ieškovo buvo pareikalauta paaiškinti, kokios priežastys nulėmė jo nebuvimą darbe, nes iki tol negalėjimą atvykti į darbą nulėmusi priežastis – ieškovo nedarbingumas jau buvo išnykusi. Taigi, tokiame reikalavime kolegija neįžvelgia neteisėtumo požymio ir laiko atmestinais ieškovo (apelianto) argumentus, kad pareiškimą dėl atleidimo jis parašė paveiktas psichologinio spaudimo, kas tuo pačiu reiškia, jog nėra nustatyta atsakovo neteisėtų veiksmų. Net ir tuo atveju, jei pats ieškovas klaidingai traktavo darbdavio reikalavimą paaiškinti dėl neatvykimo į darbą ir suprato jį kaip raginimą nutraukti darbo teisinius santykius, parašęs pareiškimą dėl atleidimo iš darbo, ieškovas turėjo teisę per darbo įstatymų nustatytą 3 dienų terminą jį atšaukti, tačiau to nepadarė. Vadinasi, ieškovo nurodomos aplinkybės, kurias jis tvirtina sukėlus neturtinę žalą – stresas dėl darbo teisinių santykių pasibaigimo, pablogėjusi šeimos finansinė padėtis, nerimas dėl sunkumų susirandant kitą darbą ir t. t., nebuvo nulemtos atsakovo įmonės ar šios įmonės vadovo veiksmų; tarp jų nėra priežastinio ryšio, todėl atsakovui negali kilti deliktinė atsakomybė. Taigi, ieškovo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl reikalavimo priteisti nesumokėtus dienpinigius už paskutinę komandiruotę
Apeliantas (ieškovas) apeliaciniu skundu prašo priteisti iš atsakovo įmonės jo naudai 1119,50 Lt dydžio dienpinigių sumą, kuri jam priklausanti už paskutinę komandiruotę į Ispaniją, tačiau nebuvo išmokėta. Apeliantas nurodo, jog atsakovo į civilinę bylą pateiktoje 2011-03-21 pažymoje nurodyta, jog priskaičiuoti 2878,50 Lt dienpinigiai ieškovui buvo išmokėti per du kartus: 1) 1759,00 Lt 2010-03-19 mokėjimo pavedimu; 2) 1119,50 Lt grynaisiais pinigais 2010-08-11, surašant kasos išlaidų orderį Nr. 271. Fakto dėl 1759,00 Lt dienpinigių dalies išmokėjimo ieškovas nurodo neginčijantis. Ginčas kylantis dėl 1119,50 Lt dienpinigių dalies, kadangi ieškovui ši suma grynaisiais pinigais nebuvo išmokėta. Apeliaciniame skunde apeliantas (ieškovas) nurodo, kad kasos išlaidų orderis yra galimai suklastotas, jame esantis pinigų gavimą patvirtinantis parašas esantis ne ieškovo. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme šios aplinkybės buvo tiriamos, tačiau pats ieškovas nurodė, kad parašas kasos išlaidų orderyje esantis jo, bet jis galimai galėjęs pasirašyti ant nepilnai užpildyto kvito, o jam buvęs išmokėtas minimumas – 800 Lt, t.y. nurodė vėl naujas aplinkybes. Vertindama grynųjų pinigų išmokėjimą patvirtinančius rašytinius įrodymus bei apelianto (ieškovo) paaiškinimus, liudytojos – atsakovo įmonės buhalterės B. P. parodymus, duotus apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo abejoti kasos išlaidų orderio kaip rašytinio įrodymo patikimumu. Paties apelianto (ieškovo), kuris teigia esant įrodymą suklastotą, paaiškinimai, kaip jau minėta, yra prieštaringi. Apeliaciniame skunde apeliantas (ieškovas) teigia, jog orderyje esantis parašas yra ne jo ir jokių pinigų iš, jo nuomone, nesumokėtos 1119,50 Lt priklausančios dienpinigių dalies jis nėra gavęs. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas (ieškovas) paaiškino, kad kasos išlaidų orderis esantis jo pasirašytas ir teigė, kad dalis priklausančių mokėti dienpinigių sumos, o būtent 800 Lt jam buvo išmokėta. Kolegija, vertindama įrodymus, atsižvelgia į tai, kad apeliantas (ieškovas) pripažino, jog rašytiniame įrodyme – kasos išlaidų orderyje yra jo parašas, o apelianto (ieškovo) paaiškinimus dėl orderio pasirašymo aplinkybių, jam išmokėtų arba neišmokėtų pagal orderį dienpinigių sumų atmeta kaip prieštaringus. Įvertindama tai, kas išdėstyta ir atsižvelgdama į bendrą už paskutinę komandiruotę į Ispaniją paskaičiuotą ir ieškovui mokėtiną dienpinigių sumą, kolegija sprendžia, kad dėl dienpinigių atsakovas su apeliantu (ieškovu) yra atsiskaitęs visiškai, t. y. 2010-03-19 pavedimu sumokėjo ieškovui 1759,00 Lt, o 2010-08-11 – likusią 1119,50 Lt dalį. Vadinasi, ieškovui buvo išmokėta: 1759 Lt + 1119,50 Lt + 38,50 (už kelių mokesčius Ispanijoje) = 2917, 00 Lt. Būtent tokią bendrą ieškovui išmokėtą sumą patvirtina 2010-08-11 kasos išlaidų orderis Nr. 271.
Pripažinus, jog visa priklausanti mokėti dienpinigių suma apeliantui (ieškovui) buvo išmokėta, atmestinas išvestinis reikalavimas priteisti delspinigius už nesumokėtus dienpinigius iki patikslinto ieškinio padavimo teismui dienos.
Dėl delspinigių už laiku nesumokėtus dienpinigius už komandiruotes bei už vėlavimą mokėti darbo užmokestį priteisimo
Apeliantas (ieškovas) prašo priteisti iš atsakovo delspinigius už vėlavimą mokėti dienpinigius už komandiruotes bei pavėluotai mokėtą darbo užmokestį. Kolegija pripažįsta, kad šis prašymas tenkintinas iš dalies. Kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui išmokami įstatymų nustatyto dydžio delspinigiai (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 207 str. 1 d.). Kaip matyti, tol, kol tęsėsi jį su atsakovu sieję darbo teisiniai santykiai, apeliantas (ieškovas) pretenzijų dėl vėlavimo mokėti dienpinigius bei darbo užmokestį darbdaviui nereiškė; atkreiptinas dėmesys, kad į komandiruotes užsienyje apeliantas (ieškovas) buvo siunčiamas nuolat, todėl grįžus iš ankstesnės komandiruotės ir siunčiant į kitą jam buvo mokamas avansas. Tokios tarp šalių susiklosčiusios praktikos apeliantas (ieškovas) neginčijo. Taigi, spręsdama delspinigių priteisimo klausimą, kolegija atsižvelgia į tai, kad atsakovui grįžus iš paskutinės tarnybinės komandiruotės į Ispaniją, nesumokėta dienpinigių dalis – 1119,50 Lt jam turėjo būti sumokėti 2010-04-30. Faktiškai ši nesumokėtų dienpinigių už komandiruotę dalis buvo sumokėta tik atleidus apeliantą iš darbo ir su juo atsiskaičius. Vadinasi, už laikotarpį nuo 2010-04-30 iki 2010-08-03 (atleidimo iš darbo dienos) apelianto (ieškovo) naudai priteistini delspinigiai už 95 uždelstas dienas sumokėti aukščiau nurodytą nesumokėtą delspinigių sumą, t. y. 74,10 Lt. Likusioje dalyje reikalavimai priteisti delspinigius už vėlavimą mokėti dienpinigius ir darbo užmokestį atmestini.
Dėl uždelsimo atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju
Lietuvos Respublikos darbo kodekso 141 str. 2 d. nustatyta, jog darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju dieną privalo išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas, nustatyta tvarka užpildyti darbuotojo darbo sutartį.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantas (ieškovas) Č. V. iš darbo atleistas 2010-08-03, o kasos išlaidų orderis, patvirtinantys likusios dienpinigių dalies išmokėjimą apeliantui (ieškovui), surašytas 2010-08-11. Vadinasi, visų privalomų mokėti su darbo teisiniais santykiais susijusių išmokų atleidimo iš darbo dieną darbdavys (atsakovas) nesumokėjo. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 141 str. 3 d. numatyta, kad kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Atsižvelgiant į tai, už laikotarpį nuo 2011-08-03 iki 2011-08-11 apelianto (ieškovo) naudai priteistinas vidutinis darbo užmokestis. Byloje yra (b. l. 99, T. I) atsakovo pirmosios instancijos teismui pateikta pažyma apie apelianto (ieškovo) vidutinį darbo užmokestį, kurioje nurodyta, kad vidutinis darbo užmokestis vienai dirbtai dienai 2009 ir 2010 metais buvo 49,10 Lt. Taigi, apelianto (ieškovo) naudai už vėlavimą atleidimo iš darbo dieną sumokėti visas priklausančias mokėti su darbo teisiniais santykiais susijusias išmokas iš atsakovo priteistina vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija – 392,80 Lt.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Keičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškovo (apelianto) ieškinį iš dalies tenkinant, jo naudai iš atsakovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos proporcingai patenkintų ieškininių reikalavimų daliai. Apeliantas (ieškovas) apeliaciniame skunde nurodė, kad jo išlaidos, susijusios su advokato pagalba ir atstovavimu pirmosios instancijos teisme, sudaro 1210,00 Lt. Dėl išlaidų nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pažymėjo, kad jas patvirtinančius dokumentus pateiks bylos nagrinėjimo teisme metu, tačiau iki bylos nagrinėjimo iš esmės apeliacinės instancijos teisme pabaigos išlaidas patvirtinantys įrodymai pateikti nebuvo. Bendra ieškovo (apelianto) pareikštų ieškininių reikalavimų suma yra 7731,17 Lt. Vadinasi, priteisiant bylinėjimosi išlaidas proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, ieškovo naudai priteistina 193,60 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str. 3 d., 326 str. 1 d. 2 p., teisėjų kolegija
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
apelianto (ieškovo) – Č. V. apeliacinį skundą iš dalies patenkinti.
Jurbarko rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: ieškovo – Č. V. ieškinį iš dalies patenkinti.
Priteisti ieškovui – Č. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo – A. S. IĮ (įmonės kodas 158280643, buveinės adresas Vyturio g. 8, Jurbarkas, atsiskaitomoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini)) 74,10 Lt (septyniasdešimt keturis litus, 10 ct) delspinigių už pavėluotus sumokėti dienpinigius už komandiruotę, 392,80 Lt (tris šimtus devyniasdešimt du litus, 80 ct) vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už uždelstą atsiskaityti laiką nuo ieškovo atleidimo iš darbo dienos iki visiško atsiskaitymo su juo ir 193,60 Lt (vieną šimtą devyniasdešimt tris litus, 60 ct) išlaidų, patirtų apmokant už advokato pagalbą.
Likusioje dalyje ieškovo – Č. V. ieškinį atmesti.