Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo 857-osios daugiabučio namo savininkų bendrijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo 857-osios daugiabučio namo savininkų bendrijos ieškinį atsakovui UAB „Lazdynų būstas“, dalyvaujant trečiajam asmeniui R. P., dėl sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

ieškovas 857-oji daugiabučio namo savininkų bendrija (toliau – 857-oji DNSB) 2007-09-06 Vilniaus m. 2-jam apylinkės teismui paduotu ieškiniu prašė nuo sudarymo dienos pripažinti negaliojančia 857-osios DNSB ir atsakovo 2002-11-20 sutartį Nr. 147A dėl gyvenamojo namo (adresu duomenys neskelbtini) administravimo, eksploatavimo ir kitų paslaugų teikimo (b.l.1-3). Nurodė, kad 2002-03-12 įsteigta Bendrija, o 2002-05-09 visuotinis narių susirinkimas išrinko Bendrijos valdybą iš 3-jų narių: J.L., Ž. Č., R. P.. Pastarasis Bendrijos vardu pasirašinėjo dokumentus (įskaitant ginčo sutartį), nors nebuvo visuotinio narių susirinkimo (valdybos) įgaliotas tą daryti, t.y. veikė vienasmeniškai, savo iniciatyva ir neišreiškė bendrijos narių valios. Bendrija buvo įsteigta tam, jog ji administruotų (valdytų) eksploatuojamą namą savarankiškai, o deleguoti samdyti administratorių (fizinį ar juridinį asmenį) yra išimtinė bendrijos narių kompetencija.

Atsakovas UAB „Lazdynų būstas“ atsiliepimu į ieškinį (b.l.43-46) ieškinio nepripažino ir prašė jį atmesti, o bylą nutraukti, remdamasis šiais argumentais. Pirma, ieškinyje nėra teisinio ieškinio pagrindo. Sandoris dėl administravimo paslaugų neprieštarauja ieškovo veiklos tikslams. Antra, net jei teismas nuspręstų, kad valdybos pirmininkas R. P. viršijo įgaliojimus, privalo būti ginami sąžiningos sutarties šalies (atsakovo), kuriai ieškovas įsiskolino, teisės bei interesai. Trečia, ginčo sutartį abi šalys pradėjo vykdyti 2003-02-01, vadinasi, bendrijos nariai patvirtino jį konkliudentiniais veiksmais.

Vilniaus m. 2-asis apylinkės teismas 2008-09-29 sprendimu (b.l.102-104) ieškinį atmetė, nes ieškovė neįrodė, kad būtų pažeista sutarties sudarymo tvarka ar atsakovas neteikė paslaugų. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog R. P. turėjo teisę Bendrijos vardu pasirašyti sandorius. Nors sutarties pasirašymo metu nebuvo išankstinio bendrijos valdybos pritarimo dėl sutartyje nurodytų paslaugų teikimo, tačiau vėlesni bendrijos (valdybos ir narių) veiksmai rodo, jog sandoriui jie pritarė (CK 1.79 str. 2 d.). Sutartis buvo vykdoma abiejų ją pasirašiusių šalių, t.y. atsakovas teikė sutartyje nurodytas paslaugas ir atliko sutartus darbus, bendrijos nariai už tai sumokėdavo ieškovui, o ieškovas atsiskaitydavo su atsakovu.

Ieškovas 857-oji DNSB apeliaciniu skundu (b.l.107-109) prašo panaikinti Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2008-09-29 sprendimą ir vietoj jo priimti priešingą sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinį skundą grindė tuo, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles, nes būtent atsakovas (o ne ieškovas) turėjo įrodyti administravimo paslaugų teikimo faktą. Šį faktą teismas nepagrįstai nustatė vien iš atsakovo žodinių paaiškinimų, nors jį paneigia atsakovo 2003-03-21 raštas Nr. 01-07-106, adresuotas ieškovui (b.l.110). Paslaugų teikimo fakto neįrodo ir valdybos posėdžio 2002-12-23 protokolas (b.l.54). Jame pasirašė R. P., neteisėtai prisistatantis kaip bendrijos valdybos pirmininkas; nenurodyti posėdyje dalyvavę valdybos nariai bei balsavimo rezultatai. Atkreipė dėmesį, kad bendrijoje yra du kolegialūs valdymo organai: visuotinis narių susirinkimas ir valdyba; nėra jokių vienasmenių valdymo organų (bendrijos ir/ ar valdybos pirmininko). 2006-01-19 įvyko visuotinis bendrijos narių susirinkimas, kuris nutarė nepatvirtinti ginčo sandorio, kas reiškia, jog nekyla CK 1.79 str. 2 d. nurodytos pasekmės. Todėl aplinkybė, kad namo gyventojai apmokėjo sąskaitas, nelaikytina pritarimu ginčijamam sandoriui.

Atsakovas UAB „Lazdynų būstas“ atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l.120-123) su skundu nesutiko ir prašė Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2008-09-29 sprendimą palikti galioti nepakeistą. Pažymėjo, jog atsakovo žodinius paaiškinimus dėl paslaugų teikimo, be kita ko, patvirtina 2003-02-04 patikrinimo aktai (b.l.48-53), o šių aplinkybių pirmosios instancijos teisme ieškovas nekvestionavo (CPK 182 str. 5 p., 187 str.). Todėl atsakovas prieštarauja naujo įrodymo prijungimui (CPK 314 str.). Valdybos posėdžio 2002-12-23 protokolas įstatymų nustatyta tvarka nenuginčytas, tad gali būti įrodymu. Gyventojai, kaip bendrijos nariai, irgi yra tinkami subjektai patvirtinti ginčijamą sutartį, o jų pritarimą sandoriui, išreikštą mokėjimo pranešimų apmokėjimu, įrodo valdybos posėdžio 2005-06-09 protokolas Nr. V/2005-13 (b.l.89).

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacijos tikslas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apelianto skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, patikrina apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisinį bei faktinį pagrindus, tai pat įsitikina nesant absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 263 str., 320 str., 329 str.).

Kolegija, išklausiusi byloje dalyvavusių asmenų kalbų dėl skundo argumentų, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir byloje dalyvaujančių asmenų apeliacinės instancijos teismui pateiktus procesinius dokumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir dėl jų padarė pagrįstas išvadas, šias išvadas iš esmės tinkamai motyvavo bei argumentavo.

Byloje nustatyta, kad šalys 2002-11-20 sutartimi Nr. 147A (b.l. 28-31) susitarė dėl gyvenamojo namo (adresu duomenys neskelbtini) administravimo, eksploatavimo ir kitų paslaugų teikimo. Ši sutartis, nors byloje tiesioginių rašytinių įrodymų nesama, 2003 m. buvo nutraukta (b.l. 94), nutraukimo faktą pripažįsta abi sutarties šalys, patvirtinant tai ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje.

Teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentus, susijusius su bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo procesinio įrodinėjimo instituto netinkamu taikymu, atmeta kaip teisiškai nepagrįstus. Įstatymu įtvirtintas rungimosi civiliniame procese principas lemia, kad kiekviena bylos šalis turi pareigą leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus arba savo atsikirtimus (CPK 12 str., 178 str.). Sprendžiant, kokias aplinkybes būtina šioje byloje įrodyti, atsižvelgtina į pareikšto reikalavimo pagrindą. Apeliantas pareiškė ieškinį, kuriuo siekė nuginčyti – pripažinti negaliojančiu nuo jo sudarymo momento - su atsakovu sudarytą susitarimą dėl konkrečių paslaugų teikimo. Šį reikalavimą grindė trečiojo asmens, tuometinio bendrijos valdybos pirmininko R. P., įgalinimų viršijimu, išimtinės DNSB narių visuotinio susirinkimo prerogatyvos pažeidimu. Kaip teisinis reikalavimo pagrindas ieškinyje nurodytas CK 2.84 str. 1 d. Ginčo dėl aptariamos sutarties netinkamo vykdymo (ar nevykdymo) pirmosios instancijos teisme nekilo, priešingai, ieškovo atstovas teismo posėdyje patvirtino neturįs jokių duomenų kaip ši sutartis buvo vykdoma, kas buvo atliekama, kaip buvo administruojama (b.l. 93, verstoji pusė), pripažindamas ir tokią aplinkybę, kad pusantrų metų tarp jo ir atsakovo vyko polemika dėl skolos už paslaugas pagrįstumo ir tik tuomet, kai atsakovas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl 3800 Lt skolos už paslaugas išieškojimo, pažymėtina - sutarties galiojimui jau pasibaigus, ieškovas pateikė ieškinį dėl pačios sutarties nuginčijimo. Susiklosčius tokiai situacijai, atsakovas įrodinėti paslaugų teikimo fakto ir neprivalėjęs, nes dėl to nebuvo ginčijamasi, o apeliacinės instancijos teisme įstatymų leidėjas draudžia kelti naujus argumentus ar naujus reikalavimus, arba grįsti skundo aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos, taigi ir įvertintos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d., 312 str.). Šio įstatymų leidėjo valia įtvirtinto imperatyvo turi paisyti tiek bylos šalys, tiek teismai.

Kita vertus, motyvai dėl sutarties tinkamo vykdymo ar nevykdymo šiuo atveju neturi ir teisinės reikšmės, nes sutarties nevykdymas (netinkamas vykdymas) apsprendžia ne jos negaliojimą, o jos nutraukimo ar pasibaigimo prieš terminą pagrindus, taip pat kitos sutarties šalies priešpriešinių prievolių vykdymą ar atitinkamų pareigų atsiradimą (pavyzdžiui, mokėjimą už paslaugas, baudų, netesybų mokėjimą, nuostolių atlyginimą ir pan.). Sandorių (sutarčių) negaliojimo pagrindus įtvirtina specialios teisės normos. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad, esant tokiam faktiniam ir teisiniam ieškinio pagrindui, ne atsakovas turėjo įrodinėti, jog administravimo paslaugas realiai teikė, o priešingai, ieškovas turėjo pareigą įrodyti sutarties negaliojimo pagrindą. Pirmosios instancijos teismas, kolegijos vertinimu, tinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą.

Apeliantas skundu nesutinka ir su tokia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, jog realūs veiksmai - atsakovo pateiktų už paslaugas sąskaitų priėmimas bei jų apmokėjimas CK 1.79 str. 2 d. prasme leidžia spręsti apie sandorio patvirtinimą. Ši skundo dalis taip pat nėra pagrįsta. Iš bylos rašytinių įrodymų turinio matyti, kad apeliantas ne kartą svarstė įvarius klausimus, susijusius su namo administravimu ir komunalinių paslaugų teikimu. Antai jau 2004-01-14 visuotiniame narių susirinkime buvo keliamos su namo administravimu susijusios problemos, su butų ir patalpų savininkų atsiskaitymu už komunalines paslaugas ir duomenų nepateikimu, apsvarstyta bendrijos valdybos pirmininko R. P. ataskaita už 2003 finansinius metus, kurioje buvo kalbama ir apie bendrijos administravimą, jo organizavimą ir apmokėjimą, apie stringančius atsiskaitymus už komunalines paslaugas, apie skolų išieškojimą. Be to, šiame susirinkime dar nebuvo iki galo apsispręsta ir dėl būsimos namo administravimo formos (1 p., 5.1. - 5.2. p., b.l,. 15- 17), nors ginčijama sutartis dar 2003 m. buvo nutraukta, pažymėtina - paties atsakovo iniciatyva, negalint šiam jos vykdyti dėl ieškovo neveikimo (b.l. 110). Taigi apelianto atstovai visiškai nepagrįstai teigia nežinoję šių problemų iki 2005-06-09 bendrijos valdybos posėdžio (b.l.89) ar 2006-01-19 visuotinio narių susirinkimo (b.l.19-23), kuriame buvo nuspręsta nepatvirtinti sutarties su atsakovu, juo labiau, kad šios bylos procese atstovaujantis bendriją asmuo pats asmeniškai dalyvavo ir 2004-01-14 susirinkime, buvo išrinktas susirinkimo sekretoriumi ir į bendrijos valdybą. Be to, kiekvienas bendrijos narys privalėjo domėtis kas, kokiomis sąlygomis teikia namo administravimo paslaugas, kam konkrečiai ir už ką susidaro įsiskolinimas, apie kurį kalbėta 2004-01-14 susirinkime.

Dėl sutarties patvirtinimo, ją vykdant, kolegija sutinka su teismo sprendimo motyvais, jog bendrijos nariams atsakovo buvo teikiamos, o šių realiai apmokamos sąskaitos už paslaugas (b.l.47). Šiose sąskaitose nurodyta skaitiklių rodmenų deklaravimo bei paslaugų apmokėjimo tvarka. Atsakovas, veikdamas sutarties pagrindu, tikrino ir skaitiklių rodmenų deklaravimo teisingumą (b.l. 48-53), tame tarpe ir apelianto atstovui priklausančiose patalpose (b.l. 50 ), akte pažymėdamas ir apie kai kurių paslaugų (už elektros energiją) tiesioginį atsiskaitymą ne su juo, atsakovu, o tiesiogiai su elektros energijos tiekėju.

2004-01-14 vykęs bendrijos narių visuotinis susirinkimas leidžia paneigti ir tokius apeliacinio skundo argumentus, jog R. P. niekuomet nebuvęs išrinktas bendrijos valdybos pirmininku ar kad šis asmuo viršijo jam suteiktus įgaliojimus spręsti su namo administravimu susijusius klausimus. Nei jo išrinkimo valdybos pirmininku, nei jo įgalinimų apimties, organizuojant namo administravimą bei pasirašant atitinkamą sutartį, klausimai, išklausius R. P. parengtos ataskaitos, susirinkime nebuvo kvestionuojami, nebuvo vertinamas jų atitikimas bendrijos įstatų V d., 3.1.2., 6.2., 7.1.2. ir 7.1.3. punktų reikalavimams (b.l. 6-11). Kalbant apie bendrijos organų įgalinimų atribojimą pastebėtina, kad pagal įstatus bendrijos narių susirinkimas turi teisę nustatyti namo priežiūros ir kitokio tvarkymo būdą ( V d., 3.1.3. p.), o konkrečių klausimų sprendimas, t.y. namo bendrojo naudojimo objektų eksploatavimo ir žemės sklypo priežiūros organizavimas, sutarčių šiais ir kitais klausimais sudarymas yra būtent bendrijos valdybos pirmininko ne tik teisė, bet ir pareiga (V d., 7.1.2. p. ir 7.1.3. p.).

Tik daug vėliau – 2005-06-09 bendrijos valdybos posėdžio metu (b.l.89) ir 2006-01-19 įvykusiame visuotiniame bendrijos narių susirinkime jau teigiant apie R. P. įgalinimų viršijimą, buvo įvardintas motyvas, kodėl būtų galima jo pasirašytai sutarčiai nepritarti – galimybė išvengti susidariusios skolos atsakovui už paslaugas sumokėjimo (7 p., b.l. 19-23). nors dar ir šio 2006-01-19 susirinkimo metu nebuvo apsispręsta dėl namo administravimo būdo, tokios sutarties sudarymo (3 darbotvarkės p., b.l. 19, valdybos posėdžio protokolas, b.l.88).

Apeliantas nepagrįstai tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde nurodo esąs viešuoju juridiniu asmeniu. Tiek bendrijos steigimo metu galiojusios specialios teisės normos (Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 3 str. 2 d.), tiek paties apelianto įstatai (I d. 4 p.) apeliantą priskyrė privačiųjų, ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų kategorijai. Privačiųjų ir viešųjų juridinių asmenų teisinių sąvokų atribojimas pateikiamas CK 2.34 str. Ši teisės norma juridinius asmenis į minėtas dvi kategorijas skirsto pagal jų veiklos tikslus – viešųjų arba privačių interesų tenkinimas. Privačiųjų juridinių asmenų dalyvių interesai yra atriboti nuo paties juridinio asmens interesų, saugoma ir šios teisinės formos juridinių asmenų valdymo organų teisė priimti savarankiškus sprendimus. Todėl ginčijama sutartis ir jos galiojimas vertintini ne apelianto ieškinio pagrindu nurodomu CK 2.84 str. požiūriu, o pagal CK 2.83 str. ir 1.82 str. nuostatas. Kolegija pažymi, kad tiek CK 2.84 str., tiek CK 2.83 str. apsprendžia tik prievolių atsiradimo ar neatsiradimo prielaidas bei sąlygas viešajam ir privačiajam juridiniam asmeniui, kurio valdymo organas, pažeisdamas kompetenciją, tokį sandorį sudaro, tačiau nenusako paties ginčijamo sandorio negaliojimo. Negaliojimo pagrindus nusako speciali teisės norma – CK 1.82 str. Jos 1 dalyje yra įtvirtinta, kad sandoriai, sudaryti privataus asmens valdymo organų, pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją, gali būti pripažinti negaliojančiais tik tuomet, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t.y. žinojo ar turėjo žinoti apie sudaromo sandorio prieštaravimą privataus juridinio asmens veiklos tikslams. Juridinio asmens steigimo dokumentų paskelbimo faktas (pvz. įstatų įregistravimas viešame registre) nėra pakankamas kitos šalies nesąžiningumo įrodymas, todėl juridinis asmuo turi pareigą įrodyti, kad kita sandorio šalis tikrai veikė nesąžiningai ( CK 2.74 str., 2.83 – 2.85 straipsniai). Tokios sąlygos buvimo - atsakovo nesąžiningumo, sudarant ginčijamą sutartį – ieškovas byloje neįrodė ir atsakovo sąžiningumo prezumpcijos įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigė (CPK 178 str.), juo labiau, kad pagal DNSB įstatymą ir ieškovo įstatus būtent bendrijos valdybos pirmininkas yra bendriją atstovaujantis asmuo, įgalintas sudaryti bei pasirašyti jos vardu sutartis, tame tarpe ir dėl administravimo ir komunalinių paslaugų teikimo. Priešingas traktavimas pažeistų sutarties laisvės principo įgyvendinimą. Todėl ši aplinkybė pati savaime sudaro teisines prielaidas netenkinti pareikšto reikalavimo.

Antra vertus, civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką, o įrodymų pakankamumo taisyklė yra grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Atsakovui bei jo pusėje patrauktam dalyvauti trečiuoju asmeniu R. P. yra apsunkinta galimybė ginčyti ieškovo argumentą, kad joks kitas bendrijos valdymo organas iki 2002-11-20 sutarties (b.l. 28) sudarymo nesvarstė ir nepriėmė sprendimo perduoti namo techninę priežiūrą, administravimą bei eksploatavimą atsakovui, kadangi bendrijos veiklos dokumentai yra pas apeliantą (ieškovą). Šis juos į bylą teikė pasirinktinai, nepilno turinio, pavyzdžiui, teikdamas 2006-01-19 vykusio susirinkimo, kurio metu 7 darbotvarkės klausimu svarstyta UAB „Lazdynų būstas“ pretenzija dėl 3822,35 Lt skolos, protokolą, nepateikė jo dalies ( 3-4 lapų), kurioje atsispindėjo 3 darbotvarkės klausimo, susijusio su namo eksploatavimu bei administravimu, svarstymo eiga (b.l. 19-23). Todėl šios aplinkybės kartu su jau šioje nutartyje aptartomis, kad nei nauja 2004-01-14 išrinkta valdyba (b.l. 15-17), perėmusi visus bendrijos veiklos dokumentus, nei išrinktas bendrovės revizorius, nei bendrijos nariai šiame susirinkime nereiškė jokių pretenzijų tuo metu buvusiam bendrijos pirmininkui R. P. dėl netinkamo namo administravimo organizavimo, 2002-11-20 sutarties sudarymui nepritariant tik dėl atsisakymo sumokėti atsakovui skolą (b.l. 21-22) leidžia labiau tikėti, kad R. P. buvo tinkamai įgaliotas sudaryti ieškovo vardu ginčijamą sutartį (CPK 185 str.).

Kiti apeliacinio skundo argumentai taip pat nepaneigia teismo sprendimo teisėtumo ar pagrįstumo, įstatyme numatytų sąlygų, įgalinančių panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija nenustatė, todėl Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. sprendimą paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.