Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių servituto pasibaigimo pagrindus, aiškinimo ir taikymo.Ieškovai kreipėsi į teismą prašydami pripažinti negaliojančiais 1977 m. rugsėjo 30 d. statybos leidimą Nr. 100 statyti garažą ieškovams priklausančiame sklype Varėnos seniūnijoje, Senosios Varėnos kaime; 1977 m. rugsėjo 30 d. architekto atliktą sklypo plano patvirtinimą; pripažinti atsakovus G. S. ir R. S. neteisėtais garažo ir jo servituto, esančių ginčo sklype, naudotojais ir įpareigoti juos per protingą terminą iš pirmiau nurodyto garažo išsikelti; pripažinti pasibaigusiu garažo ir kelio servitutą, nustatytą ieškovams priklausančiame sklype.Ieškovai nurodė, kad atsakovai Sabaliauskai dviejų blokų garažu, stovinčiu ieškovams nuosavybės teisėmis priklausančiame sklype, ir jo servitutu naudojasi neteisėtai. Statybos leidimas statyti garažą buvo išduotas 1977 metų rugsėjo 30 d. Pagal tuo metu galiojusius statybas reglamentuojančius teisės aktus statyboms vykdyti buvo būtina turėti žemės sklypą, o duomenys apie tokio sklypo suteikimą turėjo būti nurodyti sklypo plano formoje, tačiau to nebuvo padaryta. Dėl šios priežasties laikytina, kad architekto atliktas sklypo plano patvirtinimas, nesant paskirto sklypo, yra neteisėtas ir pripažintinas negaliojančiu 1964 m. Civilinio kodekso (toliau – CK) 47 straipsnio (dabar galiojančio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 straipsnio) pagrindu.1964 m. CK 114 straipsnyje buvo nustatyta, kad statytojai, kurie pasistatė statinį neturėdami dokumento, patvirtinančio, kad jiems priklauso žemė nuosavybės teise ar yra išnuomota, ar žemės sklypas yra suteiktas naudotis, neturi teisės tokiu statiniu naudotis ir juo disponuoti. Tokia nuostata atitinka dabar galiojančio CK 4.103 straipsnio 1 dalį. Taigi, statybos leidimas statyti ginčo garažą galėjo būti išduotas tik Varėnos rajono vykdomajam komitetui priėmus sprendimą dėl sklypo statybai suteikimo. 1977 m. galiojusiame Ministrų Tarybos 1958 m. gruodžio 13 d. nutarime Nr. 570 ,,Dėl statybos vykdymo tvarkos ir dėl valstybės statybos kontrolės įvedimo kaimo vietovėje“ buvo nustatyta, kad bet kokia nauja statyba ar esamų pastatų rekonstravimas miestuose, miesto tipo gyvenvietėse ir kaimo vietovėse gali būti pradėta vykdyti tik gavus Valstybinio statybos ir architektūros reikalų komiteto (toliau – ir VSARK) organų leidimą. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad statybos leidimas statyti garažą buvo išduotas pritariant komitetui, todėl laikytina, kad jis išduotas pažeidžiant teisės normas ir pripažintinas negaliojančiu. Garažo statytojai yra mirę, garažas Nekilnojamojo turto registre neįregistruotas. Pagal 1964 m. CK 255 straipsnį, nekilnojamojo turto įgijimo neįregistravimas per tris mėnesius registre daro jo įgijimą negaliojantį, o 149 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybės teisės į registruojamą daiktą atsiranda tik nuo įregistravimo momento.Dėl pirmiau nurodytų statybos reikalavimų pažeidimų baigtas statinys negalėjo būti komisijos priimtas ir įregistruotas kaip nekilnojamasis daiktas. Atsakovai – faktiniai garažo naudotojai pripažintini neteisėtais naudotojais ir įpareigotini per protingą terminą iš jo išsikelti.Ieškovai taip pat nurodė, kad jų sklype yra nustatytas servitutas jame esantį statinį naudoti kaip garažą. Pagal CK 4.113 straipsnio 1 dalies nuostatas servituto suteikiamos teisės turi būti įgyvendinamos pagal tikslinę paskirtį, t. y. automobiliai turi būti statomi garaže. Tačiau atsakovų automobiliams garažas yra per mažas, todėl automobiliai statomi prie garažų, taip ieškovų sklypą paverčiant automobilių stovėjimo aikštele. Taigi, nustatyto servituto būtinumas yra išnykęs ir tai yra servituto pasibaigimo pagrindas (CK 4.130 straipsnio 1 dalies 4, 5 punktai).