Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-11-14 · Administracinė byla Nr. I-7553-402/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-11-14
Bylos Nr.
I-7553-402/2019
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01396-2019-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Natalja Zelionkienė
Pareiškėjas
A. J.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-7553-402/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01396-2019-5Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.1 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. lapkričio 14 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Natalja Zelionkienė,sekretoriaujant Jūratei Žvinklei,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Skunde 1 t., (b. l. 1-19) pareiškėjas nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2010-09-29 iki 2017-10-10 buvo kalinamas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje 2-ame sektoriuje pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nebuvo užtikrintas minimalus vienam nuteistajam tenkantis gyvenamasis plotas. Šį plotą dar labiau mažino baldų užimamas plotas, laisvalaikio kambario neįrengimas, asmeninių drabužių džiovinimas gyvenamojoje patalpoje, patalpos maisto produktams susidėti nebuvimas, maža virtuvėlės patalpa. Pažymėjo, kad dėl didelio nuteistųjų skaičiaus trūko sanitarinių įrenginių, prie jų susidarydavo eilės, sanitariniai įrenginiai buvo netvarkingi. Nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitarinias įrenginiais, nes buvo netinkamai atitverti. Pastato stogas buvo dengtas šiferiu, kuriame buvo uždrausta medžiaga – asbestas. Nurodė, kad patalpose buvo drėgna, veisėsis pelėsis, pasenęs kietasis inventorius. Nurodė, kad nuo 2010-09-29 iki 2017-10-10, bausmę atliekant Pravieniškių PN, jam nebuvo išduotos higienos priemonės: dantų pasta, dantų šepetukas, skutimosi peiliukai, muilas bei tualetinis popierius. Reiškė pretenzijas dėl aliarminio mygtuko nebuvimo gyvenamojoje patalpoje. Teigė, kad nebuvo tinkamai įrengti evakuaciniai išėjimai, dėl to buvo sudaryta nesaugi aplinka. Netinkamos kalinimo sąlygos žemino orumą, sukėlė nepatogumus, psichologinį išsekimą ir pan. Prašė skundą tenkinti ir netaikyti sutrumpinto ieškio senaties termino.

Atsakovės atstovas – Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija (toliau – ir atsakovas, ir Pravieniškių PN) su skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą ( 1 t., b. l. 110-120) nurodė būrius ir brigadas, į kuriuos buvo paskirtas pareiškėjas, gyvenamųjų patalpų plotus, miegamųjų vietų skaičių bei vienam asmeniui tekusį plotą gyvenamosiose patalpose. Akcentavo, kad teisės aktai nenumato, jog baldų, inventoriaus, esančio patalpoje, užimamas plotas turėtų būti išskaičiuojamas iš bendro gyvenamosios patalpos ploto. Ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Darė išvadą, kad minimaliai tenkančio vienam asmeniui gyvenamųjų patalpų ploto norma pažeista nebuvo. Nuteistieji nustatytu laiku gali vaikščioti savo būrio patalpose bei lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), bendruose masiniuose renginiuose ir t. t. Pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios nerakinamos. Nurodė teisės aktus, pagal kuriuos įkalinimo įstaigose gyvenamąsias ir bendro naudojimo patalpas turi valytis ten apgyvendinti nuteistieji. Įstaiga neturi pareigos kaupti bei saugoti informaciją apie patalpų būklę, todėl negali pateikti duomenų, kokie baldai ir inventorius buvo patalpoje nuo 2014 m. Įstaigos patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus. Poilsio kambariai nėra įrengti. Pataisos namuos sudarytos komisijos, kurios ne rečiau kaip kartą per mėnesį turi atlikti švaros, tvarkos bei rėžimo reikalavimų užtikrinimo esamos būklės patikrinimus. Pareiškėjo nurodytų higienos normų reikalavimų neatitikimai, gedimai gyvenamosiose patalpose, jei tokie atsiranda, yra nuolat tvarkomi. Asmeninius rūbus nuteistieji gali skalbti kartą per savaitę maudymosi laiku. 2 –ojo ir 3-ojo sektoriaus būrių prausyklose buvo sumontuoti vandens šildytuvai, todėl nuteistieji galėjo išsiskalbti savo drabužius patys. Būrių kiemuose buvo įrengtos stacionarios džiovyklos, kur nuteistieji galėjo džiauti savo asmeninius drabužius. Tualetuose įrengtos atskiros kabinos su pertvaromis, taip užtikrinant nuteistųjų privatumą. 2-o ir 3-o sektoriaus būriuose įrengtos virtuvėlės, joje pastatyti šaldytuvai ir spintelės asmeniniam nuteistųjų maistui laikyti. Duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro specialistus ar Pataisos namų administraciją dėl higienos reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, neturi. Ginčo patalpų stogo dangoje buvo asbestinio šiferio, tačiau asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant, kai aplinkoje pasklinda labai smulkios, akimi nematomos skaidulos. Skunde nurodytu laikotarpiu įstaigoje nebuvo vykdomi tokie darbai. Atsakovas neturi duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą ar pataisos namų administraciją dėl kalinimo sąlygų ar patikrinimų patalpose, kuriose gyveno, todėl jo gyvenamosios patalpos ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo tikrintos. Atlikdamas bausmę Pravieniškių PN į Psichologinės tarnybos specialistus dėl nežmoniškų, orumą žeminančių, prilygstančių kankinimui gyvenimo sąlygų, pareiškėjas nesikreipė. Duomenų, kad jo asmens sveikatos istorijoje nurodytus sveikatos sutrikimus galėjo įtakoti blogos gyvenimo sąlygos, nėra. Pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalą, todėl jo skundas yra nepagrįstas. Prašė skundą atmesti ir reikalavimui taikyti ieškinio senaties terminą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2010-09-29 iki 2017-10-10, jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Atsakovas prašo teismą pareiškėjo reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009). Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalis reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 str. 5 d.).

Iš pareiškėjo skundo turinio ir atsakovo į bylą pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš galimai netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2010-09-29 iki 2017-10-10 (skundas išsiųstas 2019-07-07 (1 t., b. l. 105)). Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę žinoti apie savo teisių pažeidimą dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo teisių pažeidimo pradžios, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų į atsakovą arba teismą. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją. Pareiškėjas, žinodamas apie savo teisių pažeidimą nuo jo patalpinimo į Pravieniškių PN dienos, į teismą kreipėsi tik 2019-07-07, t. y. praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo galimo jo teisių pažeidimo dienos.

Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, jog LR Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat jos tarptautinės sutartys, tarp jų ir Konvencija. Ieškinio senaties terminai Konvencijoje nėra reglamentuojami. Be to, Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje pasisakė, kad Konvencija tiesiogiai neformuluoja reikalavimo, jog valstybės vidaus teisės normos paraidžiui atitiktų Konvencijos normų turinį, nes to ir negalima būtų įgyvendinti. Joje taip pat nėra griežtai nurodoma, kokiais būdais turi būti įgyvendinamos Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės. Pati valstybė nustato, kokiais būdais ji užtikrins Konvencijos nuostatų taikymą. Konvencijos nuostatos, apibrėžiančios žmogaus teises ir laisves, gali būti taikomos kartu su Konstitucijos nuostatomis, jeigu jos pastarosioms neprieštarauja.

Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas pagrindo ex officio (savo iniciatyva) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui taip pat nenustatė, todėl remiantis išdėstytu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgiant į teismų praktiką, nagrinėjamu atveju, atsakovo prašymas dėl ieškinio senaties termino taikymo tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.). Atitinkamai pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010-09-29 iki 2016-07-07 atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos laikotarpiu nuo 2016-07-08 iki 2017-10-10.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas, be kita ko, kildina iš gyvenamojo ploto normos trūkumo, nurodo, kad skaičiuojant vienam asmeniui tekusį plotą, turi būti įvertinamas gyvenamojoje patalpoje buvusių baldų ir kito inventoriaus užimamas plotas.

Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 punktas reglamentuoja minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą, kuris negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Iš atsakovo į bylą pateiktų duomenų matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Pravieniškių PN nuo 2016-07-08 iki 2017-10-10 pareiškėjas buvo apgyvendintas 2-o sektoriaus 4-o būrio 2-oje brigadoje (gyvenamojoje patalpoje), kurios plotas 62,52 kv. m., joje buvo 20 miegamųjų vietų, vienam asmeniui teko 3,13 kv. m. ploto (1 t., b. l. 112, 122).

Taigi, vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę buvo užtikrintas teisės aktais numatytas minimalus plotas.

Gavęs atsiliepimą į skundą, pareiškėjas nepateikė jokių prieštaravimų dėl Pravieniškių PN pateiktų duomenų apie nuteistųjų skaičių ginčo patalpose.

Taigi, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytą, darytina išvada, kad byloje nėra jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima abejoti atsakovės atstovo pateiktais rašytiniais įrodymais apie patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas, plotą, jose gyvenusių nuteistųjų (įrengtų miegamųjų vietų) skaičių, todėl, vertinant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą, vadovaujamasi atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie pareiškėjo gyvenamąsias vietas, vertinamuoju laikotarpiu šiose patalpose gyvenusių asmenų (įrengtų miegamųjų vietų) skaičių. Nustatyta, kad pareiškėjo kalėjimo ginčo gyvenamosiose patalpose metu jam buvo užtikrinta reglamentuota gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.

Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia Europos žmogaus teisių teismo (toliau - EŽTT) praktika (žr. 2016-10-20 sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. 2017-03-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017-03-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m. – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009-07-30 sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010-04-08 sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012-05-31 sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2016-06-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertina pareikėjo argumentų dėl baldų užimamo ploto.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nebuvo įrengta drabužių džiovykla, laisvalaikio kambarys, per mažas kambarys maisto produktams laikyti, todėl džiovinami drabužiai ir visi laisvalaikiui skirti įrenginiai, baldai ir maisto produktai buvo laikomi gyvenamosiose patalpose, tai dar labiau mažino pareiškėjui tenkantį gyvenamąjį plotą.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 5.8. punkte nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys, batų ir drabužių džiovykla (5.9. p), kambarys maisto produktams laikyti (5.10 p). Pagal Taisyklių 6 punktą, kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti Taisyklių 5.6–5.10 punktuose nurodytas patalpas kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, šios patalpos gali būti įrengiamos dviem būriams.

Atsakovės atstovo pateiktoje Turto valdymo skyriaus pažymose (1 t., b. l. 124-131) nurodyta, kad Pravieniškių PN-AK 2 sektoriaus 4-ame būryje yra įrengta virtuvėlė, virtuvėlėje yra spintelės, kuriose galima laikyti asmeninį maistą, taip pat kiekvieno būrio brigadoje, asmeniniam nuteistųjų maistui laikyti yra pastatyti šaldytuvai, 2 sektoriuje buvo skalbykla ir džiovykla, kur nuteistieji galėjo džiovinti savo asmeninius drabužius bei lauke buvo įrengtos džiovyklos, skalbimo mašinos ir džiovinimo įrenginiai įrengti ir būriuose. Paminėtose pažymose nurodyta, kad ginčo būriyje nebuvo įrengti laisvalaikio kambariai.

Bylos duomenys neginčijamai patvirtina, kad pataisos namuose laikomiems asmenims yra teikiamos drabužių ir patalynės skalbimo ir dezinfekcijos paslaugos (1 t., b. l. 172-179). Kaip matyti iš atsakovo atstovo atsiliepimo, 2 sektoriuje buvo skalbykla ir džiovykla, kur nuteistieji galėjo džiovinti savo asmeninius drabužius bei lauke buvo įrengtos džiovyklos, skalbimo mašinos ir džiovinimo įrenginiai įrengti ir būriuose. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl sunkumų džiovinant drabužius. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturėjimo galimybės išsidžiovinti drabužius iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.

Atsakovo atstovas patvirtino, kad poilsio kambarys būryje neįrengtas, todėl šiuo atveju konstatuotini neteisėti atsakovo atstovo veiksmai dėl laisvalaikio kambario neįrengimo. Tačiau, teismas pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, jog dėl šių aplinkybių (poilsio kambario neįrengimo) būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Pareiškėjas skunde tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes ir visiškai nepagrindė tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo deklaratyvūs teiginiai dėl poilsio kambario neįrengimo negali būti pagrindu neturtinei žalai atsirasti, todėl atmetami.

Pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniais įrenginiais.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 16.5 punkte, reglamentuojančiame kamerų tipo patalpų įrengimą, numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 × 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Pagal Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.).

Iki 2017 m. birželio 7 d. galiojančiame teisminiame reglamentavime reikalavimo bendrabučių tipo patalų sanitariniuose mazguose atskirti sanitarinius įrenginius pertvaromis nebuvo nustatyta.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad tualete įrengtos rakinamos kabinos, kurių aukštis 2 m. Tarp pisuarų sumontuotos pertvaros taip užtikrinat privatumą. Įstaigos sanitarinio mazgo patalpose veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema.

Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad vertinant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, prie tokių veiksnių priskirtina ir galimybė privačiai naudotis tualetu. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99).

Vis dėlto Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatuoja kalinamo asmens privatumo pažeidimą naudojantis tualetu, kuris sudaro pagrindą pripažinti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (t. y., kai pripažįstama, kad kalinimo sąlygos viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, žemino asmens garbę ir orumą) paprastai tuo atveju, kai asmuo naudojosi nevisiškai ar visiškai nuo bendros kameros erdvės neatskirtu tualetu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00) 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12). Taigi aplinkybė, kad buvo naudojamasi neatskirtu ar nevisiškai atskirtu tualetu kameroje, t. y. patalpoje, kuri yra gyvenamosios paskirties, matant kitiems asmenims ir šiems asmenims patiems tuo metu nesinaudojantiems tualetu, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką paprastai gali sudaryti prielaidas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Kaip matyti, šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant Europos Žmogaus Teisių Teismas paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje.

Taigi įvertinus minėtas nustatytas aplinkybes, (t. y., kad unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas yra atskirose rakinamose kabinose, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų), teismo nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).

Pareiškėjas nurodė, kad trūko sanitarinių įrenginių, prausykloje ir tualete netinkama vėdinimo sistema, nehigieniškos sąlygos.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Teisingumo ministro įsakymu 2004 m. birželio 9 d. Nr. 1R-139 (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.; toliau - ir Normos) nurodyta, kad tualete turi būti įrengta – po klozetą arba unitazą 12-ai asmenų ir po pisuarą 12-ai asmenų, prausykloje praustuvė – 1 vnt. dešimčiai asmenų, dušo sieteliai – 1 vnt. 15-ai asmenų. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose (galioja nuo 2017 m. birželio 8 d.; toliau – ir Galiojančios normos), nurodoma, kad klozetas (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras (tik vyrams) (klozetai įrengiami kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m) 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų; praustuvė – 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų; dušo čiaupai (galvutės) 1 vnt. vienam besiprausiančiam asmeniui.

Į bylą atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, 4 būrio sanitariniame mazge įrengti 5 unitazai, 4 pisuarai, prausykloje įrengtos 6 praustuvės, 2 kojų plautuvės (1 t., b. l. 1265). Atsakovės atstovas nurodė, kad ginčo laikotarpiu 4 būryje buvo 41 nuteistasis (1 t., b. l. 117, 123).

Byloje nėra duomenų, kad iš nuteistųjų buvo gauta skundų, jog kyla problemų dėl naudojimosi tualetu ar prausykla, kad reikia laukti eilėje ir pan. Atsižvelginat į pateiktus atskovės atstovės duomenis ir atlikus paskaičiavimus, nustatyta, kad sanitarinių įrenginių skaičius, tenkantis Normose nurodytam atitinkamam skaičiui nuteistųjų, atitiko, todėl pareiškėjo skundo aplinkybės dėl jo neaprūpinimo kietuoju inventoriumi atmetamos kaip nepagrįstos.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad sanitariniuose mazguose buvo nehigieniška. Pagal Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-56 patvirtinto Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo 5 punktą, sanitariniai įrenginiai, sanitariniai mazgai plaunami ir dezinfekuojami kiekvieną dieną, juos dezinfekuoja paskirti atsakingi asmenys (1 t., b. l. 196-198). Taigi, pareiškėjo teiginys, kad sanitariniai mazgai buvo nešvarūs, nehigieniški, patvirtina aplinkybę, jog atsakingas už šių patalpų tvarkymą asmuo tinkamai neatliko savo pareigų. Teismo nuomone, pareiškėjas neįrodė neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo), todėl jo argumentai dėl nehigieniškų sąlygų sanitariniuose mazguose atmestini.

Pareiškėjas minėjo, kad patalpose buvo drėgna, veisėsis pelėsis, pasenęs kietasis inventorius, sanitariniame mazge, prausykloje netinkamas vėdinimas.

Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Pravieniškių PN gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, sanitariniame mazge ir prausykloje buvusios blogos ventiliacijos, pelėsio, drėgmės, netinkamų naudojimui baldų. Byloje nepateikta įrodymų, t. y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo pakeitimo” patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl gyvenamosiose patalpose, sanitariniame mazge buvusios blogos ventiliacijos galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismo nuomone, šiame kontekste pareiškėjas nenurodė, kokiose konkrečiai gyvenamosiose patalpose ir kur buvo netinkama ventiliacija, pelėsis, ir k t., kokiose konkrečiose gyvenamosiose patalpose baldai netinkamos kokybės. Nurodytų aplinkybių pareiškėjas nesiejo su konkrečiais jo teisių pažeidimų atvejais, nepagrindė jų jokiais galimais pateikti įrodymais, taip pat nepagrindė nurodytų pažeidimų jam padarytų neigiamų pasekmių jo sveikatai, byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo keltas pretenzijas dėl minėtų pažeidimų atsakovės atstovui, kreipimųsi į Visuomenės sveikatos centrą ar kitas institucijas, todėl, nesant tokių duomenų, abstrakčių ir niekuo nepagrįstų pareiškėjo nurodytų aplinkybių pagrindu atsakovės atstovo atsakomybė dėl nurodytų pažeidimų negalima.

Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad pastatų stoguose buvo asbesto, kuris žalojo sveikatą.

Atsakovės atstovas atsiliepime pripažino, kad stogo dangoje buvo asbestinio šiferio, tačiau paaiškino, jog asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant, apdorojant, kai aplinkoje pasklinda smulkios, akimi nematomos skaidulos. Turto valdymo skyriaus pažymoje (1 t., b. l. 124-127, 128-131) pažymima, kad įstaigoje nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių galėjo atsirasti asbesto dulkių. Pareiškėjas minėtoje pažymoje pateiktos informacijos iš esmės neginčijo. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad būtų kreipęsis į atitinkamas institucijas dėl asbesto dulkių aplinkoje nustatymo, todėl pagal bylos duomenis teismas neturi teisinio pagrindo išvadai, kad pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje (aplinkoje) galėjo būti kenksmingų asbesto dulkių. Pareiškėjo pateikti samprotavimai dėl asbesto dulkių laikytini deklaratyviais ir atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad Pravieniškių PN nebuvo tinkamai įrengti evakuaciniai išėjimai.

Atsakovės atstovas nurodė, jog 2-ame sektoriuje evakuaciniai išėjimai numatyti ir paskelbti visuose būriuose. Siekiant užtikrinti tinkamą nuteistųjų evakavimą gaisro atveju, įstaiga parengė ir suderino su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais personalo veiksmų planą kilus gaisrui.

Teismas neturi pagrindo netikėti Pravieniškių PN pateikta informacija, kad visų būrių informaciniuose stenduose paskelbti evakavimo planai ir gaisrinės instrukcijos, todėl pareiškėjo argumentai dėl evakuacinių išėjimų nebuvimo atmestini kaip nepagrįsti. Teismas pažymi, kad pareiškėjas minėto pobūdžio pažeidimus išdėstė abstrakčiai, konkrečiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir galimai jam padarytos neturtinės žalos. Teismo vertinimu, vien deklaratyvus teigimas, jog yra pažeidžiamos teisės, neišdėstant konkrečių jų pažeidimų, negali būti pagrindu žalos atlyginimo priteisimui. Byloje duomenų, kad pareiškėjas dėl priešgaisrinės saugos reikalavimų nesilaikymo būtų kreipęsis į pataisos įstaigos pareigūnus, administraciją, ar kitas kompetentingas institucijas, kad dėl streso, išgyvenimų ir jaučiamos baimės būtų kreipęsis į sveikatos priežiūros specialistus, nėra.

Pareiškėjas tvirtino, kad jo gyvenamojoje patalpoje nebuvo pareigūnų iškvietimo (aliarminio) mygtuko.

Europos kalėjimų taisyklių (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“) 18.2. punkto c) dalis rekomenduoja laisvės atėmimo vietoje įrengti aliarmo sistemą, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.10 punkte ir 16.11 punkte nurodyta, jog drausmės grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamuose kambariuose ir kamerose turi būti įrengta pareigūnų iškvietimo sistema. Reikalavimo įrengti pareigūnų iškvietimo sistemą paprastajai ar lengvajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamuosiuose kambariuose nėra nustatyta.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu bausmę atliko bendrabučio tipo patalpoje, t. y. ne drausmės grupės ar kamerų tipo patalpose, todėl jo gyvenamojoje patalpoje, pagal aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, pareigūnų iškvietimo sistema neturėjo būti įrengta.

Pareiškėjas nurodė, kad iki 2017-10-10, bausmę atliekant Pravieniškių PN, jam nebuvo išduotos higienos priemonės: dantų pasta, dantų šepetukas, skutimosi peiliukai, muilas bei tualetinis popierius.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos (galiojo iki 2017 m. liepos 1 d.; toliau – ir Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normos), pagal kurias vyrams per mėnesį turėjo būti išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus, 100 g tualetinio muilo ir 200 g skalbiamojo muilo, einančiam praustis į dušą, kiekvieną kartą išduodama po 30 g muilo.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą (1 t., b. l. 117) patvirtino, kad šių Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normų buvo laikomasi ir kiekvienas nuteistasis gaudavo jam priklausančias priemones. Higienos priemonės buvo išduodamos ne pasirašytinai. Kiekvienam nuteistajam, einančiam praustis duše, kiekvieną kartą buvo išduodamas po 30 g. muilo. Šią aplinkybę grindė Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus 2019-07-22 pažyma Nr. 77-1055 (1 t., b. l. 128-131).

Pareiškėjas aplinkybės dėl jam neišduoto tualetinio popieriaus ir muilo nepagrindė jokiomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, t. y. kartu su juo kalėjusių nuteistųjų rašytiniais paaiškinimai, neprašė šių asmenų kviesti į bylą liudytojais, byloje nėra jokių faktinių duomenų apie pareiškėjo rašytus skundus Pravieniškių PN administracijai, kitoms kompetentingoms institucijoms dėl tualetinio popieriaus ir muilo išdavimo, todėl, nesat tokių duomenų, pareiškėjo abstrakčios, deklaratyvios, jokiais objektyviais duomenimis nepagrįstos pretenzijos dėl tualetinio popieriaus ir muilo jam neišdavimo ginčo laikotarpiu atmestino kaip nepagrįstos.

Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą nurodė, kad ji įpareigota išduoti tik įstatymu nurodytas higienos priemones. Atsakovės atstovas iš esmės neginčijo pareiškėjo nurodytos aplinkybė, jog ginčo laikotarpiu jam nebuvo išduota dantų pasta, dantų šepetėliai ir skutimosi peiliukai.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusiose Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normose pataisos namams nebuvo numatyta prievolė išduoti dantų šepetėlius, dantų pastą bei skutimosi peiliukus nuteistiesiems. Tačiau, pagal tų pačių Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normų (2009 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-79 redakcija) 7 punktą suimtiesiems kas mėnesį turėjo būti išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.).

Taigi, iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusios teisės normos numatė skirtingas garantijas suimtiesiems ir nuteistiesiems – suimtieji buvo aprūpinami higienos priemonėmis (dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais), o nuteistiesiems tokios higienos priemonės neturėjo būti išduodamos.

Pastebėtina, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio aprūpinimo (taip pat ir aprūpinimą asmens higienos priemonėmis) tvarka įtvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132, kuriuo nauja redakcija išdėstytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymas Nr. 1R-139, patvirtintame Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos apraše, kurio 4 punkte nustatyta, kad pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml)), o jei nuteistasis su savimi turi ne visas šiame punkte nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi. Vėliau higienos reikmenimis suimtieji (nuteistieji) aprūpinami tik esant aprašo 5 punkte nustatytoms sąlygoms. Šio aprašo 1 priede „Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo normos”, pagal kurį vyrams, laikomiems laisvės atėmimo vietose vieną kartą per mėnesį išduodamas dantų šepetėlis bei 4 vienetai skutimosi peiliukų, bei kartą per du mėnesius – dantų pasta. Todėl nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojantis teisinis reguliavimas numato, kad tiek nuteistiesiems, tiek ir suimtiesiems galioja tos pačios garantijos kaip ir suimtiesiems – tiek nuteistiesiems, tiek ir suimtiesiems be kitų higienos reikmenų išduodama ir dantų pasta, dantų šepetėlis bei skutimosi peiliukai.

Nagrinėjamu atveju aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2017 m. balandžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017 suformuota praktika, kurioje LVAT, remdamasis EŽTT suformuota praktika, Konvencijos ir Konstitucijos nuostatų aiškinimu, išaiškino, jog esminių asmens higienos priemonių išdavimas tik suimtiesiems negali būti pateisinamas jų statuso skirtingumu, nes <…> suimtieji bei nuteistieji laikytini asmenimis, esančiais panašioje padėtyje. Teisėjų kolegija minėtoje administracinėje byloje konstatavo, jog nuteistųjų neaprūpinimas skunde nurodytomis higienos priemonėmis vien dėl to, kad Aprūpinimo normos nenumato tokių priemonių išdavimo nuteistiesiems, neatitinka Konvencijos 3 ir 14 straipsnių reikalavimų. LVAT taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio aprūpinimo (taip pat ir aprūpinimą asmens higienos priemonėmis) tvarka, pagal kurią tiek nuteistiesiems, tiek ir suimtiesiems galioja tos pačios garantijos kaip ir suimtiesiems – tiek nuteistiesiems, tiek ir suimtiesiems be kitų higienos reikmenų išduodama ir dantų pasta, dantų šepetėlis bei skutimosi peiliukai. LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008, pažymėjo, kad valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu.

Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose < ...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo aktualios ir vyraujančiuos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Teismas, vadovaudamasis ir nenukrypdamas nuo aukščiau nurodytos LVAT praktikos, taip pat atsižvelgęs į tai, kad ginčo laikotarpiu nuo 2016-07-08 iki 2017-01-01 pareiškėjui nebuvo išduotos higienos priemonės (dantų pasta, šepetėliai, skutimosi peiliukai), bei į tai, jog Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas ginčo laikotarpiu (pritaikius senatį) – nuo 2016-07-08 iki 2017-01-01 – konstatuoti neteisėtą Pravieniškių PN neveikimą CK 6.271 straipsnio prasme.

Kaip jau buvo minėta, pagal 2017-01-01 įsigaliojusio Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo 5 punktą, higienos priemonių išdavimas nuteistiesiems nuo 2017 metų tolesniu tęstiniu kalinimo laikotarpiu yra siejamas su asmens nemokumu bei rašytinio prašymo pateikimu. Remiantis Aprašo 13 punktu, nuteistasis laikomas nemokiu, kai per mėnesį iki prašymo jį aprūpinti drabužiais, avalyne ir (ar) higienos reikmenimis pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido ne daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos (nuo 2015-01-01 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 924 atvirtintas 38 Eur bazinės socialinės išmokos dydis) dydžio pinigų sumą. Tais atvejais, kai suimtasis (nuteistasis) šiame punkte nurodytu laikotarpiu asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams ir (ar) reikmenims įsigyti, jis nelaikomas nemokiu.

Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas buvo mokus ir higienos priemones galėjo įsigyti pats.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo mokus, sąskaitoje turėjo lėšų daugiau nei 0,5 bazinės socialinės išmokos dydis (1 t., b. l. 166-167). Kitų duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl higienos priemonių (dantų šepetėlio, dantų pastos, skustuvų ir kt.) išdavimo, o pastarasis tokį prašymą būtų atsisakęs patenkinti, byloje nėra. Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes bei galiojantį teisinį reglamentavimą, atsakovo atstovo neteisėti veiksmai, aprūpinant pareiškėją higienos priemonėmis laikotarpiu nuo 2017-01-01 iki 2017-10-10, nekonstatuotini, o pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis jautė sveikatos pablogėjimą, orumo pažeminimą, emocinę depresiją, dvasinius ir psichologinius išgyvenimus, tačiau nenurodė, kokie įrodymai tokias aplinkybes gali patvirtinti ir tokių įrodymų į bylą nepateikė. Todėl teismas vertina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai jog kalinimo sąlygos Pravieniškių PN galėtų būti vertintinos kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Tačiau, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų (laikotarpiu nuo 2016-07-08 iki 2017-01-01 buvo pažeista teisė į tinkamą aprūpinimą higienos priemonėmis), pažeidimo trukmę ir mastą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punktas numato, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 str. kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Tiek EŽTT (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 7508/02) ir kt.), tiek LVAT, gindami visuotinai įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavę, kad teisės pažeidimo pripažinimas atskirais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Todėl ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Teismas įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos ir buitinio aprūpinimo sąlygų analizę, atsižvelgęs į LVAT suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, daro išvadą, kad, nors pareiškėjas buvo kalinamas netinkamomis kalinimo sąlygomis (laikotarpiu nuo 2016-07-08 iki 2017-01-01 buvo pažeista teisė į tinkamą aprūpinimą higienos priemonėmis), nesant įrodymų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, yra pagrindas šioje byloje nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo A. J. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje sąlygas (teisė į tinkamą aprūpinimą higienos priemonėmis).

Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Natalja Zelionkienė