Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėjas Žydrūnas Bertašius Civilinė byla Nr. 2A-223-479/2010

2010 m. balandžio 29 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Žydrūno Bertašiaus, kolegijos teisėjų Aušros Maškevičienės ir Almanto Padvelskio, sekretoriaujant Martynui Šimkevičiui, dalyvaujant atsakovui N. Š., viešame kolegijos posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams A. Š. ir N. Š. dėl nuostolių atlyginimo priteisimo bei ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2009-09-09 sprendimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (toliau – Biuras) prašė solidariai priteisti iš bendraatsakovių A. Š. ir N. Š. 8 610,82 Lt nuostolių atlyginimo regreso teise, penkis procentus metinių palūkanų, 258 Lt žyminį mokestį, taip pat priteisti iš atsakovo A. Š. 122,27 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Nurodė, kad 2007-06-17 dėl atsakovo A. Š., vairavusio N. Š. priklausančią transporto priemonę CHRYSLER VOYAGER (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kaltės autoįvykio metu buvo apgadinti kiti automobiliai. Minėto eismo įvykio metu atsakovo A. Š. civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. UADB „Ergo Lietuva“, vykdydama 2002-03-29 Paslaugų teikimo sutarties Nr. 11 nuostatas bei veikdama ieškovo vardu, išmokėjo nukentėjusiems autoįvykio metu asmenims iš viso 8 610,82 Lt draudimo išmokų, o ieškovas kompensavo UADB „Ergo Lietuva“ išmokėtą draudimo sumą. Todėl ieškovas, vadovaudamasis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPD įstatymas) 4 straipsnio 2 dalimi ir 23 straipsnio 1 dalimi, įgijo regreso teisę į žalos atlyginimą iš atsakingo už eismo įvykį vairuotojo, t. y. atsakovo A. Š., arba transporto priemonės savininko N. Š.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo netenkintas jo reikalavimas priteisti nuostolių atlyginimą solidariai iš avarijos kaltininko ir transporto priemonės savininko. Apeliantas teigia, jog teismo išvada, kad solidarioji atsakomybė šiuo atveju netaikytina, kadangi žala faktiškai buvo padaryta dėl A. Š. veiksmų, nemotyvuota ir nepagrįsta įstatymu. Kolegija sutinka su šiais apelianto argumentais.

Iš byloje esančių dokumentų nustatyta, kad 2007-06-17 eismo įvykis įvyko dėl atsakovo A. Š., vairavusio N. Š. priklausančią transporto priemonę, kaltės. Eismo įvykio metu buvo apgadintos kelios transporto priemonės, žalą nukentėjusiesiems, iš viso 8 610,82 Lt, atlygino Biuras, kuris atgręžtinio reikalavimo teise reikalauja, kad žalą atlygintų abu atsakovai solidariai. Tad šioje byloje keliamas klausimas, kokia atsakomybė – dalinė ar solidarioji – taikoma atsakovams, t. y., asmeniui, kuris yra transporto priemonės savininkas, ir asmeniui, kuris atsakingas už žalos padarymą.

Bendrasis principas yra tas, kad bendraskolių prievolė yra dalinė, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus atvejus (CK 6.5 str.). Šios taisyklės išimtis nustatyta CK 6.6 straipsnio 3 dalyje ir 6.279 straipsnio 1 dalyje – bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Šioje byloje keliamas solidariosios atsakomybės taikymas ne dėl žalos padarymo bendrais veiksmais, bet dėl solidariosios atsakomybės taikymo įstatymo pagrindu.

TPVCAPD įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog Biurui sumokėjus draudimo išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai kaltininkas padarė žalą naudodamas neapdraustą transporto priemonę, biuras turi teisę reikalauti, kad asmuo, atsakingas už žalos padarymą, arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą. Taigi įstatymas aiškiai apibrėžia galimus civilinės atsakomybės subjektus, kai žala padaroma neapdrausta transporto priemone. Teismas, spręsdamas civilinės atsakomybės taikymo tokiais atvejais klausimus, yra saistomas šio imperatyvaus reglamentavimo ir negali riboti Biuro teisės reikalauti taikyti civilinę atsakomybę visiems galimiems jos subjektams. Pažymėtina, jog toks reglamentavimas, kai Biurui suteikiama teisė reikalauti žalos atlyginimo ne tik iš asmens, atsakingo už eismo įvykį, bet ir iš transporto priemonės savininko, siejamas su transporto priemonės savininko pareiga privalomai apdrausti jam priklausančią transporto priemonę ir įstatyme įtvirtintu draudimu nenaudoti bei neleisti naudoti kitiems asmenims neapdraustos transporto priemonės (TPVCAPD įstatymo 4 str.). Transporto priemonės savininkas, neįvykdęs šios įstatyme numatytos pareigos, prisiima neigiamų pasekmių atsiradimo riziką, šiuo atveju – pareigą atlyginti neapdrausta transporto priemone eismo įvykio metu padarytą žalą.

CK 6.6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Kolegijos nuomone, TPVCAPD įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje, numatančioje galimybę reikalauti žalos atlyginimo iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, arba asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, įtvirtina būtent solidariosios skolininkų atsakomybės taisyklę. Tokią išvadą kolegija daro atsižvelgdama į tą faktą, jog Biurui suteikta teisė reikalauti visos žalos atlyginimo iš abiejų atsakomybės subjektų, t. y., nustačius, jog eismo įvykio metu žala padaryta neapdrausta transporto priemone, tiek asmuo, atsakingas už žalos padarymą, arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, laikomi atsakingais už padarytą žalą ir negali reikalauti padalyti prievolę – kiekvienas atsako už visos prievolės įvykdymą.

Kolegija taip pat sutinka su apelianto argumentu, jog aplinkybė, kad, pasak N. Š., A. Š. jo transporto priemone pasinaudojo savavališkai, automobilio savininkui nieko apie tai nežinant, atimant iš jo galimybę uždrausti naudotis transporto priemone, šiuo atveju teisiškai nereikšminga. Byloje nėra duomenų, kad N. Š. būtų pranešęs apie transporto priemonės vagystę ar pan., todėl N. Š. paaiškinimai siekiant išvengti atsakomybės vertintini kritiškai. Automobilio savininkas, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas turi didesnę rūpestingumo pareigą ir privalo rūpintis, kad transporto priemonė netaptų lengvai prieinama tretiesiems asmenims, todėl ir pagal CK 6.270 straipsnio 3 dalies nuostatas N. Š. yra solidariai atsakingas už tariamai nesąžiningai transporto priemonę užvaldžiusio asmens padarytą žalą, kol neįrodyta, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado kitų asmenų neteisėtų veiksmų (CPK 178 str.).

Įstatymui įtvirtinant solidariosios skolininkų atsakomybės taisyklę, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria jis netenkino ieškovo reikalavimo dėl solidaraus nuostolių atlyginimo priteisimo ir iš transporto priemonės savininko (N. Š.), neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, neteisėta ir nepagrįsta. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vieningą praktiką tapačiose bylose (2008-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2008). Nurodytais motyvais pirmosios instancijos teismo sprendimas iš dalies naikintinas ir nuostolių atlyginimas priteistinas solidariai iš abiejų atsakovų.

Panaikinus dalį pirmosios instancijos teismo sprendimo perskirstytinos ir bylinėjimosi išlaidos, kurias šioje byloje sudaro 516 Lt žyminio mokesčio (po 258 Lt už ieškinį ir apeliacinį skundą), 122,27 Lt išlaidos už procesinių dokumentų įteikimą A. Š. viešo paskelbimo spaudoje būdu ir 55,95 Lt už procesinių dokumentų siuntimą. Visiškai patenkinus ieškinį bei ieškovo apeliacinį skundą žyminis mokestis ir procesinių dokumentų siuntimo išlaidos lygiomis dalimis priteistinos iš kiekvieno iš atsakovų atitinkamai ieškovui ir valstybei– iš viso po 286 Lt; iš A. Š. ieškovui taip pat priteistina 122,27 Lt išlaidų už procesinių dokumentų įteikimą jam viešo paskelbimo spaudoje būdu (CPK 93 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmos dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2009-09-09 sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys dėl nuostolių priteisimo iš N. Š., ir, patenkinus šią ieškinio dalį, priteisti ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui iš atsakovo N. Š. 8 610,82 Lt žalos atlyginimo ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2008-12-23 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Palikti nepakeistą Šilutės rajono apylinkės teismo 2009-09-09 sprendimo dalį, kuria 8 610,82 Lt žalos atlyginimas ir penkių procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui priteistas iš atsakovo A. Š.

Pakeisti Šilutės rajono apylinkės teismo 2009-09-09 sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui iš A. Š. priteisti 380,27 Lt, iš atsakovo N. Š. priteisti 258 Lt bylinėjimosi išlaidų; valstybei iš atsakovų A. Šniuko ir N. Š. priteisti po 28 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.